kard. Sigitas Tamkevičius. Pašauktieji į amžinąjį gyvenimą

Vykstant karui Ukrainoje, kur žudomi visiškai nekalti žmonės, net vaikai, natūraliai kyla klausimų: kur yra Dievas? Jei jis yra mylintis Tėv...

Vykstant karui Ukrainoje, kur žudomi visiškai nekalti žmonės, net vaikai, natūraliai kyla klausimų: kur yra Dievas? Jei jis yra mylintis Tėvas, kodėl leidžia vykti tokioms barbarybėms? Dažnam atrodo, kad Dievas turėtų įsikišti ir sustabdyti piktų žmonių daromus nusikaltimus. Panašiais atvejais nelengva būti Dievo advokatu, tačiau pabandykime suprasti, kaip Dievas veikia.

Dievas, sukurdamas žmones, juos apdovanojo protu bei meile ir jiems pavedė valdyti pasaulį. Tačiau Dievas nesukūrė žmonių kaip robotų, negalinčių laisvai spręsti ir veikti. Jeigu mąstantis žmogus neturėtų laisvės, jaustųsi labai nelaimingas. Dėl to žmonės visuomet kovoja už savo laisvę. Mes, lietuviai, už laisvę esame sudėję didžiausias aukas, ir kokie buvome laimingi devyniasdešimtųjų metų Kovo 11-ąją, kai buvo paskelbta, jog atkuriama Lietuvos nepriklausomybė – būsime laisvi!

Laisvė yra didelė Dievo dovana, tačiau ir sunki, kartais net pavojinga. Iš Senojo Testamento žinome, kad jau pirmieji tėvai blogai pasinaudojo savo laisve, o jų sūnus Kainas nužudė brolį Abelį. Blogai naudodamiesi laisve, mes ne tik nusikalstame Dievui bei žmonėms, bet ir atsiduriame kančios akivaizdoje. Kančia yra natūrali blogai panaudotos laisvės pasekmė; ji priverčia susimąstyti, kad mes kažką darome ne taip.

Jeigu Dievas mus būtų sukūręs tik laikinam gyvenimui žemėje, ko gero, būtume nelaimingesni už neprotingus kūrinius – paukščius ir žvėris, galinčius mėgautis savo egzistencija ir neišgyventi kančios siaubo, kurį išgyvena žmogus. Tačiau Dievas mus apdovanojo nemirtingumu. Mūsų laikinas gyvenimas žemėje, kad ir koks sunkus būtų, palyginus su amžinuoju gyvenimu Dievo artumoje ir kartu tobuloje laimėje, yra tik trumpas mirksnis. Mus, net labai kenčiančius, gaivina amžinojo gyvenimo viltis.

Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje aprašo savo regėjimą: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju (Apr 7, 9.14). Taigi, mes einame sielvarto ir kančios keliu, bet turime tikrumą, kad jis pasibaigs Dievo artumoje ir „Dievas  nušluostys kiekvieną ašarą“ (Apr 7, 17).

Evangelijoje pagal Joną randame viltį teikiančius Jėzaus žodžius: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). Mums tik reikia saugoti savo ištikimybę Jėzui, o kai suklystame, skubėti išbaltinti savo sielos drabužį Avinėlio kraujyje, priimant Sutaikinimo sakramentą.

Dievo žodis kviečia mus nuolat prisiminti amžinąjį gyvenimą, tuomet net didžiausi sunkumai bei kančia tampa pakeliami mūsų žmogiškoms jėgoms. Jėzaus mokiniai, pasiųsti eiti į pasaulį ir skelbti Evangelijos, sutiko daugybę prieštaravimų ir persekiojimų, bet nepaliovė vykdyti skirtos misijos, nes tikėjo: kaip Jėzus prisikėlė, taip ir jiems yra skirtas prisikėlimas ir amžinas gyvenimas.

Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Paulių ir Barnabą, susidūrusius su žydų priešiškumu. Girdėdami piktžodžiavimus apaštalai nesutriko, bet drąsiai kalbėjo: „ʽPirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis.ʼ Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį; ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui“ (Apd 13, 46.48).

Tegaivina ir teteikia džiaugsmą ši amžinojo gyvenimo perspektyva – mes esame amžinojo Dievo vaikai ir mūsų laukia ne nebūtis, bet amžinas gyvenimas.

Šis Gerojo Ganytojo sekmadienis yra skirtas maldai už pašaukimus į kunigystę ir Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Labai svarbus pašaukimas į santuokinį gyvenimą, nes Lietuvai ir Bažnyčiai reikalingi geri tėvai, bet nemažiau reikalingi pašaukimai į kunigystę. Viešpatie, pažadink jaunose širdyse norą pasišvęsti Tavo ir žmonių tarnystei.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 1463013061266694060

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2022-05-10 20:47

    Ar gali taip būti, kad žmonės, kažkada kovoję su sovietų okupacija ir nebijoję sovietų kalėjimo, lengvai palūžta, kai pvz. Dalia Grybauskaitė jiems pagrasina, kad padarys taip, kad patiems reikės mokėti ir kaupti pensijoms
    Būtent taip nutiko su arkivyskupu S.Tamkevičiumi. Šlykštu buvo žiūrėti, kaip buvęs disidentas tapo šios kruvinos diktatūros ruporu ir sausio 16 dieną per „visuomeninę“ LRT pasmerkė tuos žmones, kurie sausio 13 d. nušvilpė diktatūros varžtelius PIŠ ir ČMIL.

    Kardinolas Tamkevičius postringavo apie “laisvę”, smerkė ir drabstė purvais tuos, „kurie nori nesiskiepyti, nedaryti testų, neturėti galimybių pasų“.

    Tamkevičių „išlaisvina“ vakcinos, gaminamos naudojant abortuotų embrionų ląstelių kultūras, genetiškai modifikuojančios Dievo kūrinį žmogų, dargi per prievartą, prieš jo valią.

    Man neįtikėtina, kad žmonės, kažkada sutikę eiti į kalėjimą už laisvą Lietuvą, dabar staiga išsižada savo principų ir palūžta prieš naująjį drakoną – Vytautą Landsbergį ir visą jo Tėvybės sąjungą.
    Todėl man ir kilo abejonių, ar ši Tamkevičiaus rezistencija nebuvo dar viena KGB sukurta legenda. Juk negali žmogus, kažkada kankinamas KGB, taip greitai palūžti prieš naujuosius – senuosius KGB-istus landsbergius grybauskaitės ir visą šią smirdančią kliką.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2022-05-10 21:19

      Durnaproti, esi vakcinų ekspertas matęs kuręs jų gamybą ir matęs kokias ten embrionų ląsteles naudoja? Matos kad nuo kremliaus ruporų pačiam smegeninė nepataisomai genetiškai modifikavosi.

      O kardinolas Tamkevičius šaunuolis, kad nepataikauja patvoriniams runkeliams, antivakseriam ir jedinstvenykam iš šeimų maršo. Net tik jis, bet ir visi sveiko proto žmones pasmerkė surusėjusius gyvulius, kurie vapėjo apie savo kūno neliečiamumą, bet patys akmenimis žalojo pareigūnus.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2022-05-12 12:02

    Nežinau, kaip buvo maršuose ir demonstracijose. Bet Ukrainos užpuolimo atveju toks įspūdis, kad Bažnyčia pasiklydo krikščionybėje. Kaip elgtis? Ukraina turi atsukti kitą skruostą? O tai reiškia, ... Išeitų, agresorius atėjo ir nieko nedaryk. Kai kas taip ir sako "duosi Uurainai ginklų, bus dar daugiau aukų". Reiškia, neduok, nepadėk. Tegu jie ten patys. Rusija eis toliau. Irgi nieko nedarykit, nes bus aukų. Išeitų, tegu nors ir visoj žemėj liks tik š. Korėja ir š. Rusija.
    Paaiškinkit man, neišmanėliui. Aš tai nežinau, kaip tokiais atvejais "galvoja" Dievas. Manyčiau, kad kūno kančios ir mirtys Dievui ne blogybė. Kristus irgi ir kentėjo, ir mirė. Per kančias į dangų. Labai sunkus atvejis.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Už balos

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

item