Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

Mindaugo Šernos nuotrauka  Angliškai „aš„ rašomas iš didžiosios raidės. Lietuviškai, priešingai, laiškuose į kitą mandagiau kreiptis „T...

Mindaugo Šernos nuotrauka 
Angliškai „aš„ rašomas iš didžiosios raidės. Lietuviškai, priešingai, laiškuose į kitą mandagiau kreiptis „Tu/Jūs”, tuo jam išreiškiant pagarbą, lyg parodant, kad kitas yra pranašesnis už tave. „Mylėk savo artimą kaip save patį” - šiuo pamokymu Jėzus tvirtino tarp asmenų esant lygiavertiškumo principą. Bet kaip mylėti kitą, jei nemyli savęs?

Šiandien blaškomės kraštutinumuose. Kitas kaip kliūtis mūsų narciziškojo ego, taip iškelto individualizmą propaguojančios nūdienės kultūros, realizacijai. Konkurentas ir grėsmė tam, ko trokštam ir siekiam. O gal net sartriškas pragaras, nuo kurio geriau bėgti ar slėptis. Arba, priešingai, kaip skelbia merkeliška kultūrmarksistinė „krikščionybė”, Kitas privalo būti besąlygiškai priimamas ir globojamas, net jei nepaisytų ir negerbtų tavos kultūros ir papročių, net įžūliai ją niekintų ar išnaudotų, netgi savęs ir saviškių saugumo bei gerbūvio sąskaita, kitaip būsi blogas žmogus, savanaudis, ksenofobas, gal net rasistas...

Tuo tarpu Martinas Buberis ieškojo tame pusiausvyros, kalbėdamas apie „Aš” ir „Tu” fundamentalų papildomumą ir būtinybę balansuoti abu šiuos sandus.

Dabar, kai vis norisi iškišti nosį iš po kaukės, nes menki juokai ilgai ją dėvėti, prisimeni, kad senovės graikų teatre naudotos kaukės buvo vadinamos „persona”. Vėliau šį žodį pasiskolino krikščionių teologai, viduramžius praleidę karštuose ginčuose dėl Dievo prigimties ir esmės. Jiems rūpėjo apibrėžti, kas gi yra ta persona - asmuo - tiek Dieviškasis, tiek ir žmogiškasis. Antai Boecijus pasiūlė jam tokį, vėliau įtvirtintą, apibrėžimą: „tai racionalios prigimties individuali substancija”. Painu ir miglota? Taip. Pavyzdžiui, ar asmeniu gali būti laikomas gyvūnas, arba proto negalią turintis ar psichine liga susirgęs žmogus, ne(be)pajėgus išskleisti savo racionalumo, kuris, kaip ir individualizmas, asmens autonomija, yra tapę pamatiniu moderniųjų laikų Vakarų visuomenes pagrindžiančiu principu? Prisiminkime, kad naciai savo genocidinę politiką vykdyti pradėjo anaiptol ne nuo masinio žydų naikinimo, o nuo proto invalidų ir psichikos ligonių žudynių, nes jų atžvilgiu buvo lengviausia kvestionuoti patį žmogiškumą, vėliau palaipsniui išplečiant rasiškai nepilnaverčių „nevisžmogių” sąrašą. Sovietai, Kambodžos polpotininkai ar Ruandos hutai represuojamas ar naikinamas tautines bei socialines grupes irgi pirmiausia turėjo paversti „liaudies priešais”, taigi įvykdyti retorinės, o tik vėliau juridinės bei fizinės dehumanizacijos aktą.

Nūnai, diskusijose dėl abortų ir eutanazijos labiau skamba „teisių” žodynas, asmens sampratą ir vertę nustumiantis į šalį. Antai filosofai (D. Folshid) kalba apie asmens plotmės vis pastebimesnį traukimąsi iš Vakarų intelektualinių debatų lauko ir viešosios erdvės. Jį pakeičia voliuntaristiškai plečiamos ir dauginamos „žmogaus teisės”, beveidžiai statistiniai individai ir rėksmingos medijų asmenybės. Prisiminus linksmą posakį „aš, kaip ir visi, pasisakau prieš konformizmą”, galima teigti, kad nūnai įsigalėjęs individualizmas ne leidžia išsiskleisti visam asmens unikalumui ir talentams, bet, priešingai, yra palankesnis prisitaikėlių vidutinybių iškilimui. Pastebėjot, pas mus jos įsigali visur, užimdavos svarbiausius postus ir vietas, tapdamos tautos vedliais ir lyderiais, iškalusiais mintinai visus tuos lyderystės ugdymo ir naujosios viešosios vadybos vadovėlius? Apšokinėjamos PRininkų, pasiruošusių „nupaišyti” tokį užsakovo viešąjį įvaizdį, kokio tik klientas pageidautų.

Taip prieš mūsų akis regime oriai žygiuojant visą galeriją personažų, kurie nepakyla į orą kaip helio pripildyti balionėliai tik todėl, kad juos prie žemės traukia storos piniginės bei visi kiti prestižo bei statuso atributai.

Šoje oringujų šalyje nebelieka vietos asmenybėms, juolab asmenims, su jų išgyventa asmeniška istorija, kuri nebūtinai privalo būti išviešinama ir tuštučių aptauškiama tv talkshows, gyvenimiška patirtimi, žiniomis ir kompetencijomis, su jų ryškiais bruožais ir dažnai nenugludintais kampais. Jų savarankiškumas, drąsa, sąžinė, originali mąstysena ar nekonvencinė laikysena, nekontroliuojamumas ir neprognozuojamumas kelia rimtą prisitaikėlių galvasopę ir susierzinimą, tad jų turi būti kuo greičiau atsikratyta nustumiant į paraštes, užjuokiant, demonizuojant...

Lietuva savo didžiuosius protus bei talentus trumpam prisimena ir įvertina tik jiems numirus. Gyvujų gi laukia kiek kita dalia - būti beasmenės sistemos sulaužytiems ir pajungtiems stoti jai klusniai tarnauti, arba kęsti nesupratimą, nepelnytas patyčias, panieką ir ignoravimą.

Karantinas mus irgi depersonalizuoja, nuasmenindamas kaukėtųjų būrius, paversdamas sunkiai beatpažįstamais susitikus. Stebėtina, kai atrandi, kiek daug informacijos, pasirodo, suteikdavo apatinė veido dalis - mimika, lūpų judesiai kalbant, šypsenos, ironiškas vypsnis ar žiovulys. Bandoma tai kompensuoti, kaip rytų čadruotosios, akcentuojant akis. Štai neseniai žiūrėjau TV reportažą apie fotografę, kuriančią seriją nuotraukų, fiksuojančių kaukėtųjų šypsenas, kurios atsispindi akyse. Bet, bent jau aš, pasirodo, pokalbyje retai žiūriu kitam į akis. Tad komunikavimo ir supratimo rėmai dabar dar labiau susiskliaudžia...

Tačiau šie apribojimai, kaip ir izoliavimosi reikalavimas, mus dažnai palieka vienus, stokojančius net ne žmogiško bendravimo, kurį vis dar galime gauti per ekraną ar telefonu, o Kito žvilgsnio. Gyvo, betarpiško ir mylinčio.

Žvilgsnio, be kurio kūdikis neturėtų galimybės vystytis ir augti, jame atrasdamas, atpažindamas ir įvidujindamas savo kaip nelygstamo, be galo vertingo ir be galo mylimo asmens vertę. Be kurio neateitų įkvėpimas menininkui ir neįvyktų kūrybos aktas. Be kurio nebūtų nei draugų, nei mylimųjų.'

Praradę šį žvilgsnį ir tarpasmenį santykį liekame nuogi prieš egzistenciją, nepilnaverčiai ir bejėgiai, kaip vergai, aplinkybių aukos, neturintys vidinių resursų įveikti gyvenimo iššūkius ir išbandymus. Priversti taikytis prie stipresniojo valios ir reikalavimų, negalintys net mintyse jam pasipriešinti.

Lietuvos, kaip ir viso Vakarų pasaulio, didžiausia problema - ne ekonominė ar socialinė. Tai tik fundamentalios asmens dimensijos praradimo pasekmės. Tačiau tik ją atgavus Aš ir Kitas stotų į savo vietas, be neteisingo sumenkinimo ar išaukštinimo.


Susiję

Skaitiniai 1907261086533472241

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-05-15 20:20

    Lk 23,1-56
    1 Visas jų būrys pakilo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.
    2 Ten jie ėmė Jį kaltinti, sakydami: “Mes nustatėme, kad šitas kiršina tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius, tvirtindamas esąs Kristus ir karalius”.
    3 Pilotas Jį paklausė: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item