Raimondas Navickas. Kada vandalai, o kada protestuotojai?

Birželio 27 dienos rytą dažais buvo apipilti Vilniaus Gaono bei Cemacho Šabado paminklai. Iš užjūrio į Lietuvą atsirito naujoji protestav...

Birželio 27 dienos rytą dažais buvo apipilti Vilniaus Gaono bei Cemacho Šabado paminklai. Iš užjūrio į Lietuvą atsirito naujoji protestavimo" mada?

Važiuodamas automobiliu įsijungiau radiją ir net krūptelėjau, išgirdęs sodrias vyriškos raudos gaidas naujienų sraute.

Pasirodo, tai buvo Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus skubus pranešimas apie sostinėje dažais apipiltus žymaus XVIII-XIX a. talmudisto Elijahaus ben Solomono Zalmano bei XX a. pradžios Vilniaus žydų bendruomenės lyderio Cemacho Šabado paminklus.

Nuo šeštadienio pramogų atitrauktas ministras labai rūsčiai pasmerkė vandalizmą, nusistebėjo, kad tokie baisūs dalykai dar gali vykti Lietuvoje, pranešė, jog šis išpuolis buvo nukreiptas prieš Lietuvą ir išreiškė viltį, kad policija atliks savo darbą.

Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad prisijungiu prie pono Lino Linkevičiaus pasipiktinimo dėl sostinę pastaruoju metu vis labiau užliejančios [nebaudžiamo] vandalizmo bangos.

Visi matome, kas nutiko Basanavičiaus paminklui Rasų kapinėse [niekas nesuimtas], kas darosi su naujai pastatytų ar šviežiai atremontuotų Senamiesčio, Centro bei Naujamiesčio pastatų sienomis, kurios [faktiškai nebaudžiamai] nedelsiant nutepliojamos visokių [kažkodėl negaudomų] peckelių autografais ir tagais.

Nebaudžiamas vandalizmas turi tendencija plėstis. Ką ir pamatėme šiandien.

Trumpiau tariant, rūsčiai smerkiu tuos, kurie padarė tą bjaurią nesąmonę - apipylė dažais ir išpeckino paminklus žmonėms, kurie tikrai nepadarė nieko blogo Lietuvai ar lietuviams.

Taip, tie istoriniai veikėjai nepadarė mums ir nieko gero, bet savo tautiečių tarpe jie yra žymūs ir nusipelnę žmonės, todėl pastarieji turi pilną teisę statyti jiems paminklus mieste, kuriame gyveno ir veikė Gaonas & Šabadas bei tikėtis, kad tie paminklai nebus niokojami ar niekinami.

Paminklų tepliojimas - bjaurus poelgis, gadinantis šalies reputaciją ir kiršinantis žmones, už kurį pagautiems peckeliams - kas jie bebūtu - reikėtu skaudžiai duoti per rankas baudžiamuoju kodeksu kietais viršeliais.

Tai tiek apie reikalo esmę.

---------

Tačiau stebint kilusią valstybės vyrų ir spaudos reakciją galvoje nenoromis atsiranda minčių. Tame tarpe - net baisu pasakyti - įvairių.

Ir viena iš jų yra apie tų valdžios vyrų ir spaudos reakcijos skirtumus analogiškais atvejais:

- vos prieš kelias savaites nutikusio Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo išniekinimas Rasų kapinėse praėjo faktiškai nepastebėtas spaudoje [išskyrus vieną Delfio žurnalistą] ir nesulaukė jokių didesnių valdžios vyrų pasipiktinimo. Nuo šeštadienio ar sekmadienio pramogų stalo tikrai niekas neatitrūko dėl tokio menkniekio.

Tik po to, kai visą sekmadienį prašurmuliavo socialiniai tinklai, pirmadienį nutiko šiokia tokia reakcija - pasirodė keli pavargę ir nepikti straipsniūkščiai bei pasisakė kažkokie antraeiliai valdžios personažai.

Bet vos apipylė dažais Gaoną ir Šabadą - šeštadienį ,per patį pliažinimosi įkarštį momentaliai darban supuolė visos redakcijos bei pats Užsienio reikalų ministras atitrūko nuo pietų stalo tam, kad paraudotu dėl vandalizmo bei pagrūmotu niekšams baisiomis bausmėmis.

Puiku, bet kodėl Basanavičiaus kapo išniekinimo atveju taip nenutiko? Kodėl spaudai ir valdžios vyrams buvo dzin ir niekas nuo šeštadienio pramogų tuomet neatitrūko?

Kas man galėtu pateikti kokį suprantamą paaiškinimą, nesusijusį su kokia sąmokslo teorija ar anti-patys-žinote-kuo?

Nekantriai laukiu versijų.

O kita mintis įvairiųjų tarpe yra apie mūsų pažangiosios žiniasklaidos galimą vaidmenį tokio bjauraus, prieš paminklus nukreipto vandalizmo plitime mūsų šalyje.

Pastebėkite - dažų pilstytojai ant Gaono bei Šabado monumentų net antraštėse įvardinti VANDALAIS, o jų veiksmai - VANDALIZMU. Kas, be abejo, yra teisingas apibūdinimas tokiems veiksmams.

Bet palaukite - juk pastaruoju metu tokių veiksmų Vakaruose įvykdoma nesuskaičiuojama aibė - naujienų juostos kasdien net mirga nuo pranešimų apie protestuotojų prieš rasizmą nuverstus ar subjaurotus paminklus JAV bei Vakarų Europos valstybėse. Čerčilis, Vašingtonas, Džefersonas, Grantas, De Golis. Net Tadas Kosciuška buvo apipiltas dažais!

Ir visų šitų veiksmų atlikėjai mūsų žiniasklaidos antraštėse kažkodėl figūruoja NE kaip vandalai, bet švelniai ir maloniai tituluojami protestuotojais. Gan pozityviame jų veiklos vertinimo kontekste, kas keisčiausia.

Suprask - paminklų niokojimas ir griovimas negausios ekstremistų minios užgaida yra suprantamas ir nelabai gražus, bet iš esmės teisingas veiksmas.

Nes jie gi kovoja prieš rasizmą!

Todėl, anot tos keistos ideologijos, galima versti ir peckinti visų ne juodos spalvos istorinių veikėjų paminklus, nes tokie automatiškai priskirtini rasistams. Nes jei patys ir nebuvo vergvaldžiai, tai bent aktyviai nekovojo prieš vergvaldystę. O net jei ir kovojo, tai nepakankamai efektyviai ir ne iki galo!

Ir mūsų pažangioji spauda tuos veikėjus aprašo pozityvia ar atvirai draugiška neva neutralia gaida.

Grįžtant prie Gaono:

- gerbiamieji žurnalistai, o kodėl jūsų tonas peckelių ir paminklų niokotojų atžvilgiu staiga pakito? Kodėl staiga jie virto vandalais?

O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Gal Gaono veikaluose koks nors akylas pažangus žvilgsnis aptiko kokį rasizmo pėdsaką? Gal anas savo talmudinėse studijose buvo užkabinęs kokį vergų valdymo klausimą? Talmudas storas - ten apie daug ką yra parašyta. Apie vergus irgi.

Gal vargšas Šabadas pakliuvo už kompaniją, nes protestuotojams dažų atliko, o jo paminklėlis ant žemės, kabarotis niekur nereikia?

-----------------------

Vienžo, garbieji žiniasklaidinykai bei žurnalistai, pamąstykite laisvalaikiu apie savo galimą vaidmenį, iš užjūrių perkeliant visokias naujai atsirandančias bjaurias tradicijas į mūsų bendrą gintarinį kraštą. Gal pradėkite vandalus ir marodierius vadinti tikraisiais vardais VISAIS, o ne tik "nepažangiais" atvejais.

Nors dėl Gaono ir Šabado paminklų apliejimo dažais dar nežinia, kokį vaidmenį galėjo suvaidinti vienaip ar kitaip pažangių ar nuolat skriaudžiamų grupių veikėjai.

Palaukime policijos tyrimo išvadų. Tikiuosi, tuos peckelius pagaus.

Susiję

Raimondas Navickas 5941003501684971003

Rašyti komentarą

  1. Tas Cemachas Šabadas 1922–1935 metais buvo Lenkijos seimo narys nuo okupuoto Vilniaus. Ar už tokią veiklą jis nusipelno paminklo laisvos Lietuvos sostinėje, yra įdomus klausimas.

    Mitą, esą Šabadas buvo rusiškų kūrinių vaikams apie „daktarą Aiskaudą“ (doktor Aibolit) prototipas, galbūt sukūrė lietuviška Wikipedija (seniai pagarsėjusi prorusiškumu, tarsi ją reaguotų kažkokie seni LTSR partorgai). Iš tiesų rusų rašytojo slapyvardžiu Kornej Čukovskij (tikrasis vardas Nikolaj Korneičukov, 1882–1969) knygos apie „doktor Aibolit“ yra anglų rašytojo Hugh Lofting'o (1886–1947) kūrinių apie Doctor Dolittle plagiatai (mandagiau tariant, „adaptacijos“). Tuose kūriniuose sutampa net smulkios detalės. Tų laikų sovietų sąjungoje toks plagijavimas buvo net nelaikomas plagijavimu ir visai nesmerkiamas, beveik skatinamas.

    Žodžiu, gal dar sukurkit istoriją, kad Buratino nuotykių prototipas buvo Vilniaus geto berniukas Joškelis Buratinskis, o ne Carlo Collodi kūrinys „Le avventure di Pinocchio“. Po to dar atsirastų Joškelio Buratinskio dienoraščiai, kaip jis bėgdavo iš pamokų ješivoje ir eidavo į lėlių teatrą, o po to pats mėgino įsteigti geto lėlių teatrą, padedamas kabareto šokėjos Malvinos Rozenberg ir persekiojamas piktojo gauleiterio Wernerio von Karabasso, ir t.t.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už gero humoro dozę! :D

      Panaikinti
    2. Nėr už ką :) Pati tikrovė kuria tas absurdo komedijas, aš tik užrašiau :)

      Panaikinti
  2. supratingas2020-06-30 14:07

    Paskutinė HM pastraipa tikrai yra labai smagi :).
    Šiaip Hm palietė įdomų rusų plagiato klausimą. Rusų autoriai plagiatoriai be savo įžymių plagiatų daugiau nieko reikšmingo nesukūrė. Be Hm jau minėtų Buratino ir daktaro Aibolito yra ir daugiau rusų kurie naudojosi pirmtakų kūrybiniu talentu. Krylovas mėgdžiojo Ezopą, Volkovo "Smaragdo miesto burtininkas" ir kiti tų pačių veikėjų nuotykiai kopijuoti nuo Baumo "Ozo šalies burtininko", Lagino "Senis Chotabyčius" buvo nusižiūrėtas nuo Tomo Ensčio "Žalvarinio butelio", o garsioji Nosovo "Nežiniuko nuotykių" trilogija nors ir labai vykusi bei savarankiška, tačiau veikėjai ir kai kurie pasakojimo vingiai "pasiskolinti" iš Palmerio Kokso ir Anos Chvolson, kuri savo Murzilką ir mažuosius žmogeliukus irgi "kūrė" įkvėpta to paties P.Kokso.
    Bandau prisiminti nors vieną rusų autorių kuris būtų parašęs kažką panašaus originalaus, bet man nepavyksta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet paradoksalu, kad tos rusiškos pasakos tampa Lietuvos oficialios ideologijos dalimi. Beliko laukti paminklo žymiam Vilniaus chasidui Šlomui Chotabičiui.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2020-06-30 17:56

      Tai aišku, kad jis egzistavo. Žymus Talmudo komentatorius Šlomo ben Chatav, kurį draugai jidiš kalba švelniai vadindavo "der alte Chotabič".

      O Laginas (kurio tikrasis vardas buvo Lazar Ginzburg, pagooglinkit, kas netikit) jį aprašė savo dienoraštyje, kai 1919-aisiais lankėsi Vilniuje kaip Litbelo komunistų partijos suvažiavimo delegatas. "Tai buvo liesas tamsaus gymio senukas su barzda beveik iki kelių", - užrašė Laginas savo dienoraštyje.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item