Vytautas Rubavičius. Kam tarnauja prezidento niekintojai

www.pozicija.org   Tie, kurie ginkluotųjų pajėgų vadą įvardija „grėsme nacionaliniam saugumui”, yra išdavikai… Dalis valdančiųjų politikų su...

www.pozicija.org 

Tie, kurie ginkluotųjų pajėgų vadą įvardija „grėsme nacionaliniam saugumui”, yra išdavikai…

Dalis valdančiųjų politikų su juos uoliai aptarnaujančia didžiąja žiniasklaida – LRT, televizijos stotimis, didžiuma laikraščių, – smaginasi, kas labiau pasityčios iš prezidento Gitano Nausėdos ar jį įžeis. Daro tai puikiai žinodami, kad už tai jiems ne tik nebus „išrašytas” antausis, bet jie ir sulauks savųjų pritariančių katučių, o kai kurie ir reikšmingų pasižymėjimo balų, padėsiančių gauti pinigų įvairiems „sklaidos projektams”, laidoms ar pasirūpinti šviesia savo atžalų politine ateitimi. Šitai jau tapo „meinstryminiu” politinės kovos ir žiniasklaidos kuriamu tos kovos vaizdiniu, kuris visokiomis progomis brukamas vadinamajam elektoratui. Lenktyniaujama, kas kokį „smagesnį” epitetą prikabins prezidentui, kas prie jo dar pridės ir „prezervatyvo” atspalvį, o jau kalbų apie neįgalumą, negebėjimą „vienyti” ar dar kokias išgalvotas ydas – nors vežimu vežk. Ir ne vienu.

Lietuva akivaizdžiai skaldoma, tačiau tie skaldytojai vieningai šia nuodėme kaltina prezidentą. Buvęs premjeras, o dabar jau ir eurobiurokratiniame sluoksnyje apsipratęs veikėjas, kuo puikiausiai išmanantis, kaip reikia užsidirbti įtakingųjų skirstomus balus, ima aiškinti, kad prezidentas esąs, tik pagalvokime, „grėsmė nacionaliniam saugumui”. Ir šitai pareiškiama ne iš Žiegždrių pensionato padangės, o iš briuselinių aukštumų, kurių kopūstynuose ir veisiami „naujieji europiečiai”.

Tas pat Kubilius, kuris nepaliauja kalbėti apie Maskvos vykdomą „hibridinį karą” prieš Lietuvą… O juk Kremliaus strategams nebereikia laužyti galvų dėl geresnio „hibrido” – „tam svoji sdelajut nužnoje delo” (ten savi padarys reikalingą darbą). Tie patys, kurie labai padėjo Baltarusiją galutinai įstumti į Rusijos glėbį. Ne be kairuoliškojo eurobiurokratinio sluoksnio paramos. Gal tas būrelis kartu švęs Sąjunginės valstybės įsitvirtinimą prie Lietuvos sienos?

Valdančiųjų konservatorių kova su prezidentu tik aršės, nes artėja savivaldos, Seimo ir prezidento rinkimai. Tokia vidinės politinės kovos logika, kurios nesustabdys jokios hibridinės priešų atakos, nebent tik lemiamoji.

Esminis tikslas – pašalinti prezidentą iš kovos dėl antros kadencijos. Žinome, kad nesiliaujantis mobingas sekina jėgas, tad tikimasi, kad prezidentas ims ir neišlaikys: nusivils, nebenorės kovoti arba politiškai „paslys” – pasielgs taip, kad jau bus galima imtis tam tikrų procedūrinių veiksmų.

Tame puolime esama dviejų glaudžiai susijusių plotmių – vietinės ir europinės. Pirmiausia stengiamasi kiek galima susiaurinti prezidento užsienio politikos veiklos barus, kad jis jau niekaip nebegalėtų kuo nors pasižymėti Lietuvos žmonių akyse. Žodžiu, rodyti jo „menkumą”. Kad ir iš kokio vizito besugrįžtų – pasitinkamas įkyria mantra „nieko nelaimėjo”.

Suprantama, neaiškinama, o ką turėjo laimėti ir dėl ko buvo tartasi. Šitai tinka ir vaivorykštiniam eurobiurokratiniam valdančiųjų sluoksniui, kuriam kaip ašaka gerklėje yra prezidento pasisakymai už prigimtinę šeimą, jo nusiteikimas nevaryti Lietuvos žmonių Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo akivaran.

Kitas svarbus dalykas – jo išsakoma parama Lenkijai. Ne besąlygiška, tačiau draugiška. O šitai visiškai netinka dabartinei eurovaldininkijos tvirtinamai nuostatai – kuo labiau smerkti Lenkiją ir šitaip naikinti visų Vidurio ir Centrinės Europos šalių suvereniteto likučius, taip pat ir šių šalių bendradarbiavimo pagrindus. Juk tik šio regiono šalys dar bando išlaikyti nacionalinės suverenios valstybės supratimą ir veikseną europinėje erdvėje ir tarptautiniuose santykiuose.

Europinę genderistinę darbotvarkę įgyvendinantys mūsų valdantieji todėl ir stengiasi visais būdais pašalinti prezidentą iš Europos Vadovų Tarybos, kurioje jo balsas turi didelę reikšmę. Ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono ateičiai. Tereikia tik toje Taryboje įsivaizduoti premjerę Ingridą Šimonytę, kad ta reikšmė aiškėtų net politikoje menkai susigaudantiems. Tad valdantieji renka ir europinio pasižymėjimo balus, laiduosiančius būsimą europinę karjerą, suprantama – Lietuvos suvereniteto ir nacionalinio saugumo sąskaita.

Vaivorykštinė genderistinė darbotvarkė nepriimtina didžiajai Lietuvos visuomenės daliai. Galima ginčytis dėl procentų, bet sutikime – jų ne mažiau kaip 70. Ta dalis jaučia iškilusią didžiulę grėsmę prigimtinės šeimos institucijai, savo vaikams ir lietuvių kalbai, kurioje turi išnykti vyriškoji ir moteriškoji giminė.

Feministinio judėjimo paradoksas – už savo teises kovojusios moterys nebegali vadintis „pastojusia moterimi”, „nėščia moterimi”, „žindančia moterimi”, o jau turi pažangiai save įvardyti „žindančiu individu”. Pažangieji mūsų seimūnai turėtų kuo greičiau naikinti visas vadinamųjų „lygių galimybių” institucijas, nes jose išskiriami vyrai ir moterys, kalbama apie moterų teises.

Didžiulis taisytinas atsilikimas – išskirti dvi lytis ir kalbėti apie vyrų ir moterų teisių lyginimą, vartoti binarinę „lyčiai nejautrią” kalbą. Kaip tik didžiąją Lietuvos visuomenės dalį ir stengiamasi „perlaužti” – priversti susitaikyti su naujais „pažangiais” genderizmą įtvirtinančiais įstatymais.

Nė neraudonuojant į tokios daugumos lūkesčius ir rūpesčius atsižvelgiantis prezidentas imamas kaltinti „visuomenės skaldymu” – neva žadėjęs vienyti, o dabar skaldąs. Tačiau visi „vienybės skatintojai” tą vienybę įsivaizduoja vieninteliu būdu – įtvirtiname savo tikslus, nepaisydami jokios „nepažangios” daugumos. Šiuo atžvilgiu nėra ir negali būti jokios vienybės – krikščioniškos ir šeimos vertybės niekaip negali būti suvienijamos su totalitariniu genderizmu. Tai „už” ir „prieš”.

Genderizmo ideologija nepripažįsta tolerancijos, todėl būtina nuo jos gintis. Genderizmo teigiama „tolerancija” yra negailestingos ideologinės kovos priemonė – būkite tolerantiški ir išsikrikščioninkite, išsivalstybinkite, nebesuvokite, kas esą, nes visoks aiškesnis pasaulio suvokimas yra „netolerantiškas”, „binarinis”, „rasistinis” ar dar koks nepriimtinas. Valdantiesiems svarbu, kad prezidentas nesusigalvotų atvirai stoti daugumos pusėn ir šitaip burti savąjį elektoratą. Nenorima, kad ir „žaliųjų valstiečių” lyderis Ramūnas Karbauskis imtųsi tokios veiklos, labai aiškiai tvirtindamas šeimos, lietuvių kalbos ir valstybingumo vertybes, skatindamas visuomenę jų pagrindu palaikyti prezidentą.

Įdėmiau įsižiūrėjęs į giedančių apie prezidento „skaldytojišką” veiklą veidus, netrunki įžiūrėti ir politinius, ir asmeninius tikslus – stengiamasi atidirbti už konservatorių į Seimą įkeltas jų atžalas. Na, ir atžalos pasirodo esančios nepėsčios – tuoj pagauna svarbiausią melodiją. Net nepadoru (vyrijos isteriškas mobingas dvelkia šleikštoku seksualumu) žiūrėti į aptarnaujančiųjų „pažangiųjų” ekraninį maivymąsi – atrodo, kad stengiasi surasti kuo patogesnę pozą vienam ar kitam vaivorykštės galui. Ypač išsiskiria ideologinio aptarnavimo įgūdžius išlavinusieji komjaunuoliškoje jaunystėje – jie jau seniai suvokė, kad tie įgūdžiai paklausūs visais laikais.

Lietuvos žmonės prezidentą renka tiesiogiai. Jo legitimumas – didžiausias. Nelygintinas su sąrašinių seimūnų. Prezidento institucija žmonėms labai svarbi – ji savaip simbolizuoja Lietuvą. Niekinantys prezidentą sąmoningai piktavališkai įžeidinėja Lietuvos žmones. Ne tik jį rinkusius, bet ir visus tą instituciją gerbiančius. Tad jie ne tik piktdžiugiškai skaldo visuomenę, bet ir žemina Lietuvą. Nejau šitai naudinga Lietuvai? Nejau tokiu būdu tikimasi stiprinti Lietuvos žmonių patriotiškumą, valstybingumo jauseną, didinti Lietuvą pasiruošusių ginti žmonių dalį?

O tokių dalis vis mažėja. Esu įsitikinęs, kad tokiais veiksmais politikai ir juos aptarnaujanti žiniasklaida kaip tik naikina patriotiškumo jauseną, didina politinę atskirtį ir visuomenės susipriešinimą. Aukštųjų politikų kalbos, vadinamoji migrantų krizė, jau įpratino mus jaustis „hibridinio karo” aplinkoje.

Toje kovoje pasitelkiama ir kariuomenė. Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Vadinasi, jis ir jo institucija vadovauja ginkluotosioms pajėgoms karo sąlygomis. Kaip tokiomis sąlygomis vertinti tuos, kurie, atvirai pasityčiodami, niekina vadą, įvardija jį „grėsme nacionaliniam saugumui”?

Sveiko proto likučius išlaikiusieji netruktų atsakyti – kaip išdavikus. O kaip su tokiais reikėtų elgtis „karo sąlygomis”?..


Susiję

Vytautas Rubavičius 4792645360519498221

Rašyti komentarą

  1. Sąlygos tokios ir yra. Išdavikus - prie sienos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2021-11-16 20:55

    Prezidentą niekina ir beje pelnytai dėl antivakserių ir padugnių rėmimo o ne dėl to kad kariuomenės vadas prastas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kitaip galvojantys žmonės jums padugnės?Tai jūs tiems kitaip mastantiems esat bukas zombis kuris moka gyvent tik pagal LRT komandas iš ekrano,ir jie yra visai teisūs,kaip ir prezidentas nepalaikantis fašistų valdžioj ir jų gerbėjų visuomenėj.

      Panaikinti
    2. Issiblaivyk, buduli, gerai kad esi bukas trolis gyvenantis pagal Maskvos TV komandas ir trydalioji apie "fašistus" valdžioj.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2021-11-19 22:25

    Puikus V.R. valdančiųjų įvertinimas. Matosi, kad jų visa energija nukreipta Prezidento menkinimui, o ne Valstybės reikalams. Bet jie, matyt, nežino vieno lietuvių poeto minties: "Jei žmogų niekinti imi, tai pats kaip mėšlas žemėj pūsi".

    AtsakytiPanaikinti
  4. +
    Vadinti antivakserius fašistais yra jiems garbė (nors fašistai bubo italai žurnalistai it to nežino) nes globalistiniai bolševikai už juos yra daug baisesni. Gaila. kad mūsų žiniasklaidos atstovų dauguma yra bolševikinio auklėjimo ir jiems nerūpi nei Lietuvos, nei jos žmonių ateitis, jie paprasčiausiai kartoja "buvusiųjų" mintis.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item