Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys Ką tik visi turėjome puikią progą skirti laiko testamentų ir memuarų rašymui. Ar šiaip ...

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys

Ką tik visi turėjome puikią progą skirti laiko testamentų ir memuarų rašymui. Ar šiaip daugiau pamąstyti apie nekasdieninius ir nebūtinai asmeninius dalykus. Pabaigiau dėdės pradėtą rašyti tėvo giminės istoriją. Prieš savaitę palaidojom 101 metų sulaukusią tetą, kuri buvo paskutinis gyvas ir nuostabus prisiminimų apie giminę šaltinis. O va testamento su žmona taip ir neparašėme. Gal dar kiek ankstoka, be to nelabai jis ilgas ir  išeitų. O gal supratome, kad bus problemų apsispręsti kam palikti nemažai vietos užimančią biblioteką ir didelį klasikinės muzikos vanilinių plokštelių rinkinį. Suabejojau kas galėtų tokiu palikimu iš trijų sūnų ir marčių ir penkių anūkų nuoširdžiai apsidžiaugti. Tegul dar tie anūkai paauga, o mes atidžiai pasižiūrėsim. Iš tikrųjų dar kartą supratome, kad didžiausias turtas nėra aprašomas testamentuose. Tai mūsų vaikai ir anūkai, marčios. Tikiuosi, kad ne tik mums vieniems tai ne tušti žodžiai. 

Mano likimas taip jau susiklostė, kad jaunystėje neplanuotai tapau ir 15 metų dirbau vaikų ligų gydytoju. Tai ypatinga misija gyvenime. Iš vienos pusės labai sunki ir atsakinga, iš kitos labai įdomi ir suteikianti gyvenimo pilnatvę. Žinoma, jeigu pamilsti tuos mažuosius stebuklus. Gal paveikė, vaikystėje mane stipriai sukrėtusi, pirmoji iš bibliotekos parsinešta knyga? Tai buvo  H. Malot ,,Be šeimos“ Su likimo nepasigailėtais vaikais teko susidurti ir vėliau, keliolika metų dirbant savivaldybės vaiko teisių globos ar nuolatinės priežiūros nustatymo komisijose. Be abejonės turėjo įtakos ir pažintis su protingais ir nuoširdžiais šioje tarnyboje dirbančiais žmonėmis.  Žinoma girdėjau ir apie ,,beširdę“ Barnevernet tarnybą Norvegijoje. Daugybėje TV laidų, daugiausiai geltonųjų, mačiau, kaip mano tėvas sakydavo, triznius politikus, brukančius savo suabsoliutintas tiesas. Panašių į juos psichologų, žmogaus teisių gynėjų ar tiesiog emocingų gatvės pašnekovų irgi netrūko. Skaičiau ir teisės aktus, stebėjau tarnybos transformacijas. Diskusijos katilas kiekvieną kartą smarkiau suburbuliuodavo pranešus apie įmestus į šulinį, ar pririštus prie suoliuko, arba radus sušalusius, primuštus vaikus. Visa tai, košdamas per daugybę metų, savo patirtimi ir perskaityta svetima išmintimi, pintą rėtį, nuolatos bandydavau pasitikrinti kiek tai atitinka manąjį požiūrį. Tačiau nesiryžau šios nuomonės viešai pareikšti, nors šis klausimas mane ir seniai buvo apsėdęs. 

 Kas paskatino parašyti? Gal sugriežtintą, į geležinį ir bukaprotį baudžiamosios atsakomybės šarvą įvilktos vaiko teisių apsaugos veiklą iliustruojantys ir plačiai aprašyti atvejai? Gal V. Sinicos straipsnelio abejonės dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos buvimo poreikio? Gal būt. Tačiau, greičiausiai ne tai buvo šių pastabų atsiradimo priežastis. Paveikė matyt paminklinių lentų skaldymas, gatvių pervadinimas ar miglotų teisių gynimo demonstracijos. Noras, pašalinus iš atminties bet kokią pagarbą praeities kartoms, užsimiršus vien džiaugtis kaip kokiems sutrikusio vystymosi įstaigų auklėtiniams. Mat subine sušilusį smėlį ar patogias nušliuožti paminklų plokštumas pajutus užsipildo visos asmenybės tuštumos. Vienas prieštaringos reputacijos psichiatras tai laiko net rimta savižudybių prevencijos priemone. Tai privertė susimąstyti- iš kur šie chunveibinai atsiranda?  Kodėl dalis jaunų žmonių, daugiausiai Y ir Z kartos, taip skirtingai mato pasaulį. Kodėl tokios skirtingos jų vertybės? Kodėl labai jauni žmonės, išdrįsta apkaltinti kitaip mąstančius vyresniuosius, kiek jų pažįstu, labai apsiskaičiusius ir išsilavinusius žmones, išvadinti retrogradais ir atsilikėliais. 

Daugeliui pažįstamas jaunystėje patirtas kverulentiškumas, tiesos ir lygybės paieškos. Tačiau juk ne visi tampa pavlikais morozovais. Ne visus sekasi nesąžiningiems politikams, kaip piktus ėriukus išvesti į prospektus su plakatais. Vieni yra kažkaip atsparesni, giliau mąstantys. Kodėl?

Gilesnių priežasčių paieškos sugrąžino prie pamąstymų apie šeimos žmogaus gyvenime vaidmenį. Šveicarų mokslininkai (Tramel ir kiti) preitame amžiuje ištyrinėję daugelio, ką nors pasiekusių ar  kuo nors išskirtinai nusipelniusių šaliai žmonių biografijas nustatė, kad absoliuti jų didžiuma beveik iki paauglystės augo kalnuose, vienkiemiuose. Su tėvais dirbo kaimiškus darbus ir bendravo daugiausiai tik su savo šeima. Jau paūgėję, nusileisdavo į miestelius ir pradėję mokytis, greitai pavydavo ir pralenkdavo savo draugus. Toliau mokydamiesi už juos daugiau pasiekdavo ir gyvenime. Mokslininkai pateikia hipotezę, kad šie kaimo vaikai, ankstyvoje vaikystėje turėdami žymiai geresnius bendravimo su tėvais, tegul ir nelabai mokytais, įgūdžius, sukaupė žymiai daugiau gero pavyzdžio, meilės ir pasitikėjimo. Akumuliavo tas vertybes, kurių niekaip neįmanoma papildyti iš jokių knygų ar svetimų kalbų mokėjimo. Lėtas ir palaipsnis vaiko nuo gimimo socializavimasis, leidžia jam priprasti prie artimųjų žmonių ir tėvų namų aplinkos. Tai suformuoja labai stiprius pasitikėjimo savimi ir kitais jausmus, išmoko mylėti tiek žmones tiek gimtinę ir tėvynę. To nepatyręs žmogus tampa mankurtu. Šį žodį ,,išrado“ prieš kelis dešimtmečius kazachų rašytojas Č. Aitmatovas. Pasirodo Čingis chano kariuomenė, paimtiems į nelaisvę vaikams ant galvų užnerdavo ką tik išpjautą, dar kruviną avies skrandį, kuris džiūdamas ir traukdamasis, suteikdavo baisias kančias belaisviui. Toks vaikas, jeigu nenumirdavo,  prarasdavo ne tik atmintį, bet ir sugebėjimą mąstyti. Tapdavo žmogumi, kuris nieko nemyli ir mylėti negali. Jis neturėdavo nei gimtinės nei tėvynės. 

Prisimenu pačioje okupacijos pabaigoje buvau pakviestas skaityti paskaitos į pačią KGB irštvą. Didžiausio Europoje ryšių šnipinėjimo centre Linksmakalnyje, uždarame kultūros centre susitikau gal su kokiu šimtu ar daugiau jo darbuotojų. Tiesa, susirūpinę Lietuvoje jau bręstančiomis permainomis, salėje sėdėjo daugiausiai kariškių žmonos. Pradėjęs kalbėti apie subtilius vaiko brendimo niuansus, kokią svarbią ir nepakeičiamą vaidmenį čia turi šeima, tėvynė, pajutau kažkokią ypatingą tylą. Tačiau, tik pamatęs moterų akyse ašaras, supratau, kad pataikiau į itin skaudžią vietą. Šiems klausytojams tur būt populiari tais laikais rusiška daina apie adresą be gatvės ir be namo irgi kėlė įtarimą. 

Taigi, grįžkime į šiandieną. Į Valstybės dienos išvakares. Klausau LRT kvietimą po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius švęsti ir giedoti himną. Bet kur bent užuomina, kad švenčiama Valstybės šventė? Kur Tėvynė? Nieko nuostabaus. Juk kaip ir tam tarybiniam mankurtui nereikia jų. Skirtumas tik toks, kad ta ,,tėvynė“ dar labiau išsklido. Liko be jokių ribų. Nežinia ir ką ginti reikėtų. Neliko tėvynės ir valstybės ir pagrindinėje valstybės strategijoje ..Lietuva 2030“. Tinka ir virtualus pilietis, internetinis lietuvis. Svarbu, kad būtų tinkamai pruoštas konkuruoti globaliame pasaulyje. Dirbantis, perkantis ar parduodantis. Neverta ir savivaldybių plėtros strategijose ieškoti žmogaus. Ten vieno ar kelių UABų, bet ant to pačio vieno kurpaliaus  rašytose, savivaldybių tarybose paviršutiniškai ,,dėl akių“ svarstytose strategijose irgi tik ekonomika, investicijos, fabrikai, kaminai ir fermos. 

Kaip iš gausybės rago pasipylę ir tuntais visokius fondus aplipę žmogaus prigimtinių ir kitokių, išgalvotų teisių gynėjai pragaro liepsnomis svaidosi vos išgirdę apie kokį vaiko kepštelėjimą. Reikalauja milijonų visokioms naujoms tarnyboms kurti. Ir jeigu ne atsitiktinis atsitokėjimas, jau būtume ir norvegų Barnevernet pagal vaikų atėmimus pralenkę. Mat vienas psichologas garsiai sako, jog motinos pliaukštelėjimas delnu per vaiko  kombinezoną baisesnis net už vaiko paėmimą iš šeimos. Ši situacija aprašyta tūkstančiuose psichologų straipsnių ir kiekvienoje knygoje apie vaikų psichinę deprivaciją. Net ir labai trumpas vaiko paėmimas iš tėvų ar šeimos aplinkos yra pati didžiausia trauma vaiko gyvenime. Prilyginama žemės drebėjimui, o pasekmės, kaip teigia  mokslininkai, aptinkamos visą tolimesnį gyvenimą. 

Niekaip negaliu užmiršti vieno atvejo iš savo, tada dar jauno gydytojo, praktikos.  Vėlų labai šalto pavasario vakarą, garsiai kaukdama sirenomis, greitoji medicinos pagalbos mašina iš tolimo kaimo atvežė labai sunkios būklės, dar nė metų neturintį neturintį kūdikį. Atsitiktinai kaimynė sandėliuke išgirdusi vaiko verksmą, rado jį sumuturiuotą į skudurus. Greta voliojosi į ledą sušalusio pieno buteliukas. Motina namuose tuo metu priiminėjo naują gerbėją, kuris netikėtai  ilgiau užsibuvo. Vaikas išgyveno. Sustiprėjo. Tapo viso skyriaus numylėtiniu. Motina pasirodė gal po kokių dviejų savaičių. Paprašiau tą pabaisą pakviesti į kabinetą, o pats paskubomis ieškojau žodžių triuškinančiam pamokslui. Nedrąsiai prasiveria durys ir įeina jauna rausvažandė kaimo mergina. Apsirengusi žalios spalvos  plono sintetinio audinio palteliu – už lango dar tik pradėję tirpti sniego kauburiai. Tačiau galutinai mano žadą atėmė... nusmukusi kaproninė kojinė. Dingo visa retorika ir persmelkė mintis – ji juk taip pat vargšė. Savo tėvų auka, kurie gal būt ir ją augino tvarte. Tada, galbūt pirmą kartą taip stipriai supratau, kad pavyzdys, kurį gauname nuo pirmų gyvenimo dienų dar šeimoje, yra didžiausias mokytojas. Gyvenimas šią išmintį daugybę kartų patvirtino. 

Turime jau nebe pirmą pašalpinių kartą. Nenorinčių dirbti ir mokytis, tačiau mėgstančių išgerti, pasilinksminti. Ar jie labai skiriasi nuo tų, kurie išsimokslinę (tai nereiškia išsilavinimo). Labai stengiamasi, kad nei minutei jų džiaugsmo neužtemdytų, koks istorijos prisiminimas ar susimąstymas. Rūpinamasi, kad tik jų subinėms būtų šiltas mėlis ar kalnelio plokštumos nebūtų briaunuotos. 

Ir dar. Rašydamas šeimos istoriją nustebau pamatęs kiek daug per tuos kelis amžius čia susipynę giminių, pavardžių. Kiek daug žentų, marčių iš kitų šeimų. Koks tankus ir stiprus audinys. Tūkstančiai tokių audinių, tampriai persipindami vienas su kitu ir sudaro Valstybę. Tavo Tėvynę. Šią informaciją perkėlus į medžio įvaizdį, pamatai kokia tanki, tiesiog neįžengiama, susipynusi šaknimis ir šakomis giria atsiranda. Auganti ir bujojanti. Augančiose šakose jos stiprybė ir gyvybingumas ateityje. Čia ne tik valstybės, bet ir gamtos tęstinumas. Žinoma yra šakų ant kurių neužauga gilės. Neišteka, neapsiveda. Apsiveda, bet nesusilaukia palikuonių. Įvyksta ir, žvelgiant iš gamtos pozicijų, klaidų. Deja, taip būna. Nutrūksta tos šakos, dingsta ateitis. Ir ką? Ar tos paskutinės gilės nustoja būti mylimos? Atsiranda audinyje maža skylutė, bet jo stiprumas nenukenčia. Blogiau, kai jauni žmonės išmokę skaityti, bet nepratę mąstyti ima šią, per ilgus tūkstantmečius nusistovėjusią tvarką, sąmoningai ardyti. Tai su beprotišku užsidegimu daro ne tik prisiskaitę Markuzės, Engelso, Lenino ar Mao kliedesių. Nieko jau nebestebina, kad šia ideologija persiėmę ne tik paaugliai su mozoliais ant pirštų nuo nepaleidžiamo nei minutei iš rankų mobiliako, bet solidūs politikai stumiantys kokią Stambulo deklaraciją ar aukštuose krėsluose murksantys, tačiau nutaisę neklystančiųjų mimikas ir pezantys apie kažkokią šeimų įvairovę. Įžiūri ją dvasiose, nes Konstitucijoje neranda.

Nieko nuostabaus, jeigu valstybė, o tiksliau žmonės, pelnę pasitikėjimą ją valdyti, rūpindamiesi jos sutvirtinimu,  išlikimu per amžius, atsisuka į jos pamatines tvirtumo šaknis. Protingą meilę visiems pademonstruoja kurdami išskirtinai palankesnes sąlygas šeimai, auginančiai vaikus, valstybės girią ir visą jos gyvastį. Šeimos sąvokos gynimas ar ženkliuko neprisegimas anaiptol nereiškia, kad kas nors yra mažiau mylimas ir gerbiamas. 


Susiję

Šeimos politika 6932445052996080662

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-07-06 11:42

    Sveiki, draugai :)
    Geras klausimas - ar kvailiai gali turėti valstybę? "O kam kvailiams valstybė", - atsako Lietuvos valstybės (sic!) realybė. Užuojauta.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas 2020-07-06 11:42 - kaip čia tvarkomasi su troliais?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Negirdėta neregėta: vienas ir tas pats straipsnis venu metu yra ir ProPatrijoje, ir 15min.
    Kas darosi?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ale rimtai. Kaip čia taip? 🤔

      Panaikinti
    2. Juos sudomino pavadinimas. Bet straipsnyje nerado to, ko tikėjosi. ProPatrios straipsnius visi trys - ir Dlefiai, ir komTiesa, ir 15kap skaito išpūtę akis. Pas juos dėl jų vidinės cenzūros tokių temų ir su žiburiu nerasi. Ir jie net vienas su kitu negali apie tai pasikalbėti - nes vieni kitus skundžia, tai jų valdžia, išsigandusi, kad kas jau bus užsikrėtę mūsų idėjomis, ,,atskalūną'' iškart išvytų lauk. Tegu skaito, iš to irgi bus naudos.
      ProPatriai nereikėjo panaikinti galiymybės komentuoti anonimiškai.

      Panaikinti
  5. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item