Vytautas Sinica. Švedija: multikultūralizmo grimasos

Didžiajai žiniasklaidai skelbiant, jog Švedija pagaliau suka sienų apsaugos ir migrantų integracijos, o ne multikultūralizmo keliu, kurį sen...


Didžiajai žiniasklaidai skelbiant, jog Švedija pagaliau suka sienų apsaugos ir migrantų integracijos, o ne multikultūralizmo keliu, kurį seniai palaiko Vidurio Europos šalys, dalinamės politologo Vytauto Sinicos tekstu - ištrauka apie Švedijos multikultūralizmo nesėkmę iš 2018 metais lietuviškai išleistos britų apžvalgininko Edo Westo knygos 
„Įvairovės iliuzija“ įvadinio straipsnio. Prieš du metus rengtas tekstas sistemingai paaiškina dabar Švedijoje vykstančių migracijos ir integracijos politikos permainų priežastis. 

Ko gero, antras išraiškingiausias masinės imigracijos politikos pavyzdys Europoje yra Švedija – santykinai maža ir labai turtinga šalis, priėmusi didžiulį migrantų skaičių ir, tikėtina, labiausiai pasikeitusi dėl jų atvykimo. 1900-aisiais Švedijoje gyveno 0,7 proc. užsienyje gimusių asmenų. Iš jų du trečdaliai buvo kaimyninių Šiaurės šalių gyventojai. Apskritai gimę ne Europoje arba Šiaurės Amerikoje buvo viso labo 315 žmonių. Palyginimui 2010 metais užsienyje buvo gimę 14,3 proc. Švedijos gyventojų, 2017 metais – 24,1 proc. Atkreiptinas dėmesys į stulbinantį augimo tempą migrantų krizės laikotarpiu – skaičiuojant statistiką vienam gyventojui, Švedija priima daugiausiai migrantų Europoje (Vengrija gauna daugiau prieglobsčio paraiškų, bet daugumą jų atmeta). Vien 2017 metais į mažiau nei 10 mln. gyventojų šalį atvyko 144 tūkstančiai žmonių. Migrantai ilgą laiką buvo priimami iš esmės be patikrų ir be dokumentų, tikint melu apie buvimą „iš Sirijos“ arba „nepilnamečiais“, nors iš tiesų nepilnamečiai buvo vos kas penktas tokiu pripažintas atvykėlis . Natūralu, kad tokie įvairovės augimo tempai ir būdas išskirtinai homogeniškai šaliai tapo stipriu sukrėtimu.

Skirtingų visuomenių normos skiriasi ir jų kaita priklauso nuo migracijos masto: mažai imigrantų perims juos priėmusios šalies normas, daugiau – laikysis savųjų normų, o itin didelis imigrantų skaičius gali net pakeisti normas juos priimančioje visuomenėje. Jau iki masinės musulmonų imigracijos buvo akivaizdu, kad Europos šalyse imigrantai lieka prie savųjų normų, dar labiau jų laikosi antros ir trečios kartos imigrantai , akcentuojantys savitumą kitoniškai tapatybei pabrėžti. Oksfordo ekonomikos profesorius P. Collier išskiria dar tris esminius faktorius: gimtosios ir priimančios kultūros skirtingumą, imigrantų bendruomenės dydį ir priimančios šalies politiką. Aiškios tendencijos, kad kuo didesnis kultūrų skirtumas, kuo didesnė pati imigrantų bendruomenė ir kuo didesnė teisinė laisvė neperimti priimančios šalies kultūros, tuo mažesnė integracijos tikimybė. Be to, šie veiksniai skatina vienas kitą: didesnė imigrantų bendruomenė palengvina tolesnę jų tautiečių imigraciją, suteikdama gyvenimą su „saviškiais“ nesiintegruojant į visuomenę, o kuo daugiau tautinės grupės atstovų, tuo sunkiau politinėmis priemonėmis paveikti jų tapatumą. Multikultūralizmo politika apskritai atmeta bet kokius vietinės kultūros perėmimo reikalavimus kaip žeminančius ir amoralius, tad akivaizdžiai skatina imigracijos mastus. Integracinė politika juos (pri)stabdo . 

Jei imigrantai vietoje gimtosios kalbos kaip kasdienę vartoja gyvenamos šalies valstybinę kalbą, didėja su tapatinimasis su pačia šalimi, socialinis kapitalas (pasitikėjimas nepažįstamaisiais), o taip pat ir polinkis bendradarbiauti dėl viešųjų gėrybių užtikrinimo, kas ypač svarbu aukštu perskirstymo lygiu pasižyminčiose Vakarų visuomenėse . Kapitalistinė ekonominė sistema ir vis naujų gėrybių atidavimas rinkos santykiams savaime programuoja augančią atskirtį ir Vakaruose sutariama, kad ją švelninti yra vyriausybių pareiga. Tačiau kultūrinė įvairovė mažina visuomenių palaikymą perskirstymui ir tokios politikos galimybę, programuodama socialinį konfliktą – tiek tarp socialinių, tiek tarp tautinių grupių. Dar daugiau, kaip atskleidė atvirumo šalininkų ignoruojama Roberto Putnamo studija, kultūrų įvairovė mažina pasitikėjimą ne tik tarp visuomenės grupių, tačiau ir tarp narių jų viduje, taip apskritai ardydama pilietiškam bendrabūviui būtiną visuomenės audinį . Pasitikėjimo lygis visuomenėje jokia prasme nėra ideologinis klausimas – didesnį valstybės kišimąsi palaikantiems kairiesiems jis svarbus dėl perskirstymo, mažesnį kišimąsi palaikantiems dešiniesiems – dėl piliečių organizavimosi ir savarankiškų iniciatyvų. 

Socialinio kapitalo ir nuo jo tiesiogiai priklausančių perskirstymo galimybių problema aktuali visam Vakarų pasauliui, tačiau ypatingai Šiaurės šalims (tarp jų Švedijai), sukūrusioms savo gerovės valstybes ant visiško tautinio homogeniškumo pamato. Naujausi švedų sociologų tyrimai aiškiai liudija, kad didėjantis kultūriškai svetimų gyventojų skaičius šalyje mažina pasitikėjimo lygį švedų visuomenėje . Tai reikšminga ir kelias vis didesnes politinio atstovavimo kol kas nesusilaukusias įtampas visuomenėje, nepaisant to (ar kaip tik dėl to), kad visas Švedijos politinis elitas nuo XX a. septintojo dešimtmečio sutarė ir iki šiol laikėsi pozicijos siekti multikultūrinio, o ne integracinio visuomenės modelio . Galima sutikti, kad tokia strategija (aiškiausiai skirianti Danijos ir Švedijos gerovės valstybės modelius) galėjo sėkmingai veikti iki tam tikro „įvairovės“ lygio visuomenėje. 

Tačiau Šiaurės šalys išsiskyrė ne vien gerovės valstybe. Būdama visomis prasmėmis išskirtinai vakarietiška visuomene, Švedija ryškiausiai atskleidė visose Vakarų visuomenėse vykstančius pokyčius. Kitas Švedijos, o mažesniu mastu ir visos Europos, išskirtinumas buvo aukšti viešojo saugumo standartai, žemas nusikalstamumas. Pastaraisiais metais tai visiškai pasikeitė. Per pastaruosius kelis metus šalyje išaugo nužudymų, išprievartavimų skaičius, narkotikų prekyba, atsirado Šiaurės šalims apskritai svetimas gaujų karų reiškinys . Ryškiausia problema – išprievartavimai, dėl kurių skaičiaus Švedija kritikų jau praminta „Vakarų išprievartavimų sostine“. Tiesa, jog statistiką reikšmingai išpučia išskirtinai platus Švedijos taikomas „išprievartavimo“ apibrėžimas, tačiau ir skeptikai sutinka, kad problema reali. Išprievartavimų „apskaita“ šalyje pakeista 2005 metais, tačiau drastiškas seksualinių nusikaltimų skaičiaus augimas prasidėjo tik 2012-aisiais. Ginkluotų nužudymų skaičius nuo 1990-ųjų išaugo dešimt kartų – iš pavyzdinio iki vidutinio Europoje. 

Greta sąlyginai įprasto nusikalstamumo Švedijoje prasidėjo nauji reiškiniai – riaušės ir teroro išpuoliai. 2010 ir 2013 metais daugelį stebino Stokholmo imigrantų rajonuose (atitinkamai Rinkeby ir Husby) kilusios ir kelias dienas trukusios riaušės, degančių automobilių ir smurto vaizdai. 2016 metais riaušės pirmąkart kilo palyginti mažuose Noršiopingo ir Borlengės miestuose. Kitas didžiausias susirėmimas su policija įvyko ironiškomis aplinkybėmis. 2017 metais D. Trumpas, kritikuodamas atvirumo migrantams politiką, pareiškė „pažiūrėkite, kas vakar įvyko Švedijoje“ ir buvo išjuoktas, pirmiausiai pačios švedų valdžios, pasinaudojant tuo, jog „vakar“ Švedijoje nieko ypatinga nebuvo įvykę. Atvirų sienų politiką ginančiai šaliai tai buvo unikali proga sustiprinti savo įvaizdį pasaulyje. Tačiau jau po kelių dienų Stokholme (vėl Rinkeby rajone) pratrūko riaušės, „išprovokuotos“ narkotikų prekeivio suėmimo. 2018 metais JAV pripažinus Jeruzalę Izraelio sostine Gotenburge kilo demonstracijos, kurių metu bandyta padegti miesto sinagogą, Malmo miesto žydai išsikraustė prieš porą metų. 2017-aisiais Stokholme įvykdyta pirmoji masinių aukų pareikalavusi teroro ataka. 39-erių prieglobsčio prašytojas Rakhmatas Akilovas sunkvežimiu rėžėsi į minią miesto centre, nužudydamas 5 ir sunkiai sužeisdamas 14 žmonių. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė Islamo valstybė.

Reaguodami į prarastą viešąjį saugumą švedai (kaip ir vokiečiai) pradėjo ginkluotis patys – 2015 metais, įsibėgėjus migrantų krizei, pradėjo ženkliai augti ginklų pardavimai ir narystės medžiotojų klubuose, taip pat burtis neformalios patruliuojančios grupės, pasivadinusios „Odino sūnumis“ . Nusikalstamumas tapo viešosios politikos reformų ir artėjančių rinkimų taikiniu. 2018-ųjų pradžioje Europos medijose skambėjo antraštės: „Smurtiniai nusikaltimai Švedijoje plinta. Kada politikai imsis veiksmų?“, o tekstuose vardyti faktai apie nebe pavienes žūtis nuo granatų ir susišaudymų Švedijos miestų gatvėse . Anksčiau tabu buvusi problema tapo viešai aptariama, jos nebebandoma maskuoti manipuliuojant statistika. Švedijos valdžia iki šiol neigia paskutinį bastioną – „no-go zonų“ (policijai ir kitoms tarnyboms neįžengiamų migrantų rajonų) egzistavimą – ir net viešai deklaravo pradėjusi šalies įvaizdžio gerinimo kampaniją, tačiau šių zonų egzistavimą jau konstatuoja  net politico.eu, naujienų portalas, kurio neįmanoma apkaltinti antiimigracinėmis nuostatomis. Viešajam saugumui atsidūrus rinkimų epicentre anksčiau problemą neigusi Vyriausybė ėmėsi ambicingo plano, didinančio policijos pajėgas ir aprūpinimą šalyje. 

Nesprendžiamos problemos natūraliai įgauna politinę išraišką. Švedai nėra patenkinti. Nuo 2016 metų dauguma gyventojų apklausose pasisako už atvykėlių repatriaciją, o antra populiariausia partija prieš 2018 metų parlamento rinkimus tapo vieninteliai atvirai prieš imigraciją pasisakantys Švedijos demokratai, kurių populiarumas dešimtmetį auga vis didesniu tempu. Pastaraisiais metais net įprastai atvirų sienų politiką palaikę Švedijos socialdemokratų politikai pradėjo viešai pripažinti, kad imigracijos politika Švedijoje nebuvo sėkminga. Tačiau iki šiol nepripažįstama su naujomis šalies problemomis tiesiogiai susijusi imigrantų kilmė ir religija. 

***

Pripažinti ryšį tarp Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų masinę musulmonų imigraciją priėmusių šalių atsiradusių viešojo saugumo problemų ir imigrantų religijos buvo ir daug kur išlieka per sunki užduotis.  Kad drastiškas nusikalstamumo ir kitų aptartų reiškinių augimas yra susijęs su migrantų gausa, policijos ir žiniasklaidos buvo slepiama iki pat 2016 metų , nors, pavyzdžiui, pranešimai apie masinius moterų užpuolimus muzikos festivaliuose ir socialiniuose tinkluose sklidę liudijimai jau anksčiau neleido tuo abejoti. Bet kokias kalbas apie islamą kaip aptariamų problemų priežastį riboja dvejopa cenzūra – vienų nuoširdus tikėjimas, kad musulmonų kaltės įvardijimas neproporcingai nuteiks visuomenę prieš migrantus ir kitų baimė, kad toks įvardijimas jiems patiems kainuos reputaciją ar net karjerą. Tiek žurnalistai, tiek pareigūnai ne vienoje šalyje yra pripažinę, kad nekalbėti apie nusikaltėlių tautybę ir religiją yra politinis sprendimas. 

Kai kurios šalys tiesiog nerenka nusikaltėlių tautybės ir religijos statistikos. Tačiau buvęs Malmo policijos kriminalinių tyrimų padalinio vadas Torstenas Elofssonas – reta atvira išimtis – pripažįsta, kad esant 17 procentų užsienyje gimusių Švedijos gyventojų net 54 procentai šalies kalinių yra užsienio kilmės, o absoliuti dauguma prievartautojų ir žudikų yra iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos . Ta pati tendencija stebima ir kitur, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur dar 2008 metais (prieš naujausią masinės migracijos bangą) skelbta apie 60 procentų kalinių sudarant musulmonus, nors visuomenėje jie sudaro iki 10 procentų gyventojų . Tai tyrėjų duomenys – nacionalinės statistikos apie religiją laicistinė Prancūzija nerenka. 

Pokyčiai Švedijoje buvo kontrastingiausi, turint galvoje palyginti idilišką šalies būklę iki masinės imigracijos, tačiau tas pačias problemas daug didesniu mastu patyrė kitos Europos šalys. Kaip verta palyginimo čia išsiskiria būtent Prancūzija. 2014-2015 metais Švedija turėjo 55 vadinamąsias no-go zonas , Prancūzija – 750 . Švedijoje musulmonų teroro išpuoliuose žuvo 5, Prancūzijoje per porą metų tarp atakų Charlie Hebdo redakcijoje ir Nicoje islamo teroristai pareikalavo 239 gyvybių . Švedija eksportuoja 150-180 ISIS kovotojų, Prancūzija – 1200 . Sąrašą galima tęsti. Situacija Prancūzijoje daug labiau nevaldoma. 

Ryškiausias islamizacijos bruožas Prancūzijoje – terorizmas. 2013 metais – prieš prasidedant masiniam migrantų antplūdžiui – visoje Europos Sąjungoje vykdyta apklausa parodė, kad tik 7 proc. europiečių laiko terorizmą viena pagrindinių ES problemų. 2018 metais terorizmą prioritetine problema įvardijo jau 49 proc. respondentų – daugiau nei bet kurią kitą (trečioje vietoje – imigracija, kurią nurodo 45 proc.). Europos šalys pačios pradėjo auginti teroristus ne tik sau, bet ir eksportui, o vėliau sprendžia, ką daryti su iš Sirijos grįžtančiais ISIS kovotojais. Švedijos ministrė savo šalyje sukėlė skandalą, pasiūliusi tokius žmones integruoti į visuomenę, pasirūpinti jų užimtumu. 

Visoje Vakarų Europoje susiduriama su de facto veikiančių šariato teismų ir no-go zonų, kuriose policija tiesiog nepajėgia užtikrinti teisės viršenybės, kūrimusi. Kaip minėta, 2014 metais Prancūzijos žiniasklaida skelbė apie 750 tokių neįžengiamų musulmonų zonų, kuriose negalioja Prancūzijos įstatymai. Marselio uostas jau dabar turi 30-40 proc. musulmonų gyventojų ir pretenduoja tapti pirmuoju musulmonų dominuojamu miestu šalyje, o tuo pačiu metu susiduria su tokiu nevaldomu gaujų nusikalstamumu, kad jo meras šaukėsi armijos pagalbos. Neįtikėtinas sutapimas, nors pranešimai apie gaujų karus šiame mieste ir vengia nuorodų į tų gaujų etniškumą. Visgi problema sena ir pripažinta – vyriausybė 2012 metais net skelbė planą, kaip atgauti 15 tokių no-go zonų kontrolę. Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje senokai kalbama apie šarijos teisės patrulius miestų gatvėse ir kol kas tik šeimų ginčus sprendžiančius šarijos teismus. Visa tai buvo stebima jau iki pastarųjų metų migrantų bangos. Valstybių valdžia reagavo pasmerkimais, nes bet koks problemos sprendimas reikalauja pripažinti kultūrų skirtumą ir konkrečios kultūros kaltę. 

Vienintelė XXI a. atlikta (tiesa, 2006 m.) mokslinė studija parodė, kad 85 procentai Švedijoje bent 2 metams nuteistų prievartautojų buvo pirmos ar antros kartos imigrantai. Su panašia tendencija susiduria ir kitos, daug mažiau prievartavimų fiksuojančios Šiaurės šalys: Danijoje 2010 metais daugiau nei pusė pagautų prievartautojų buvo pirmos ir antros kartos musulmonai imigrantai, Norvegijoje 2006 metais paskelbta, jog nors per 5 metus įvyko vos 41 išprievartavimas, bet visi jie priskirti imigrantams ne iš Vakarų šalių . Nors faktai seni, apie juos multikultūrinėse Šiaurės šalyse ilgai buvo nekalbama, o prievartavimus su islamu viešai susiejęs Švedijos politikas Michaelas Hessas net buvo nuteistas už neapykantos kalbą. Visgi nesieti su islamu sunku, nes dalis musulmonų nekukliai apsirengusias europietes laiko ir net viešai pavadina „nepridengta mėsa“, kuri pati prašosi išprievartavimo .

Visos šios problemos Europoje neatsirado iš karto su musulmonų imigracija ir jų buvo galima išvengti. Pirmoji pokario imigrantų iš musulmoniškų šalių karta buvo dėkinga už suteiktą saugaus gyvenimo galimybę, sunkiai dirbo, gerbė Europos šalių normas ir nekėlė panašių problemų. Visgi vėlesnės imigrantų bangos ir ypač Europoje gimę jų vaikai perprato vakarietišką gerovės sistemą, išmoko naudotis jiems kaip „pažeidžiamai mažumai“ tinkamais žmogaus teisių ir įvairovės lozungais. Imigrantų gyvenimo būdas Europoje dėl jiems patiems nesuvokiamų priežasčių buvo laikomas savaimine vertybe. Vienovės įvairovėje kaip tik tuo laiku siekusi Europa stengėsi skatinti kultūrinę įvairovę ir integracinę politiką keitė multikultūralizmu, leidžiančiu visiems gyventi pagal savo papročius. Nors apie 1990-uosius ne vienoje šalyje kilo debatai dėl musulmoniškų veido apdangalų, iš esmės pozityvus požiūris į nevaržomą musulmonų kultūros sklaidą vyravo iki Rugsėjo 11-osios atakų JAV, 2004 m. sprogimų Madride ir 2005 m. – Londone. Tuo metu terorizmo siaubas paskatino ir atsargesnį požiūrį į islamo kultūrą. Popiežius Benediktas XVI paskaitoje viešai pasmerkė islamą. Šis santykių atšalimas 2010 m. baigėsi A. Merkel, N. Sarkozy ir D. Camerono išsakytomis multikultūralizmo mirties deklaracijomis.

Šių deklaracijų svarba buvo gerokai išpūsta. Jas išsakę politikai kartu pabrėžė ištikimybę tolesnei imigracijai ir atvirumui, viso labo kviete labaiu integruoti. Faktinė šalių politika nepasikeitė net šiuo požiūriu. Išlikusį senąjį multikultūrinio atvirumo Kitam požiūrį iliustravo D.Camerono reakcija, kai iš Nigerijos kilę musulmonai dienos metu vidury gatvės Londone mačetėmis nupjovė galvą Afganistane tarnavusiam britų kareiviui. Premjeras pasmerkė išpuolį, bet kartu priekaištingai pakvietė ieškoti supratimo ir atsivėrimo musulmonų kultūrai lyg jo trūkumas būtų radikalumo priežastis. Ta pati savo kaltės dėl musulmonų elgesio ieškojimo tendencija gyva ir Prancūzijoje, kur po „Charlie Hebdo“ redakcijos išžudymo net išaugo pozityvus musulmonų vertinimas. Prancūzų nuomonės nepakeitė ir kiti tais metais įvykę musulmonų išpuoliai.

Iš tiesų nepasikeitė nei musulmonų požiūris į juos priimančias valstybes, nei vietinių europiečių požiūris į musulmonus ir save pačius. „Charlie Hebdo“ redakcijos ataką 2015-ųjų pradžioje surengė Prancūzijoje gimę ir jos valstybines mokyklas lankę musulmonai. Jie – aiškiausias įrodymas, jog švietimo sistema neugdo patriotizmo, lojalumo Prancūzijai ir pagarbos jos įstatymų normoms . Europa ir jos teisė musulmonams svetima, o islamo diktuojamos kultūrinės normos – tikros ir savos. Jokia kolonializmo kalčių ir atgailos istoriją dėstanti Vakarų šalių mokykla nepakeis šio pasirinkimo. Norint pakeisti musulmonų ir vietinių piliečių mąstymą Europos šalims reikėtų ir vėl pradėti per švietimą formuoti ištikimybę ir pagarbą priimančiai valstybei bei pasiūlyti emociškai paveikius kolektyvinės tapatybės klijus. Prancūzija ir Didžioji Britanija būtent tai darė nuo pat viduramžių – seniausiai Europoje, tačiau liovėsi pokariu ir šiandien neatrodo pajėgios vėl tai padaryti. Kaip rašyta pradžioje, integracija priklauso nuo sąveikos tarp kultūrų skirtumo, migrantų skaičiaus ir priimančios šalies pastangų integruoti. Šių pastangų nėra, o į Europą atsikrausto vis daugiau musulmonų. Tarp jų neišvengiamai bus ir grįžtančiųjų iš Artimųjų Rytų ISIS kovotojų. „Islamo valstybei“ pavyko užverbuoti daugybę jaunų Europos musulmonų (ir ne tik), o šiandien dalis jų kartu su pabėgėlių srautais traukia į Europą su teroro išpuolių misijomis. ISIS savo rėmėjus ragina imtis teroro išpuolių Europoje .

Ištraukos pabaiga. Visą Vytauto Sinicos straipsnį skaitykite knygoje „Įvairovės iliuzija“



Susiję

Vytautas Sinica 6449334812675754924

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui (nauja tinklalaidė)

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item