Vysk. Athanasius Schneider. Katalikai ir musulmonai tiki ne tą patį Dievą ir negarbina jo tuo pačiu būdu

Klaidingiausias ir pavojingiausias Abu Dabio dokumento „Apie žmonių brolybę pasaulio taikai ir bendram sugyvenimui“ (pasirašyto popiežia...

Klaidingiausias ir pavojingiausias Abu Dabio dokumento „Apie žmonių brolybę pasaulio taikai ir bendram sugyvenimui“ (pasirašyto popiežiaus Pranciškaus ir Al-Azharo didžiojo imamo Ahmado Al‑Tayyebo 2019 m. vasario 4 d.) teiginys yra šis:

„Dievas savo išmintimi, kuria sukūrė visas žmogiškas būtybes, nori religijų, spalvų, lyčių, rasių ir kalbų pliuralizmo bei įvairovės. Ši dieviška išmintis yra šaltinis, iš kurio plaukia teisė į tikėjimo laisvę, teisė būti kitokiam.“

Sakyti, kad Dievas nori religijų įvairovės taip pat, kaip nori lyčių (vyriškosios ir moteriškosios) ar tautų įvairovės, prieštarauja dieviškajam Apreiškimui.

Abu Dabio dokumentas taip pat kalba apie tikėjimą tuo pačiu Dievu, pavyzdžiui: „Šis dokumentas ragina visus žmones, tikinčius Dievu ir žmonių brolybe, <...>“ Šiame sakinyje žodis „tikėjimas“ vartojamas dviprasmiškai, maža to – tikėjimas Dievu pastatomas į vieną lygmenį su prigimtiniu tikėjimu „žmonių brolybe“. Tai teologiškai neteisinga ir apgaulinga.

Žodžio „tikėjimas“ reikšmė yra apibrėžta paties Jėzaus Kristaus, kitaip tariant, ji yra dieviškai apreikšta. Yra tik „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 5), „nes ne visi turi tikėjimą“ (2 Tes, 3, 2). Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, yra „tikėjimo vadovas ir ištobulintojas“ (Žyd 12, 2). Kas netiki į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, tas neturi tikėjimo ir nepatinka Dievui, kaip sako Viešpats: „Kas [į Jį] netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus“ (Jn 3, 18), „Kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė“ (Jn 3, 36).

Katalikų Bažnyčios katekizmas sako: „Krikščioniui tikėti į Dievą reiškia neatskiriamai tikėti į Tą, kurį Jis siuntė: savo mylimąjį Sūnų, kuriuo Jis gėrisi; Dievas mums liepė Jo klausyti. (Plg. Mk 9, 7) Pats Viešpats yra pasakęs savo mokiniams: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1).“ (KBK, 151) „Tikėjimas“ reiškia ne Dievo pažinimą prigimtine proto šviesa, bet antgamtinę Dievo dovaną, „sužadintą ir palaikoma dieviškos malonės, gaunamą per klausymą, tikint, kad tai, kas buvo dieviškai apreikšta ir pažadėta, yra tiesa. (Tridento susirinkimas, Dekretas apie nuteisinimą, 6 sesija, 6 skyrius).

Bažnyčia visada mokė taip, kaip ir Vatikano I Susirinkimas: kad „padėtis tų, kurie atsidavė katalikiškajai tiesai dėl dieviškosios tikėjimo dovanos, jokiu būdu nėra tokia pat kaip tų, kurie, vedami žmogiškų nuomonių, laikosi klaidingos religijos“ (dogminė konstitucija „Dei Filius“, 3 skyrius).

Tas pats Susirinkimas skelbia:

„Katalikų Bažnyčia nuolatos mokė, kad egzistuoja dvi pažinimo sritys, besiskiriančios ne tik savo šaltiniu, bet ir objektu. Kalbant apie šaltinį, mes vienaip pažįstame prigimtiniu protu, kitaip – dieviškuoju tikėjimu. Kalbant apie objektą, be prigimtiniu protu pasiekiamų dalykų mūsų tikėjimui yra pateiktos tam tikros Dieve slypinčios paslaptys, kurias galime pažinti tik iš dieviškojo Apreiškimo.“ (dogminė konstitucija „Dei Filius“, 4 skyrius).

Teigti, kad musulmonai kartu su mumis garbina tą patį Dievą („nobiscum Deum adorant“), kaip tai padarė Vatikano II Susirinkimas (Lumen Gentium, 16 sk.), yra teologiškai labai dviprasmiškas teiginys. Sakyti, kad mes, katalikai, „kartu su musulmonais garbiname vieną Dievą“, nėra tiesa. Mes Jo negarbiname su jais. Garbindami Dievą, negarbiname tiesiog „vieno Dievo“. Mes visada sąmoningai garbiname Švenčiausiąją Trejybę: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

Islamas atmeta Švenčiausiąją Trejybę. Kai musulmonai garbina Dievą, jie Jo negarbina antgamtiniu tikėjimu. Netgi pats garbinimo veiksmas yra radikaliai skirtingas. Iš esmės skirtingas, nes mes gręžiamės į Dievą ir garbiname Jį kaip vaikai, kuriems yra suteiktas neapsakomas dieviškojo įsūnijimo orumas, ir darome tai turėdami antgamtinį tikėjimą. O musulmonai neturi antgamtinio tikėjimo. Musulmonai turi tik prigimtinį Dievo pažinimą.

Koranas nėra Dievo apreiškimas, jis yra tam tikras anti-apreiškimas, nes Koranas tiesiogiai neigia dieviškąjį Įsikūnijimo apreiškimą, amžiną Dievo Sūnaus dievystę, atperkančiąją Kristaus auką ant kryžiaus ir todėl neigia Dievo tiesą ir Švenčiausiąją Trejybę. Žinoma, kai žmogus nuoširdžiai garbina Dievą Sutvėrėją – kaip tai daro dauguma paprastų musulmonų – jis garbina Dievą prigimtiniu garbinimo veiksmu, grindžiamu prigimtiniu Dievo Sutvėrėjo pažinimu. Kiekvienas ne krikščionis, kiekvienas nepakrikštytas žmogus, įskaitant musulmonus, gali garbinti Dievą remdamasis prigimtiniu Dievo egzistavimo pažinimu. Šiuo prigimtiniu garbinimo veiksmu jis garbina tą patį Dievą, kurį mes garbiname antgamtinio tikėjimo veiksmu, antgamtiškai tikėdami Švenčiausiąją Trejybę.

Bet šie du garbinimo būdai iš esmės skiriasi: vienas yra prigimtinio pažinimo veiksmas, kitas – antgamtinio tikėjimo veiksmas. Garbinimo būdai, kaip ir pažinimo būdai, kuriais jie yra grindžiami, yra esmingai skirtingi, nors jų abiejų objektas gali būti tas pats, nes tai yra tas pats Dievas. Galbūt tiksliau galima būtų apibrėžti taip: „Musulmonai garbina Dievą prigimtinio garbinimo būdu, kuris iš esmės skiriasi nuo būdo, kuriuo Jį garbina katalikai, nes mes garbiname Dievą turėdami antgamtinį tikėjimą.“

Subjektyvus musulmonų Dievo garbinimo veiksmas skiriasi ir tuo, kad jų Dievo supratimas skiriasi nuo mūsų. Reikia turėti omenyje, kad musulmonai, priimdami teiginius apie Dievą, kurie nėra dieviškos kilmės, patenka į klaidingo žinojimo pavojų ir klaidingą Dievo garbinimo pavojų netgi prigimtiniame lygmenyje.

Abu Dabio dokumentas kalba apie „mūsų bendro tikėjimo Dievu pagrindą.“ Tačiau išpažįstantys islamą Dievą suvokia kaip esantį kažkur toli, neturintį su žmogumi asmeninio ryšio, o tai yra labai netobulas Dievo suvokimas. Didelė musulmonų dalis turi iškreiptą ir netikrą Dievo suvokimą, kaip To, kuris negali su mumis asmeniškai bendrauti ir kurio mes negalime tikrai ir asmeniškai mylėti kaip savo Tėvo ir savo Atpirkėjo.

Taip pat reikia atsižvelgti į faktą, kad musulmonų supratimas apie Jėzų yra krikščionybės idėjos atmetimas: Koranas teigia, kad Dievas negali turėti Sūnaus, todėl jie atmeta Įsikūnijimą, net jei ir priima gimimą iš Mergelės. Todėl lyginti jų pagarbą Jėzui ir mūsų Jam teikiamą garbinimą kaip Įsikūnijusiam Dievui ir žmonijos Atpirkėjui yra netikslu. Taip pat jų pagarba Marijai yra ne tokia pati, kaip mūsų garbinimas, kurį jai teikiame kaip Dievo Motinai. Todėl mes negalime iš jų mokytis tinkamo santykio su Jėzumi ir Marija. Be to, jų ir mūsų supratimas, kokiu būdu mes gyvename Dievui, yra skirtingas – nes Jėzus mus mokė, kad Dievas yra mūsų Tėvas, kad mes gyvename Jam tam, kad vis labiau Jį mylėtume ir galėtume būti laimingi su Juo amžinai, o jie gyvenimą Dievui supranta kaip vergo tarnystę galingam šeimininkui. Galų gale musulmonų gailestingumo supratimas skiriasi nuo krikščioniško gailestingumo supratimo, nes mes turime būti gailestingi taip, kaip Dievas Tėvas buvo mums gailestingas, siųsdamas savo Sūnų už mus mirti, kai dar buvome Jo priešai, o tai musulmonai neigia.

Pagal 9:29 surą, musulmonai turi kovoti „su tais, kurie netiki Alachu ar Paskutiniąja diena ir kurie nelaiko draudžiamu to, ką uždraudė Alachas ir Jo Pasiuntinys, kurie nepriima teisingos religijos iš tų, kuriems pasiųstas Raštas ‒ [kovoti tol] kol jie nebus pažeminti ir nesutiks mokėti duoklę.“

Negalima sutikti su teiginiu, kad, teisingai skaitomas, Koranas prieštarauja bet kokiai smurto formai. Kad tai yra netiesa, pirmiausia atskleidžia pažodinis Korano skaitymas. Vėlesnės Korano suros yra labai smurtingos ne musulmonų atžvilgiu ir ragina smurtu užkariauti nemusulmoniškas šalis. Net ir šiomis dienomis pažodinis Korano supratimas daugelio musulmonų yra laikomas teisingu Korano skaitymo būdu. Be to, dauguma musulmonų sutinka, kad vėlesnės (smurtingesnės) suros yra autoritetingesnės. Paprastai musulmonai Koraną supranta pažodžiui, nes jie neturi jokios dvasinės ar alegorinės egzegezės. Galbūt kai kurie išskirtiniai asmenys, kai kurie išsilavinę islamo mokytojai teigtų priešingai, bet jie neatstovauja islamui, kaip tokiam. Jiems neturi aukščiausio autoriteto.

Todėl, teologiniu požiūriu, tai, kad Romos pontifikas pasirašė bendrą dokumentą su islamo religiniu autoritetu, vartodamas tokius terminus kaip „Dievas“, „tikėjimas“, „pliuralizmas ir religijų įvairovė“, „brolybė“, nors šie terminai Korano mokyme ir Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškajame Apreiškime skiriasi iš esmės, klaidina ir kelia painiavą. Maža to, reikia turėti omenyje, kad musulmonai neturi jokio autoriteto, kuris galutinai išspręstų kylančius ginčus, nes jie neturi magisteriumo, ir kad nėra jokio autoriteto, kuris turėtų įgaliojimus oficialiai reprezentuoti islamą, ir kad nėra jokio pagrindinio autoriteto, apsprendžiančio doktrinines tiesas visiems musulmonams.

Vienintelė patvari visuotinė brolybė yra brolybė Kristuje. Tik Jėzuje Kristuje ir Jo siųstoje Šventojoje Dvasioje žmonės gali būti tikri Dievo vaikai ir kreiptis į Dievą „Tėve“, ir todėl būti tikri broliai: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.“ (Rom 8, 14‒17)

Vienintelė tikra ir pastovi taika yra Kristaus taika. Popiežiaus Pijaus XI mokymas, skelbtas prieš beveik šimtą metų, ištikimai perduoda tai, ko Jėzus Kristus, mūsų dieviškasis Mokytojas ir Atpirkėjas, ir nuolatinis Bažnyčios Magisteriumas mokė visais laikais, ir kuris išlieka tuo kriterijumi, kuriuo remiantis reikia vertinti Abu Dabio dokumentą:

„Mums reikia ne tokios taikos, kuri reikštųsi tik išoriniu ar formaliu mandagumu, bet tokios, kuri prasiskverbtų į žmonių sielas ir suvienytų, išgydytų bei atvertų jų širdis abipusiam prisirišimui, kuris gimsta iš broliškos meilės. Kristaus taika yra vienintelė taika, atitinkanti šį apibūdinimą: „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“. (Kol 3, 15) Nėra jokios kitos ramybės, išskyrus tą, kurią Kristus davė savo mokiniams (Jn 14, 27), nes, būdamas Dievas, Jis „žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7) ir todėl Jo karalystė įsteigta mūsų širdyse. Jėzus Kristus yra visiškai teisus šią sielos ramybę vadindamas sava, nes Jis pirmasis žmonėms pasakė: „O jūs visi esate broliai“. (Mt 23, 8) Jis mums paliko abipusio pakantumo ir broliškos meilės įstatymą, užantspauduodamas jį savo paties krauju:
„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ (Jn 15, 12) „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.“ (Gal 6, 2)“ (enciklika „Ubi arcano Dei Consilio“, 33)
„Tikroji taika, Kristaus taika, yra neįmanoma, jei nenorėsime ir nebūsime pasirengę priimti fundamentalių krikščionybės principų, jei nenorėsime laikytis Kristaus mokymo ir paklusti Jo įstatymui, tiek viešame, tiek asmeniniame gyvenime.“ (Ten pat, 47)
„Siekdami atkurti Kristaus karalystę mes veiksmingiausiai dirbsime dėl ilgalaikės taikos pasaulyje.“ (Ten pat, 49).
„Tik šioje Kristaus karalystėje mes galime rasti tikrą žmonių lygybę, kuria sukilninami visi žmonės ir padaromi didūs tokiu pačiu kilnumu ir didybe, nes kiekvienas jų yra sukilninamas brangiuoju Kristaus krauju.“ (Ten pat, 58).

2020 m. birželio 4 d.

+ Athanasius Schneider, Astanos Šv. Marijos arkivyskupijos vyskupas augziliaras

Susiję

Religija 374470786383545013

Rašyti komentarą

  1. ir šito viso fone Erdogano planas Sofijos soborą iš muziejaus vėl paverst mečete, ar tuo jis tik nerodo vidurinio piršto visam krikščioniškam pasauliui, be to jei mečetėse draudžiami žmonių atvaizdai tai kaip bus su freskomis, vėl užtinkuos kaip prie osmanų?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kodėl islamas draudžia žmonių atvaizdus?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kiek žinau Korane nėra tokio tiesoginio draudimo, o ir pačiame islame ko gero šitokio griežto draudimo nerastume. Argi pranašas Mahometas būtų vaizduojamas mene (http://zombietime.com/mohammed_image_archive/islamic_mo_full/) jei toks draudimas iš tiesų būtų buvęs? Nežinau tikslios šio draudimo kilmės, bet spėju, kad šis draudimas yra šiuolaikinių islamistų išradimas.

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item