Kun. Algirdas Toliatas. Kokios būtų partnerystės pasekmės religijos laisvei?

www.laikmetis.lt   Kokios būtų partnerystės pasekmės religijos laisvei? Kodėl šeimos sampratos keitimas įteisinant partnerystę kelia pavojų ...

www.laikmetis.lt 

Kokios būtų partnerystės pasekmės religijos laisvei? Kodėl šeimos sampratos keitimas įteisinant partnerystę kelia pavojų religijos ir sąžinės laisvei? Kodėl gindama prigimtinės šeimos išskirtinumą Bažnyčia yra už Vakarų vertybes? Kodėl partnerystės įteisinimas veda į netoleranciją?

Bažnyčios pagrindinė misija – liudyti Kristų ir jo mokymą pasauliui. Visos kitos misijos – švietimas, kultūra, socialinis rūpestis – yra svarbios, bet be pirmosios, pagrindinės ir svarbiausios, jos būtų tarsi druska, praradusi savo sūrumą. Tai tebūtų kilnus humanizmas su kultūrinės krikščionybės priemaišomis, kur Kristus toleruojamas tiek, kiek netrukdo.

Krikščionybė gali gyvuoti be Kristaus. Istorijoje iki šių dienų susiduriame su daugybe situacijų ir pavyzdžių, kai žmonės veikia Kristaus vardu, bet be Kristaus dvasios. Tokiuose veiksmuose, deja, nėra nieko krikščioniško. Ir vis dėlto, stebėdami Judo išdavystę, žmonės sutapatina ją su autentiška Jėzaus mokinyste.

Krikštu mes tampame Bažnyčios nariais – mistiniu Kristaus kūnu. Bet jei nusigręžiame nuo Kristaus dvasios ir atsiduodame nuodėmės gyvenimui, tampame to kūno suvėžėjusia ląstele – išore atrodome kaip kūno dalis, o savo vidumi esame jo liga ir destrukcija.

Kartais, pradėję nuo tarnystės Kristui, nejučiomis imame vergauti savo nuodėmės sužeistam ego. Nuodėmė – panaši į autoimuninę ligą, kai imunitetas, užuot gynęs organizmą, pradeda jį naikinti. Ši liga gali užklupti ir mažus vaikus, ir senus išminčius, pažeisti valstybę, o kartais – net visą žemyną.

Žmonės, žinoma, nekalti, kad serga, bet nesigydant tokia liga gali kainuoti gyvybę. Krikščionio pareiga yra rūpintis savo paties ir savo šeimos dvasine sveikata.

Krikščionybėje šeima suprantama kaip iš vyro ir moters lyčių papildomumo gimstanti natūrali bendruomenė. Santuokos sakramentu ji tampa sutuoktinių šventėjimo keliu namų Bažnyčia.

Tokia šeima – pamatinė mūsų religinė vertybė, kurią saugoti, puoselėti ir ginti yra ne tik mūsų sąžinės ir tikėjimo laisvė, bet ir pareiga.

Tai nereiškia, kad kiekvienam pavyksta sukurti ar išsaugoti tokią šeimą. Ir jei nepavyko, nereiškia, kad jis yra mažiau mylimas Dievo vaikas. Tiesiog toks šeimos paveikslas ir samprata yra krikščionybės siekiamybė, idealas, vedantis Dievo tautą link tobulumo.

Svarbu suprasti, kad kitaip nei filosofiniuose apmąstymuose, kur atspirtimi gali būti asmeninė patirtis ir subjektyvus suvokimas, teologijoje atspirties taškas visada yra dieviškasis Apreiškimas.

Šv. Raštas, gimęs per Bažnyčią, turi būti skaitomas ir interpretuojamas atsižvelgiant į Bažnyčios tradiciją ir mokymą. Nors Biblijoje ir Katalikų Bažnyčios katekizme labai aiškiai ir nedviprasmiškai išsakyta pozicija santuokos ir šeimos klausimais, vis atsiranda pavienių krikščionių ir net bendruomenių, kurie šiuos tekstus interpretuoja savaip, perteikdami jau ne katalikišką jų sampratą, o leisdamiesi į sau patiems patogius išvedžiojimus.

Labai svarbu dalykus vadinti tikraisiais vardais. Įstatymu įteisinus tos pačios lyties partnerystę, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir Lietuvos Konstitucinio Teismo doktriną, ji įgytų šeimos teisinį statusą ir ilgainiui būtų sulyginta su santuokine vyro ir moters šeima. Galėtume sakyti, kodėl gi tiesiog neleidus žmonėms gyventi taip, kaip jie nori? Problema ta, kad Partnerystės įstatymo nuostatų privalės laikytis visi be išimties, taip pat ir krikščionys.

Šalyse, kuriose įteisintos tos pačios lyties šeimos, vaikų darželiuose sekamos pasakos apie du laimingus princus, o mokyklose lytinis švietimas vienodai traktuoja skirtingų lyčių ir tos pačios lyties santykius. Tėvai neturi kito pasirinkimo, tik atiduoti savo vaikus ant liberalizmo pagrindų pastatytai švietimo sistemai.

Liberalizmas – labai apgaulinga sąvoka, iš pirmo žvilgsnio ji asocijuojasi su laisve rinktis, tačiau, kaip rodo daugybė pavyzdžių iš „pažangios“ Vakarų civilizacijos, realiai nepalieka jokio pasirinkimo. Turintiems kitą nuomonę be skrupulų užlipdanti homofobo, žviegiančio plokščiažemininko, sovietmečio suluošinto relikto ar kokią kitą „solidžią“ etiketę. Taip pradeda veikti žeminimo, gėdinimo ir nutildymo mechanizmai arba įsitvirtina „neapykantos kalbos“ normos, apie kurių priėmimą jau girdime ir Lietuvoje.

Šio įstatymo pagrindu už „neteisingą“ ir krypties neatitinkančią nuomonę kitokias vertybes turintis pilietis bus nuolatos stebimas ir baudžiamas įstatymo numatyta tvarka. Vadinasi, jei Bažnyčios mokymas sako, kad santuoka kyla tik iš vyro ir moters sąjungos, už vadovavimąsi juo tikintieji gali būti apkaltinti neapykantos kurstymu, nes tokiu būdu neigia ir nepripažįsta tų pačių lyčių santuokos.

Kur tada dingsta tikėjimo laisvė? Kitaip tariant, priėmus Partnerystės įstatymą, Bažnyčios mokymas realiai atsidurtų už įstatymo ribų. Tik ar tikrai galima spręsti vienos mažumos problemą išstumiant į įstatymo užribį tikinčiuosius? Juk Lygių galimybių įstatymas vis dar įpareigoja ginti ir religinę laisvę.

Tad kodėl norime padėti tūkstančiams nepaisydami šimtų tūkstančių? Gal yra kita galimybė išspręsti seksualinių mažumų teisines problemas, su kuriomis jie dabar susiduria, nepakenkiant didesnei daliai žmonių ir nepažeidžiant jų religijos ir tikėjimo teisės? Taip, yra. Susitarimo dėl bendro gyvenimo projektas. Teisinė forma, galinti padėti tos pačios lyties žmonėms, turintiems bendrą namų ūkį. Tik kažkodėl šis įstatymo projektas niekaip neprasiskina kelio Seime. Todėl panašu, jog Partnerystės įstatymas nėra skirtas tik vienalyčių partnerių problemoms spręsti, tai gerokai platesnis liberalizmo įrankis.

Naujasis komunizmas tampa tarsi kokia agresyvi Europos autoimuninė liga, norinti sunaikinti visas tikrąsias Vakarų vertybes. Devalvuoti ir suniveliuoti viską. Kad neliktų nei tautos, nei lyties, nei religijos. Žmogus be šaknų, be šeimos ir be Tėvynės. Žmogus be įsipareigojimų ir be ištikimybės.

Ar Bažnyčia išties yra prieš Vakarų Europos vertybes? Jokiu būdu! Juk Katalikų Bažnyčios sostinė – Vatikanas, ne Maskva. Juk Europa susikūrė ne ant kokių nors kitų, bet ant krikščioniškos kultūros pamatų. Tokia yra Europos istorija. Tik Bažnyčia dabar tapo kaip sena, nebepatogi ir nereikalinga, vis užkliūvanti su savo patarimais motina savo pačios namuose. Tuoj nebeteksianti net ir žodžio laisvės. Taip neturi nutikti!

Prieš trisdešimt metų Lietuva išsikovojo Laisvę. Ir čia yra didelis Bažnyčios nuopelnas. Ji buvo vienintelė institucija, tvirtai atsilaikiusi rezistencijoje per visus penkiasdešimt sovietmečio metų. Bažnyčia tiek, kiek ji gyvena Kristaus dvasia, visada yra ir bus kovotoja už žmogaus laisvę ir orumą.

Esu tikras, kad ir dabar ji, kaip ta Biblijoje aprašyta mirusi mergaitė, gali prisikelti išgirdusi Kristaus žodžius: „Mergaite, sakau Tau, kelkis!“ Jei reikėtų ginti Tėvynę, Laisvę, Tikėjimą, gal tektų kovoti prieš tuos, kurie tiesiog priversti vykdyti totalitarizmo šalininkų padiktuotus įsakymus, kurie galbūt net neturi kito pasirinkimo. Ar dvejotume? Ne. Nes neapgynęs savo brangiausių vertybių, tapsi tų, su kuriais privalėjai dėl jų kovoti, vergu. Ir tai nėra kova prieš kieno nors teises. Tai kova už mūsų tikėjimo ir sąžinės laisvę!

Dažnai girdime replikas, kad niekas nieko nepuola, tad ką čia reikia ginti? Supraskime, net ir priėmus vienus ar kitus įstatymus, suvaržančius religijos laisvę, greičiausiai niekas nepuls iškart persekioti Bažnyčios. Priešiškumas auginamas ir bręs pamažu. Žiniasklaidoje (jau ir dabar tai matome), per švietimą ir kitomis priemonėmis. O jų, įteisinus partnerystę, rasis vis daugiau, nes bus oficialiai skiriami dideli finansiniai ir kitokie ištekliai, kad būtų skirtingų „šeimų“ lygybės pagrindu perrašyti vadovėliai, švietimo programos, rengiami įvairūs tolerancijos kursai, dosniai remiami Europos Sąjungos…

Ir, žinoma, šiame kontekste Bažnyčios paveikslas bus piešiamas kaip pasenusios, radikalios, netolerantiškos, homofobiškos ir besipriešinančios šviesiajam rytojui institucijos. Taip, žingsnis po žingsnio, tarps neapykantos kultūra religinei laisvei.

Neseniai Kanados žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo įvykis, kai buvo rasti seni vaikų kapeliai. Nors nebuvo aišku, kas iš tiesų atsitiko, socialiniuose tinkluose vienas po kito pasirodė neapykantos tekstai, kaltinantys Bažnyčią vaikų kankinimu ir žudymu. Dėl to net buvo sudeginta keletas bažnyčių. Tiesiog taip, nelaukiant jokių tyrimų išvadų, linčo teismo principu. Kalta čia Bažnyčia ar ne, jau niekam nebebuvo įdomu.

Ir visa tai įvyksta ne per vieną dieną. Visuomenė palaipsniui prisodrinama pykčio ir neapykantos tokiems nepatogiems dalykams kaip religija. Todėl negalima laukti, reaguoti būtina jau dabar, nes nesiimant jokių veiksmų viena didelė visuomenės dalis palengva bus marginalizuota ir įbauginta, o kitą visuomenės dalį apims galios ir nebaudžiamumo jausmas. Tuomet jau teks kovoti su skaudžiomis viso šio proceso pasekmėmis.

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip ramiame užmiesčio rajone butą išsinuomoję studentai šėlsta iki ryto net nesiruošdami miegoti. Jų šėlsmas ne tik netyla, bet vis labiau garsėja. Ir taip kasnakt.

Kaimynų tuo tarpu reikalaujama būti tolerantiškiems. Juk čia gyvenimą švenčia ateities karta, nešanti naujas tradicijas, kultūrą ir vertybes. Nepatinka – prisijunkite prie naujo gyvenimo būdo arba išsikraustykite.

Juk ateities karta nuomą sumokėjo, tad laisva elgtis kaip tinkama. Visi senieji gyventojai, kurie su tuo nesutinka, yra naujos puikios ateities priešai ir naikintojai. Skamba absurdiškai? Taip, bet panašus absurdas, tik kitomis formomis, vyksta jau dabar. Ir ne tik visoje Europoje, bet ir pas mus Lietuvoje.

Panašų jausmą paliko ir situacija šią vasarą, kai viena iš įmonės darbuotojų, rengianti vaišių stalą jaunavedžiams, tyliai pasiguodė, kad ant logotipo įdėjus užrašą „Mes – už tradicinę šeimą“ pasipylė grasinantys laiškai su reikalavimu nuimti šį „homofobišką“ užrašą, kitaip įmonė bankrutuos. Įmonė, saugodama savo darbuotojus, ženkliuką nuėmė… Tik ar tai normalu laisvoje šalyje?.. Ir tokių situacijų daugėja. Žmonės vis labiau save cenzūruoja.

Aš pats, šių metų vasarį išsakęs oficialią Bažnyčios nuomonę partnerystės klausimu, atsidūriau ant viešo pasmerkimo ribos. Per 20 dienų žiniasklaidoje buvo publikuota 300 straipsnių. Jau neskaičiuojant visų pasisakymų ir komentarų srauto socialiniuose tinkluose. Ir tai nebuvo tolerantiškosios visuomenės pagarbūs ir kitą nuomonę priimantys pasisakymai.

Šioje situacijoje mane labiausiai palietė daugybės draugų asmeninės palaikymo žinutės su apgailestavimu, kad jie negali išreikšti palaikymo viešai, nes… bijo vienokio ar kitokio susidorojimo. Kaip dėl vienos laisvės gali būti naikinama kita laisvė? Kodėl ginant vienos žmonių grupės teises ribojamos ir varžomos kitų žmonių teisės?

Gegužės mėnesį, iškart po Šeimų maršo, kažkas pakabino Vingio parko skelbimų lentoje kvietimą dalyvauti kursuose, agituojančiuose prieš tos pačios lyties poras, ir parašė mano asmeninį telefoną. Sakytume, smulkus chuliganizmas ir tiek, bet jis taip pat prisideda prie nesantaikos ir priešiškumo kurstymo.

Tai yra neapykantos kalbos pavyzdys, tiesa, pateiktas humoro forma, bet nukreiptas prieš įsitikinimų ir religijos laisvę. Tokių pavyzdžių yra kur kas daugiau. Tik žmonės neišdrįsta apie tai kalbėti garsiai. Nes nesupras, pajuoks, pažemins… Jau nekalbant, kiek nematomo smurto ir mobingo dėl savo religinių įsitikinimų žmonės patiria šeimose ir giminėse.

Jei dar aprašytume visus teisinius procesus, vykstančius už Lietuvos ribų, kai dvasininkai mėnesiais ar net metais tąsomi po teismus vien už tai, kad skelbė tai, kas parašyta Biblijoje? Ir šie dalykai vyksta ne kur nors Azijos gilumoje, bet čia, Europoje!

Kiek krikščioniškų šeimų jau dabar nebeturi jokio pasirinkimo dėl savo vaikų švietimo, nes darželiuose ir mokyklose brukama vienintelė ideologija, neatitinkanti krikščioniško tikėjimo vertybių. Ir panašu, kad greitai net katalikiškos mokyklos nebeturės jokios teisės į krikščionišką šeimų mokymą, nes, įteisinus partnerystę, privalės mokyti apie vienos lyties šeimas, visas socialines lytis ir toleranciją jų atžvilgiu.

Juk kitaip būtų apkaltintos neapykantos kurstymu ir naujų Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų nepaisymu. Kur tuomet bus galima kalbėti apie tikėjimą? Ar dar galima bus atvirai gyventi pagal savo krikščioniškus įsitikinimus ir Bažnyčios mokymą? Ar kokie nors pasaulietiniai įstatymai dar gins nuo žmogaus tikėjimo ir sąžinės laisvės visiško sunaikinimo?

Bažnyčia yra atskira (ne atskirta) nuo valstybės ir paprastai nesikiša į politinius procesus, bet kai valstybė imasi reguliuoti tikėjimą ir moralę, Bažnyčia nebegali tylėti ir likti nuošalyje. Garsus kovotojas už laisvę Martinas Liuteris Kingas rašė: „Mūsų gyvenimas baigiasi, kai nutylame prieš tikrai svarbius dalykus…“



Susiję

Šeimos politika 2808024869643519416

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2021-11-19 12:31

    Ačiū Jums Algirdai už tai,kad esate,dirbate iš širdies ir kalbate iš širdies.Žmogumi iš didžiosios raidės būti nėra lengva.Visuomet reikia palaikymo.Jūs jį turite! Sveikatos ir stiprybės!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū jums,kad sakote tą tiesą,kuri yra parašyta Biblijoje,o nepritariate,,elitui"kuris jau pamynęs ir Dievo žodį ir sako ,kad nieko tokio elgtis šėtoniškai ir tai norma jau yra pasidariusi liūdna,kad pinigai ir valdžia,taip sužaloja žmogų,nebelieka nieko švento!!!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aciu Jums kunige Algirdai. Gal dar ne viskas prarasta. tik reikia susitelkimo.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2021-11-19 21:24

    Norėčiau išgirsti komentarą apie automobilio naudojimą ir kurą už mokesčių mokėtojų pinigus per policijos sąskaitas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2021-11-20 11:58

      Norėčiau išgirsti Jūsų komentarą apie burokų auginimo sąlygas Andromedos ūke...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2021-11-20 12:06

      Gal besidomintis automobilio naudojimu, pakomntuotų apie burokų auginimo galimybes Andromedos ūke...

      Panaikinti
  5. "Jei dar aprašytume visus teisinius procesus, vykstančius už Lietuvos ribų, kai dvasininkai mėnesiais ar net metais tąsomi po teismus vien už tai, kad skelbė tai, kas parašyta Biblijoje?" Algirdas Toliatas

    Įst20 "
    10 [i3]„Prisiartinęs prie miesto jį užpulti, pasiūlyk jam taikos sąlygas. 11 Jeigu jis tavo taikos sąlygas priima ir tau pasiduoda, tada visi jame esantys žmonės turės tau lažą eiti. 12 O jeigu jis tau taikiai nepasiduoda, bet su tavimi kariauja, tada tu jį apgulsi. 13 VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, atidavus jį tau į rankas, išžudysi jame visus vyriškius kalaviju. 14 Tačiau kaip grobį gali pasiimti sau moteris, vaikus, galvijus bei visa kita, kas yra mieste, – visą karo laimikį, – ir gali maitintis iš savo priešų paimto karo laimikio, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tau davęs. 15 [i4]Taip elgsiesi su visais miestais, kurie yra labai toli nuo tavęs, – su tais miestais, kurie nepriklauso arti esančioms tautoms. 16 Tačiau šių tautų miestuose, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, nepaliksi gyvo nė vieno, kas kvėpuoja. 17 Sunaikinsi juos – hetitus ir amoriečius, kanaaniečius ir perizitus, hivitus ir jebusitus, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, 18 kad jie neišmokytų tavęs visų tų pasibjaurėtinų dalykų, kuriuos jie daro savo dievams, ir nenusidėtumėte VIEŠPAČIUI, savo Dievui." BIBLIJA, Senasis Testamentas, Pakartoto Įstatymo Knyga

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ačiū gerb.kunige Algirdai už tiesų žodį.

    AtsakytiPanaikinti
  7. O tuo tarpu "liberal-katalikai"... https://www.facebook.com/groups/365266007371930/posts/1038504076714783/

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2021-11-21 09:10

    Suprasčiau kunigo nuomonę dėl partnerystės, bet kodėl pasakojamas pavyzdys apie vaikų kapelius Kanadoje ir pateikiama, kaip užsipuolė bažnyčią. Toje situacijoje mes žinome, kad buvo rasti vaikų kapai prie buvusių bažnyčios valdytų vaikų namų. Kapeliai kankintų, sumuštų vaiku patys neatsirado. Žinoma, kad visa bažnyčia negali būti kaltinama, bet ta bažnyčios bendruomenė yra kalta, nes slėpė ir nematė dvasininkų daromų nusikaltimų. Prieš keletą mėnesių popiežius atsiprašė už 300000 seksualiai išnaudotų vaikų Prancūzijos bažnyčiose per ne vieną dešimtmetį. Ir, deja, tai nepuošia Prancūzijos bažnyčios bendruomenių. Lygiai taip pat matome ne vieną kunigą, kuris turi moterų arba net ir globojamų vaikinų. Vyskupai juos bando kilnoti į naujas parapijas. Ne visada pasiseka pakeisti kai kurių kunigų potraukį pasaulietiškam gyvenimui. Todėl kai kurie palieka kunigystę ir sukuria šeimas. Bet kiek laiko gyventa su dvigubu standartu. Mane stebina kartais matoma demonstruojama kai kurių dvasininkų prabanga (prabangūs džipai, prabangūs apartamentai, prabangios kelionės), kurių daugelis iš mūsų sau leisti negalime. Tada supranti, kad kunigai irgi žmonės su pasaulietiškom pagundom. Kol kas nežinau, kaip vertinti partnerystės įstatymą. Iš vienos pusės man jokio skirtumo bus jis ar ne. Bet lygiai taip pat suprantu, kad bažnyčia nori primesti savo religinį požiūrį netikintiems arba kitų tikėjimų piliečiams. Man visada atrodė, kad krikščionys turi teisę laisvai tuoktis bažnyčioje, o netikintys arba neturintys tvirto tikėjimo gali rinktis tik civilę santuoką. Nes natūralu, kad bažnyčia negali reguliuoti tų žmonių gyvenimo, kurie nėra jos nariai, kurie neturi krikščioniško tikėjimo. Beje, ne tik bažnyčia kūrė Vakarų kultūrą. Pirmiausia Vakarų Europos kultūra buvo kuriama ir įvairių kultūrų, tikėjimų, mokslo pasiekimo žmonių.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item