Kęstutis Kėvalas. Lietuvos ateitis priklausys nuo šeimos sampratos pasirinkimo

Krikščioniškasis tikėjimas mums nuolat primena, kad Dangaus Tėvo meilės dėka esame sukurti ir pašaukti gyventi tapdami jo meilės bendradarbi...

Krikščioniškasis tikėjimas mums nuolat primena, kad Dangaus Tėvo meilės dėka esame sukurti ir pašaukti gyventi tapdami jo meilės bendradarbiais pasaulyje. O tai labiausiai atsiskleidžia dovanojant kitam žmogui gyvenimą. Turbūt neatsitiktinai pirmasis Dievo įsakymas, nuskambėjęs Šventajame Rašte, yra užrašytas Pradžios knygos 1 skyriuje: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 28).

Atrodo, tai svarbiausia priežastis, kodėl Jėzaus mokymas apie santuokos prigimtį yra toks radikalus, nustebinęs net artimiausius jo bičiulius apaštalus. Paklaustas, „ar galima atleisti žmoną“, Jis nedviprasmiškai sako: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11–12). Jėzus puikiai žinojo savo meto papročius ir kultūrą, kur net Mozė „dėl širdies kietumo“ santuokos įstatyme leido išimtis.

Vis dėlto, nežiūrint to, Jėzus be nuolaidžiavimo primena originalų Dievo planą žmogui sakydamas: „O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mk 10, 6–7).

Šiandien po dviejų tūkstančių metų mes dar geriau suprantame, kodėl Jėzaus mokymas apie santuokos prigimtį toks svarbus. Pirmiausia – tai vyro ir moters teisių apsauga primenant jų lygiavertiškumą prieš Dievą ir įstatymą. Tai vaikų apsauga užtikrinant jiems saugumą ir teisę augti dviejų tėvų aplinkoje. Pagaliau tai visuomenės apsauga nuo neatsakingo naudojimosi lytiškumo dovana. Jei ši galia tvarkoma aistros, o ne atsakingo proto, tai šeimos yra griaunamos, vaikai traumuojami, valstybė turi perimti vienišų vaikų ir motinų globą, pagaliau griaunama emocinė ir psichologinė sveikata, kuri taip reikalinga kūrybingam darbui, asmens ir visuomenės klestėjimui.

Gyventojų skaičiumi Lietuva pasaulio kontekste yra labai maža valstybė. Deja, per pastaruosius 30 metų gyventojų skaičius mažėja. Atkurtosios Nepriklausomybės pradžioje joje gyveno beveik 3,7 milijono gyventojų, o šiandien jų skaičius siekia vos 3 milijonus. Praėjusiais 2020 metais suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,48 vaiko vienai moteriai, o demografinei pusiausvyrai, užtikrinant kartų kartą, šis rodiklis turėtų būti bent 2,1.

Lietuvos situacija atspindi ir tai, kas vyksta visoje Europoje. Yra paskaičiuota, kad jei išliks tokia tendencija, kaip yra šiandien, iš 452–455 mln. Europos Sąjungos gyventojų (2000–2005 m. duomenimis) 2300 metais liks tik 59 milijonai. Pusė Europos šalių praras 95 proc. populiacijos. Tokios šalys kaip Prancūzija, Vokietija, Italija, Didžioji Britanija nustos egzistavusios. Deja, toks pat likimas laukia ir Lietuvos. Mūsų kultūroje, pasaulėžiūroje ir visuomenės gyvenime turi įvykti kažkas radikaliai skirtingo, kad šiandien nusistovėjusios tendencijos būtų pakeistos naujomis visuomenės vystymosi paradigmomis.

Peteris Kreftas savo knygoje „Kaip sunaikinti Vakarų civilizaciją ir kitos idėjos iš kultūrinės bedugnės“ rašo: „Vienintelis būtiniausias dalykas, kurį galime padaryti, kad išgelbėtume savo civilizaciją, – vienintelis būtiniausias dalykas, kurį piliečiai gali padaryti, kad išgelbėtų savo civilizaciją visais laikais, visose vietose ir visose kultūrose, nesvarbu, ar jos geros, ar blogos, religingos ar nereligingos, senovinės ar šiuolaikinės, – tai susilaukti vaikų. Jei neturėsite vaikų, jūsų civilizacija nustos egzistuoti.

Prieš būdamas geras ar blogas, religingas ar nereligingas, turite egzistuoti. Taigi vaikų turėjimas yra racionaliausias dalykas, kurį galime padaryti… Vaikų turėjimas yra vienintelis dosniausias, labdaringiausias, meiliausias, nesavanaudiškiausias, švenčiausias krikščioniškas veiksmas, kurį visuomenė gali atlikti sau. Tai savęs dovanojimo aktas, o pirmiausia, ką tėvai dovanoja, yra pirmiausia tai, ką tėvai turi, – tai yra egzistencija.“ (Peter J. Kreft, How to Destroy Western Civilization and Other Ideas from the Cultural Abyss, Ignatius Press, San Francisco, 2021, no. 1.)

Ar dar turime jėgų mūsų visuomenėje akumuliuoti energiją, užsidegimą ir gyvybiškai svarbią tautos išlikimui savęs dovanojimo kultūrą? Ar vaikai, šeima kaip gyvybės lopšys bei vyro ir moters santuoka dar yra tie pamatiniai gėriai, kuriuos besąlygiškai turėtų skatinti visa visuomenė – šeimos, švietimo įstaigos, žiniasklaida ir valstybės įstatymai ir, aišku, Bažnyčia? Atrodo, kad čia turime labai rimtų iššūkių, kuriuos verta aptarti.

Įvairūs tyrimai rodo, kad religijos praktikavimas teikia akivaizdų poveikį šeimos stabilumui, norui turėti vaikų bei socialiniam saugumui. Bažnyčios nariai dažniau yra susituokę. Pastebimas didelis santuokinės padėties, pasitenkinimo santuoka ir šeimos dydžio skirtumas tarp tų, kurie identifikuojasi su Bažnyčia ar denominacija, ir tų, kurie su ja nesitapatina.

Tėvai taip pat mini didelę Bažnyčios svarbą kaip pagalbą perduodant savo vaikams moralines vertybes. Krikščionių tėvų motyvacija turėti vaikų yra daug stipresnė, nei jų bendraamžių agnostikų. Tikėjimas teikia pajautą, kad žmogus ne tik kuria savo gyvenimą, bet ir aktyviai dalyvauja daug didesniame Dievo plane, kurį suprantame kaip Kūrėjo troškimą kviesti asmenis į egzistenciją. Krikščionybė nuolat pabrėžia, kad mes ne tik sau gyvename, bet ir tam, kuris mus sukūrė. Todėl sudaryti santuoką, trokšti turėti vaikų, išlaikyti stabilius santykius, o sunkumams ištikus ieškoti taip pat ir antgamtinės pagalbos yra įprasta tikinčiojo žmogaus laikysena.

Šiandien krikščioniška santuokos samprata susiduria su visai svetimu požiūriu, kuris kaip pagrindinius santuokos tikslus pabrėžia autonomiją ir asmeninį savęs realizavimą, nustelbiančius tradicines vaikų gimdymo bei sutuoktinių abipusio gėrio, kaip visiško savęs dovanojimo kitam, sampratas. Tradicinis požiūris, nors ir pripažįsta laisvės aspektus santuokoje ir šeimos gyvenime, nesivadovauja tik individualia autonomija. Autonomijos dvasia ir santuokos bei šeimos gyvenimo priklausomybė yra visiškos priešingybės.

Šiuolaikinės reprodukcinės technologijos, kurios paskatino seksualinę revoliuciją, surogatinę motinystę, homoseksualių asmenų santuokas ir vienalyčių šeimų gausėjimą, rodo autonomijos idealo įsigalėjimą. Autonomijos principą santuokoje norima įtvirtinti ir įstatymais, kuriuose emocinis prieraišumas tampa pagrindiniu kriterijumi, kas gali kurti šeimą.

Žmogiškoji patirtis rodo, kad tvirtõs meilės ir tėvystės tikslai pasiekiami, kai individo autonomija yra ribojama, kai vystomos pasiaukojimo kitam dorybės tarsi užmirštant savąjį „aš“.

Naujas požiūris į santuoką stengiasi sukelti revoliuciją žmogaus mąstyme, kurti naują žmonijos viziją, kurioje individo autonomija tampa vieninteliu pagrindu vertinti tikrovę neatsižvelgiant į žmogaus prigimtyje iš anksto įrašytą lytiškumo apibrėžtumą ir santuokos esmę.

Ši vadinamojo „progresyvumo ideologija“, besiremdama žmogaus autonomijos pasirinkimu kaip „lygiateisiškumo jausmu“, pasaulyje eina link pastangų pripažinti daugpatystę, visišką lytinių santykių atskyrimą nuo prokreacijos priimant genų inžineriją ir žmogaus klonavimą, brendimą stabdančių vaistų vartojimą, kad asmenys patys galėtų „pasirinkti“ savo lytį, bei pastangų panaikinti natūralius lyčių skirtumus. Teisinis spaudimas legalizuojant tokias praktikas nuolat auga, o viešoji kultūrinė erdvė tai pristato kaip visišką neišvengiamybę vardan „lygių teisių“ ir „vakarietiškų vertybių“.

Wolfgangas Böckenfördas 1967 m. rašytame savo straipsnyje išdėstė tezę apie valstybės kaip sekuliarizacijos proceso atsiradimą. Jis pastebėjo: „Liberali, sekuliarizuota valstybė savo gyvenimą grindžia prielaidomis, kurių pati negali garantuoti.“ Böckenfördas čia atkreipė dėmesį į problemą, kad šiuolaikinė konstitucinė valstybė, kaip sekuliari valstybė, negali savo piliečiams primesti tam tikrų vertybių ar pasaulėžiūrų, nesugriaudama paties liberalizmo, kuriuo ji remiasi. Šis sakinys, vadinamas „Böckenfördo paradoksu“, paskatino daugybę diskusijų apie valstybės priešpolitinius pagrindus.(Oxford constitutional theory, Bockenforde, Ernst Wolfgang, eds. Kunkler Mirjam and Stein Tine, Constitutional and political theory, selected writings. 2017, Oxford University Press, 1 p.)

Plėtodamas savo mintį toliau jis pabrėžė, jog yra „iliuzija manyti, kad pagrindines žmogiškojo ir pilietinio sugyvenimo dorybes galima veiksmingai išsaugoti ar atnaujinti per mokyklą ir švietimą, kai visuomenės dvasią ir elgesį vis labiau formuoja negailestingumas ir ekonominis egoistinis  – galiausiai materialistinis  –  interesas maksimaliai pasiekti kuo didesnę finansinę grąžą mažiausiomis pastangomis, o valstybė savo veiksmais nesugeba suteikti pilietinėms dorybėms pripažinimo ir paramos viešosiose institucijose.“ (Ten pat, 104 p.)

Valstybės veiksmingumo prielaida yra ta, kad tarp individų ir visuomenės gyvenimo aplinkoje egzistuoja pagrindinės intelektualinės ir moralinės nuostatos, orientacija į protą ir išvystytą moralinę laikyseną. Tai gali įvykti tik intelektualiniame ir moraliniame pačių žmonių ir visuomenės gyvenime, egzistuojančiuose papročiuose, gyvenimo formose ir režimuose, ankstesniuose už įstatymą, ir daugiausia per kitas, nevalstybines, institucijas, pavyzdžiui, Bažnyčias. (Ten pat, 103 p.)

Taigi, Böckenfördas kalba tiesiai – sekuliari valstybė remiasi į kažką, be ko ji negali išlikti, tačiau kurio pagrindo negali užtikrinti. Gerai suprantame, kad šiandienos Vakarų valstybės dar laikosi iš krikščioniškojo paveldo palūkanų, kurias, deja, ji pati vis mažiau saugo, taip tarsi „kirsdama šaką, ant kurios sėdi“. Dauguma žmonių dar laikosi tradicinių moralinių nuostatų, nors ir nebūtinai sąmoningai, iš paveldėtos prosenelių ir tėvų tradicijos praktikuodami dorybes, be kurių laisva visuomenė neišlieka. Tačiau ar ilgai galėsime taip tęsti, jei valstybė, visuomenė, žiniasklaida ir populiarioji kultūra nepalaikys moralės dėsnių ir dorybės sampratų, kuriomis vis dėlto ir paremta visa Vakarų civilizacija.

Lietuvoje apsisprendimas krikštytis 1387 m. leido perimti ir geriausią Europos paveldą – krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Tai garantavo Lietuvai įsijungimą į Europos tautų šeimą, Vakarų vertybių įtvirtinimą, tarp to – ir valstybingumo, teisės viršenybės, mokslo, idėjų, prekių, o svarbiausia – įvairiopų žmogiškųjų ryšių su Europos žemynu užtikrinimą.

Po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ir jos atkūrimo 1990 m. ieškojome ryšių su Europos valstybėmis, kaip mums artima pasaulėžiūrine, kultūrine ir religine erdve. Tai mums padėjo greitai vystytis kuriant vakarietiško tipo valstybę. Didžiuojamės, kad esame Europos Sąjungos šalis. Tačiau kartu esame sunerimę, kad tai, kas yra Vakarų civilizacijos pagrindai, pačioje Europoje aižėja. Tai labiausiai akivaizdu žvelgiant į šeimos politiką, besikeičiančią santuokos sampratą ir žmogaus lytiškumo interpretaciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įrašyti du labai svarbūs sakiniai, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ ir kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ taip susiejant šeimą su žmogaus prigimtiniais ryšiais. Šiandien girdima teisinė interpretacija, kad šeimai pagrįsti užtenka emocinio prieraišumo sąlygos, rodo radikalų šeimos sampratos keitimą.

Tai, kas čia anksčiau buvo paminėta kaip autonominio principo santuokoje įsigalėjimas, Lietuvoje dabar siūloma teisiškai įtvirtinti partnerystės įstatymu. Šiuo požiūriu Lietuvos šeimos teisei metamas iššūkis papildyti šeimos teisę partnerystės samprata, kas iš esmės reiškia pačios prigimtinės šeimos sampratos panaikinimą. Juk jei šeima nėra grįsta lyčių papildomumo principu bei gyvybės pratęsimo sąlyga, tai jos prigimtinė žymė ištrinama. Taip atveriamas kelias šeimą apibrėžti tik bendru susitarimu, kas potencialiai reiškia bet kokią žmonių sąjungą.

Lietuva dar turi puikią galimybę, o ir istorinį šansą, išvengti šeimos ir santuokos institucijų griovos, pasiūlydama sutarimą dėl bendro gyvenimo instituto, kurio nesaistytų nei lyties, nei šį sutarimą sudarančių žmonių skaičius. Tai būtų kitais pagrindais suformuota kartu gyvenimo forma. Jai galiotų bendro turto, atstovavimo, paveldėjimo teisės, kas išspręstų situaciją žmonių, kurie dėl kokių nors priežasčių nenori ar negali prisiimti santuokinio įsipareigojimo. Ši institucija galėtų gyvuoti nekonfliktuodama ir nekonkuruodama su šeimos ir santuokos institutu, kaip kita kartu gyvenimo forma. Tai galėtų išspręsti vienalyčių partnerysčių klausimą neinant į teisinį konfliktą su Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Šis sutarimas taip pat padėtų heteroseksualioms poroms įteisinti savo santykį, jei jos nenori prisiimti santuokinio įsipareigojimo.

Jei valstybė vis dėlto sulygintų santuokos ir partnerystės institutus, abiem priskirdama panašias teisines sąlygas, iš karto kiltų klausimas: kodėl žmonės turėtų būti motyvuoti sudaryti santuokas, jei partnerystės teisinės pasekmės yra panašios? Taip valstybė, norėdama „padėti“ žmonėms turėti lygias teises partnerytėje, sulygindama jas su santuokos teisėmis, neišvengiamai labiau skatintų partnerystės pasirinkimą, nes santuokinis įsipareigojimas yra labiau saistantis ir įpareigojantis. Kodėl jis tada būtų patrauklesnis pasirinkimas, ypač jaunam žmogui?

Šiandien toks argumentas susilaukia komentaro, kad taip kalbantieji nepasitiki savo valstybe ir valdžia, kuri stengiasi nubrėžti ribas tarp santuokos ir partnerystės įvesdama partnerystei apribojimus, pavyzdžiui, tokius, kaip įsivaikinimas. Tačiau patirtis rodo, kad valstybės, kurios priėmė partnerystės įstatymą, veikia toliau pagal aiškiai atsikartojančią schemą, kur galop partnerystė ir santuoka yra teisiškai sulyginamos. Palyginamosios analizės pristatymą galima rasti Laisvos visuomenės instituto ką tik išleistoje knygelėje „Partnerystė ar Šeima, pasirinkimas Lietuvai“, teisininko Robert Clarke straipsnyje „Ar civilinės partnerytės institutas prisideda prie santuokos sampratos keitimo?“ (Laisvos visuomenės institutas, Partnerytė ar Šeima: Pasirinkimas Lietuvai, Vox Altera, 2021, Kaunas, 96–100p.)

Šiandien galime drąsiai tarti, kad Lietuvos tautos ateitis didžia dalimi priklausys nuo to, kokią šeimos sampratą pasirinksime. Krikščioniškoji pasaulėžiūra skatina į tėvystę ir motinystę žvelgti kaip į bendrystę su Kūrėju, o į santuoką – kaip į sandorą tarp vyro ir moters. Ji yra tautos lopšys ir išlikimo priežastis. Krikščioniškasis tikėjimas suteikia savęs dovanojimo ir aukojimo motyvaciją, kurios joks įstatymas negali žmogui suteikti. Turime galimybę išspręsti iškilusį partnerystės klausimą sutarimo dėl bendro gyvenimo įstatymu. Tačiau ar užteks jėgų, drąsos ir motyvacijos pasinaudoti šiuo sprendimu išsaugant ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos principus, ir mūsų tautos ateities perspektyvas?

Laisvai visuomenei išsaugoti reikalingas krikščioniškasis tikėjimas. Moralei, ant kurios pagrindų laikosi demokratija, reikalinga religija. Kultūra priklauso nuo cultus, Dievo garbinimo. Jei tikėjimo principus išstumsime už įstatymo ribų, galime prarasti tai, kas yra svarbiausia mūsų civilizacijoje, kurioje prigimtinės teisės, žmogaus orumas ir įstatymo viršenybė yra susieta su amžinojo įstatymo būtinumu. Jei mūsų teisė atsisakytų moralinio pagrindo, kas tada prisiims teisės pagrindus? Tikimės, kad mūsų tauta, patyrusi, ką reiškia gyventi, kai prigimtinis įstatymas yra ignoruojamas, taps pavyzdžiu kitiems kraštams priimant teisinį sprendimą, kaip padėti žmonėms, kurie nori gyventi kartu, ir nekeičiant teisinio santuokos ir šeimos apibrėžimo.



Susiję

Šeimos politika 4076217241755256632

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2021-09-09 20:44

    Šiandiean mačiau Sinica, galvoju, žmogau kaip taip nusipenėjai. Ar pastojai? ar čia kai rubliais algą pradėjai gauti tai gyvenimas sotesnis tapo nei prie senelio Radžvilo?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ar dar kokių kitų protingesnių ir visuomenei naudingų pastebėjimų neturite? Straipsnis juk ne apie tai, kaip atrodo kažkuris politikas.

      Panaikinti
  2. Francuzijoje vyko MUGĖ. Štai kuo ten prekiavo (vertė googlėo translatorius):
    Tarp „Désir d’enfant“ mugės stendų buvo galima rasti:

    duomenų bazę, kurioje pagal savo skonį galite pasirinkti surogatines motinas, kurios suteikia gimdą;
    katalogai, kuriuose galite pasirinkti savo būsimo vaiko vyriškas ir moteriškas lytines ląsteles per moterų, kurios parduoda kiaušinius, ar vyrų, kurie parduoda savo spermą, lytines ląsteles;
    Medicinos patarimai dėl qameti, embrionai gali būti implantuojami surogatinėms motinoms
    Komerciniai patarimai „kaip išleisti mažiau“ pasirenkant programas su didesnėmis ar mažesnėmis garantijomis;
    teisinis patarimas;
    komercinės klinikų akcijos, raminančios klientus klasikiniu „patenkinto ar kompensuoto“ pažadu.
    Kaip jūs puikiai suprantate, tai siaubo mugė!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2021-09-10 22:45

    Ar ne juokinga įsivaizduoti, jog žmogaus valioje čia ką nors rinktis. Pasirinkimas tik iš to, kas DUOTA. o ne iš to, ką susigalvosiu. Taigi: kursiu savo šeimą,liksiu vienišas, arba su kuo nors poroje gyvensiu.
    Štai ir visi pasirinkimai iš to, iš ko Kūrėjas, Gamta mums leidžia rinktis.
    O kad 2-ą ar 3-ią variantą sugalvosi šeima vadinti, žodis šeima šiuo atveju atliks tik esmę nuo visuomenės pridengianti kaukė, netaps esme. Jei jau nori prieš visuomenę jūsų santykius kaip pastovius pristatyti, tai sugalvok jiems adekvatų, ne melagingą pavadinimą, nes jūsų santykiai nebus dviejų giminių susijungimas KRAUJO ryšiu, kuriuo jus sujungs judviejų bendras kūdikis? O įvaikintas kūdikis augdamas neturės iš ko mokytis Gamtos nustatyto vyro ir moters ryšio, nematys pavyzdžio, ir tai būtų savanaudiškas jo vaikystės apvogimas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item