Žmogaus teisių gynėjai: gresia sąžinės ir tikėjimo pavergimas

www.pozicija.org

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, Seimo narius ir Seimo frakcijas bei Lietuvos katalikų bažnyčią, prašydamos stabdyti pavojingus Laisvės partijos ir LGBT išpuolius prieš piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir kitas laisves. 

Kreipimosi autorių nuomone, šalyje yra plėtojama įvairiausių laisvių industrija. Nurodoma, kad visuomenei jau yra parengtos įstatymų pataisos ir dėl neapykantos kalbos, kurios bus teikiamos šio pavasario Seimo sesijai. Autorių įsitikinimu, visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio atvejo dėl neapykantos prieš LGBT kurstymo. Todėl, anot autorių, tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką – prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia, galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys).

Žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas,- sakoma kreipimesi.

Visas kreipimosi tekstas žemiau:

DĖL NEAPYKANTOS KALBOS IR ŽODŽIO LAISVĖS SUVARŽYMŲ

J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Seimo nariams ir Seimo frakcijoms

Lietuvos katalikų Bažnyčiai

Žiniasklaidai

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ KREIPIMASIS

2020 m. vasario 4 d.

Atrodo, Lietuvos visuomenė jau susitaikė, kad mokesčių mokėtojų išlaikomas nacionalinis transliuotojas nepaiso žmonių įsitikinimų laisvės ir įvairovės, neleisdamas kitaminčiams išsakyti TV laidose savo nuomonės apie valdžią, kuri negerai elgiasi su mūsų šeimomis, valstybine lietuvių kalba, valstybės istorine atimtimi ir kitų pamatinių vertybių apsauga.

Susidaro įspūdis, kad paskutiniai pilietinės visuomenės likučiai subyrėjo pasibaigus Seimo rinkimams ir į valstybės valdžią sugrįžus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS-LKD), nes pastarajai perėmus valstybės valdymą, keli Laisvės partijos išsišokėliai sugebėjo primesti visuomenei asocialų gyvenimo būdą – tariamą laisvę tapti narkomanais (saikingai vartoti narkotikus). Daugelis įsitikinę, kad prie įstatymų leidybos pripuolę „išlaisvintojai“ sugebės priversti ilgametę krikščioniškųjų vertybių saugotoją TS-LKD priimti įstatymus, įteisinančius prievolę žudyti negimusius kūdikius, skambiai pavadindami abortus žmogaus teisę į kūną, o estetišką neįgaliųjų ir senelių naikinimą, teikiant jiems pagalbą nusižudyti, pastarųjų teise į eutanaziją, juolab, kai panašių patirčių esama jau kai kuriose ES valstybėse. Ir tai bus daroma prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.

Neabejojama, kad „išlaisvinimo“ emisarai privers TS-LKD frakciją galutinai atsikratyti tradicinių vertybių likučiais ir pritarti pornografijos, kontraceptikų vartojimo ir prostitucijos industrijai, kaip kad privertė pritarti „nekaltam“ „žolės“ vartojimai. Sprendžiant iš to, kad laisvių portale 15min.lt pastaruoju metu vis labiau yra propaguojama poliamorija (grupiniai žmonių intymūs santykiai su keliais skirtingos ir tos pačios lyties partneriais), o Seimo valdančioji dauguma nuduoda to nematanti, šių permainų Lietuvos visuomenė neturėtų ilgai laukti.

Šalyje įvairiausių laisvių industrija įgauna vis didėjantį pagreitį. Tai patvirtina, kad TS-LKD partija (šios partijos deleguota ministrė M.Navicikienė), galutinai pasiklydusi žmogaus teisių ir laisvių labirinte, su karštu užsidegimu kviečia ratifikuoti Stambulo konvenciją, nors to nesiryžo daryti net kelių kadencijų Seimai, suprasdami, jog prisidengiant tariama moterų apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje, iš tikrųjų šia konvencija siekiama įtvirtinti šalies teisinėje sistemoje nebe dvi, o keliasdešimt žmogaus lyčių, kas absoliučiai daugumai Lietuvos piliečių nėra įprasta ir priimtina. Minėta konvencija yra tiesiogiai susijusi su žmogaus sampratos ir konstitucinių vertybių keitimu, o jam yra reikalingas visuotinis šalies piliečių pritarimas, nes tai daryti valdžią įpareigoja Konstitucijos 9 straipsnis, kuris skelbia, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendumu.

Šalyje susidarė kritiškai įtempta teisinė situacija. Visuomenė nebuvo pasiruošusi Covid-19 pandemijai, tačiau ji akivaizdžiai nebuvo pasiruošusi ir tokiai agresyviai neregėto masto įvairiausių nepagrįstų žmogaus teisių invazijai.

Dėl kelis dešimtmečius reformuojamos ir draskomos šalies švietimo sistemos, taip pat dėl nuomonių laisvės suvaržymų sisteminėje žiniasklaidoje vyresnioji karta prarado, o naujoji taip ir neįgijo imuniteto marksistinių-lenininių laisvių ir lygybių užkratui. Dėl to daugeliui piliečių tapo neatpažįstama tai, kas su absoliučiu atkartojimu grįžta iš mūsų skaudžios istorinės praeities į dabartį.

Laisvių „nešiotojai“ jau atvirai neslepia užgniaušiantys bet kokią kitaminčių kritiką LGBT atžvilgiu. Jie giriasi (T. Raskevičius ir E. Dobrovolska) parengę netgi įstatymų pataisas dėl tariamos neapykantos kalbos (pataisos paruoštos dar šio pavasario Seimo sesijai). Esą toks įstatymas būtinas, nes socialiniuose tinkluose padažnėjo patyčių ir išpuolių prieš LGBT aktyvistą T.Raskevičių.

Teigiama, kad dėl šių išpuolių pradėti netgi keli ikiteisminiai tyrimai, nors neaišku, ar tais išpuoliais nėra suinteresuoti patys puolamieji, kurie yra pajėgūs ir patys siuntinėti sau diskriminuojančias žinutes arba skelbti įžeidžiančius komentarus vieni kitų atžvilgiu iš užsienio šalyse registruotų šaltinių, sudarydami įspūdį, neva Lietuvoje neapykanta prieš LGBT liejasi per karštus, ir dėl to neva būtinas neapykantą suvaldantis įstatymas.

Taip manyti verčia faktas, kad šalies visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio atvejo dėl neapykantos prieš LGBT kurstymo. Tad nėra abejonės, kad tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai eliminuoti bet kokias kalbas apie „išlaisvintojų“ brukamą neokomunistinę genderizmo ideologiją, jos žalojantį poveikį vaikų psichinei bei fizinei sveikatai, uždrausti šeimų bendruomenėms skųstis dėl šeimos sampratos keitimo, tėvų laisvių suvaržymų ir kt.

Tokie žodžio laisvės užkardymai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką, nes prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia, galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys). Ir tai būtų daroma vėlgi prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.

Jei kam dėl to kyla abejonės, jas lengvai gali išsisklaidyti perskaitęs Stambulo konvencijos 3 str., kuriame nustatyta, kad smurtas dėl lyties apima ir psichologinę žalą. Konvencijos 40 straipsnis deklaruoja baudžiamąsias sankcijas už bet kokios formos žodinius, nežodinius veiksmus, kurių pasekmė yra asmens orumo pažeminimas.

Nors minėti veiksmai sietini tik su seksualiniu smurtavimu prieš moteris, Konvencijos 4 str.3 dalis paaiškina, kad bausmės gali būti taikomos už smurtavimą ir dėl asmens <…lytinės tapatybės...>. Tai reiškia, bet kokia seksualinių mažumų veiklos kritika (ypač jei šie asmenys yra valdžioje), bus vertinama, kaip psichologinis smurtas prieš šiuos asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės (ratifikavus konvenciją vyras galės būti moterimi arba atvirkščiai). Tad neabejotina, jog priėmus minėtas pataisas, kitaminčiai bus baudžiami pvz., ne už genderizmo idėjų ar pažiūrų kritiką, o už laisvės „nešiotojų“ orumo žeminimą, kad ir kokias pražūtingas pražangas pastarieji darytų būdami valdžioje.

Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad priėmus įstatymų pataisas dėl neapykantos kalbos, valstybės institucijos bus įpareigotos įgyvendinti priimto įstatymo reikalavimus, t.y. valstybės tarnybos bus įpareigotos vykdyti žiniasklaidos, internetinių portalų, socialinių tinklų ir komentarų stebėseną – stebėti, ar piliečių komentaruose, žinutėse nėra nepasitenkinimo žodžių, susierzinimo, priešiškumo ir socialinio protesto apraiškų, kurie gali būti suprantami kaip neapykantos kalba – emocinis, psichologinis smurtas, už kurį smurtaujantį asmenį galima bausti. Piliečių žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas.

Žmogaus teisių organizacijos taip pat pažymi, kad įstatymo pataisų autoriai nepagrįstai ramina visuomenę, neva jie šias pataisas derins su nevyriausybinėmis organizacijomis. Žinant, kad Lietuvos nevyriausybinių organizacijų branduolį sudaro LGBT (Lietuvos žmogaus teisių centras, Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija ir kt.), nekyla abejonių, kad pastarosios noriai pritars savo kolegų iniciuotiems pageidavimams. Tad belieka manyti, kad minėtas pataisas Seimas priims be didelio pasipriešinimo, o piliečiai visiems laikams praras teisę kritikuoti valdžioje esančius asmenis, ypač jei pastarieji yra susiję su seksualinėmis ir kitomis mažumomis, nes, kaip minėta, bet kokią minėtų mažumų kritika bus laikoma neapykantos kurstymu.

Tikėtina, piliečiams bus palikta teisinė galimybė bylinėtis teismuose, įrodant savo nekaltumą. Tačiau ši aplinkybė nepašalina grėsmės visuomenei, didelė dalis kurios nepasitiki teismais ir savo elgesio nesieja su jais.

Atkreipiame dėmesį, kad neapykantos įstatymo pataisų ir Stambulo konvencijos derinys leidžia už valdžios kritiką prasižengusį asmenį (pražangą susiejus su psichologine ir kitokia žala asmeniui dėl lyties tapatybės) persekioti net jam pasitraukus iš Lietuvos į kitas valstybes (Konvencijos 44 straipsnis).

Todėl Žmogaus teisių organizacijos kreipiasi į J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kaip svarbiausią šalies Konstitucijos garantą, prašydami stabdyti seksualinių ir kitų mažumų teisių nepagrįstų pažeidimų eskalavimą, neleisti nekonstituciniu būdu atimti iš piliečių konstitucines žodžio minties ir saviraiškos laisves prisidengiant mažumų teisių apsauga nuo tariamos neapykantos kalbos.

Pažymime, kad ir dabar šalies įstatymuose pakanka priemonių neapykantos kurstymams visuomenėje užkardyti. Be atodairos įstatymais privilegijuojant vieną žmonių grupę kitų visuomenės grupių atžvilgiu, yra pažeidžiami demokratinės visuomenės pareigų ir laisvių vienovės principai, nes didinant vienų asmenų teises, neišvengiamai didinamos pareigos kitiems visuomenės nariams, kurie privalo pirmųjų teises užtikrinti.

Taip pat pažymime, kad Konstitucijos 9 str. imperatyviai nustato reikalavimą svarbiausius Tautos ir valstybės klausimus spręsti referendumu. Stambulo konvencijos ratifikavimas ir įstatymo pataisos dėl neapykantos kalbos patenka į nurodyto Konstitucijos straipsnio reguliavimo sritį. Šiuo atveju jei ir bus sprendžiama dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo ir dėl neapykantos įstatymo pataisų priėmimo, reikalaujame tai daryti laikantis Konstitucijos 9 str. reikalavimų, priešingu atveju priimti įstatymai nebus legitimūs, o tai reiškia, kad pasikeitus aplinkybėms, tiek neapykantos kalbos įstatymo pataisos, tiek Stambulo konvencijos nuostatos bus nedelsiant atšauktos.

Kreipiamės į sveikos nuovokos nepradusius Seimo TS-LKD frakcijos narius bei kitas Lietuvos Respublikos Seimo frakcijas prašydami stabdyti etiniu ir moraliniu požiūriu ydingus, o teisiniu vertinimu pavojingus Laisvės partijos ir LGBT išpuolius prieš piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir kitas laisves.

Primename, kad apribodami piliečių teisę principingai kritikuoti asmenis, susijusius su seksualinėmis ir kitomis mažumomis (galima įžeisti jų orumą), šios teisės nebegalėsite sugrąžinti nebūdami Seimo nariais. Todėl kviečiame vykdyti Seimo nario priesaiką Konstitucijai ir ginti tai, kas buvo mūsų tėvų iškentėta kalėjimuose, tolimuose Sibiro lageriuose, kas buvo partizanų krauju aplaistyta pokario miškuose ir apginta kruvinąją 1991 m. sausio 13 -ąją.

Kreipiamės pagalbos į Lietuvos katalikų Bažnyčią, kuri sunkiausiu Lietuvai laiku visada išlikdavo patikimiausia ir didžiausia Tautos atrama. Tamsiausiomis Tautai valandomis bažnyčios kunigai, dvasininkai ir kiti šviesuoliai ėjo tremtin, pasitikdami mirtį, aukodamiesi vardan žmonių tikėjimo ir sąžinės laisvės. Kaip ir okupacijos laikmečiu šiuo metu Lietuvai vėl iškilo pavojus – šalies žmonės atsidūrė prie sąžinės ir tikėjimo pavergimo slenksčio.

Kreipiamės į visus Lietuvos piliečius, kviesdami nebėgti ir nesislėpti nuo atsakomybės, nesidangstyti užimtumu ar reikalų svarbumu. Šiuo metu sprendžiasi ne tik jūsų pačių patogaus gyvenimo klausimas. Sprendžiasi mūsų vaikų ir ateities kartų teisė į orų žmogišką gyvenimą. Likdami pasyvūs griaunamos šimtmečiais nusistovėjusios vertybinės tvarkos liudytojais, leistume apiplėšti tuos, kurie dar nėra patys pajėgūs apginti savo būsimų teisių į laisvą gyvenimą. Todėl kviečiame pabusti ir, kaip kadaise, keltis vien dėl mūsų vaikų ir mūsų visų ateities.

Lietuvos žmogaus teisų koordinavimo centras:

Lietuvos Helsinkio grupė Aurelija Kuzmaitė

Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas

Nepartinis demokratinis judėjimas Krescencijus Stoškus

Piliečių gynybos paramos fondas Stasys Kaušinis

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis

„Mokslo Lietuvos“ redakcija Jonas Jasaitis