Gediminas Martišius. Sąžinės valstybė ir mėnulis

Partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr. Kuo skiriasi sąžiningas istorijos suvokimas nuo tamsos meto reiškinių, mėnulio...

Partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.
Kuo skiriasi sąžiningas istorijos suvokimas nuo tamsos meto reiškinių, mėnulio ar kitų, aptemdytų ar keistai apšviestų, istorijos aiškintojų svaičiojimų? Iki šiol nenurimsta ginčai tarp tų, kurie stengiasi istoriją pateikti sąžiningai ir istorijos vandenų drumstėjų. Skaitytojai, manau, nesunkiai susigaudo, kurie istorikai priklauso pirmajai, kurie – antrajai grupei. A. Anušauskas, G. Jakubčionis, V. Terleckas – neabejotinai sąžiningi istorikai, kurių triūsas visada nusipelno dėmesio. Deja, yra ir kitokių, kurie verčiami sunkiai suvokiamų paskatų klastoja ar patys nesuvokdami klaidingai interpretuoja sudėtingą mūsų istoriją. Tarp tokių – L. Truska, A. Nikžentaitis (Istorijos instituto direktorius - !), M. Pocius. Panaši takoskyra gali būti išvedama tarp tinklalapių. Vieni stengiasi iš paskutiniųjų pateikti skaitytojui kiek įmanoma objektyvesnę informaciją, kiti vaikosi sensacijų, numodami ranka į teisybę. Prie pirmųjų priskirčiau alkas.lt, propatria.lt, bernardinai.lt, dar keletą. Antrųjų grupė, ko gero, skaitlingesnė (įskaitant save svarbiausiu žinių portalu pasiskelbusį, nors pateikiantį ir teisingos informacijos), jų nevardinsiu, skaitytojai, ko gero, patys atsirenka. 

Šiurpas nupurtė perskaičius šiomis dienomis tinklalapyje propatria.lt paskelbtą Vlado Terlecko dar 2013 parašytą straipsnį Okupanto karas prieš žuvusius. Patyčių iš žuvusiųjų kvaitulys: „repertuaras“ ir tikslai (I). Suprantu, kad jautresnių nervų skaitytojams toks straipsnis gali būti trauminis, todėl geriau jie toliau pateikiamos citatos neskaitytų, ją praleistų... Cituoju:
„Ši tema išsamiau, sistemiškiau mažai tyrinėta, vis labiau pamirštama. Gal taip nutiko dėl jos traumuojančio kraupumo. Tuo naudojasi kai kurie Lietuvos prosovietiniai istorikai, siekiantys iš tautos atminties visiškai ištrinti represinių struktūrų, ypač stribų siautėjimą prie žuvusių ir nukankintų partizanų bei niekuo nekaltų gyventojų. Tokiomis užuolankomis bandoma nuslėpti okupacinio režimo vieną sunkų nusikaltimą ir jį (režimą) humanizuoti. Žudikai tyčiojosi iš savo aukų dvejopai: jas išdarkydami miestelių aikštėse ir po to jas slapčia užkasdami. Tokiam elgesiui būdingas pamišėliškas žiaurumas.“
Patyčios iš suimtųjų, jų kankinimas

Tai prasidėdavo suėmimo vietose: partizanus, ryšininkus, civilius spardydavo, daužydavo ginklų buožėmis, badydavo durtuvais;  leisgyviams  į  žaizdas  įsmeigdavo  durtuvus,  įkaitintus  gelžgalius,  juos  pasukiodavo,  batais  užspausdavo gerkles. Aukščiausios NKVD-NKGB vadovybės buvo įsakyta į nelaisvę paimtus partizanus, net sunkiai sužeistus, tardyti (kankinti) mūšio vietoje. Po to žuvusieji būdavo sumetami į sunkvežimius, vežimus ar roges, ant jų susėdę stribai gerdavo, traukdavo rusiškas „pergalės“ dainas ir patraukdavo į miestelius. Kartais sutiktiems valstiečiams pasiūlydavo „skerdienos ar šaltienos“. Tokie buvo šie „humoristai“. Ne visi suimti, ypač sužeisti partizanai pasiekdavo miestelius – egzekucijų, patyčių centrus. Vienus pribaigdavo kelis kilometrus vilkdami už kojų pririštus prie sunkvežimių, vežimų. Kitus paguldydavo vežimuose taip, kad galvos daužydavosi į lentas; ant jų užkeldavo artimuosius draugus, kad uždustų. Marija Paškevičiūtė prisimena, kad 1947-02-04 sunkiai sužeistą jos brolį slapyvardžiu „Don Žuanas“ vežė į Žiežmarius apkrautą šovinių dėžėmis, pakeliui jis mirė. [1] Trečius pribaigdavo pakeliui. Pvz., sužeistą Veprių krašto partizaną Julių Tamošiūną atvilko į vieną sodybą, spardė ir pribaigė peilio dūriais. [2]  1945 m. partizaną Stasį Butkų – Vaidilą užkapojo kirviais. [3]

1945 m. pavasarį Guronių k. (Kaišiadorių apsk.) vykusiose kautynėse sunkiai sužeistą Justiną Janonį – Jurginį enkavėdistai nutempė į klojimą ir visą naktį kankino. Ryte pusnuogį, peršautu pilvu, suraižytą durtuvu, mėlyną nuo mušimo, kaip pagalį nusviedė prie žuvusių ir nusižudžiusių draugų. [4] 1945 m. liepą dar gyvą Albiną Junkaitį Igliškėlių stribai užmušė mašinoje. [5] Sasnavoje į koją sužeistą partizaną „tardė“ dvi paras. Jo kančias užbaigė Mikalavičiūtė vienu smūgiu šakėmis į kaklą. Degučiuose sunkiai sužeistam Spygliui stribas automato buožės dviem smūgiais suskaldė galvą. Tris dienas tepartizanavęs sužeistas Sprindžiūnas kareivių buvo taip daužomas, kad liko be galvos. [6] 1945 m. liepą po NKVD siautimo Kazlų Rūdos miške buvo surasti 8 nukankintų partizanų kūnai. Nuogi buvo pririšti viela prie medžių, kūnų galūnės nukapotos, nudegintos, aplupinėta oda, išbadytos akys, krūtinėse išpjauti Gedimino stulpai ar Vytis, burnos užkimštos skiedromis. [7]

Igliškėlių stribai sužeistą partizaną užvertė šiaudais ir padegė. Sužeistą Topolį stribai varinėjo po kaimą ir šaukė žmones pažiūrėti gyvo bandito, nes rytojaus dieną būsiąs negyvas. Pažadą ištesėjo, užmušė žmogų. Kazlų Rūdoje (?) sužeistas Ainis dejavo, prašė stribų nušauti. Vienas jų atmetė prašymą, nes nerandąs gražesnės muzikos nei „bandito“ dejonės. Igliaukos stribas Stočkus, peršovęs suimtam kovotojui Kamičaičiui ranką, paklausė, ar skauda. [8]  Neišgirdęs atsakymo, egzekuciją tęsė, peršovė kitą ranką ir kojas, penktu šūviu pribaigė. 1945-12-08 Starkuose suimtus iš padegto klojimo bėgusius partizanus kareiviai pririšo prie sunkvežimio ir gyvus vilko į Vilkaviškį. Po šio žvėriško poelgio vyrai masiškai patraukė į miškus. NKVD kareiviai suimtą partizaną Joną Kazėną – Lazdyną paguldė ant žemės, pervažiavo sunkvežimiu, po to nušovė. [9]

Varydami į Kazlų Rūdą suimtą partizaną Brazauską, stribai daužė, pusgyvį įmetė į Jūros upelį. [10] 1946 m. Šilakojo miške suimtam partizanui čekistai nukirto galvą, nugaroje išpjovė kryžių. [11] Į Svėdasus atvežtam Indraškevičiui iš Šventupio k. stribas Pilkauskas perpjovė vidurius. Anot Jurgio Trečioko, žmogus šaukęs: „Užsiūkit! Aš dar noriu gyventi!“ Tada ant jo užleido kiaulę, kuri kankinį sudraskė. [12]

1948-12-03 į koją sužeistą ryšininkę G. Stulgaitę (kitur – Stulgaitytę) čekistai kankino mūšio lauke, nukirto rankų pirštus, mirė ligoninėje. [13] Pasak Aleksandro Bitino, partizanų būrio vadui Simonui šūviu iš kulkosvaidžio buvo nuplėštas apatinis žandikaulis. Artimieji rado jį, išmėsinėtą: išbadytomis akimis, nupjautomis ausimis, nuo kojų ir rankų nukirpta oda, iš nugaros išpjautu dideliu raumenų gabalu. [14]

Įniršęs vienas Raguvos stribas didžiuliu batu užmynė kraujuojančio Aro širdį, ir jis tuojau mirė. [15]

1951 m. Glitėnų k. žuvusius ir sužeistus partizanus apžiūrėjęs Krekenavos gydytojas Vladas Kildišas pasakoja, kad MGB būstinėje  du  kareiviai  atrišo  kampe  stovėjusį  maišą,  iš  kurio  iškratė  sužeistą  sulysusią  mergaičiukę,  partizanę Žardinskaitę ir liepė ją apžiūrėti. Ne kuo jis galėjo padėti. Po to vėl įkišo į maišą ir užrišo. [16]

Ant miestelių grindinio būdavo išmetamos aukos ir su gyvybės ženklais, kankindavosi paromis. Obelių turgaus aikštėje pusantros paros kamavosi Bronius Vaičėnas [17]. Plokščių vlsč. sužeistą partizaną D. Valucką stribai vilko kelis kilometrus į Kriūkus. Po kurio laiko jis atgavo sąmonę, kamuojamas alinančio troškulio paprašė gerti. Stribas „pagirdė“ – nusišlapino ant gerklės. [18] Šitaip buvo pagirdyta Raseiniuose ant grindinio numesta su kovos draugais Virtukų mūšyje sunkiai sužeista medicinos seselė Janina Čepaitė, maldavusi vandens. Lavonus saugojęs stribas priėjo, išsišiepė ir nusišlapino į jos burną. M. Alūzaitei nuo kankinimų ir marinimo tesvėrusiai 28 kg stribas padavė „sriubos“ – prišlapintą indą [19].

1948 m. sužeistą Geležinio Vilko rinktinės partizaną Antaną Prošką prilėkęs kareivis „pagirdė“ automato serija. [20]

Šie pripuolamai parinkti žiaurumo faktai rodo, kad „išvaduotojai“ elgėsi Lietuvoje ne kaip „sąjunginėje“ respublikoje, bet kaip priešo žemėje.“

Štai tokie „nugalėtojų“ pakalikų darbeliai dėjosi pokario Lietuvoj, kur, anot okupantų ir jų tarnų, vyko „klasių kova“. Įdomu, ką į tai atsakytų tokie mėnulio ir kitų tamsos meto reiškinių ideologai kaip L. Truska, A. Nikžentaitis, M. Pocius? L. Truskos „žiniomis“, po karo lietuvių buvo ištremta „net“ 15 tūkstančių... Kaip didelis stebuklas buvo, jeigu partizanai sugebėdavo nežūti bent pora metų, jau nekalbant apie tokius unikalius atvejus, kaip L. Baliukevičiaus – Dzūko, žuvusio 1949 metais, J. Žemaičio – Vytauto, suimto 1953, sušaudyto 1954 metais, A. Ramanausko – Vanago, suimto 1956, sušaudyto 1957 metais, Balio Vaičėno – Liubarto, Pavasario, žuvusio 1951 metais. Arba itin unikalūs atvejai, kaip A. Kraujelio – Siaubūno, nusišovusio per kautynes 1965 metais. Pats paskutinis keletą metų iki Nepriklausomybės miręs partizanas A. Guoga – Tarzanas mirė nuo plaučių uždegimo. Pasirodo, „klasių kova“ tęsėsi beveik iki Sąjūdžio susikūrimo... Tai gal dabartinę situaciją, kai vieni istorikai ir sąžiningi piliečiai stengiasi objektyviai nušviesti ir suvokti istoriją, o kiti (juos pavadinčiau „mėnulio žmonėmis“) iškreiptai pasakoja apie ją, galima pavadinti pasaulėjautos ir ideologijos kova? Pokaryje stribokai buvo skatinami (ar bent jau netrukdomai leidžiama jiems plėšikauti), įdomu, kas ir kaip skatina šiuolaikinius istorikus, pilančius pamazgas ant savo valstybės istorijos? Turbūt nujausti galima. Mano kaimynai pasakojo, kokios taktikos laikėsi stribai, darydami kratą: įmesdavo į stalčių šovinių, kad galėtų apkaltinti bendradarbiaujant su partizanais. Todėl jiems tėvai liepdavo tų stribų nepaleisti iš akių – jie iškart garsiai šaukdavo, kad stribas į stalčių įmetė šovinių.

Sakoma, kad pinigai gimdo pinigus. Neabejotinai, tiesa gimdo tiesą ir, deja, melas gimdo melą. Kartą suklupęs meluodamas, antrą ir tolesnius kartus meluosi lengviau. Tokį pavyzdį uoliai rodo dabartinė Rusija, ištikimai tęsdama savo carines tradicijas. Belieka palinkėti sėkmės istorikams, sąžiningai pasakojantiems savo tėvynės piliečiams tai, ką teko išgyventi mūsų tėvams ir protėviams, neslepiant ir aštresnių kampų, kad ir kaip juos norėtųsi apeiti. Ir reikia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai sąmoningai meluojantys atsikvošės.   

Susiję

Įžvalgos 2250615329872977041

Rašyti komentarą

  1. Niekas tenai nesikvošės. Pinigai gimdo melą. Stribų palikuonys ir dabar uoliai už tarybų valdžią ir kitus 'izmus. DAbar tai vadinamas "liberalizmas", paskui bus kas tik nori. Tokie vartys kailį kaip norės ir kada bus patogu. Visada. Ir niekada nebus gėda, negrauš sąžinė. Niekada.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kodėl slepiamos tų stribų pavardės, nes jų palikuonys stribvaikiai komunistai kgbėšnikai dabar sėdi aukščiausiuose valdžios postuose, ar Lietuvos valstybė galingesnė už tuos išsigimėlius ir jų išperas, kada baigsis vietinių stribų komunistų kgbistų valstybės užvaldymas. Laisvę Lietuvai

    AtsakytiPanaikinti
  3. Čia kažkoks mazochistinis pasimėgavimas kraupiais vaizdais. Ir kokias "carines tradicijas" Rusija tęsia?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Galiu priminti kaip tauta 1992m. "sąjūdiečio" Juozaičio vedama vadavosi nuo "Landsbergio diktatūros" ir keršydama (sau?) už pabrangusią šlapiankę daugiau nei pusę Seimo pririnko sovietinių nomenklatūrinkų ir stribų. Po tų rinkimų Nacionalinio saugumo komiteto pirmininku (!) buvo išrinktas... stribas V.Petkevičius. Nieko stebėtino, kad vėliau daugumą Seime turėjo Archangelsko suvirintojas ar rusiškų trąšų oligarchas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-06-15 14:44

      Juozaičio veikla gerai pasitarnavo tiek VL, tiek AMB - sutartinai išvaikius Sąjūdį, nepaliaujamai valdė VL-AMB blokas, pastarąjį dešimtmetį bloką išplėtus jau iki burokevičininkų. Beje, Uspaskiui iki daugumos gerokai trūko. Kasrbauskio sėkmė blokui sukėlė daug daugiau rūpesčių.

      Panaikinti
  5. Čia ne mazochistinis pasimėgavimas kraupiais vaizdais, čia istorijos faktai, papasakoti liudininkų. Daugeliui raudonukų labai nepriimtini ISTORIJOS FAKTAI!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item