Vytautas Rubavičius. Ordiškos imperijos „atgimimas“: ar Rusija gali liautis?

Atsakymas labai aiškus ir paprastas. Rusija nesiliaus, nes jau negali liautis. Tačiau kad ir koks akivaizdus būtų atsakymas, jį reikia pagrįsti. Tad šitai ir pabandysiu padaryti, nesiimdamas platesnės šiuo metu vykstančio imperinių civilizacinių valstybių iškilimo ir jų galimų konfliktinių santykių analizės. Tačiau tas valstybes būtina bent jau paminėti. Be Rusijos, kuri jau senokai save įvardija kaip išskirtinę eurazijinę civilizacinę imperiją, tokia save ima laikyti civilizacinį paveldą ir patirtį iškelianti Kinija, imperinę kultūrinę ir geopolitinę atmintį savo politikoje pasitelkia Turkija ir vis labiau politinius bei kultūrinius hinduistinio nacionalizmo instrumentus visuomenės sanglaudai stiprinti ir imperinio „atgimimo“ gairėms tvirtinti naudojanti Indija. 

Pradėkime kiek iš toliau, atsižvelgdami į pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjusią naujieną – Maskvos pramogų centre „Crocus City Hall“ kovo 23-ą islamistų teroristų įvykdytą siaubingą išpuolį. Šaudyta į beginklius koncerto klausyti susirinkusius žmones. Nuo kulkų ir didžiulio gaisro žuvo arti 150 žmonių, apie 200 sužeista. Lietuvoje imta svarstyti, ar teisingai elgiasi mūsų valdžia nepareikšdama užuojautos Rusijai dėl jai tekusio smūgio. Nemažai lietuvių mano užuojautą reikėjus pareikšti, nes ir didžiosios Vakarų valstybės tai padarė. Žiniasklaidoje net imta aiškinti, kad teroro aktas esąs „šiurpus įvykis, bet dar šiurpesnė yra Lietuvos reakcija“. Lietuva neva praradusi užuojautos jausmą. Prie tokių kaltinimų ir saviplakos pridėkime dar Lauryno Kaščiūno „kelią“ į Krašto apsaugos ministrus. Jis atvirai įvairiaspalvio genderistinio choro buvo aplipintas „nacio“ etiketėmis, galop skelbiant jį visišku pabaisa, nes kurstąs Trečiąjį pasaulinį karą. Tikėkime, kad „nacių“ etiketės lietuviams šiuo metu lipdomos dėl apgailėtino kvailumo, nors kaip tik agresyvus kvailumas mūsų priešams pats geidžiamiausias dalykas. Lipdydami tokią etiketę tarsi šaukiamės „išvaduotojų“. Kokių? Tų vienintelių, kurie nuo „nacizmo“ vaduoja Ukrainą. O „litovskich fašistov“ klišė neištrinamai įspausta į moskovitų mentalitetą. Ką jau kalbėti apie Jungtinių Valstijų klapčiukus rusofobus „karo kurstytojus“, kuriuos būtina kuo greičiau išnaikinti. Ir visos šios mūsiškių „giesmės“ giedamos nemokamai – netikiu, kad Kremliui reikėjo vargintis jas užsakant. 

Kokią ir kam šiuo metu įmanu ar reikėtų reikšti užuojautą? Pirmiausia pabandykime įjungti sveiką protą ir atsakyti į paprastą klausimą, kas šiuo metu yra didžiausias teroristas? Neabejotina, kad didžiausias šio amžiaus teroristas yra įasmeninta Rusija. Visi kiti asmeniniai terorizmai niekaip negali būti net lyginami. Vladimiras Putinas vykdo baisiausią valstybinio terorizmo politiką,  laužydamas visus tarptautinius susitarimus ir Jungtinių Tautų chartiją. Jis niekšiškai užpuolė Ukrainą ir negailestingai žudo jos žmones, naikina miestus ir miestelius. Paskelbta oficiali doktrina – Ukrainos turį nelikti, kaip ir ukrainiečių. Nesutiksiantys tapti rusais turėsią išnykti. Šitai skelbia ne tik oficialiosios rusų žiniasklaidos ir socialinių tinklų „žymūnai“, bet ir oficialūs aukščiausio rango pareigūnai. Ordiškosios Moskovijos teroristui negaila ne tik žudomų ukrainiečių, bet ir žūvančių savųjų – paklota jau daugiau kaip 400 tūkst. vyrų. Vardan imperinio „atgimimo“. Gal kai kuriems lietuviams kils mintis užjausti Kremliaus valdovą ir dėl kritusių Ukrainoje? Juk jei jau užjausti, tai užjausti. Tik derėtų priminti, kas yra kas ir kas atsakingas. Aiškiai įvardyti adresatą – didžiausiam dabarties pasaulio Teroristui. Net giliai tikintiems žmonėms sunkoka būtų įsivaizduoti, kaip dėl Tamsos kunigaikščio veiklos aukų jam pačiam reikšti užuojautą. 

Dabartinis teroristų išpuolis Maskvoje neišvengiamai prikelia atmintyje rusų ordiečių sunaikinto Mariupolio vaizdus – tyčia ant teatro pastate besislepiančių kelių šimtų žmonių buvo numesta galinga bomba. Teatras buvo pažymėtas kaip žmonių slėptuvė – užrašyta taip, kad matytųsi iš oro. Tas užrašas, matyt, ir priviliojo, „išvaduotojus“. Nepasigailėta. O ir užuojautos Rusija jokios nepareiškė. Nei daugelis valstybių. O ir kaip užuojautas ukrainiečiams reikšti, kad jie kasdien žudomi ir naikinami. Stengiamasi nušluoti rusiškąją žydiškąją ukrainietiškąją Odesą, o ir Kijevui numatytas toks pat likimas, nes jis jau seniai esą išdavęs rusiškumą ir moskoviškąją stačiatikybę, tad ir Lavra nebetekusi reikšmės. „Matj gorodov russkich“ tapusi „naciste“ – šitaip kalbama visai Moskovijos liaudžiai, kad ji net tik kad negailėtų šventų Ukrainos miestų, bet ir džiaugtųsi matydama juos naikinant, o ir pati į tą naikinimą vis labiau įsitrauktų. Galima numanyti, kad prieš kelerius metus Ukrainos bažnyčios pradėtas greitas atsiskyrimas nuo Moskovijos patriarchato paskatino rusų ordiečius imtis atviros agresijos, nes ukrainiečiai nusimetė šimtmečius trukusio dvasinio valdymo pančius. Sakytume, metafizinis veiksnys. Islamistai teroristai turi savų sąskaitų didžiajam Teroristui. Tos sąskaitos bus aplaistytos žmonių krauju. Kaltų ir nekaltų. Kad ir kaip jų gailėtume. Juk ir į koncertą susirinko didžioji dalis palaikančių ukrainiečių naikinimą, kuriame dalyvauja jų giminaičiai bei artimieji, o ir pačių karo „didvyrių“ neabejotinai buvo. Tik ar mums verta svarstyti, kas iš teroristų teisesnis. Moskovijos rusai nušlavė nuo žemės Alepą, kuriame gyvavo ir sugyveno Mesijų laikus menančios seniausios krikščionių ir musulmonų bendruomenės. O už tai jau neabejotinai išrašyta „metafizinė sąskaitą“.  Sąskaitų turi ir čečėnai, ingušai, buriatai, totoriai... O ir mes nejau užmiršome tremtis ir žudynes.

Mūsuose mėgstama kritikuoti vadinamuosius „karo kurstytojus“. kiek anksčiau abejojantys Rusijos taikingumu buvo priskiriami pažangiųjų europiečių padermę žeminančių patologinių „rusofobų“ sluoksniui. Buvo susibūręs net žymus vietinių kovotojų su lietuviškąja „rusofobija“ būrelis. Tiesa, daug menkesnis už kovotojų su „lietuviškuoju antisemitizmu“ grupuotė, nors kai kurie veikėjai reiškėsi abiejuose frontuose. Minėtasis Kaščiūnas tapo pavyzdiniu „karo kurstytoju“. Joks mūsų politikas niekaip negali nei sukurstyti, nei paskatinti jau vykstančio karo. Nesvarbu, kaip jį pavadinsime. Ne tas mūsiškių svoris. Jokia mūsų retorika, kad ir kokia meiliausia, niekaip nepakeis esminių Rusijos geopolitikos gairių. Jokia mūsų geidžiama „geros kaimynystės“ su Rusija politika nėra įmanoma dėl vienos labai paprastos priežasties – Rusija ėmėsi vykdyti imperinio atgimimo politiką ir geopolitiką. Visų didžiųjų imperinių valstybių geopolitikos grindžiamos tam tikra istorine atmintimi ir kartografija. Kokia yra Rusijos imperinė kartografija? 

Nesunku atgaivinti atmintį pažvelgus į mokyklinius istorijos vadovėlius. Rusijos imperijai priklausė Pabaltijys, vadinamas „severo zapadnyj kraj“, Suomija, Lenkija ir kitos šalys, kurios buvo įtrauktos ir į sovietinę kartografiją. Pastaroji buvo išplėsta Europon kaip Kremliui pavaldus „socialistinių šalių lagerio“ regionas.  Dabar siekiama atsiimti ‚iskonno ruskije zemli“. Carinei ir sovietinei imperijai priklausiusias teritorijas, kurios neva dėl istorinio nesusipratimo ir Rusiją ištikusios „didžios geopolitinės katastrofos“ laikinai tapusios nykštukinėmis apgailėtinomis nepriklausomomis valstybėlėmis. Atėjęs metas tas klaidas atitaisyti. Toks Kremliaus geopolitinis požiūris, kurio nenumaldys jokie „neeskalavimai“ ar taikingumo apraiškos. Naujoji geopolitika grindžiama istorine kultūrine atmintimi, ilgos imperinės agresyvios kolonizatoriškos politikos paveldu ir istoriniu kultūriniu liaudies mentalitetu, per šimtmečius „išauklėtu“ absoliutaus paklusnumo valdovui ir jo valia paskatinamos nežabotos „laisvės plėšti“ priešais ar netikėliais įvardytuosius.  Dabar aiškiai sakoma, kad Rusijos esmė yra besieniškumas, amžinas veržimasis į kaimynines žemes, nes užsidarymas savose sienose reiškiąs civilizacinę Rusijos mirtį. Šitai tapo esmine politinio kultūrinio intelektualinio elito nuostata, grindžiančia dabartinę Rusijos geopolitiką. 

Švenčiame įstojimo į NATO dvidešimtmetį. Tad verta kiek pasvarstyti ir šiuo metu Rusijos žiniasklaidoje įvairiai rutuliojamą mintį apie prigimtinį NATO agresyvumą, aljanso plėtros į Rytus, priglobiant iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusias Pabaltijo šalis, keltą jai karinę grėsmę. Beje, nemenkas ir mūsų publikos sluoksnis atlapa širdimi priima tokius Kremliaus išvedžiojimus, ypač dėl neva nederintos ar Rusiją apgavusios plėtros į Rytus. Vis dar manoma, jog galima buvo išlikti nepriklausomiems ar visų gerbiamiems tarpininkams tarp Rytų ir Vakarų. Visiems tokiems siūlau pasikabinti sovietinės imperijos žemėlapį. Imperijai nereikia jokių tarpininkų, ką ir liudija mūsų pačių istorija. Imperijai nereikia ir jokių pretekstų pulti ir plėšti – ji pati jų prigalvoja. Tik numatyta auka visada lieka pati kalta. Labiausiai dėl to, kad ginasi, kad nenori būti „išvaduota“, kad nesuvokia „išvadavimo“ teikiamo gėrio. NATO nekėlė ir negalėjo kelti Rusijai jokios karinės grėsmės dėl paprastos, visiems aukštiesiems Kremliaus politikams bei kariškiams žinomos priežasties – Rusijos neįmanoma užpulti, jos neįmanoma okupuoti dėl teritorijos dydžio. Galima tik stengtis Rusiją atgrasyti nuo agresyvių jos veiksmų kaimynų atžvilgiu. 

Kremlius kuo puikiausiai žinojo, kad NATO plėtra vyko ne didinant karinę prieš Rusiją nukreiptą galią, o nusiginkluojant. NATO plėtra vyko drastiškai mažinant didžiųjų Europos valstybių apsaugai skiriamus asignavimus (BVP dalį) ir karines pajėgas, karinių kompleksų gamybinius pajėgumus. Tuo pat metu tam tikri europiniai  elitai vykdė plačios apimties korupcinį Europos Sąjubgos šrioderizavimą, pakabinant ją ant visiškos priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių kablio. NATO planai pirmiausia ir buvo aptarinėjami bendroje NATO—Rusijos taryboje. Tačiau dera žinoti, kad NATO yra ne tik karinė, bet ir politinė organizacija. Šitai ir kėlė Rusijos įsiūtį – NATO svarbiu politiniu išsilaisvinusių iš sovietinės okupacijos šalių skydu, trukdančiu jas susigrąžinti imperijon. Todėl prieš puldamas Ukrainą Kremliaus valdovas ir pareikalavo, kad NATO atsitrauktų į, berods, 1997 metų užimamą teritoriją, kitaip tariant, paliktų naująsias nares „atgimusios“ imperijos globai. Suprantama, kad NATO niekaip šito reikalavimo negalėjo patenkinti, nors, neabejojo, kad svarstymų aukščiausiu lygiu būta. Kaip būta ir tarimosi dėl Ukrainos ateities Rusijai sėkmingai užbaigus savo karinę invaziją. Tik kad ukrainiečiai nesutiko su tokia ateitimi. Kaip ir pabaltijiečiai nebūtų sutikę su NATO atsitraukimu.

Rusija nesustos, nes jau negali sustoti. Ji gali tik apstoti nusilaužiusi imperines iltis. Visokios derybos dėl paliaubų ar ukrainiečių žemių perleidimo bus tik imperinis atokvėpis kaupti jėgas, atsinaujinti. Sustojimas, juolab pralaimėjimas gresia Rusijos byrėjimu, nauja „geopolitine katastrofa“, kurios pasekmės gąsdina ir Vakarus. Ne tik dėl Rusijos branduolinės ginkluotės būsimų valdytojų, bet ir dėl Kinijos galios padidėjimo perėmus Sibirą. Rusija nesustos ir dėl to, kad nutraukė daug ryšių su Vakarų ekonomikomis, o savąja pervedė ant karinių bėgių. Šių vyksmų nebeatšauksi. Ekonomikos sukarinimas vyksta sykiu su ordiškojo plėšikiško karinio mentaliteto gaivinimu ir tvirtinimu, teroro instrumentų naudojimu prieš kaimynus ir savus. Prisimintina, kad Rusija jau nuo Ordos politinius valdymo principus galutinai įtvirtinusio Ivano Rūsčiojo laikų auklėta žiauriomis vidinio teroro rykštėmis, o iki šiol garbinamo ir net šventuoju laikomo Stalino valdymo tarpsnis tarsi didžiuojantis įvardytas Didžiojo teroro metais. Tad valstybinis teroras Kremliui yra ir paveldėtas tobulas imperinio valdymo įrankis, ir sykiu kultūrinės politinės savivokos veidrodis. Rusijos imperija „atgimė“ grobti, plėšti, žudyti ir visaip vaduoti „netikėlius“. Rusijos liaudis jau paragavo „rusofobų“ ir „nacių“ kraujo, tad jo reikės vis daugiau. 

Tokia ateitis nieko gera nežada nei mums, nei Europai. Ypač regint, kaip ilgai vakariečiai nuo kalbų pereina prie darbų gynybos ir karinės pagalbos Ukrainai srityje, kokiomis išlygomis iki šiol ta pagalba apkaišiojama. Tikėkimės, kad Rusijos imperinės grėsmės Europai ir pasauliui pobūdis bus vis aiškiau įsisąmoninamas, o Europos karinė galia padidės. Agresyvią Rusijos geopolitiką galėtų pristabdyti tik politiniame sluoksnyje iškilęs tarsi atsipeikėti verčiantis klausimas, kas mus užsiundė ant broliškos tautos, kas mus įvėlė į brolžudišką karą? Valdovas nekaltas, nes buvo sugundytas, o kaltieji kuo aiškiausiai regimi televizijos ekranuose. Tada jau tektų nesitenkinti atsakymu „kolektyviniai Vakarai“, o imtis ieškoti vidinių priešų, tad ir prikeltąjį žudikišką agresyvumą versti vidiniu teroru, kuriam laikui atsisakant imperinių ambicijų. Tačiau tam jau reikalingas Dievo pirštas.