Petras Plumpa. Apie dvasinę Lietuvos būklę

Laisvė yra žmogaus moralės, jo siekių ir gabumų išskleidimo sąlyga. Ši tiesa galioja ir lietuvių tautai, kelis dešimtmečius kalėjusiai sovietų nelaisvėje.

Lietuvos Sąjūdyje aktyviai dalyvavo toji tautos dalis, kuri svajojo ir siekė laisvės bei Nepriklausomybės tam, kad tautinės kultūros, moralinių vertybių ir dvasingumo puoselėtojai galėtų surinkti ir perduoti jaunajai kartai visą per šimtmečius sukauptą mūsų dvasinės kultūros grožį ir taip išugdyti mūsų tautos medį, kaip ąžuolą kitų pasaulio tautų tarpe.

Kuomet su Sąjūdžiu prasidėjo Lietuvos laisvėjimas, daugelis jautė, lyg tai būtų prasidėjęs dvasinis tautos atgimimas. Tai buvo emocinis pakilimas, vidinis paskatinimas iš esmės atnaujinti savo asmeninį ir visuomeninį gyvenimą.

Tačiau kaip išėjimas iš kalėjimo nepakeičia buvusių kalinių moralės ir troškimų, taip Lietuvos Sąjūdžio pasiekta laisvė nepakeitė buvusių sovietinių piliečių sudarkytos moralės ir egoistinių siekių.

Tarp kriminalinių kalinių kartais galioja demokratinis dėsnis: kieno dauguma, to ir valdžia. Jeigu lageryje (ar kameroje) kalinių daugumą sudaro kriminalistai, tai jie įveda ir savą vidinę tvarką, kuri padoresniems žmonėms būna nepakenčiama nei fiziškai, nei morališkai.

Panašiai atsitiko ir su visa Lietuva, nes okupacijoje demoralizuotų piliečių dauguma demokratinių rinkimų pagalba valstybės gyvenimo viršutiniame sluoksnyje įtvirtino grupes, neturinčias tikrų gyvenimą įprasminančių vertybių.

Kas buvo paprastu lėbautoju, dabar įgijo laisvę jau organizuotai siekti visų malonumų bet kokiomis priemonėmis.

Kas buvo grobuonis, tokiu ir liko, tik daug didesnio masto, nes atsivėrė neribotos grobimo galimybės. Kas sugebėjo be ribojimų privatizuoti, tas be skrupulų privatizavo visa, kas ne jam priklausė.

Kas troško kitus valdyti, tas pasinėrė į korumpuotą partinę veiklą su visomis apgaulingos propagandos ir agitacijos priemonėmis. Nes kas įgijo turto, tas priglobė ir žiniasklaidą, o tuo pačiu ilgam įgijo politinę įtaką.

Materializmas nužudė idealizmą, nes teisingumo ir brolybės grūdai nukrito į sovietmetį išaugusius erškėčius.

Kai valstybės politiniuose sluoksniuose ima dominuoti žemos moralės atstovai, jie neoficialiai įveda savąją vidinę tvarką, o kartu skleidžia savąjį amoralų gyvenimo būdą. Bet ar tokią daugumos valdžią galima vadinti tautos valdžia, kai mirties kultūros idėjos ir praktika iš sovietinių kriminalinių lagerių perėjo į nūdienos visos Lietuvos gyvenimo tikrovę? Tokiai santvarkai būdingas žmoniškumo, padorumo bei gyvybės negerbimas. Todėl kriminalinis žargonas atėjo į gatves, į žiniasklaidą, teatrus ir, savaime suprantama, į Seimą. Visuomenės “kultūrinimo” darbas vyksta pagal principą: Šiandien palėbausim, o rytoj tegul dangus griūva...

Morališkai palaida žiniasklaida suformavo naują gyvenžiūrą, pagal kurią tautos praeitis, jos kovos už laisvę, Tėvynės garbė ir gerovė, tradicinės moralinės vertybės bei dvasinis paveldas pasidarė tik atgyvenomis, trukdančiomis naujiesiems lietuviams siekti laukinio pasitenkinimo.

Mūsų sovietizuoti kultūrininkai ir biznieriai iš Vakarų pasaulio ėmė  skolintis tik žemiausio moralinio ir kultūrinio lygio pavyzdžius bei produkciją. Vakaruose štampuojami seksualių veltėdžių gyvenimo serialai tapo pagrindiniu dvasiniu penu šimtams tūkstančių jaunų žmonių. Apie tokius miražus svajojama, jų siekiama, dėl jų kovojama ir bėgama ieškoti į kitas šalis. Kasdien jaunimo žiūrimi tiek erotiniai serialai, tiek smurto filmai jaunimui yra

- kriminalinio gyvenimo būdo reklama,

- tokio gyvenimo būdo iškėlimas virš visų kitų vertybių,

- tokių idėjų ilgalaikis užkodavimas pasąmonėje.

Privačiose radijo ir TV redakcijose susispietę “bachūrai” skleidžia padugnių gyvenimo idėjas, vartodami nešvankų žargoną, net ciniškai darkydami savo tėvų kalbą. Tai sąmoningas ir organizuotas moralinių iškrypėlių puolimas, prieš kurį kovoti tauta beveik nebeturi jėgų.

Kartu su krikščioniškos kultūros žlugdymu degraduoja ir žmonės kaip asmenybės. Būtent šis pastarasis masiškai besireiškiantis praradimas yra baisiausias, nes paskui jį eina pačios tautos išnykimas.  Tokios degradacijos požymiai jau matomi ne tik miestuose, bet ir visuose Lietuvos kaimuose ir visose gyventojų amžiaus grupėse: praktiškai jie pasireiškia tradicinių žmogiškų santykių deformacija į kraštutinį egoizmą.

Paskaičiuota, kad kasdien Lietuvoje įvykdoma apie 100 vagysčių. Daugumoje rajonų nėra nei vienos kaimo sodybos, kuri nebūtų apiplėšta. Spaudžiami teisėsaugos atstovai siūlo piliečiams patiems geriau saugoti savo turtą. Jau nebekalbama apie nusikaltimų mažinimą. Atrodo, kad teisėsaugininkai jau susitaikė su nusikaltimų skaičiaus didėjimu, nes nusikaltėlių gretas vis daugiau papildo jaunimas. Tokia pozicija pirmiausiai rodo politikų bejėgiškumą ir nusikaltėlišką aplaidumą.

Atsvara sovietiniam tautos alinimui turėjo būti LR Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas. Turint omenyje, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, pažiūrėkime kaip buvo vystoma šeima per pastaruosius keliolika metų. Statistika skelbia, kad

- 1985 m. Lietuvoje buvo sudaryta 34 000 santuokų, o 2008 m. – tik 24000;

- 2007 metais mirė 13 000 žmonių daugiau negu gimė.

- Kasmet tėvų globos netenka 2,5 – 3 tūkstančiai vaikų.

- 42 proc. vedybų baigiasi skyrybomis.

- Kas trečias vaikas gimsta ne santuokoje.

- Per dešimtmetį Lietuvoje padvigubėjo nesantuokinių vaikų.

- Nors nesantuokiniai vaikai sudaro ¼  visų Lietuvos vaikų, bet jie įvykdo pusę to amžiaus nusikaltimų.

Visi pastebėjome, kad valstybė subsidijų būdu skatino šeimų naikinimą: už nesantuokinius vaikus buvo mokamos pašalpos, o vaikai, augantys skurdžiose santuokinėse šeimose, tolygios pagalbos negavo. Tai akivaizdus nesantuokinio gyvenimo skatinimas, šeimos institucijos naikinimas, kas akivaizdžiai prieštarauja LR Konstitucijos 38 str.

-  Lietuva pirmauja ES pagal emigrantų skaičių. Iki 2008 m. iš Lietuvos emigravo apie 500 000 daugiausiai jauno amžiaus gyventojų.

-  Lietuvos vyrai ir moterys gyvena trumpiausiai ESąjungoje.

-  Lietuvoje mirusių skaičius tūkstančiui gyventojų pusantro karto viršija ES vidurkį.

LR Konstitucijos pažeidinėjimų pasekmė yra ta, kad Lietuvoje pasiektas didžiausias Europoje savižudybių skaičius. Čia Lietuva pirmauja tiek vyrų, tiek ir moterų tarpe.

Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, Lietuva jau 2002 m. tapo pirmaujančia šalimi pagal vaikinų ir merginų iki 19 metų savižudybių skaičių.

Toje Ataskaitoje pažymima, kad nuo 1990 m. žymiai išaugo ir narkotinių medžiagų bei alkoholio vartojimas.

Savižudybių priežasčių analizė ir jų pašalinimas turėtų būti pirmaeilė Konstitucijos sergėtojų ir politikų užduotis. Bet mūsų Konstitucijos sergėtojams šie klausimai iki šiol nelabai rūpėjo, nes demokratinė valdžios rinkimų forma suteikia galimybę ateiti į valdžią ir leisti įstatymus nemoralios orientacijos atstovams, kurie nenori įsipareigoti visuomenei, nei šeimai, nei žmogiškajam orumui. Šie iškrypėliškos moralės praktikuotojai vis labiau įsigali ir politiniame Europos Sąjungos šalių spektre, stengdamiesi atidaryti teisines landas panašaus elgesio piliečių dominavimui visoje Europoje. Todėl naujosios šalys, įsijungusios į Europos Sąjungą, rizikuoja prarasti ir tas vertybes, kurios dar išliko po sovietinės diktatūros.

Mūsų naujojo politinio elito nomenklatūra, valdžiusi Lietuvą pastaruosius 19 metų, yra atsakinga už tai:

-  kad Lietuvoje leidžiamas manipuliavimas žmogaus gyvybe, pažeidžiant LR Konstitucijos 19 str.,

-  kad nuolat apiplėšiami ir fiziškai žalojami kaimo žmonės, tuo pažeidžiant Konstitucijos 21 str.,

-  kad neteisėtai pasisavinamas svetimas nekilnojamasis turtas, pažeidžiant Konstitucijos 23 str.,

-  kad mokyklose be tėvų sutikimo vaikai mokomi ištvirkavimo būdų, tuo pažeidžiant Konstitucijos 26 ir 38 str.,

-  kad tūkstančiai vaikų egzistuoja visiškame skurde, tuo pažeidžiant Konstitucijos 39 str.,

-  kad šalyje maksimalus atlyginimas viršija darbininkų minimalų atlyginimą kelias dešimtis kartų, ignoruojant Konstitucijos 48 str.,

-  kad daug vienišų žmonių miršta nesulaukę medicininės pagalbos, valstybei ignoruojant Konstitucijos 53 str. ir t.t.

Pagrindinė Konstitucijos pažeidinėjimų priežastis – piktybiškas, korumpuotas valdžios institucijų kontrolės blokavimas. Praraja tarp Konstitucijos ir gyvenimo yra ne tik didelė, bet ir didėjanti, todėl tokia tikrovė gena žmones į neviltį ir nusikaltimus. Bedarbystė, alkoholizmas, narkomanija, bėgimas iš Lietuvos ir daugėjančios savižudybės liudija, kad jaunoji karta nėra paruošta išgyventi formaliai neįteisintomis, bet realiai egzistuojančiomis džiunglių įstatymų sąlygomis. Tad, norėdami ištaisyti padėtį, turime įvardinti, kas už tai turi būti atsakingas:

- pagrindinių valstybės įstatymų leidėjus,

- politikus, kiekvienos kadencijos metu besistengiančius pakeisti įstatymus savo grupinių interesų labui,

- vergiškus pataikūnus, mėdžiojančius mums visai netinkamus Vakarų šalių įstatymus,

- korumpuotą biurokratiją, prekiaujančią žmonių sąžinėmis,

- teisėsaugos institucijas, neprižiūrinčias, kad įstatymai bei poįstatyminiai aktai atitiktų Konstituciją, ir nekuruojančias jų vykdymo,

- valstybės vadovus, prisiekusius daryti visa Lietuvos žmonių gerovei.

Atėjome į tokią būseną, jog nereikia nė sovietinės priespaudos, kad tauta morališkai degraduotų. Nereikia ir spaudos draudimo, nei prievartinio rusinimo, lenkinimo ar vokietinimo, kad demoralizuoti lietuviai išsisklaidytų po pasaulį ir nutautėtų. Užteko per pastaruosius 17 metų suniekinti šeimos kilnumo idėją, demoralizuoti jaunimą, ir tautos išnykimo procesas įgavo istorijoje neregėtą pagreitį. Sunaikinus tautos dvasines savybes, sugriovus per šimtmečius puoselėtą moralę, tauta išnyksta kaip Dievo mintis, kaip žmonijos sodo žiedas, kaip tautų spektro spindulys. Tada formalus tautos egzistavimas praranda prasmę, nors jis ir tebeturėtų ankstesnį pavadinimą. Apie tokią Lietuvą be lietuvių jau seniai svajoja kai kurių kaimyninių šalių grobuonys.

Tautos dvasinė kultūra ir moralė yra tautos sielos išraiška, todėl šios išraiškos nykimas ar naikinimas liudija, kad tauta praranda savo sielos savitumą, o kartu ir esmę. Visa tai apsvarsčius, nuosekliai iškyla klausimas: kam buvo reikalingas Sąjūdis ir jo atneštoji laisvė?

- Ar tam, kad grobuonims atsivertų didesnės grobimo galimybės?

- Ar kad būtų atidaryti visi demoralizacijos šaltiniai – būtų iškelta į viešojo gyvenimo paviršių ir viešai praktikuojama visa kriminalinio pasaulio padugnių bjaurastis, su visomis gyvuliško iškrypimo formomis?

- Ar kad žmonių valdymo entuziastai galėtų pagaliau realizuoti dešimtmečiais slopintas valdžios ambicijas, o tai pasiekę – puikuotis prieš pažemintą ir nusivylusią tautą?

- Ar kad būtų sugriautos šeimos ir sunaikintas per šimtmečius tautos kauptas dvasinis turtas?

- Ar kad tauta iš nevilties imtų žudytis ir masiškai bėgti iš Lietuvos į kitas šalis?

Šiuo metu vienintelis tautos sąmonės bei sąžinės gydymo būdas būtų padorių asmenybių ugdymas. Tačiau sovietinės santvarkos palikuonys-pedagogai nepajėgia sukurti padorių asmenybių ugdymo sistemos, nes būtent jie buvo komunistinės sistemos ramsčiai, priešinęsi Lietuvos Sąjūdžio idėjoms. Todėl jie priešinasi konfesinių mokyklų kūrimui, nes tokių mokyklų auklėtiniai tampa kokybišku kontrastu sovietinio tipo valstybinių mokyklų auklėtiniams, iš kurių, kaip parodė dar 2002-siais metais atlikta apklausa, 51 %  gėdijasi jog jie yra lietuviai.

Turint tai omenyje, naujoji Vyriausybė turėtų išanalizuoti visus švietimo sistemos leidžiamus humanitarinės srities vadovėlius, juos ir jų medžiagos dėstymą įvertinti tautos išlikimo principų šviesoje. Iš kitos pusės, turėtų būti visapusiškai palengvintas bendruomeninių, ypač konfesinių, mokyklų steigimas, nes jų globėjai pirmiausiai rūpinasi vaikų moraliniu ugdymu, be kurio “žinių bagažas” tampa tik priemone blogam naudojimui. Jeigu vaikai iš valstybinių mokyklų grįžta demoralizuoti, tai jų tėvams turi būti suteikta teisė ir galimybė lengvai pasirinkti kitokius – padorius - švietimo bei auklėjimo variantus.

Tautos egzistavimo pagrindas yra jos dvasiniai siekiai ir moralinės vertybės. Šioje srityje politinė valdžia nedaug gali nuveikti, bet ji gali sudaryti tinkamas sąlygas, kad:

- visose valstybinėse mokyklose būtų dėstomas savo Tėvynės pažinimas ir gerbimas; tautos genezės kursas turėtų būti privalomas visose mokyklose, panašiai kaip ir lietuvių kalbos kursas;

- teisinių priemonių būdu būtų sustabdytas kalbos, padoraus elgesio ir papročių darkymas bei niekinimas bet kurioje viešoje erdvėje;

- remiantis piliečių skundais, būtų stabdomas viešosios erdvės teršimas destruktyviu, ypač satanistiniu muzikiniu triukšmu;

- kadangi viena iš tautos išlikimo sąlygų yra išeivių gimtinės ilgesio arba nostalgijos jausmas, todėl šeimos, kaip laimingos vaikystės ir jaunystės židinio kūrimas, turi būti pirmaeilis skurstančios valstybės uždavinys;

- Lietuva neturi rengti specialistų kitoms šalims; Lietuvos mokyklos turi orientuotis į kadrų ruošimą esančiai ir ateityje galinčiai atsirasti Lietuvos ekonominei plėtrai.

Jeigu šiems siekiniams imtų priešintis ES biurokratai, į juos vertėtų reaguoti tik gresiant kraštutinėms sankcijoms, o gal ir visai nereaguoti.

Tautinę kultūrą žlugdantiems procesams valstybė galėtų ir turėtų pasipriešinti, kovodama prieš smulkių bei vidutinių ūkių likvidavimą, o iš esmės – prieš kaimų bei tradicinės kaimo kultūros sunaikinimą. Mūsų ištikimieji kaimiečiai su savo 3-10 ha ūkeliais niekaip negali rungtis su ES remiamais dvarininkais, nes elitas išsirūpino, kad mažieji ūkeliai būtų kaip menkaverčiai sunaikinti. Lygiai taip pat elito monopolininkai triuškina mažuosius prekybininkus. Štai kodėl vidutiniokų vaikai turi bėgti į užsienį, jeigu nori susikurti savo šeimą ir užauginti savo vaikus.

Bet juk ne tam Laisvės kovotojai žuvo ir kalėjo, kad atgavus valstybės nepriklausomybę, šimtai tūkstančių tėvynainių, ypač iš kaimų, turėtų bėgti į kitas šalis, ieškodami net ir juodžiausio darbo.

O ar nebuvo jokios galimybės suteikti Tėvynėje jiems žemės lopinėlį, ir padėti jiems  sukurti naują tėviškę savajai šeimai? Lietuvių filosofas J.Girnius rašė: „Mūsų savanoriai... išėjo savosios žemės ginti su tuo pačiu natūraliu paprastumu, kaip dar vakar jie buvo ėję jos arti. Ir vėliau lygiai kukliai jie grįžo vėl prie plūgo – tokie pat paprasti artojai kaip ir pirma. Ir jei būtume jų paklausę, dėl ko jie buvo plūgą palikę, būtume išgirdę kaip tik tą patį atsakymą, kurio ir laukėme – dėl 6 ha! Nors daugeliui jų pakako ir 2 metrų! (...) Ar artojui žemė ir laisvė nėra vienas ir tas pats dalykas? Ar gali būti artojas kitaip laisvas, kaip ant savo žemės?“

Ir mūsų ambasadorius Oskaras Milašius Lietuvos ambasadoje Paryžiuje į Petro Klimo klausimą „Kas ateityje galėtų pašalinti Lietuvos pražūtį?“, atsakė:

- „Žemdirbių meilė. Jie visame pasaulyje bus nekenčiami, išnaudojami. (...) Aš Hitleriui neturiu jokių simpatijų, bet vieną dalyką jis gerai daro: stengiasi kiekvienai vokiečių šeimai duoti nors gabalėlį žemės. Taip jis savo tautiečius galutinai pririša prie gimtinės, tėviškės, galutinai išrauna klajoklio ydą. Šitie žemės gabalėliu pririšti vokiečiai Vokietiją gelbės iš didžiausių nelaimių. Mūsų ainiai tai regės ir stebėsis.  Lietuvos vadovų šventa pareiga – pasikviesti Izidorių Artoją [t.y. – žemdirbių globėją]“.

Deja, dabartinės Lietuvos vadovai netapo žemdirbių ir kaimo gyventojų globėjais. Ir ES mūsų tradicinio kaimo kultūrai yra ne motina, bet klastinga pamotė, nes jos tikslas – sumažinti ir sunaikinti mūsų dar gausius kaimiečius, o Lietuvą padaryti chemizuotos ir modifikuotos vakarietiškos produkcijos vartotoja. Nors realiai lietuviškieji žemės ūkio produktai savo skoniu ir kokybe toli pralenkia daugumą iš Vakarų importuojamų produktų, tačiau lietuviškoji žemės ūkio politika per visus 19 metų stengėsi to nepastebėti ir vengė mūsų kaimiečių triūsą visapusiškai paremti.

Kokios gali būti išvados?

Visa tai turint omenyje, privalu skirti du dalykus: jeigu mokslo ir ekonomikos sričių pasiekimai turi neišvengiamai globalų pobūdį, tai tautinės kultūros reiškiniai yra lokalūs, o kaip visuma – unikalūs. Jie yra tautos sielos išraiška, todėl šios išraiškos nykimas ar naikinimas liudija, kad tauta praranda savo sielos unikalumą, o kartu ir esmę. Tuomet ir pati valstybė, sukurta etniniu pagrindu, praranda savo prasmę. Tad kam buvo dėl nepriklausomos tautinės valstybės kovota, kentėta ir net mirta? Kas davė teisę visa tai sunaikinti?  Jeigu dabartiniai politikai neketina dvasinių ir medžiaginių tautos kultūros vertybių iškelti į prioritetinių tikslų viršūnę, tuomet asmenys, atsakingi už tokį kultūros ignoravimą, turėtų būti įvardijami kaip tautos duobkasiai. Kandidatai tokio titulo gavimui pirmiausiai ieškotini LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete; LR Seimo Kaimo reikalų komitete; Kultūros ministerijoje; Švietimo ir mokslo ministerijoje; Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, o ypač Prezidentūroje, nes Respublikos prezidentai yra valstybės vadovai, atsakingi už tautos pagrindinių vertybių saugojimą bei ugdymą dabartyje ir ateityje.

Kiekvienas laikmetis reikalauja atitinkamų kovotojų už Tėvynę, tiesą ir laisvę. Po karo Lietuvos laisvės kovotojai savo pareigą Tėvynei atliko – su ginklu kovojo kaip sugebėjo, kaip reikalavo to meto sąlygos.

Vėlesniais okupacijos dešimtmečiais jau be ginklų ideologinę kovą kovojo politinio pogrindžio dalyviai, religinės ir tautinės spaudos leidėjai.

Dabar atėjo laikas jau ne ginklų karui, bet dvasinei kovai – už žmogaus sielą, už jo orumą, už tiesą ir padorumą.

Gerai atlikdami savo asmenines bei patriotines pareigas čia ir dabar, mes įgyjame teisę pareikalauti atitinkamos atsakomybės ir iš tų, kuriuos išrinkome ir kurie tautos triūso sąskaita gyvena. Bet tokią teisę mes paversime gyvenimu tik tuomet, kai visų patriotinių grupių vienybė taps pagrindiniu mūsų veikimo skėčiu.

Tokios vienybės pamatinės nuostatos yra išvardintos Dekaloge ir LR Konstitucijoje. Tačiau be patriotinių jėgų vienybės nebus tos jėgos, kuri šias kilnias nuostatas paverstų gyvenimo tikrove.

Tad vardan tos Lietuvos vienybė težydi!