Laisvūnas Šopauskas. Ar Nidos Vasiliauskaitės individai apgins savo laisves ir teises? (II)

  „Kultūros barai“ 2021 m. Nr. 9 Bendrojo gėrio idėja – kelias į tironiją? Nida Vasiliauskaitė įtaigauja skaitytoją, kad bendrojo gėrio idėj...

 „Kultūros barai“ 2021 m. Nr. 9

Bendrojo gėrio idėja – kelias į tironiją?

Nida Vasiliauskaitė įtaigauja skaitytoją, kad bendrojo gėrio idėją ir tironiją sieja kažkokie giluminiai ryšiai:

[…] visi esami, buvę, būsimi diktatoriai ir totalitariniai režimai iki pat kruviniausių: nei vienas jų savęs neteisino kitaip, kaip tik „bendru gėriu“, dėl kurio – ką darysi – tenka susitepti rankas ir ką nors paaukoti. Pats faktas, kad šie balseliai dabar pasigirdo – ženklas epochinio galimo lūžio, epochinio pavojaus.

Klasikinėje politinėje filosofijoje tironišku režimu buvo laikomas toks, kuriam esant valdovas arba valdančioji grupuotė siekia savojo, o ne bendrojo gėrio. Pagal filosofę išeina beveik atvirkščiai: tironiško režimo skiriamuoju bruožu tampa bendrojo gėrio idėjos pasitelkimas.

Pasiaiškinkime, kokios yra tironijos prielaidos moderniojoje valstybėje ir kaip tos prielaidos susijusios su bendrojo gėrio idėja. Tam, kad atsakytume į šį klausimą, mums tereikia šiek tiek išplėtoti tai, kas buvo pasakyta apie pilietinę visuomenę ir politinę visuomenę. 

Moderni valstybė normaliai funkcionuoja tik tol, kol jai pavyksta derinti du sunkiai suderinamus principus: sąžiningos konkurencijos dėl resursų principą, grindžiantį pilietinę visuomenę, ir solidarumo principą, grindžiantį politinę visuomenę. Siekis ir sugebėjimas laikytis šių principų gali sumenkti, valstybės galia tam tikrų pilietinės visuomenės grupių gali būti pasitelkiama kovoje dėl resursų ir panaudojama prieš kitas visuomenės grupes. Tokioje situacijoje pilietinė visuomenė ir politinė visuomenė tampa savo karikatūromis, o valstybė tampa nuogos galios arena ir, galima sakyti, patenka į antrinę prigimtinę būklę. Modernios tironijos yra ne kas kita, kaip režimai, atsirandantys esant tokiai pilietinės ir politinės visuomenės būklei.


Kaip visa tai susiję su bendrojo gėrio idėja? Pilietinės visuomenės ir politinės visuomenės santykis yra asimetriškas. Sveikos politinės visuomenės egzistavimas garantuoja sveikos pilietinės visuomenės atsiradimą, tuo tarpu pilietinė visuomenė visuomet išlieka grėsme tiek sau, tiek politinei visuomenei.Tam, kad moderni valstybė nenuslinktų į antrinę prigimtinę būklę, joje turi egzistuoti pakankamai brandi ir galinga politinė visuomenė, gebanti sutramdyti pilietinės visuomenės gaivalą.

Politinę visuomenę sudaro asmenys, gebantys bent iš dalies atsisakyti savojo intereso, įsipareigoti bendrajam gėriui ir ypatingomis sąlygomis netgi dėl bendrojo gėrio, dėl valstybės, dėl politinės laisvės aukotis. Tuo tarpu pilietinės visuomenės nariai – miesčionys – dėl nieko nesiaukoja. Miesčioniui politinė laisvė nereikalinga, bendrąjį gėrį miesčionis geriausiu atveju supranta kaip minimalų bendrąjį interesą užtikrinti sąžiningos konkurencijos sąlygas, t. y. kaip dalyką pageidautiną, bet neįpareigojantį kovai, savojo intereso apribojimui ar juo labiau aukai. Piliečiu asmuo tampa tik tada, kai įsisąmonina turtingesnę, negu bendras minimalus interesas, panašią į tą, kuri buvo plėtojama klasikinėje politinėje filosofijoje, bendrojo gėrio sampratą ir taip suprastam bendrajam gėriui įsipareigoja.

Prieiname išvados, kad į tironiją veda anaiptol ne bendrojo gėrio idėja. Ne, į tironiją dėsningai veda pilietinės visuomenės narių siautėjimas, jei to siautėjimo nesutramdo bendrajam gėriui įsipareigoję politinės visuomenės nariai. Ne veltui klasikinė politinė filosofija moko,  kad atstovavimas bendrajam interesui, bendrajam gėriui yra skiriamasis politiškumo bruožas, o politikos meno esmė yra bendrojo gėrio siekis.

Laikant atstovavimą bendrajam gėriui politiškumo skiriamuoju bruožu, tironiją tenka laikyti kvazipolitiniu dariniu, nes joje politinės visuomenės atsiradimą ir funkcionavimą laiduojančios sąlygos nėra įgyvendinamos. Tironija gali dangstytis bendrojo gėrio obalsiais, tačiau niekaip negali būti orientuota į bendrąjį gėrį, nes visada virš visuomenės iškelia tam tikrą grupę žmonių, kuriai suteikiamas visuomenės hegemono statusas ir jėga slopina kitas grupes. 

Laisvę naikina ir į tironiją veda tos idėjos, kurios griauna politinę visuomenę. Verta trumpai  šiuo požiūriu peržvelgti moderniąsias politines ideologijas. Liberalizmas siekia visus visuomenės gyvenimo aspektus pertvarkyti pagal prekių rinkos modelį, o tai reiškia, kad propaguojant ir įgyvendinant šią doktriną pilietinei visuomenei būdingas konkurencijos dėl resursų principas pritaikomas vis naujoms gyvenimo sritims, o asmenys vis labiau save suvokia vien kaip dėl resursų besigrumiančius ir savo aistras tenkinančius individus, ir vis mažiau – kaip bendrajam gėriui įsipareigojusius piliečius; „išlaisvinta“ pilietinė visuomenė ilgainiui sugriauna sumenkusią politinę visuomenę. Tai reiškia, kad nepaisant visų liberalizmo deklaracijų apie laisvę, nepaisant liberalizmo doktrinos adeptų subjektyvių intencijų, liberalizmas dėsningai veda modernią valstybę į antrinę prigimtinę būklę, t. y. į modernią tironiją. Politikos filosofų mokymai apie tai, kad komercinė respublika tironijos gali išvengti konstitucijoje įtvirtinus gudrią valstybės institucijų konstrukciją (įvairios checks and balances koncepcijos), yra naivūs. Jokios institucijos negali atsilaikyti, kai politinė visuomenė sunykusi, o pilietinės visuomenės gaivalas „išlaisvintas“.

Socializmas/komunizmas lygiai taip pat, kaip liberalizmas, remiasi prielaida, kad žmogus iš esmės yra individas. Socializmas/komunizmas „pataiso“ liberalizmą priimdamas poziciją, jog individų konkurencija dėl resursų niekuomet nevyksta pagal sąžiningos konkurencijos principą. Valstybėje esančios išnaudojamųjų ir išnaudotojų klasės, o valstybė yra išnaudotojų klasės įrankis laikyti paklusniais išnaudojamuosius, kitaip sakant, valstybė visados esanti antrinėje prigimtinėje būklėje. Individų konkurencija dėl resursų iš principo negalinti būti sąžininga; ji galinti būti tik panaikinta, kai valstybė bus atimta iš išnaudotojų ir paversta išnaudojamųjų įrankiu, bus panaikinta arba radikaliai apribota nuosavybė, panaikintos išnaudojamųjų ir išnaudotojų klases. Akivaizdu, kad šios ideologijos propagavimas ar įgyvendinimas dėsningai griauna politinę visuomenę ir veda valstybę link tironijos – tos, kurią projektuoja ši ideologija arba kokios nors kitokios, su šia ideologija nesusijusios. Kaip ir liberalizmo atveju, griaunamoji tendencija išlieka nepriklausomai nuo to, kokios bebūtų subjektyvios įvairių „demokratinio socializmo“ šalininkų intencijos.

Konservatizmas neturi pozityvių valstybinės tvarkos idėjų. Tokių idėjų neturėdami, konservatoriai paprastai prisilaiko dominuojančios ideologijos, taigi, liberalizmo, priešpaskutinės versijos. Tai reiškia, kad ir konservatizmo ideologija dėsningai, tik paprastai ne taip agresyviai, griauna politinę visuomenę ir veda valstybę link tironijos. Paplitęs požiūris, kad konservatizmas yra mokymas, kuriuo vadovaudamiesi piliečiai gali pasipriešinti liberalų ir socialistų totalitarinėms užmačioms, yra apgailėtinas nesusipratimas.

Dar viena moderno ideologija, nacionalizmas, išeities tašku laiko ne individą, bet naciją – valstybę sukūrusią arba siekiančią sukurti tautą. Toks išeities taškas padaro šios ideologijos centru tautos interesą ir tautos bendrąjį gėrį, o tai, be abejo, yra idėjos, kurios suburia ir stiprina politinę visuomenę, skatina asmenis įgyti piliečio savimonę. Tai reiškia, kad tarp moderniųjų ideologijų nacionalizmas yra vienintelė išimtis: vienintelė moderni ideologija, kuri stiprina, o ne griauna politinę visuomenę, ir atitinkamai, veda ne į tironiją, o į laisvų piliečių valstybę. 

Nidos Vasiliauskaitės 5 tezių rinkinys yra liberalizmo ideologijos apraiška. Kaip sakyta, liberalizmo ideologija skatina asmenis save suvokti vien kaip individus ir paverčia juos prastais piliečiais. Tokios tendencijos ryškų pavyzdį pateikia pati Nida Vasiliauskaitė.  

Žinutėje socialiniame tinkle filosofė parašė:

[…] reikia Maidano, reikia visos Lietuvos prie Seimo, pasiryžusios nesitraukti, kol reikalavimai [atšaukti prievartinę vakcinaciją ir visuomenės skirstymą į skirtingas teises turinčias vakcinuotų ir nevakcinuotų klases] bus patenkinti. […] Nieko nėra ir nebuvo svarbiau nei tai nuo Antrojo Pasaulinio laikų. Taip, čia svarbiau nei Sausio 13-oji: tada, nesėkmės atveju, grėsė tik gyventi toliau kaip gyvenus Sovietų Sąjungoje – okupuotiems, be nepriklausomos valstybės; dabar – nesėkmės ir pasyvumo atveju – gresia gyventi naujo, paties tikriausio apartheido sąlygomis, nebe teisinėje nebevalstybėje nebe kaip piliečiams, kur bet kurią akimirką gali nutikti bet kas, nebėra nė regimybės žmogaus teisių, negalioja nei LR Konstitucija, nei jokios tarptautinės teisinės normos ir įsipareigojimai.

Šis trumpas tekstas labai iškalbingas. Jo implikacijos tokios: geriau būti okupuotam, negu paskiepytam!   Putinas, pasiuntęs kariuomenę Lietuvos okupuoti, atrastų šalininkų vien pažadėjęs nespausti skiepytis. Nida Vasiliauskaitė gali būti vadovėliniu pavyzdžiu miesčionio, kuriam suprantama tik ekonominė ir socialinė („gyventi kaip noriu“) laisvė, bet visiškai nesuvokiama piliečio laisvė. Geras būtų bet koks tironas, gerai ir okupacija, jei tik bus pakankamai ekonominės ir socialinės laisvės. 

Šioje vietoje verta prisiminti moderniosios politinės filosofijos pradininką Tomą  Hobsą ir fundamentalią jo filosofijos pamoką: visuomenė, sudaryta iš individų, konkuruojančių dėl resursų, siekiančių patenkinti savo aistras ir kuo ilgiau bet kokia kaina išlaikyti savo kūnus šiame pasaulyje, dėl savo prigimties negali pretenduoti į ką nors daugiau, negu nusilenkti absoliučiai valstybės valdžiai ir sutikti būti politiniais vergais, kuriems mainais už besąlygišką paklusnumą valstybė gali atlyginti jos suteikiama teise  netrukdomai siekti (kiek ta pati valstybė mano esant tikslinga) asmeninės ekonomines ir socialines gerovės.

Svarbiausia teisė ir laisvė – gyventi atvirojoje visuomenėje?

Nida Vasiliauskaitė rašo:

[…] visuomenė, kurioje individas nėra laisvas, irgi nėra nei laisva, nei gera. Kad būtų laisva ir gera, ji privalo netrukdyti individui pačiam rinktis „gėrį“ pagal savą supratimą – ir keliauti nors ir (kitų vertinimu) į pragarą, užuot „jo paties labui“ puolusi gelbėti. Nes pragaras – būti ganomu galviju, prarasti žmogaus atributus, tarp kurių laisvė – esminis, ir joks „laimės“ nei „pasitenkinimo“ kiekis jos nekompensuos […]

Šiame pasaže Nida Vasiliauskaitė pasisako už politines permainas, kurias pirmą kartą filosofiniais argumentais bandė pagrįsti Džonas Stiuartas Milis 1859 metais išleistoje esė Apie laisvę. Vėliau, Karlo Raimundo Popperio knygos „Atvira visuomenė ir jos priešai“ įtakoje šis projektas imtas vadinti „atvirąja visuomene“. 

Nida Vasiliauskaitė yra taip įsitikinusi atvirosios visuomenės išganingumu, kad „nurašo“ visas ankstesnes kaip nei geras, nei laisvas, kitais žodžiais tariant, visą ankstesnę istoriją paskelbia Tamsiaisiais amžiais, o atvirosios visuomenės projekto realizavimą laiko Apšviestųjų amžių pradžia. Toks požiūris iš esmės teisingai atspindi paties Milio revoliucines intencijas. 

Moderniojoje politinėje filosofijoje neretas reiškinys yra retorinio ir loginio lygmenų išsiskyrimas: tikrąjį veikalo turinį galime suprasti tik įsigilinę į loginę struktūrą ir implikacijas, kurias autoriaus retorika ne atskleidžia, bet paslepia. Milio esė Apie laisvę yra vienas ryškiausių šio reiškinio pavyzdžių. Jei tikėtume Milio retorika, esė Apie laisvę  turėtume laikyti veikalu, kuriame autorius siūlo projektą, turintį užtikrinti kuo palankesnes tiesos paieškos sąlygas ir grindžia siūlomas reformas episteminiais argumentais. Tačiau pasigilinę į loginę struktūrą pamatome visiškai kitokį vaizdą. Millis buvo historicistas, manęs, kad istorijoje kiekvieną konstruktyvųjį (kuriame tam tikra visuomeninė tvarka steigiasi arba klesti) laikotarpį keičia kritinis (kuriame visuomeninė tvarka dezintegruojasi ir praranda savo legitimumą) laikotarpis, šį – konstruktyvusis ir t.t. Milio įsitikinimu, jis gyvenąs kritiniu laikotarpiu, kuriam pasibaigus išauš nauja visuomeninė tvarka, kurios dvasinius pagrindus jau dabar renčia jis ir į jį panašūs intelektualai; tie dvasiniai naujos epochos pagrindai būsią Žmogaus religija ir utilitarizmas. Svarbiausias šio kritinio laikotarpio uždavinys – senosios visuomeninės tvarkos dvasinių pagrindų išmontavimas, o tie pagrindai esantys krikščionybė, buržuazinė moralė ir bet kokios tradicinės pažiūros. Siekdamas išmontuoti visuomeninės tvarkos dvasinius pamatus Milis bandė filosofiškai pagrįsti net kelis į tokį tikslą orientuotus projektus: krikščionybės simuliakrą, feminizmą ir atvirąją visuomenę.

Nesunku suprasti, koks radikalus ir koks destruktyvus yra atvirosios visuomenės projektas. Anot Milio, laisvė rinktis savąjį gėrio supratimą ir pagal jį gyventi turi būti taikoma visiškai nuosekliai, o žmogaus  laisvės riba turėtų būti laikoma tik kito žmogaus laisvė. Skamba didingai, bet Milis apsimeta, kad nepastebi akivaizdžios alternatyvos: laisvės riba yra moralė. Neva nepastebi šios alternatyvos todėl, kad jos aptarimas gali atskleisti projekto radikalumą ir prablaivinti skaitytoją –  Milio siūloma naujoji „laisvė“ reiškia ne ką kita, kaip moralės panaikinimą ir jos pakeitimą minimaliu socialinio elgesio taisyklių rinkiniu. 

Tai, kad atvirojoje visuomenėje nėra moralės, nėra vienintelis Milio nutylėjimas. Praėjo daug dešimtmečių, kol Milio idėjų adeptai išdrįso suformuluoti atvirosios visuomenės projekto principų implikacijas, liečiančias tai, kaip turi funkcionuoti viešoji erdvė. Tos implikacijos išties revoliucinės. Visos idėjos viešojoje erdvėje turinčios būti traktuojamos kaip lygios; vienos išskyrimas esąs alternatyvių idėjų represavimas. Todėl negalį būti jokių oficialiai pripažįstamų tiesų, jokių viešų standartų, nes valstybė ar visuomenė neturinti teisės indoktrinuoti; visi klausimai turintys būti laikomi neišspręstais ir viešai turi būti traktuojami kaip neišspręsti. Valstybiniai universitetai, mokyklos taip pat visus klausimus turį traktuoti kaip neišspręstus, nes jei mokytojas traktuos kokį nors klausimą kaip išspręstą, tuo jis represuos mokinuką, kuris gali galvoti kitaip. Viešai neturį būti teigiama, kad krikščionybė geresnė už actekų religiją arba kad mokslas kažkuo geresnis už raganavimą. Įsitikinimai tam tikrų pozicijų teisingumu galintys būti reiškiami tik privačių asmenų susibūrimuose – namuose, bažnyčiose, gal dar privačiose mokyklose.

To, kas pasakyta apie atvirąją visuomenę, pilnai pakanka išsiaiškinti, koks šio projekto santykis su laisve. Atvirosios visuomenės projektas yra sugalvotas tam, kad sugriautų visuomenės dvasinius pamatus – sunaikintų moralę, krikščionybę ir dekonstruotų tradicinę pasaulėžiūrą. Šis griovimas, be jokios abejonės, yra ir politinės visuomenės griovimas. O griaudami politinę visuomenę atvirosios visuomenės kūrėjai grindžia kelią į tironiją. Eilinį kartą galime pridurti, kad neturi jokios reikšmės šalininkų intencijos: jie gali kuo nuoširdžiausiai manyti, kad myli laisvę ir vykdo šventą pareigą už ją kovoti; kad ir ką jie manytų, jų pasaulėžiūra ir jų propaganda dėsningai naikina laisvės prielaidas.

Išvados

Filosofiniu požiūriu penkios Nidos Vasiliauskaitės tezės yra prieštaravimų ir klaidų kamuolys. Tačiau kur svarbiau yra tai, kad nuo šių tezių atsispirianti pasaulėžiūra ne tik negali grįsti kovos už laisvę, bet dėsningai prisideda prie politinės laisvės prielaidų naikinimo ir grindžia kelią tironijai. 

Siekis apginti laisvę reikalauja visiškai kitokios pasaulėžiūros – tokios, kuri remtųsi prigimtinės teisės doktrina, neiškeltų miesčionio virš piliečio, atmestų atvirosios visuomenės projektą, įpareigotų bendrajam gėriui, bendrojo gėrio subjektu laikytų politinę lietuvių tautą.

Nidos Vasiliauskaitės individai savo teisių ir laisvių neapgins, nes jie gina savo kūną ir savo verslus, kai reikia ginti tautą ir valstybę.



Susiję

Skaitiniai 7411159631174512697

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2021-10-04 08:13

    Klausimų dėl Nidos kuriamos partijos nebekyla. Aiškumas visada naudingas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2021-10-04 18:02

      O kokios mintys šiuo klausimu kyla:
      Įvertino galimybę iki lapkričio įkurti partiją „Vardan Lietuvos“: tai padaryti būtų nelengva
      - respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/ivertino_galimybe_iki_lapkricio_ikurti_partija_vardan_lietuvos_tai_padaryti_butu_nelengva/
      Turint galvoje, kad šis gudrus vyrukas turi savo ,,sirgalius", o ir dalis LLRAŠinių jį palaikys...
      Gal vertėtų šiek tiek pakoreguoti ligšiolinį kursą? :)



      Panaikinti
  2. Anonimiškas2021-10-04 11:25

    Kuo daugiau naujų smulkių partijų pavieniui, kiekviena atskirai eis į rinkimus, tuo saugiau sisteminėms, saugiau Seime ir visuose kituose lygiuose įsitvirtinusioms. Juk naujokės konkuruos tarpusavyje, taip trukdydamos viena kitai į Seimą patekti! :) Nors naujokėms patikimesnis kelias būtų apsijungti vardan kelių sutartų eiliniam rinkėjui svarbių klausimų išsprendimo ir eiti į Seimą tokia plačia koalicija.
    Rinkėjau - jei mes, visi apsijungusieji naujokai, tavo pastangomis pateksime į Seimą, štai šie mūsų suderinto sąrašo įsipareigojimai bus pagaliau įgyvendinti. Taip, mes skirtingi. Kažkurios iš apsijungusių partijų apskritai, ar vienas kitas kurios iš jų tikslas tau nepatinka. Ir mums, apsijungusioms kitoje kažkas (vienas kuris tikslas ar asmuo) nepatinka, bet mes visos susitarėme: šioje kadencijoje mūsų jungtinėmis pajėgomis pagaliau išspręsta tai, kas jums ir mums visiems bendra ir svarbu, bet buvo dešimtmečius vilkinama, arba priešingai Rinkėjo valiai sprendžiama, kas pažeidžia LR Konstituciją, kelia pavojų valstybės saugumui, vientisumui. Klausimai, dėl kurių mes, naujokai, esame skirtingų pažiūrų, šioje kadencijoje nebus keliami, kad mūsų Seimo sesija nepavirstų eiline nevaisinga rietenų sesija, kai išsiskirstome vėl tą viską, kas ligi šiol vilkinta, stalčiuose palikę. Mes siekiame išjudinti Lietuvą iš sąstingio, iš pelkės, kurion ji įklampinta.
    Iš tavęs, Rinkėjau, prašome: jei tau įkyrėjo dabar Seime esančios partijos, jei nusivylei jomis, klystkeliais Lietuvą vedžiojančiais jų vadais, ATEIK į rinkimus ir rinkis mus. Net jei ir mes nekeliame tau, nusivylusiam, nekeliame pasitikėjimo, laikai mus eiliniais pažadukais - vis vien ATEIK, dalyvauk rinkimuose VISUS išbraukdamas, bet ATEIK. Nes tavo nedalyvavimas PADEDA senosioms partijoms likti Seime, nežiūrint, kad tu jų nenori ir seniai nerenki, jei būtent jos yra tavo nusivylimo kaltininkės. Joms tik geriau, kad jų nenorintys neateina, nedalyvauja rinkimuose.
    Taigi, Rinkėjau - šį kartą rinkis ne partijas, o konkrečius DARBUS, kuriuos mes, tuo tikslu rinkimams apsijungusios partijos, pasižadame nudirbti, jei tu, masiškai dalyvaudamas rinkimuose, suteiksi mums tą teisę. Ateik, ir tavo atėjimas taps susikaldžiusios Lietuvos Žingsnis į Vienybę - vardan Tos. NURODYK SEIMUI KRYPTĮ.
    Pradžiai visi tie, kas jaučia pareigą ir atsakomybę už Lietuvą, ištieskime vieni kitiems rankas, pažadinkime visa, kas mumyse yra geriausio, ir vieningomis gretomis eikime į Tikslą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šituo konkrečiu atveju nesuderinamumas yra ESMINIS ir NEIŠSPRENDŽIAMAS. Čia nėra kažkokie gretutiniai klausimai, kuriuos galima ignoruoti - tai yra PASAULĖŽIŪROS PAGRINDŲ klausimas. Jei susikurs N. Vasiliauskaitės partija, ji visais atžvilgiais (išskyrus skiepų klausimą) bus natūrali "anūkistų", "armonautų" ir kitų neomarksistų ideologinė sąjungininkė - ne tik (ir gal ne tiek) dėl to, kad daugeliu klausimų ("partnerystės", nelegalų "importas" ir pan. "progresyvūs" reikalai) jų požiūriai sutampa, bet ir dėl to, kad tokia pasaulėžiūra grįsta politinė jėga yra iš esmės destrukcinė (aha, tas pats "pasaulį seną išardysim!", tik kitoje pakuotėje), kurianti moralinį ir ideologinį "vakuumą", kurį, kiek Vakarų (ir ne tik) istorija rodo, užpildo agresyviausios jėgos - paprastai, visokio plauko raudonieji. Iš esmės, būtent tą autorius ir parašė, tik moksliškiau. Tai KAIP su tokiais vienytis?
      Apskritai, mano akimis žiūrint, jei lyginsime Vakarų civilizaciją su organizmu, tai jos žlugimo priežastis buvo liberalizmo ŽIV sukurtomis sąlygomis išvešėjusi "Frankfurto mokyklos" oportunistinės infekcijos invazija.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2021-10-05 00:23

      Pasaulėžiūrų nesuvienodinsi, todėl paprasčiausiai tiesiog nereikia kelti su jomis susijusių klausimų. Pvz., tamstos ir mano partijos nuomonės apie daugelį dalykų gana panašios, tik tamsta norite vienalytėms POROS suteikti ŠEIMOS statusą. Vadinasi, jei patenkame į Seimą, šio klausimo įsipareigojame nekelti, kad neišardytume koalicijos, kad kitus klausimus nesutrukdytume sau kelti ir spręsti. Juk yra įsisenėjusių, užleistų problemų, kurias ir priešingos pasaulėžiūros partijos panašiai spręstų. Todėl bent pabandyti susėsti ir atlikti ,,inventorizaciją" skubiai spręstinų klausimų, bei kaip kas siūlo juos spręsti. T.y., pažiūrų skirtumus žinome, ir juos dabar palikime ramybėje, vieni kitiems stuburo nelaužykime. - Imkimės to, ką galime bendromis jėgomis išspręsti. Juk nepateisinama, kad eiliniam žmogui svarbūs reikalai lieka neišspręsti dėl to, kad visą partijų laiką, visų kadencijų Seimus, mūsų protus ir veiksmus paralyžiuoja konkurencinės varžybos; dėl to, kad neleidžiama iškelti ir išspręsti klausimo, nes... tai duos pliusų konkurentui... Reikia tik įsipareigoti a) jokių Konstitucijos pažaidų, b) nekelti su pasaulėžiūra susijusių klausimų, jei jos nesutampa, kad vėl visa kadencija nebūtų rietenomis paversta, nenueitų šuniui ant uodegos, kad lyg robotai netirtintume kažkokių tarptautinių pseudokonvencijų, o tai, kas veja lietuvį iš Lietuvos, taip ir liks neišspręsta.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2021-10-05 12:00

      Dėl ,,Pasaulėžiūrų nesuvienodinsi, todėl paprasčiausiai tiesiog nereikia kelti su jomis susijusių klausimų. " - čia turiu galvoje NE ATSISAKYTI, NE IŠDUOTI savo pasaulėžiūrą, o tik ŠIĄ kadenciją nekelti tokių klausimų, kurie ves į koalicijos iširimą; atsisakyti konkurencinių kovų, kurios vėl įklampins valstybę į stagnaciją, Lietuvą ir koaliciją galutinai suskaidys ir per tai ši kadencija taps vienintele mūsų kadencija Seime, nes besiriedami Seime pristigsime laiko PASIRODYTI SAVO GEROSIOMIS PUSĖMIS (ne užsispyrusiais kaktusais), todėl per kitus rinkimus vėl pristigsime balsų. Juk jau nuskambėjo žinia apie nemokėjimą rasti bendrabūvio kelių.
      Kai žmonėms bendrabučiuose ar komunaliniuose butuose tekdavo viena virtuve naudotis, pasirinkimų buvo DU - arba puodai su verdančia sriuba į kaimyno galvą skrieja, arba randi visgi būdą SUGYVENTI. Sugyventi visai nereškia, jog tu nuo šiol ne filharmonijoje, o smuklėje su kaimynu muzikos klausysi. Tiesiog kaimynas muštynių partnerį kitur susiras.

      Panaikinti
  3. Danutė Gavenauskienė2021-10-04 18:29

    Manipuliuoja šis prelegentas: kuris iš diktatorių skelbėsi, kad siekia savojo gėrio? Jų propaganda skelbė, kad siekia tautos gėrio? Tą ir sako Nida.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nea, tai JUMIS buvo "sumanipuliuota". ;)
      Kad būtų paprasčiau, išdėstau papunkčiui tą, ką N. Vasiliauskaitė sako:
      1. Diktatoriai skelbia, kad jų tikslas yra "bendrasis gėris".
      2. Diktatoriai tuo grindžia savo tironiją.
      3. Bendrasis gėris tėra pretekstas įsigalėti tironijai.

      Palyginimui:
      1. Bolševikai skelbė, kad kovoja už "laisvę".
      2. Bolševikai tuo grindė savo terorą.
      3. Laisvė tėra pretekstas įsigalėti terorui.

      NE L. Šopauskas, o BŪTENT N. Vasiliauskaitė yra nusistačius prieš bendrojo gėrio idėją kaipo tokią (žr. pirmąją L. Šopausko straipsnio dalį - konkrečiai, vietą apie bendrojo gėrio sampratą, nes labai panašu, kad būtent čia glūdi Jūsų "nesusišnekėjimo" su autoriumi priežastis) ir teigia, kad ji tarnauja pagrindu tironijai įvesti. L. Šopauskas gi atvirkščiai, neneigia objektyvaus bendrojo gėrio egzistavimo ir teigia, kad bendrojo gėrio idėja kaipo tokia negali tapti tironijos įvedimo pagrindu ("Tironija gali dangstytis bendrojo gėrio obalsiais, tačiau niekaip negali būti orientuota į bendrąjį gėrį".) Trumpai tariant, N. Vasiliauskaitė bando įteigti, kad tam tikros sampratos vartojimas propagandos tikslais paneigia pačią sampratą (arba suteikia jai neigiamą prasmę), tuo tarpu L. Šopauskas teigia, kad taip nėra. Čia grįžtame į mano komentaro pradžioje pateiktą palyginimą su laisvės samprata.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2021-10-05 17:19

      Katalikų Bažnyčia:
      1. KB skelbė, kad kovoja už moralę.
      2. KB tuo grindė "raganų" deginimus ir pan. barbarizmo aktus.
      3. Moralė tėra pretekstas KB įtakai išplėsti.

      Kokia yra pačios Katalikų Bažnyčios moralė geriausiai matyti naujausiuose tyrimuose: https://www.lrytas.lt/pasaulis/ivykiai/2021/10/05/news/siaubingas-skandalas-prancuzijoje-kataliku-dvasininkai-seksualiai-isnaudojo-daugiau-nei-200-tukst-vaiku-20971197

      Panaikinti
  4. Oho, kaip užsimojo prelegentas. Argumentai - vienon pusėn, o išvados - kiton. Klaidų kamuolys yra jūsų vertibes. Kodėl nepasakojat, kaip dabartinė valdžia gina prigimtines teises? Papasakokit apie supriešintus miesčionis su kitais piliečiais. Kodėl neparašote, kaip vyriausybė propaguoja bendrąjį gėrį, pridengdami tironišku režimu? Jūs manipuliuojate sakydami, kad bendrojo gėrio ir tironijos nesieja giluminiai ryšiai? Jei diktatoriai būtų deklaravę, kad kuria gėrį sau, paskui juos būtų ėję tik prisiplakėliai ir pataikūnai. O iš istorijos žinome, kad paskui juos nuėjo masės. Ir jūs žinote, kodėl. Todėl, kad propagavo, kad bus geriau rasei, darbo žmogui. Propaganda dirbo. O jūs tos propagandos tęsėjas.Pasitelkęs Milį, parašėte išvadas nė kiek nesusijusias.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O gal pabandykite DAR KARTĄ perskaityti tekstą, prieš piktindamasi(s)?

      Panaikinti
  5. Trinate argumentuotus komentarus? O, kaip krikščioniška ir tautiška.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2021-10-04 22:42

    Teisingai. 2024-ais Corona ir GP bus jau praeitis, bet atsarginė "Laisvės" partija jau veiks ranka rankon su genderizmo, partnerysčių, globalizmo šalininkais.

    AtsakytiPanaikinti
  7. PIKC konservatoriai skelbia, kad jų tikslas bendrasis gėris;
    bendruoju gėriu grindžia prievartą (privalomą skiepijimą);
    siekimas bendrojo gėrio tėra pretekstas pademonstruoti galią/tironiją.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2021-10-05 01:37

      ir vėl bet kokiais keliais praslysti į Seimą...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2021-10-05 10:55

      Mekentojai apie prievartą patys ėmė prievartos ir akmenimis sužalojo pareigūnus, kurie ne politikavo, o buvo darbe.

      Panaikinti
    3. "Unknown 2021-10-05 00:49" - L. Šopauskas niekur neneigia, kad bendrasis gėris gali būti naudojamas kaip priemonė siekti nedorų tikslų. Kiek suprantu, skirtumas tarp jo ir N. Vasiliauskaitės pozicijų yra tas, kad pastaroji teigia, kad tuo pagrindu bendrojo gėrio kaipo tokio apskritai reikia atsisakyti, o L. Šopausko nuomone, teigimas, kad kažkas savaime yra blogis vien dėl to, kad buvo panaudotas blogiems tikslams, tėra manipuliacija, siekiant įpiršti savo šališką nuomone to "kažko" (šiuo atveju, bendrojo gėrio) atžvilgiu. Šiuo konkrečiu atveju, ar tai, kad žmonių saugumas naudojamas kaip pretekstas didesnės galios įgijimui, paneigia žmonių saugumo kaipo tokio svarbą? Arba kitas atvejis: jeigu "konservatnykai" uzurpavo ir iškreipė patriotizmo sąvoką (vėl galios kaupimo tikslais) - ar tai reiškia, kad patriotizmas dabar yra nieko vertas?

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2021-10-05 08:00

    jei jau opozicija (tikra) dalijasi dar nesumedžiotą briedį tai vargiai nukaus, kad ir zuikį. dvaras dėl ateinančių rinkimų gali būti ramus. betonas.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2021-10-05 12:43

    NE Į TEMĄ. - Apie ,,ūkį ir bites".
    Nesu interneto ūkio žinovė, bet: ar nereikia atidėti spec. lėšų tam atvejui, jei reiktų iš Feisbuko kitur keltis? -
    Aiškėja, kas sukėlė pasaulinę „Facebook“ griūtį: smogė ir informatorės liudijimai, pagrįsti vidaus tyrimo - varžovai pamatė neįtikėtinus skaičius
    - delfi.lt/mokslas/technologijos/aiskeja-kas-sukele-pasauline-facebook-griuti-smoge-ir-informatores-liudijimai-pagristi-vidaus-tyrimo.d?id=88349975
    Ar jis dabar veiks patikimai, ar konkurentai nekrės jokių kiaulysčių prasidėsiančių ilgai truksiančių ,,razborkių" metu, ir ar tai negrės mūsų svetainės turinio saugumui?
    (Beje, Feisbukas ir kitus soc. portalus ,,nacionalizavo"? Tai ir kiti su juo susiję? Vadinasi, reikia rasti patikimą, su juo nesusijusį? T.y., pirmiausia reikia rasti, kas giliai išmano šiuos reikalus?)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Neatrodo teisinga, kad laisvės riba yra kito žmogaus laisvė. Kitas žmogus gali savo laisvę išplėsti pagal savo supratimą, pvz., rūkyti kambaryje, kuriame yra nerūkančių. Nerūkančiam nepatiks tokia laisvės apraiška, tai nesutikdamas lieps jam išeiti ir rūkyti lauke. Kils konfliktas, nes kiekvienas gins savo laivės supratimą. Laisvė, užgožianti mano laisvę, pavirs neramiu būviu, kova, aiškinimusi. Žmogaus laisvės ribos yra skirtingos, todėl reikalingos moralinės taisyklės. Išeina - laisvės riba yra moralė. O kuo skiriasi moralės normos nuo socialinių taisyklių? Nežinau.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Tyrinėju Dž.Stiuartą Milį ir jis man daug simpatiškesnis už iš anksto doros pripumpuotą bendrojo gėrio žmogų. Išorinis moralumas daug šlykštesnis ir išsigimęs. Visuomenėje vyksta geras virsmas. Palaikau Vasiliauskaitę.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kažkada ir aš taip galvojau. Spėju, kad toli gražu ne aš vienas: cinizmo, nihilizmo ir individualizmo "kokteilis" paauglystėje yra gana būdinga "pasaulėžiūra", kiek teko pastebėti.

      Panaikinti
  12. Kuo dėtas cinizmas, nihilizmas, individualizmas? Krikščioniškose praktikose jūsų paminėtų ingredientų yra perviršis. Klausiu, kas yra laisvės riba? Krikščionybė sako - moralė. Taip, ji svarbi, bet laisvės ribos kiekvieno žmogaus skirtingos. O ir moralės riba ima ir subyra.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirma, aš apie krikščionybę apskritai nekalbėjau (juolab, kad moralės požiūriu ji tiesiog perėmė žmogiškas vertybes, o ne jas sukūrė) - aš kalbėjau apie mentalitetą (ir brendimo stadiją), kuriam tokios savybės būdingos.
      Grįžtant prie liberalizmo kaip ideologijos, tai jis susiveda į individualizmą, kuriame "laisvės/moralės/etikos ir t.t. ribos kiekvienam yra skirtingos". Teoriškai, tarpusavio "susistumdymas" turėtų tas ribas "nugludinti" ir "suformuoti", bet praktiškai vyksta "kiek atsikovojai - tiek tavo", ir rezultatas tas pats, kaip ir anarchijoje: galiausiai dominuojančią padėtį užima įžūliausi ir agresyviausi (kurie galiausiai vis tiek buriasi į grupuotes, nes prieš prigimtį nepašokinėsi). Taip ekonomikoje liberalizmo pasekmė yra oligarchijos ir monopolijos, o socialinėje/politinėje srityje - kairiųjų ekstremistų siautėjimas.
      Iš esmės, liberalizmo šūkis toks pat, kaip marksizmo - "pasaulį seną išardysim!". Skirtumas tik tas, kad marksizmas siūlo totalitarizmą, o liberalizmas - anarchiją (na, arba vakuumą - kaip patogiau galvoti, nes tai vis tiek yra "tuščia" ideologija), kuri, savo ruožtu, dažniausiai sukuria sąlygas totalitarizmui (beje, dažnai ir savanoriškam, nes žmogelius užknisa betvarkė, ir jie pradeda ilgėtis "geležinės rankos").

      Panaikinti
  13. Anonimiškas2021-10-07 17:05

    Labiausiai nusišnekėjo apie nacionalizmą.

    "Nacionalizmas yra vienintelė moderni ideologija, kuri stiprina, o ne griauna politinę visuomenę, ir atitinkamai, veda ne į tironiją, o į laisvų piliečių valstybę."

    Adolfas H. ir Jozefas G. pragare iš juoko lūžta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nea - iš juoko lūžta visi, tamstelės komentarą skaitydami. ;)

      Panaikinti
  14. Būtent visi lūžta iš juoko - ir gyvi, ir mirę. Mirę,kaip mirę. Tačiau baisiau, kai gyvieji nenori keisti mąstymo - spręsti nevienpusiškai.

    AtsakytiPanaikinti
  15. Ką gi, jei naminiai paukščiai mąstytų, tai suvoktų - žmogus yra tam, kad pabertų lesalų.

    AtsakytiPanaikinti
  16. Įdomu, kaip TIKRAS VYRAS turi jaustis, jeigu jam vadovauja moterytė, Partijos Pirmininkė- moterytė! Manau, tikrų vyrų ten nėra, tik šiaudiniai, netekę savosios garbės. Dievas sukūrė VYRĄ pirmą, ne moterį. VYRAS visur turi būti vadovas. VYRAS yra atsakingas už viską, kur sprendžiami svarbūs klausimai ir priimami sprendimai. Iššūkiai jam yra įdomus dalykas. Ar moteris blogesnė už vyrus? Jokiu būdu ne, bet jų gebėjimai kitokie. Vadovauja vyras, liaudį veda vyras, nes jis fiziškai daug stipresnis, jis logiškesnis, jo emocijos tvirtesnės. Jeigu moteris sąžiningai atliktų savo pareigas, kalėjimai būtų tušti, nes ji yra namų jaukumo centras. Jai nereikia ropštis ant scenos, nereikia nustumti vyrų į šalį ir rėžti ugningų kalbų, tą turi daryti tik VYRAI. Taigi, tikrieji vyrai, pagalvokite, ar verta būti moterytės valdomam?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item