Vytautas Sinica. Didžiausia diskriminacija Lietuvoje - dėl „neteisingų“ pažiūrų

Šiandien nulinės diskriminacijos diena ir aš, kaip diskriminacijos ekspertas, „Žinių radijo“ laidoje Atviras pokalbis diskutavau šia tema. Kviesti ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovai, bet atsisakė dalyvauti, nes laidoje dalyvauju aš. Tipiška. Taigi klausta, kodėl diskriminuojama? Ar tai lemia baimės, ar racionalios priežastys? Pašnekovai sakė, kad baimės, aš gi apskritai nemanau, kad turime didelio masto diskriminaciją. Pažvelkime trumpai: 

- Tikra diskriminacija yra blogai, niekas jos negina. Lietuvoje galiojantys įstatymai nuo visų formų diskriminacijos saugo. Dėl to visi sutarėme; 

- Ne visi įstatymai veikia praktikoje, dėl to irgi visi sutarėme; 

- Kai kurie dalykai pateikiami kaip diskriminacija, bet tokie nėra, nes diskriminacija yra vienodus dalykus traktuoti skirtingai. Tai, kad pavyzdžiui, dviejų vyrų santykiai valstybės nelaikomi šeima, nėra diskriminacija, nes tai jokia prasme nėra tas pats, kas vyro ir moters santykiai. Kaip galite atspėti, nuo čia jau nebe sutarėme; 

- Pozityvi diskriminacija (privilegijos) gali būti pagrįsta, jeigu ja siekiama protingo tikslo. Pavyzdžiui, šeimų parkavimo vietos, nuolaidos senjorams ar jaunimui. Bet pozityvi diskriminacija yra baisi klaida, kai ja siekiama tiesiog rezultatų lygybės, kaip tarkime įvedant rasines ar lyčių kvotas, siekiant įvairovės darbo vietose, kai dirbtinai darbinami įvairiausių tapatybės grupių atstovai, kad tik ta įvairovė būtų, nežiūrint kompetencijos. Rezultatų lygybės siekis yra ideologinė beprotybė ir su diskriminacija nieko bendra neturi. 

- Nusistatymas prieš masinį kitataučių atvykimą nėra priešiškumas kitataučiams ir jis nekyla iš kažkokio „nežinojimo“. Priešingai, prieš tai labiausiai pasisako ir balsuoja kaip tik tos tautos, kurios jau patyrė multikultūrinės visuomenės ir „įvairovės“ gėrius tiesiogiai, savo miestuose. Normalu ir pagrįsta, norėti išsaugoti šalies tapatybę, todėl galima priimti tik tiek kitataučių, kiek yra būtina šalies poreikiams ir kiek įmanoma integruoti, išmokant kalbos, kultūros, istorijos. 

- Man svarbiausias akcentas – diskriminacija dėl pažiūrų. Lietuvoje egzistuoja masiškai paplitusi, nepripažįstama ir todėl niekaip nestabdoma diskriminacija dėl pažiūrų. Ji veikia dažniausiai neformaliai, per pašalinimą iš darbo, verslo ar viešojo gyvenimo. Žmogus, išsakęs „neteisingas“, t.y. dažniausiai tradicines pažiūras draudžiamomis temomis (kalba, šeima, lytis, rasė, orientacija, religija, etc.) sulaukia diskriminacijos už pažiūras. Tiek viešieji kovotojai su diskriminacija, tiek tam įkurtos valstybės įstaigos tokios problemos net nepripažįsta, priešingai, yra aktyvia to dalimi. Nes visa ši ideologinė cenzūra yra ne koks atsitiktinumas, o neva atsilikusios visuomenės vertybinio perauklėjimo programa. Klausimas tik ar leisimės perauklėjami.

Grįžtam prie to, nuo ko pradėjom – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba net nesutinka dalyvauti laidose, kur dalyvauju aš. Nes kitaminčių toleruoti negalima. Tokia tolerancijos logika. Lietuvoje ir visame Vakarų pasaulyje šitas ideologinės cenzūros vėžys plečiasi vis labiau ir turės būti sustabdytas, arba kainuos mums ne tik demokratiją, bet ir visuomenių taiką ir stabilumą apskritai. Esu apie tai rašęs, taip pat išvertęs ir išleidęs knygą „Autoritarinis momentas“. Kaip ir sakiau, diskriminacijos ekspertas. O šįkart kviečiu klausytis Raigardo Musnicko vedamos laidos.