Aleksandras Nemunaitis. Valstybė ir šeima: remti, reguliuoti ar nesikišti?

Neseniai Seime užvirė diskusija tėvystės klausimu – svarstoma pasiūlyta nauja vaiko priežiūros atostogų tvarka, pagal kurią, siekiant ES ...

Neseniai Seime užvirė diskusija tėvystės klausimu – svarstoma pasiūlyta nauja vaiko priežiūros atostogų tvarka, pagal kurią, siekiant ES primestos lyčių lygybės, į vaikų priežiūrą būtų labiau įtraukti tėvai. Iš savo patirties galiu teigti, kad vaiko tėtis gali ne blogiau už mamą pakeisti sauskelnes, užmigdyti ar jau paūgėjusiems vaikams padėti ruošti namų darbus. O iš ko mokosi ir pavyzdžius ima mūsų Seimo nariai, kurdami Lietuvos įstatymus, formuojančius šeimos politiką ir pamatines visuomenės vertybes?

Įsivaizduokite parke vaikštinėjančią šeimą: stumdama kūdikio vežimėlį eina pora, prie kurių paspirtuku ratą apsukęs grįžta sūnus. Sutikit, rodos, ideali šeima. Tačiau ar pamenate, kad net ir tokių, eilinių šeimų, kurios niekaip negalėtų būti pavadintos socialinės rizikos šeimomis, tarpe buvo pasėtas nerimas?Baimė, kad kaimynų nugirstas vaiko verksmas, pakeltas tonas ar išgerta taurė vyno gali tapti priežastimi netekti vaikų? Ar pamenate, kaip prieš pusantrų metų buvo priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, skandalingai nuvilnijęs per visą šalį?

Nors tuometinė vaiko teisių apsaugos reforma, besiremianti „gerąja“ Norvegijos praktika, buvo įgyvendinta, siekiant stabdyti smurtą prieš vaikus artimoje aplinkoje, priimti sprendimai kėlė paniką visuomenėje, neva valstybė imasi masinio vaikų paėmimo į vaikų globos namus. Pasirodo, pavyzdinis  „norvegiškas“ modelis nėra idealus ir savo šalyje, kur į globos namus paimami ne tik smurtaujančių šeimų vaikai. Iš tėvų ten atimami „neprižiūrėti“ vaikai, pavyzdžiui, valgantys rankomis, o ne naudojantys įrankius, turintys antsvorio ar net garbaus amžiaus tėvų vaikai. Geruoju reformos pavyzdžiu laikomoje valstybėje buvo sukurta tokia sistema, kuri prieštarauja žmogaus prigimčiai – augti šeimoje, apsuptam tėvų, brolių, seserų.

Priimant minėtąją vaiko teisių apsaugos reformą, mūsų šalyje jau buvo įgyvendinama skambi kampanija „Už saugią Lietuvą“, siekusi atkreipti visuomenės dėmesį ir spręsti problemas, susijusias su socialinės rizikos šeimomis, įsivaikinimu ar globa. Prezidentūros inicijuotas ir žinomus šalies žmones įtraukęs projektas žadėjo pertvarkyti vaikų globos sistemą, sumažinti vaikų  skaičių globos įstaigose, pakeisti įsivaikinimo ir globos sąlygas, inicijuoti vaikų dienos centrų steigimą. Perversmo Lietuvos padangėje projektas nesukėlė, o jo rezultatų ataskaita yra visiems viešai prieinama projekto tinklapyje.

Tiek Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, tiek Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nurodo, kad, priimant sprendimus ar leidžiant teisės aktus, visuomet turi būti atsižvelgiama į geriausius vaiko interesus. Vienas iš pamatinių vaiko interesų yra turėti tėtį ir mamą (įtėvį ir įmotę). Tiek įstatymų leidėjas, tiek institucijos, priimančios sprendimus dėl įvaikinimo, negali į tai neatsižvelgti.

Minėtieji pavyzdžiai – ne kas kita, o akivaizdus valstybinių institucijų kišimasis į šeimos gyvenimą. Kaip manote, kiek valstybė gali jį reguliuoti?

Mano nuomone, valstybė turėtų skatinti ir globoti tradicinę šeimą. Štai viešojoje erdvėje jau ne pirmą kartą kyla ideologinis karas klausimu, kas yra šeima. O kas ir kaip nusprendžia, kuris šeimos apibrėžimas yra teisingas ir vartotinas? Kol vieni diskusijos dalyviai teigia, kad šeimą būtinai turi sudaryti susilaukę vaikų sutuoktiniai, vyras ir moteris, kiti stoja priešpriešon ir aršiai gina bevaikes sutuoktinių poras, sugyventinius bei šeimas, kur vaikai auga tik su vienu iš tėvų. Progos pasisakyti tokiais atvejais nepraleidžia ir LGBT atstovai, teigiantys, kad ir vienos lyties partnerystės turėtų būti prilyginamos santuokai ir tokioms poroms turėtų būti įteisinta galimybė turėti vaikų. Nesutinku, kad LGBT atstovams būtų suteikta teisė įsivaikinti ar kitaip turėti vaikų.

Štai Konstitucijoje šeima  pristatoma kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, čia apibrėžiamos tėvų ir vaikų pareigos: „Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“.

Konstitucijos žodžiai, sakantys jog šeima – tai valstybės pagrindas, nėra tik skambi frazė. Matote, kad šiame apibrėžime šeima neatsiejama nuo vyro, moters ir vaikų. Pabrėžiama pareiga šeimai vaikus ugdyti ne vien dorais žmonėmis, bet ir ištikimais piliečiais. Tai susiję su šeimos kaip mažiausio vieneto, valstybės ląstelės, supratimu – šeima yra geriausia vieta augti vaikams, kur perduodamos tradicijos ir vertybės, ugdomas pilietiškumas ir patriotiškumas. Tai požiūris, kad kuo tvirtesnė šeima – tuo stipresnė ir visa tauta, atsilaikanti prieš kylančias negandas. Būtent dėl šios funkcijos daugelyje valstybių pabrėžiama šeimos svarba.

Tai priešprieša sovietinei valstybei, kurios ideologijoje užaugo visa vidutinio amžiaus karta ir išgyveno vyresnioji karta. Kas sovietmečiu buvo kitaip ir vos nesunaikino tradicinės šeimos modelio?

Visų pirma, moterys buvo įdarbintos pilną darbo dieną. Dėl šios priežasties, jų daryti namų ruošos darbai turėjo būti atliekami išorėje – specialiai įsteigtose paslaugų įmonėse. Pagal šį sovietų sukurtą modelį šeimos nariai turėjo maitintis valgyklose, skalbimo paslaugas turėjo būti teikiamos gyventojų aptarnavimo kombinatų, o vaikus turėjo prižiūrėti vaikų darželiai ir mokyklos.

Tokia samprata priešinosi tradiciniam šeimos suvokimui. Todėl moterys ne tik dirbo pilną darbo dieną, bet ir užsiėmė maisto gaminimu, namų ruoša bei vyro kontrole, kad šis nepradėtų gerti ir į namus parneštų atlyginimą. Vyrai buvo naudingi, nes mokėjo taisyti sugedusius buitinius prietaisus, išnešti šiukšles ir pan. Tėvams įsisukus į darbus, vaikus ugdė valstybinės įstaigos – darželiai ir mokyklos. Tokioje sovietinėje šeimoje buvo svarbu, kad tėvai ugdytų tokius vaikus, kokių nori valstybė ir visuomenė. O štai šiandien tradicinėje šeimoje padedami pamatai augti ir vystytis sąmoningai asmenybei, puoselėjančiai tikras, neprimestines vertybes.

Šeima yra neatsiejama nuo santuokos, todėl valstybė patenka į akligatvį, užtikrindama sugyventinių, auginančių vaikus, teises. Tad šeimos statusas sukuria ir tam tikrų teisinių privilegijų sugyventinių atžvilgiu. Šiuo atveju santuoką galime įvardyti kaip teisinius ir moralinius įsipareigojimus partneriui ir visuomenei. Nors laikui bėgant kinta ir laisvėja visuomenės požiūris, bet su šeimos sukūrimu iš esmės yra siejama žmogaus branda ir sugebėjimas priimti sutuoktinių įsipareigojimų – juk vaikai neturi pasirinkimo, augti šeimoje ar sugyventinių aplinkoje.


Susiję

Šeimos politika 9212155781938554943
item