Dalia Kiseliūnaitė. „Mūsų valstybė turi atsikratyti menkavertiškumo komplekso“

www.manokrastas.lt „Dirbu Klaipėdos universitete ir Lietuvių kalbos institute. Pastarajame visai neseniai, o Klaipėdos universitete p...


„Dirbu Klaipėdos universitete ir Lietuvių kalbos institute. Pastarajame visai neseniai, o Klaipėdos universitete pradėjau dirbti dešimtmečiu anksčiau nei įsikūrė universitetas.  Esu baigusi tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Studijavau ne tik filologiją, bet ir teatrą. Daugelį metų dalyvavau folkloro judėjime. Nors amžinybėn išėjusios savo Mokytojos prof. Audronės Kaukienės dėka pasirinkau kalbininkės duoną, teatro studijos taip pat išėjo į naudą – esu ir renginių vedėja, ir įvairių programų, ir filmų scenarijų autorė. Pavyzdžiui, neseniai su režisieriumi Arvydu Barysu sukūrėme filmus, skirtus kuršininkams ir lietuvių tarmėms. Malonu girdėti savo tekstą, skaitomą puikia dikcija ir gražiu balsu pasižyminčio Marijaus Žiedo. Esu dviejų anūkų močiutė. Jeigu nebūčiau „apsėsta“ kuršininkų ir Klaipėdos krašto kalbos temos, tyrinėčiau vaikų daugiakalbystę ir mano tyrinėjimo objektas būtų šešiametis anūkas Antanukas, gyvenantis Berlyne, kalbantis keturiomis kalbomis“, – taip save apibūdina Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė.

Gerbiamoji profesore, dirbate Klaipėdos universitete ir, kiek suprantu, vienas Jūsų dėstomų dalykų yra morfologija. Kuo svarbi ši sritis lituanistikai ir ką šio mokslo vaisiai duoda?

Morfologija filologui yra panašiai kaip medikui anatomija. Nesupratęs kalbos formų, nepažinsi kalbos esmės. Morfologija sieja kelis kalbos lygmenis: garsinę žodžio formą su gramatine, žodžio struktūrą su leksine reikšme, iš žodžio reikšmės ir formos išplaukiančią galimybę jungtis su kitais žodžiais ir t.t. Be to, akivaizdu, kad be morfologijos supratimo neįmanoma išmokti rašyti. Mūsų rašybos taisyklės yra tik iš dalies fonetinės, kita dalis jų grindžiama morfologija. Su morfologija neišvengiamai susiduria visų lygmenų tyrėjai ir kalbos praktikai: ir terminologijos, ir onomastikos, ir etimologijos, ir regioninių kalbos atmainų, ir sintaksės tyrinėjimo srityje, ir nustatant kalbos normas.

Nemažą dėmesį skiriate lyginamajai baltų gramatikai. Kokius tautos kultūros, istorijos klodus, atveria ši sritis?

Ši sritis, deja, Lietuvoje patiria sąstingį. Pastaraisiais dešimtmečiais kolegas, kurie užsiima lyginamaisiais tyrimais, galima ant pirštų suskaičiuoti. Mano nuomone, be lyginamosios baltistikos neįmanomas ne tik lietuvių kalbos istorijos suvokimas, bet ir dabartinės jos būklės vertinimas iš lyginamosios perspektyvos, dar daugiau – ištyrus dėsningumus, galima numatyti ir kalbos raidos tendencijas ateityje. Lyginamosios kalbotyros tyrėjui būtinas ne tik gilus įvairių kalbotyros sričių pasirengimas, bet ir lyginamų kalbų išmanymas. Tam reikia ne tik gebėjimų, bet ir nemažai kantraus darbo ir laiko. Daugeliui tai atrodo nepatrauklu, norisi greitų rezultatų, dinamikos. Be baltų kalbų studijų neįmanomi nei vietovardžių tyrimai, nei mitologijos, kalbininkų išvados padeda istorikams, etnologams ir apskritai visokeriopam bendruomenės kultūrinės raidos pažinimui.

Este tikriausiai vienintelė mokslininkė, nagrinėjanti kuršininkų kalbą? Kokie šių tyrinėjimų atradimai?

Kuršininkų kalba dar neišnyko, bet gyvena paskutines dienas. Laikyti kalbą mirusia įprasta tuo atveju, kai nebėra bendruomenės, vartojančios ją komunikacijos tikslu. Tačiau gerai dokumentuota kalba mokslui ir kultūrai nėra išnykusi – ji ilgam išlieka civilizacijos lobynuose. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – prūsų kalba laikoma išnykusia, tačiau be jos baltistikos ir indoeuropeistikos studijos neįsivaizduojamos. Kuršininkų kalbą spėta užfiksuoti, nors, žinoma, gerokai pavėluotai, yra surinkta nemažai ir rašytinės, ir sakytinės medžiagos, yra ką tirti, be to, šiuose tekstuose nemažai vertingos autentiškos informacijos apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą. UNESCO kultūros paveldo objektas Kuršių nerija nusipelno, kad jo pažinimas būtų visapusiškas, o kalba buvo pagrindinė kultūros kūrimo ir raiškos priemonė. Visų atradimų čia neišvardinsi, įdomiausi jų dar nepaskelbti. Dar niekam nepavyko atsakyti į klausimą: kodėl beveik neužfiksuota kuršininkų dainų, nors sakytinės tautosakos užrašyta nemažai? Kodėl kuršininkų kalba nerijos žvejų šeimose nustelbė kitas? Kas išliko iš Kuršo kultūros, o kas naujo atsirado jiems gyvenant čia, pamaryje? Kokius gyventojų migracijos procesus rodo jų asmenvardžiai? Šie ir daugelis kitų klausimų dar laukia ištyrimo.

Kiek žinau, vienas pastarųjų Jūsų darbų yra projektas „Istorinių Klaipėdos krašto vietovardžių registras ir aktualizavimas“. Kaip sekasi ir kokie šio projekto rezultatai?

Sekėsi gerai, bet bedirbant išaugo medžiagos apimtis, teko skirti daugiau laiko, negu planavau. Dirbti buvo malonu, įdomu, mačiau prasmę. Turėjau nemažai pagalbininkų, pradedant medžiagos pateikėjais Klaipėdos krašto gyventojais, savanoriais fotografais, žemėlapių kolekcionieriais, baigiant kolege redaktore Dalia Jakulyte (įprastą terminą „dešinioji ranka“ čia galima pakeisti „trečioji akis“). Rezultatas – parengtas mokslinis registras su istorinių vietovardžių kilmės ir vardo istorijos aiškinimais. Šiuo metu pagal recenzentų ir kolegų siūlymus atliekami paskutiniai redagavimo darbai. Registras bus elektroninės knygos forma, turėtų būti patogus naudoti, su žemėlapiais ir nuotraukomis. Klaipėdos kraštas lietuvių kalbininkų buvo gerokai primirštas, jo istorinė medžiaga ilgai nebuvo nei pasiekiama, nei tiriama, o vietos gyventojai nebuvo laiku apklausti. Kita vertus, šio regiono vardyno medžiaga yra gausi dėl preciziškos vokiškos biurokratijos, fiksavusios krašto gyvenimą įvairiais rakursais, tad tyrėjui teikia gausių duomenų.

Dėstydama Klaipėdos universitete, susiduriate su jaunais žmonėmis, kurių nemaža dalis geriau kalba angliškai negu lietuviškai. Ką galvojate apie šiandieninės visuomenės raštingumą? Internetinė erdvė atskleidžia nelabai kokį raštingumo vaizdelį. Jūsų manymu, kodėl taip atsitiko?

Dėstant lietuvių filologijos studentams tokio slogaus įspūdžio nėra, nes dauguma jų renkasi studijuoti lietuvių filologiją neatsitiktinai. Labai abejoju, ar jie angliškai kalba geriau negu lietuviškai. Tai, kad gali kokia nors kalba bendrauti, dar nereiškia, kad ją gerai moki. Susirašinėti žinutėmis be lietuviškų rašmenų, įterpti visokius „vau“, „okei“, „šierinti“, „skrolinti“ ypatingo anglų kalbos mokėjimo nereikia. Sovietmečiu net nemokėdamas rašyti kiekvienas statybininkas minimaliai galėjo susikalbėti rusiškai, bet ar jis tikrai mokėjo rusų kalbą? Jo lietuvių kalba buvo prišnerkšta visokių „fortkių, gaikių ir padjiezdų“, jam nerūpėjo, kaip lietuviškai tai pavadinti, paprasčiau apsieiti su tokiais svetimkūniais. Kai jaunimas įkelia įrašus socialiniuose tinkluose anglų kalba, matai, kokia jų anglų kalba skurdi, su gramatikos klaidomis. Kitas dalykas, jei žmonės studijuoja užsienyje ir priprato mokslo darbus skaityti ir rašyti angliškai, tada tikiu, kad šioje srityje jiems geriau sekasi formuluoti mintis angliškai negu lietuviškai. Čia negalime nepastebėti rimto pavojaus: leisdami išstumti lietuvių kalbą iš mokslo, jos vartojimo lauką savanoriškai mažiname ir naikiname savo rankomis. Tai jau kalbos valstybingumo praradimas.

Atsiranda nuomonių, kad lietuvių kalbos rašyba per sunki ir sudėtinga, ir kad ją jauniems žmonėms yra per sunku išmokti. Tad gal atėjo laikas paprastinti rašybą?

O ką ten paprastinti? Kuo ji sudėtingesnė už anglų ar prancūzų? Ar susimąstome, kodėl angliškai žodžiai sea ir see rašomi skirtingai? Ar skundžiamės, kad beveik kiekvieną anglišką žodį reikia išmokti ne tik tarti, bet ir rašyti, iš klausos rašydamas toli gražu ne visada pataikysi. O prancūziškai? Kiek garsų tariame, o kiek raidžių rašome? Ką galima mūsų rašyboje paprastinti? Nerašyti nosinių? Ar neskirti ilgųjų balsių nuo trumpųjų? Rašybos taisyklės neatsirado per vieną dieną, kai ką keičiame ir mūsų laikais, bet būtinybės daryti dideles permainas nematau. Rašybos neišmoksta ne dėl to, kad ji yra sudėtinga, o todėl, kad jos mokymas atiduotas savieigai, mokyklos programose ir vadovėliuose chaosas. Trukdo ir kalbos prestižo nuosmukis, bet ypač sumenkęs poreikis skaityti.

Beje, vis dažniau kalbama apie smukusį lietuvių kalbos prestižą. Jūsų manymu, tai dėsningas visuomenės vystymosi rezultatas, ar vis tik tai nepagarbos savai kalbai pasekmė?

Valstybinę (visos valstybės) kalbą reikia nuolat kurti ir turtinti visiems kalbos vartotojams. Jeigu ji nespės su gyvenimu, patys būsime priversti jos atsisakyti. Liūdna, kad naujoji X ar Y karta, ar kaip ji ten vadinasi, savo vietą globaliame pasaulyje suvokia kaip visišką ištirpimą kažkokioje trumpalaikės ideologijos suformuotoje įsivaizduojamoje, o ne realioje terpėje, kurioje „anglų“ kalba valdo Europą be Britanijos dalyvavimo. Jie konstruoja savo ideologizuotą pasaulį virtualioje erdvėje, kurdami joje vienminčių bendruomenes, nenorėdami matyti realios situacijos. Nacionalinių kalbų menkinimas yra madingas, bet neperspektyvus: niekada nesukursi šedevro svetima kalba. Tu ja nemąstai, nesapnuoji ir nesvajoji. Viena vietinė „žvaigždutė“ paskelbė, kad savo dainoms tekstus anksčiau rašė angliškai, o dabar pabandė lietuviškai ir suprato, kad labai sunku. Kurgi ne ‒ tie vadinamieji angliški tekstai buvo apie nieką ir jokia poezija nekvepėjo, o štai gimtąja kalba pabandžius išryškėjo, kad nei savęs, nei saviškių neapgausi. Taip, mūsų išeivijoje yra fenomenų, gerai rašiusių kitomis kalbomis, bet pažiūrėkite jų biografijas ‒ dauguma nuo mažens jau buvo dvikalbiai. Tai kas kita, negu pramokti užsienio kalbos bendravimo poreikiams. Bendrinės kalbos mokėjimo ir nuolatinio mokymosi poreikį menkina ir mūsų kalbos politikos mados, ir net kai kurie populiarumo besivaikantys filologai. Kalbą, tėvynę, šeimą puoselėti yra darbas, o tingėjimą pateisinti visada atsiras šimtai priežasčių.

Kokių priemonių turėtų imtis mūsų valstybė kalbos prestižui padidinti?

Mūsų valstybė turi atsikratyti menkavertiškumo komplekso. Savinieka labai palanki terpė savotiškam rasizmui: „mes niekada nepasivysim, nepasieksim, niekada tokie kūrybingi nebūsim, mūsų kalba netinka tam ir anam“. Ir negali atsakyti – kodėl?  Ar todėl, kad mūsų mažai, ar todėl, kad kažkas mūsų genuose netvarkoj? Kai visuomenė atsibus iš to nuolatinio kitų kopijavimo, išankstinių nuostatų, kad visur gerai, kur mūsų nėra, nuolatinio lyginimo savo nenaudai, tada ir iš savo išrinktųjų galės pareikalauti. Nuo caro laikų išlikęs munduro garbinimas stabdo visuomenės raidą. Dabartinė valdžia švietimo ir mokslo srityje yra įklimpusi liūne, nes mes jai aukštų reikalavimų nekeliame.

Kaip sekasi lietuvių kalbos pozicijas apginti Klaipėdos universitete? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kokiais pasiekimais lituanistikos baruose galite pasidžiaugti?

Klaipėdos universitete nuotaikos panašios kaip ir kitur, nes nesame iš kitos planetos, o priklausome tai pačiai švietimo sistemai. Reikalavimas disertacijas ir publikacijas rašyti tik anglų kalba girdimas vis dažniau. Mokslinis darbas vertinamas tik tada, jeigu jį publikuos anglų kalba koks nors „prestižinis“ leidinys. Kas ir kaip tą prestižą sukūrė – čia jau kitas klausimas (šitame mechanizme ne paskutinį vaidmenį vaidina ir institucijos finansinės galimybės). Gera publikacija yra gera publikacija, kad ir kur ji būtų išspausdinta. Joje arba yra mokslo, arba jo nėra. Aš taip pat publikuoju ir angliškai, ir vokiškai, ir lenkiškai tada, kai matau, jog mano publikacija gali būti įdomi ne tik baltistams, mokantiems lietuviškai. Tačiau svarbiausia savo pareiga laikau su savo tyrinėjimais supažindinti tiesioginį adresatą ‒ Lietuvos ir Latvijos mokslo bendruomenę. Be to, manau, kad kiekvieno mokslininko pareiga yra puoselėti savo mokslo srities terminologiją ir palaikyti diskursą valstybine kalba. Iš mokslo monografijų esminiai dalykai turi nukeliauti į vadovėlius. Dabar universitetai nebetarnauja valstybei, jie yra VŠĮ, paskendusios amžinuose reitinguose, lenktynėse, gaudynėse, pasauliniame kontekste ir kitokiuose kliedesiuose. Ir dėl ko? Dėl to, kad kažkokie „vadybas“ baigę valdininkai per paliovos „reformuoja“ aukštąjį mokslą, grasindami mokslo įstaigų sunaikinimu. Lietuvių filologijos studentai ir dėstytojai yra panašūs į liūdnojo vaizdo riterius, kovojančius su vėjo malūnais. Bet vėjo malūnus pakeitė vėjo jėgainės, o Don Kichoto iki šiol nepamiršome. Pažeidus pragmatikų ir humanitarų balansą, tapsime technologijų vergais. O tai jau visiška beprasmybė.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė


Susiję

Skaitiniai 3633744316805606077

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-06-04 16:31

    "menkavertiškumo komplekso" - Kalbate apie visą tautą (valstybę)? Ar tik apie atskirus padarus? Viena apie čiukčius, kita apie kompleksus?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item