„Sovietskaja Litva“. Ivanas Čmilis ir jo draugai

Žinia, vaikai neatsako už savo tėvus, bet tai nelaiduoja, kad neis tėvų takais. Priešingai, nusikaltėlių vaikai turi moralinę pareigą savo d...

Žinia, vaikai neatsako už savo tėvus, bet tai nelaiduoja, kad neis tėvų takais. Priešingai, nusikaltėlių vaikai turi moralinę pareigą savo darbais liudyti priešingo kelio pasirinkimą. Viktorijos Čmilytės veiksmai susidorojant su „buržuaziniu lietuviškuoju nacionalistu ir fašistu prof. Adu Jakubausku akivaizdžiai rodo, kad ji lieka ištikima senelio, Raudonosios Armijos tankisto Ivano Čmilio, ir tėvo, KGB rezervo karininko Viktoro Čmilio, politiniams idealams. 

Iš skelbiamos archyvinės „Sovietskaja Litva“ publikacijos galima suprasti, kad šių idealų šaltinis – rašytojo Ilgos Erenburgo dvasia. Pastarieji V. Čmilytės veiksmai liudija, kad atėję į Lietuvą kaip „išvaduotojai“ šie žmonės niekada nesusitaikė su 1990 metų kovo 11-ąją atkurta Lietuvos nepriklausomybe ir pagal aplinkybes pasiruošę prisidėti prie Lietuvos „laisvinimo“ dabar jau iš sąjūdinių nacionalistų ar, Indrės Makaraitytės žodžiais, nacių jungo. Kviečiame skaitytojus susipažinti su žemiau skelbiama publikacija apie nuostabią Viktorijos Čmilytės senelio Ivano Čmilio ir vieno garsiausių sovietinių propagandistų Ilgos Erenburgo draugystę.

Skaitant „Sovietskaja Litva“ straipsnį ypač jaunesniam skaitytojui būtina suvokti istorinį kontekstą, Ilgos Erenburgo asmenybę ir jos vaidmenį II pasauliniame kare. Tam siūlome trumpą ištrauką iš 2012 metų spalio 16 dienos portale bernardinai.lt istoriko Zigmo Vitkaus skelbto straipsnio apie Ilgos Erenburgo įtaką sovietų karių nusikaltimams:

***

Anot žinomo rusų istoriko Marko Solonino, masinis žvėriškas elgesys su Vokietijos civiliais kilo ne vien iš keršto troškimo (žinoma, būta ir jo), tačiau „buvo nusikalstamai organizuotas Stalino ir jo parankinių“. Vienas liūdnai pagarsėjusių sovietų propagandistų, Ilja Erenburgas, prieš sovietų kariuomenei įžengiant į Vokietiją, parašė straipsnį: „Užmušk“:

(…) Mes žinome viską. Mes nieko nepamiršome. Mes supratome: vokiečiai ne žmonės. Nuo dabar žodis „vokietis“ mums pats didžiausias prakeiksmas. Nuo dabar žodis „vokietis“ užtaiso šautuvą. Nekalbėsime. Nesipiktinsime. Žudysime. Jei tu per dieną nenužudei nors vieno vokiečio, tavo diena praėjo veltui (…). Jei tu užmušei vieną vokietį, užmušk kitą – nieko nėra mums linksmesnio nei vokiečių lavonai. Neskaičiuok dienų. Neskaičiuok varstų. Skaičiuok tik viena: kiek tu užmušei vokiečių (…).

I. Erenburgo žodžiai ataidėjo ir Lietuvoje. Per Vilniaus radijo stotį (sovietai Lietuvą užėmė 1944-ųjų vasarą) skambėjo:

Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį.

„Sovietskaja Litva“. Ivanas Čmilis ir jo draugai

Tankistas kareivio palaidine, dulkėtais batais stovėjo šalikelėje. Diena buvo nevėjuota, bet ties kelio juosta raitėsi dulkės. Žygiavo belaisviai hitlerininkai. Tai buvo į vakarus nuo Kybartų, prieš aštuoniolika metų – 1944 metų spalyje, tą atmintiną dieną, kai mūsų kariuomenė pradėjo šturmuoti Rytų Prūsijos sienas. Už pečių buvo išvaduota Lietuvos žemė. Visur girdėti tankų riaumojimas. Sunkių pabūklų smūgiai taip prisotino orą, kad jis atrodė tarsi išaustas vien iš trankių smūgių. O danguje netilo lėktuvų gausmas. 

- Prasidėjo, – pasakė tankistas. – Peržengėme slenkstį, o toliau – Berlynas. Nelengva bus, bet nueisime, priešaky pergalė!

Tą dieną mes pirmą kartą susipažinome su tanko mechaniku – vairuotoju viršila Ivanu Čmiliu. Tada mes sužinojome, jog Ilja Erenburgas yra Ivano Čmilio tanko įgulos garbės narys. Pokalbis truko neilgai. Tanko įgula gavo kovinę užduotį, ir štai jau tankas, vikšrais minkydamas patižusį miško kelią, lekia pirmyn, ten, prie aukštumos, vos matomos tolumoje...

Garsaus tarybinio tankisto Ivano Čmilio, sutikusio karą 1941 metų birželio 22 dieną ir baigusio jį 1945 metų gegužės 9 d., turėjusio devynis vyriausybinius apdovanojimus, vardą prisiminėme vėl, kai prieš kelias dienas „Literaturnaja gazieta“ buvo išspausdinta ištrauka iš Iljos Erenburgo penktosios knygos „Žmonės, metai, gyvenimas“, pasakojančios apie Didžiojo Tėvynės karo metus. Mes sužinojome, kad Ivanas Čmilis su šeima gyvena Šiauliuose, dirba miesto finansų skyriuje. Tą pačią dieną išvykome pas jį. 

Ivanas Čmilis nelabai paseno. Galbūt taip pasirodė todėl, kad pirmojo susitikimo dieną jis atrodė vyresnis, negu buvo. Ivanas Čmilis supažindino mus su savo žmona Antonina, dirbančia gydytoja epidemiologijos stotyje, su sūnum Igoriu, dukra Nataša. Jaunesniojo sūnaus Viktoro namie nebuvo. 

Įsišnekome. Ivanas Čmilis prisiminė kovų metus, savo įgulos žmones, ypač smulkiai pasakojo apie draugystę su įžymiu tarybiniu rašytoju Ilja Erenburgu. 

Ši draugystė gimė prieš dvidešimt metų Senajame Oskole prie Dono. Tada tankistai nusiuntė Iljai Erenburgui tokį laišką: „Draugas Ilja Erenburgai! Kariai ir vadai siunčia jums savo karišką sveikinimą. Gavome jūsų laiškų ir straipsnių rinkinį, už kuriuos labai dėkojame. Kuopos asmeninė sudėtis džiaugiasi, kad Jūs sutinkate būti mūsų įgalos nariu... Dabar mes mokomės, kad su naujomis jėgomis triuškintume priešą ir greičiau išvaduotume savo brolius, laikinai esančius okupuotuose rajonuose. Tvirtai spaudžia Jums ranką Jūsų draugai tankistai”.

Ilja Erenburgas atsiuntė nuoširdų atsakymo laišką, paprašė Ivaną Čmilį smulkiau papasakoti apie save. Tankistas greit atsakė: „Aš dar jaunas, gimimo metai – 1918, kilęs iš šlovingos ir mylimos Poltavos su baltomis trobomis ir žaliais sodais. Ne kartą mirtis žvelgė į mano linksmas akis, bet aš nepabūgau. Pagalvoji, kaip mes laimingai ir linksmai gyvenome! Aš turėjau keturias sesutes, visas jaunesnes už save. Turėjau tetušį ir motušę. Turėjau mylimą merginą... Bet netoli ta diena, kai mes išvysime fašistus, sutiksime artimuosius ir mylimus, vėl laimingai gyvensime...“

Praėjo nedaug laiko, ir tankų įgula gavo karinio lauko pašto trikampėlį, o jame Ilgos Erenburgo eilėraštį, skirtą Ivanui Čmiliui. [Rusiškai] skaitant iš viršaus žemyn kiekvieną pirmąją eilutės raidę išeina „Ivan Čmil“. Štai tas eilėraštis: 

Ir maitina dešrininkus ašakom, 

Vištų skonio vargšai nepažino.

Alkanus tankistai juos ne pasakom – 

Neapykanta ir metalu vaišina. 

Čia nuožmius fašistus sutaižysime, 

Mylima, gimtoji mūs Poltava!

Ir audringais viesulais sugrįšime, 

Laisvę nešdami į žemę tavo.

Nudžiugo tada tankistas Ivanas Čmilis. Pagalvojo jis, kaip atsakyti rašytojui, ir sukūrė eilėraštį, skirtą Iljai Erenburgui: 

Eilę šią aš šiandien Jums skiriu,

Ryto saulei tekant virš Tėvynės.

Eilę šią su širdimi kuriu, 

Neapkęsdams priešų begaliniai. 

Bus fašistai sumušti tikrai, 

Ugnimi išdeginti lig vieno!

Ramūs degs Tėvynės vakarai, 

Grįš ir vėl jai giedrios, giedrios dienos!

Ir šiame eilėraštyje, skaitant iš viršaus žemyn pirmąsias eilučių raides, išeina „Erenburg“. 

Pasibaigė pergalingas mūšis prie didžiosios Volgos. Ivanas Čmilis pranešė rašytojui apie savo laimę: „Žinokite, kad Jūsų tankas vedė atakon visą kuopą puolant Tacinskaja stotį. Užėmėme ją be ypatingų nuostolių. Užtikriname Jus, jog mes garbingai atliksime savo pareigą Tėvynei ir partijai, nepadarysime gėdos garbingam tarybinės gvardijos vardui. Mes be galo didžiuojamės gvardiečių vardu“. 

Prasidėjo pergalingas tarybinių tankistų kelias. Mechaniko-vairuotojo Ivano Čmilio tanko įgula puikiai kovojo Oriolo-Kursko lanke, vadavo Minską, Kazlų Rūdą, Pilviškius, Vilkaviškį, Kybartus, ir visą laiką tarybinis rašytojas Ilja Erenburgas karštu patriotiniu žodžiu įkvėpė gvardiečius naujiems žygdarbiams. „Brangus Ivanai Čmili, – rašė jis 1943 metų lapkričio mėnesį. – Džiaugiuosi sužinojęs, jog Jūs sveikas. Žiema nežada hitlerininkams nieko gero. Iš Baltarusijos plaukia džiugios žinios. O Berlyne, turbūt, nelinksma. Bombarduoja juos irgi neblogai. Mano karšti sveikinimai jūsų įgulai. Tvirtai spaudžiu Jums ranką, brangusis drauge Ivanai, ir linkiu sėkmės“. 

Susirinko po mūšio tankistai, perskaitė laišką ir atsakė Erenburgui. Netrukus gavo iš jo laišką: „Brangūs draugai tankistai!.. Netoli Vitebsko yra griovys. Ten hitlerininkai mėtė gyvus vaikus. Žemė judėjo ir žemė šaukė. Tankistai girdi šitą šauksmą. Jūs turite savo sąskaitą. Tai ruso širdies sąskaita. Šią sąskaitą išrašys tankų vikšrai. Fašistai atsakys už viską – šis pavasaris bus tikruoju Rusijos pavasariu. Geros kloties, šaunūs draugai, didvyriai-tankistai!“

Mūsų pokalbį nutraukė negarsus beldimas į duris. Laiškanešys. Ivanas Čmilis skaito siuntėjo adresą, ir jo veide pražysta plati šypsena. – Tai iš Odesos, iš Aleksandro Barenboimo, mūsų politvadovo. 

Ivanas Čmilis skaito laišką ir klausia, kreipdamasis į mus: 

- Norite išgirsti, ką rašo pulko draugas?

- Su malonumu. 

„Brangus Ivanai, nuostabus ir gana malonus aplinkybių sutapimas. Parašiau tau laišką, ruošiausi užklijuoti voką, tuo tarpu gavau naujus laikraščius. Jų tarpe ir „Literaturnaja gazeta“. Su didžiuliu džiaugsmu perskaičiau eilutes, skirtas mudviem. Mes turime didelį ir nepaprastą draugą, žmogų, su kuriuo mus sieja tokie neregimi, tokie stiprūs tyriausios, nuoširdžiausios draugystės saitai. Dar ir dar kartą būk sveikas ir atsimink, kad pasaulyje nėra nieko brangesnio už draugystę, ir nėra ryšių, stipresnių už bičiulystę!”.

- O kiti įgulos nariai gyvi? – klausiame Ivaną Čmilį. 

- Ne visi. Radistas-šaulys Stepanas Kostenka dabar Kirovograde. Aleksejus Sokolovas gyvena Leningrade. Jis be kojos. Radistas-šaulys Anatolijus Sidelevas žuvo mūšyje. 

- Su Ilja Erenburgu, – tęsia pasakojimą Ivanas Čmilis, – aš buvau susitikęs po karo, viešėjau pas jį Maskvoje. Iki šiol tebesusirašinėju su juo. 

- Ar seniai jūs Lietuvoje, draugas Čmili? Ar buvote tose vietose, kur kariavote?

- O kaipgi. Kiekvieno kareivio svajonė – taikos metu aplankyti mūšio lauką, prisiminti, kaip buvo, pamatyti, kaip žydi žemė. Lietuvoje gyvenu seniai, laisvai skaitau lietuviškai. Turiu daug gerų draugų. Tai bendradarbiai Leopoldas Petrauskas, Zenonas Kravinskas ir kiti bičiuliai. Drauge dirbame, dažnai, kaip viena šeima, kartu praleidžiame laisvalaikį. 

Tirštėja sutemos. Dėkojame šeimininkams už malonų priėmimą. Atsisveikiname. Ivanas Čmilis kreipiasi su prašymu: „Jei rašysite – padėkokite draugui Erenburgui už gerą atmintį ir didžiulį dėmesį. Labai Jus prašau“. 

Su malonumu, draugas Čmili!

G. Pravdinas


Susiję

Viktorija Čmilytė 255983825859952568

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2021-04-26 07:58

    Nesu tikras, ar krymnašistas Navalnas negalėtų sukurpti panašaus teksto kaip Erenburgas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Klaida, ne Ilga bet ILJA Erenburgas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2021-04-26 17:52

      Ir Ilja ne ji, kaip rašoma tekste, o jis.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2021-04-26 22:42

      Kas ten supras tuos rusiškus vardus.

      Panaikinti
  3. Šiaip, tai ne rusiškas, o žydiškas, biblijinis vardas. Lietuviškai būtų Elijas, tokiu vardu buvo vienas iš didžių ST pranašų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na štai ir šaknys ...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2021-04-29 18:26

      Senose XIX a. lietuviškose maldaknygėse Elijo vardas rašomas - Elijošius. Tai vertinys iš lenkų k., kaip Mozė - Mojziešius, Judas-Judošius ir pan.

      Panaikinti
  4. Kvaila įtarinėti Čmilytę dėl tėvo ir senelio. kuris buvo eilinis sovietinis rusas, kuris kaip ir visi rusai nekentė fašistų ir žiauriai juos naikino, taip kaip ir šie rusus...O kad pažinojo Erenburgą - nieko blogo nematau, nes šis buvo žymus rašytojas žydas, dar labiau nekentęs vokiečių dėl masiškų žydų žudynių, ir tai nekliudė eiliniam sovietiam rusui Čmiliui didžiuotis pažintimi su to meto įžymybe...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai, kad ne Rusijoje yra Poltava, o Ukrainoje. Čia žydas Erenburgas įvardijo Čmilį rusu. Gal greičiau jis buvo sumankurtėjęs ukrainietis.

      Panaikinti
  5. Ideologijai reikėjo didvyrių. Daug pasako spausdinimas laikrasciuose. Dvokianti propoganda.

    AtsakytiPanaikinti
  6. zmogzudziai biciuliaujasi..
    poltava yra Ukrainieciu zeme o kad ca pas ja laiko sava kaip ir Lietuva ar daugybe kitu okupuotu zemiu..naikint ruskojazycnus parazitus taip kaip jie naikino Lietuvius Prusijoje melagingai apsaukdami juos vokieciais nors puikiai zinojo kad jie Lietuviai

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Už balos

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

item