Robertas Ramanauskas. Ar bus Lietuvoje atkurtas mokytojo autoritetas?

Autorius yra istorijos mokytojas, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas, Nacionalinio susivienijimo Valdyb...

Autorius yra istorijos mokytojas, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas, Nacionalinio susivienijimo Valdybos narys

Toks klausimas nėra retorinis. Ir kaip bet kuri problema jis turi savo istoriją. Sąjūdžio metais, kai buvau dar visai žalias mokytojas, liepus nedrausmingam ir tingiam mokiniui atsivesti tėvą, šis ateidavo ne ginčytis, o išklausyti. Pagarbus tėvų ir mokytojų santykis buvo užprogramuotas dar smetoniškoje Lietuvoje, kur mokytojas buvo šviesuolis. Paradoksalu, tačiau autoritarinė sovietinė sistema mokytojo autoritetą irgi saugojo, mat matė jame įrankį savo indoktrinacijos tikslams. Tuo pasinaudodami, daugybė smetoninių ir jų auklėtų mokytojų net ir sovietmečiu išaugino kelias kartas moksleivių padoriais ir pagarbiais žmonėmis. 

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, kurioje mokytojas jau buvo viena iš masinių profesijų, jo autoriteto niekas nestiprino, ji smuko silpstant kultūrinei tradicijai. Silpo dar ir dėl to, kad Gariūnų prekeiviai ir tiesiog reketininkai didesnei paauglių daliai tada tapo sektinu pavyzdžiu. Vis pamenu, kaip į priekaištus dėl nesimokymo, mokiniai atsakydavo, jog Gariūnuose uždirbs daugiau per dieną nei mokytojas per mėnesį. Kai kuriems tai pavyko. Tokia situacija tęsėsi apie dešimtmetį, tačiau intelektualo, dirbančio švietimo, mokslo ar kultūros sferoje idealą vis labiau užgožė verslininko, advokato, politiko ar aukšto valdininko sėkmės paveikslas. Tai pasijuto visuomenės, visų pirma biurokratų, mokinių ir jų tėvų arogantiškame požiūryje į mokytoją kaip į nevykėlį su maža algele, panešiotais batais ir senu, gendančiu automobiliuku.

Siužetas vystėsi toliau dar liūdnesne kryptimi: švietimo ministerijos specialistų komandiruotės į užsienį, jų besąlygiškas žavėjimasis visu tuo, kas „Ten“ pasiekta ir įdiegta, visokio plauko „ekspertų“ kvietimas „kelti“ Lietuvos švietimo lygį sukūrė mokytojo kaip neišmanėlio ir atsilikėlio vaizdą. Mokyklas užplūdo daugybė direktyvų, reikalaujančių „supermodernių“ mokymo formų, kūrėsi įvairios viešosios įstaigos, prisiėmusios sau apaštališką misiją padaryti proveržį „atsilikusioje“ švietimo sistemoje. Viso to rezultatas tebuvo mokytojo autoriteto sunaikinimas visuomenės akyse, perteklinių mokinio teisių viršenybė virš atsakomybės už savo mokymosi rezultatus. 

Veikė ir dar du aspektai. Išnyko pedagoginė spauda, kuri dar bandė kelti aktualius švietimo klausimus, ir buvo suskaldytos ir supriešintos tarpusavyje pedagogų profsąjungos, o jų lyderiai neretai domėjosi tik savo asmenine karjera, žinomumu ir įtaka, bet ne savo narių gerove. Tai su džiaugsmu protegavo švietimo ministerija. Susikūrusios mokytojų dalykininkų asociacijos virš dviejų dešimtmečių „kariauja“ su ministerija ir jos pavaldžių įstaigų „malūnais“, tačiau visi jų siūlymai ignoruojami. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir vis labiau bulvarinė žiniasklaida, nemaža dalimi demonizuodama mokyklą ir mokytoją. Iškilus kokiai nors švietimo problemai ar aptarinėjant naują „reformą“, į visokiausius forumus kviečiami tie patys „ekspertai“, išsakantys tą pačią nuomonę ir vėl viską suvedantys į neišmanėlį, retrogradą mokytoją, negebantį dirbti šiuolaikiškai, negebantį pasikeisti, kad „užnorintų“ mokinį mokytis. Prie jų prisidėjo įvairios organizacijos, lyginančios mokytojus su mitinėmis Suomijos, Australijos ar Britų Kolumbijos švietimo sistemų aukštumomis.

Paskutinį dešimtmetį, ypač dėl nuolat smunkančių Lietuvos mokinių pasiekimų tarptautiniuose tyrimuose ir partijoms rengiant rinkimines programas „prioritetu“ įvardijama kelti mokytojo prestižą. Prestižas neįmanomas be autoriteto. Tačiau susidarius naujai valdančiai daugumai, nesvarbu kokios sudėties, Švietimo ministru taip ir nebuvo paskirtas politikas, turintis ir valios, ir supratimo, kaip ištaisyti padėtį. Mokytojų bendruomenėje tie ministrai tapdavo nusivylimo įsikūnijimu, o kartais net ir pajuokos objektu... Ir čia matau mūsų valstybės tragediją, negebėjimą veikti strategiškai. Kol kas atrodo, kad ir naujai išrinktas Seimas bei būsima Vyriausybė pasieks kokį apčiuopiamą proveržį. 

Neturi susidaryti įspūdis, jog misija pakelti mokytojo autoritetą yra neįmanoma. Teigiamam pokyčiui reikia visiškai realių žingsnių. Pirmasis darbas – keisti visuomenėje susidariusią nuomonę apie mokyklą ir mokytoją. Išgirtoji Suomijos švietimo sistemos sėkmė prasidėjo nuo to, kad buvo sutarta, jog apie švietimą „arba gerai, arba nieko“. Mokytojus galima kritikuoti, tačiau ne versti švietimo problemų kaltininkais. Toks pokytis nieko nekainuoja. Kartu reikėtų iš nustoti skleisti legendas, kad ateis nauji jauni mokytojai, kurie viską pakeis į gerą. Mokytojo patirties pakeisti niekas negali.

Antra, mokytojo akademinės laisvės atkūrimas, pasitikint jo išsilavinimo, patirties ir nuolatinio profesinio tobulėjimo dėka pasiektomis kompetencijomis. Yra silpnų mokytojų, bet ne pagal juos turi būti kuriamos taisyklės. Trečia, mokytojo teisinis statusas – tai ne tik visi darbai, aprašyti „etatinio“ apmokėjimo instrukcijose, bet ir jo profesinės teisės, apsaugančios jį nuo mokymo įstaigos administracijos diktato ir „supermamyčių“ nepagrįstų reikalavimų, mokinių nesimokymo ir chamizmo. 

Ketvirtoji dedamoji neišvengiamai yra darbo užmokestis, leidžiantis dirbant subalansuotu krūviu turėti orią gyvenimo kokybę. Ne paslaptis, jog mokytojas imasi kiek įmanoma daugiau darbų, kad tik uždirbtų „ilgesnį“ eurą. Tai neišvengiamai suponuoja žemesnę darbo kokybę. Mokytojo uždarbis turi būti toks, kad žmonės norėtų dėl jo dirbti. Pvz., Vokietijoje pedagoginį išsilavinimą turintys žmonės stovi eilėje, kol sulauks vakansijos mokykloje. Gi Lietuvoje senstant personalui, nusiviliant profesinės veiklos sąlygomis mokytojų stygius kasmet auga. Būtina, kad mokytojo darbe kaip ir bet kurioje profesijoje atsirastų dirbančiojo poreikis siekti karjeros. 

Penkta, mokyklą ir jai vadovaujančią administraciją būtina išvaduoti iš steigėjo savivalės. Savivaldybių administracijos direktoriai, švietimo skyrių vedėjai ir specialistai užverčia direktorius popierizmu, gąsdina, kas vėliau projektuojasi į mokytojus, labiausiai į jų psichologinę būklę. Derėtų suvokti, kad mokykla ir mokytojas dirba Lietuvos valstybei, o ne konkretaus mero populiarumui. 

Šešta, būtina keisti mokytojų kvalifikacijos sistemą. Decentralizuota, mėgėjiškai veikiančių įvairiausių regioninių švietimo centrų sistema nėra pajėgi spręsti Lietuvos švietimo problemų. Tokius centrus reikia, jei ne uždaryti, tai bent koordinuoti jų veiklą, padaryti juos švietimo tobulinimo politikos subjektais, o ne mokytojų kvalifikacijai skirtų lėšų įsisavinimo įstaigomis. Septinta, mokytojų dalykinės asociacijos turi įgyti teisiškai apibrėžtą statusą, įgalinantį ir įpareigojantį būti visų švietimo reformų ir pokyčių partneriu. Kol ministerija to nesuvoks, nei ugdymo kokybės, nei mokytojo autoriteto pokyčių nebus. Mokytojas turi pajusti, jog Nacionalinė švietimo agentūra dirba ne tik jai vienai suprantamus darbus, bet kuria būtiną švietimo pažangai intelektualinę infrastruktūrą.

Ir visiškai pabaigai... kaip ir bet kurioje kitoje profesinėje veikloje šalia grupinio profesijos prestižo neišvengiamai egzistuoja asmeninis autoritetas. Jo negalima nei sunaikinti, nei dirbtinai sukurti politinėmis priemonėmis. Kol nebus sukurta asmenybių atrankos į mokytojo profesijos studijas sistema, profesija vegetuos. Vilionės stipendijomis nesant aukštos konkurencijos stojant į mokytojo profesijos studijas ir vėl išvirs iššvaistytais mokesčių mokėtojų pinigais taip ir nesulaukus grąžos...

Sulaukus Mokytojų dienos belieka pasakyti: „stiprybės, kolega mokytojau!“. Juk ministrai varžosi savo reformomis, o mes mokom vaikus, žinodami savo paskirtį ir tikslą, išlikdami ištikimi savo pasirinktai profesijai ir tikėdami, jog mūsų darbas yra prasmingas.


Susiję

Ugdymo politika 7408067540703839363

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item