Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys

Lietuvoje vis dažniau iškyla diskusijos apie George`ą Sorošą ir jo kuriamą „atvirą visuomenę“, tačiau jose pritrūksta konkretumo, o pats Sorošas vaizduojamas kaip mistinis krikštatėvis pasaulio politikos užkulisiuose. Būtent todėl, kad šiame vaizdinyje daug tiesos, prasminga atskirti pelus nuo grūdų ir Sorošo įtaką Lietuvos ir pasaulio politikai pagrįsti faktais. 

Atviros visuomenės fondas (AVF) yra George`o Sorošo nevyriausybinė organizacija, kurios veikla vykdoma virš 120 šalių, o deklaruojamas tikslas – demokratijos plėtra, žmogaus teisės, pilietinis švietimas. Pats fondo steigėjas G. Sorošas gimė Vengrijoje, Budapešte. AVF jis vien oficialiai jau paaukojo daugiau nei 32 milijardus dolerių. 

Kokiai vizijai aukojami šie pinigai? 1998 metais Sorošas rašė: „valstybių suverenumas turi būti palenktas tarptautinei teisei ir tarptautinėms institucijoms. Reikalingi globalūs politinių sprendimų priėmėjai. Reikalinga globali visuomenė, kuri paremtų mūsų globalią ekonomiką“. Tautos turi būti permaišytos, o valstybės netekti galios, kad žmonija susilietų į vieną globalią „atvirą visuomenę“. Šiam tikslui Sorošas randa daug konkrečių priemonių. 

Daug veiksnių galėjo suformuluoti jo pažiūras ir išsikeltą misiją „pastatyti naują pasaulį“. Jauno Sorošo gyvenimą turėjo stipriai paveikti išgyventas Antrasis pasaulinis karas. Jam buvo 13 m., kai vokiečiai okupavo Vengriją ir tai žinoma palietė ir pačio Sorošo šeimą. Jo tėvas, pajutęs artėjant sunkumus, nusprendė padalyti savo šeimą ir nupirko jiems suklastotus dokumentus, tikėdamasis, kad jie galės paslėpti tikrąją žydišką tapatybę ir nesant vienoje vietoje padidės išgyvenimo šansai. Taip G. Sorošas išgyveno Holokaustą apsimetęs krikščionimi. 

1998 metais duotame interviu jo paklausus, ar jautė kaltę, kai turėjo padėti konfiskuoti žydų turtą savo tariamam krikštatėviui, George Sorošas atsakė „Visai ne. Gal būdamas vaikas nematai ryšio, bet tai visiškai nesudarė jokios problemos.“ Perklaustas, ar nesijautė bendradarbiaujantis su naciais, Sorošas atsakė tiesiog „ne“ ir pridūrė, kad „jei ne jis, kitas būtų jo vietoje“. 

Antrasis pasaulinis karas Sorošui ir jo kartai galimai sukūrė iškreiptą nacionalizmo supratimą, nes jie matė išsigimusią nacionalizmo formą – šovinizmą, nacių atveju peraugusį į apskritai su nacionalizmu nesusijusius imperializmą, antisemitizmą ir rasizmą. Kaip pastebi V. Sinica, „nacionalizmas kaip doktrina skelbia – kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir pati save valdyti“, kas visiškai prieštarauja tautų hierarchijai ir okupacijoms, pridurdamas, kad „sovietmečiu baisusis keiksmas buvo „buržuazinis nacionalistas“. Šis visiškai melagingas mąstymas, kad nacionalizmas yra kažkas blogo ir agresyvaus, skleidžiamas iki šiol. Nebesakoma „buržuazinis“, bet vis dar sakoma „nacionalistas“ su neva diskredituojančia potekste. To pilna visa žiniasklaida.“ Būtent šį iškreiptą požiūrį nuosekliai skleidžia G. Sorošo finansuojamos organizacijos. Nacionalizmo neigimas – atviros visuomenės vizijos esminė dalis.

Kas yra atviroji visuomenė? 

Atviroji visuomenė yra miglota sąvoka. Ieškodami, kokia yra jos šalininkų pasaulio vizija, gauname abstrakčias kalbas apie demokratiją ir asmens laisvę. Nesileisime į naujai siūlomą filosofinį ginčą apie neva skirtingas atviros ir kiauros visuomenės sampratas. Svarbiau ne ką apie atvirą visuomenę mąstė Henri Bergsonas, o kaip ją supranta pats Sorošas ir jo valios vykdytojai. 

Atviros Lietuvos fondas aiškina, kad „Atviros visuomenės samprata kinta. Ji – lanksti, nesuderinama su bet kokio pobūdžio fundamentalizmu. Atvirumo idėja grindžiama mintimi, kad kiekvienas paskiras veiksmas kyla iš nevisapusiško pažinimo ir kad niekas – joks žmogus ar organizacija – nesukuria ir nevaldo tiesos monopolio. Jei uždara visuomenė būtų suprantama kaip vienatinės tiesos bastionas – ar, tiksliau, lageris, – tai atvira visuomenė būtų įspūdinga konstrukcija ant įstatymų viršenybės, pagarbos mažumoms ir pažeidžiamoms grupėms, įtraukiančios ekonomikos ir dalyvavimo demokratijos pamatų. Bene svarbiausios sąlygos atviros visuomenės brandžiai raiškai – kritinis mąstymas, idėjų laisvė ir jų mainai, polilogo kultūra, laisva kūryba ir sąžininga konkurencija.“

Skaitant susidaro įspūdis, kad atvira visuomenė apibrėžiama tiesiog per kiekvienoje demokratinėje konstitucijoje ginamus principus, papildomai paminint, kad vienos tiesos nėra ir negali būti. Tačiau įsigilinus į fondo veiklą visame pasaulyje matyti, jog tikroji jo vizija gali tilpti į vieną sakinį: atvira visuomenė yra tokia, kuri atsisako tapatumo ir įsileidžia vidun bet ką, kad taptų kuo įvairesnė. Galima pridurti: net susinaikinimo kaina. 

Tas, žinoma, atsispindi ir atvirosios visuomenės kūrėjų veiksmuose, kišantis į politinius procesus visame Vakarų pasaulyje. Supratus, kad Atviros visuomenės fondas ir jo padalinys Lietuvoje – ALF – siekia sukurti visuomenę be tapatumo, daugelis jos šokiruojančių veiklų tampa savaime suprantamos. 

Pavyzdžiui, platinti skrajutes, kviečiančias pabėgėlius atvykti į Europą. Pats Sorošas teigė, jog „Europos tvirtovė yra nereali“, tuo sakydamas, kad Europa negali užsidaryti atvykėliams, o privalo atsiverti, lyg tai būtų fizinė ar istorinė neišvengiamybė. Vykdyti atsakingą ir sąžiningą migracijos politiką nėra prasmės. Po 2016 m. Didžiosios Britanijos referendumo iškilus ES egzistencinei krizei, ES gelbėjimo plano griebėsi Sorošas. Filantropas teigė, kad geriausia vieta pradėti gelbėti „Europą“ būtų spręsti pabėgėlių krizę ir pašalinti reglamentą, „kuris diktuoja pabėgėlių skaičių, kurį kiekviena šalis turėtų priimti“. Dar po metų jis pareiškė, kad ES šiandien savo buvimu ant žlugimo slenksčio primena Gorbačiovo valdomą Sovietų Sąjungą. Iš didėjančių skiriamų lėšų akivaizdu, kad projektas bus gelbstimas visomis išgalėmis.

Žiniasklaidoje pasirodęs nutekintas Atviros visuomenės fondo dokumentas sako, jog Europos pabėgėlių krizę reikia priimti kaip „naują normą“ ir kad pabėgėlių krizė reiškia „naujas galimybes“ Sorošo organizacijai paveikti migracijos politiką pasauliniu mastu, kas jau yra gan seniai daroma. Nigelas Farage`as apibūdino Sorošo įtaką Strasbūre ir Briuselyje kaip „tikrai nepaprastą“, minėdamas, jog „atviroji visuomenė gali pasigirti, kad praėjusiais metais surengė 42 susitikimus su Europos Komisija“. Be to, Sorošo organizacijos paskelbė 177 puslapių knygą, kurioje yra pateikta išsami informacija apie 226 patikimus „draugus“, kurie dirba Europos Parlamente. Pagal šią knygą, 226 parlamento nariai yra „patikimi“, o tai reiškia, jog mažiausiai trečdalį parlamento vietų užima G. Sorošo „patikimi sąjungininkai“. Tarp jų ir tokie įtakingi žmonės kaip federalistas Guy Verhofstadt, teigęs, jog „visi žinome, kad vienintelė išeitis iš [pabėgėlių] krizės yra naujas galių perdavimas Europos Sąjungai ir Europos institucijoms“ ir pasisakantis už jungtinę Europos kariuomenę.

Taigi Atviros visuomenės fondas iš esmės yra ideologinė interesų grupė, kuri užsiima lobizmu, iškreipia parlamento veiklą ir supratimą apie tai, kas yra Europa: daug nacionalinių valstybių su savo demokratijomis, kalbomis ir tradicijomis ar „naujųjų europiečių“ federacinė valstybė, atmetanti (kaip ES konstitucijoje) didžiausius tikrosios Europos civilizacijos pasiekimus? 

Savo tekste Sorošas 2016 metais rašė, jog į Europą turi atvykti tarp 300 tūkstančių ir pusė milijono musulmonų per metus. Nors popiežius tyli, įvairūs katalikų vyskupai perspėja, kad masinė imigracija fundamentaliai kertasi su Vakarų kaip krikščioniškos civilizacijos idėja ir reiškia Europos islamizaciją. Migracija gali būti naudinga visuomenei, jei yra kontroliuojama ir atvyksta žmonės, kurie turi įgūdžių ir nori integruotis Vakaruose. Tačiau nekontroliuojama migracija yra iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui ir tą įrodo ne vienas išpuolis, kurį surengė teroristai, papuolę į Europą apsimesdami pabėgėliais. Intensyvi migracija taip pat kelia didelių integracijos problemų, dėl migrantų gyvenimo didelėse nuo likusios visuomenės atsiskyrusiose grupėse, kurios nepriima vietinės kultūros. Visos šios problemos išsamiai ir aiškiai analizuojamos lietuviškai išleisto britų autoriaus Edo Westo knygoje „Įvairovės iliuzija“. 

G. Sorošo įtaka ženkli ir JAV politikoje. 2016 m. rinkimuose kaip niekada anksčiau susikovė du radikaliai skirtingas pozicijas turintys kandidatai. Tai yra JAV politikos elito atstovė, 67-toji JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir amerikiečių verslininkas, milijardierius Donaldas Trumpas. Clinton kampanija per pirmus šešis mėnesius surinko 460 milijonų dolerių – visa Trumpo kampanija vertėsi su vos 15 proc. šios sumos. Vienas iš didžiausių Clinton rėmėjų buvo George`as Sorošas, paaukojęs virš 30 milijonų dolerių. Clinton ir Sorošo bendravimas yra senas ir nepaneigiamas. Pati Clinton sakė, jog Amerikai „reikia tokių žmonių kaip Geroge Sorošas“. Tuo tarpu Hillary Clinton vyras, Billas Clintonas viename įraše teigia, jog jis gerai pažįsta Sorošą ir su juo bendrauja jau 20 metų. Sorošo ir Clintonų bendradarbiavimas tapo dar akivaizdesnis, kai ,,WikiLeaks” išleido tūkstančius elektroninių laiškų iš Hillary Clinton kampanijos štabo vadovo ir Billo Clintono Baltųjų Rūmų personalo vadovo Johno Podesto pokalbių. Sorošo vardas šiuose laiškuose yra minimas beveik 60 kartų. Dar 1995 metais pats Sorošas sakė, kad „su Billu Clintonu dirbame kaip komanda“. 

Be paramos politikams, atvirosios visuomenės fondas  remia tokius skandalingus radikalius kairiuosius judėjimus kaip „Black lives matter“ ar „Best for Britain“ – projektą, kuris visais įmanomais būdais siekė neigti Britanijos ES narystės referendumo demokratinius rezultatus.

Politiškai žvelgiant Sorošo fondai siekia plačių visuomenės grupių. Tačiau progresui ir (visuomenės) evoliucijai vien tik įvairovės neužtenka, būtina ir atranka. Tai galioja ne tik kalbant apie genetinius algoritmus, tačiau ir apie žmonių tarpvalstybinį judėjimą. Kaip ir ne paslaptis, kadaise laikyta kontraversiška Australijos migracijos politika tampa nauju modeliu tokioms nuo masinės migracijos nukentėjusioms šalims kaip Jungtinė Karalystė. Tuo tarpu masinė imigracija neleidžia tinkama integruoti atvykstančių žmonių, nes jie sukuria savas bendruomenes. Tokiu būdu auga socialinės įtampos tarp vietinių ir atvykusių žmonių. To dėka auga terorizmo grėsmė. Nors Europos šalims vadovaujantys politikai ir neturi drąsos to įvardyti. 

Atvirosios visuomenės fondų veikla Lietuvoje 

Atviros Lietuvos fondas (ALF) Lietuvoje su netrumpa pertrauka veikia nuo 1990 m. 2008-siais fondas buvo sustabdęs veiklą, tačiau ją atnaujino 2017 m. Iš viso „atvirai Lietuvai kurti“ (paties ALF formuluotė) 1990-2008 ALF išleido daugiau nei 70 mln. JAV dolerių, po 4 milijonus per metus.

Ankstyvojoje veiklos stadijoje Lietuvai šis fondas yra padaręs ir gerų darbų. S. Žukas pastebėjo, jog po nepriklausomybės atgavimo „Lietuvoje keitėsi bendra kultūros politika – atsirado valstybinė knygų rėmimo tradicija. Tada pradėjome leisti socialinio ir humanitarinio pobūdžio leidinius, kuriuos paremdavo tiek valstybė, tiek Sorošo įsteigtas ir finansuotas Atviros Lietuvos fondas (ALF) rėmęs seriją „Atviros Lietuvos knyga“. Išleista ne tik šimtai knygų, tačiau ir finansuotos mokslininkų ir menininkų stažuotės, įsteigta, kaip giriasi pats fondas, 19 nevyriausybinių organizacijų. 

Tačiau kuomet užsienio kapitalas investuoja į mūsų valstybės piliečių ugdymą politikos ir filosofijos srityse, atsiveria plačios galimybės formuoti jaunosios kartos pasaulėžiūrą norima linkme. Gali būti, jog užsienio kapitalas plačiai investuojantis į mūsų šalies žiniasklaidą ir visuomenės švietimą turi kilnius tikslus. Tokiu atveju būtų apsiribojama neideologiniais projektais. Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad yra siekiama mūsų visuomenės socialinės inžinerijos. O tam reikalingi daug įvairesni projektai, kurie Lietuvoje ir buvo pasitelkti. Ypatingą pėdsaką šiuo požiūriu paliko vadinamosios pilietinės visuomenės organizacijų kūrimas ir jauniesiems mokslininkams ugdyti skirta ALF akademija. Akademiją praėję jaunieji mokslininkai šiandien visi kaip vienas yra „atvirumo“ ir „įvairovės“ idėjų šalininkai. Tuo tarpu nevyriausybines organizacijas ištiko liūdnas, nors numatomas likimas. 

Pasirodo, kuriant pilietinę visuomenę (reikia suprasti, kad aktyviai į viešuosius reikalus įsitraukiančią visuomenę) nei tvaru, nei efektyvu tą daryti „iš viršaus“ – nuolatos finansuojant visuomenininkų veiklą. Kaip parodė laikas, tokia veikla gyvuoja tol, kol yra apmokama, o dėl savo pobūdžio apskritai linksta į formalų darbą nesiekiant permainų visuomenėje. Su ALF pagalba įkurtas Pilietinės visuomenės institutas Lietuvoje kasmet matuoja pilietinės galios indeksus, tačiau kasmet atranda, kad pilietiškumo Lietuvoje nedaugėja ir jis visiškai atsietas nuo pilietiškumo (kas išskirtinai akivaizdu jaunimo rezultatuose). Dar 2008 metais šią situaciją įžvalgiai išanalizavo prof. Vytautas Radžvilas, Sorošo pinigais sukurtą NVO tinklą praminęs pilietine nomenklatūra. 

Kaip jau minėta, Sorošas rimtai vertina ES projekto griūties galimybes ir Vidurio Europą laiko regionu, kuriame spręsis ES likimas. Sąjunga arba turės šio regiono šalių palaikymą, arba ne. Nors Višegrado šalys palaiko ES, tačiau itin kritiškai žiūri į jos brukamas vertybes ir raidos kryptį. Todėl neatsitiktinai Sorošas pastaraisiais metais perkėlė į itin perspektyviai atrodančią Lietuvą, kurios visuomenė apklausose ES vertina palankiausiai Europoje. Kurdamas savo forpostą Baltijos šalyse Sorošas 2017 metais paskelbė į atkuriamo Atviros Lietuvos fondo veiklą investuojantis 700 000 eurų. 

Atsižvelgiant į ES krizę, naujieji ALF tikslai: atspari visuomenė, permąstoma Europa ir viešosios politikos analizė. Pastarajai sukurtas Simo Čelutkos vadovaujamas Vilniaus viešosios politikos institutas, po jo veikla galima pakišti iš esmės bet kokias temas. Įdomiau su pirmais dviem tikslais. Ką reiškia permąstyti Europą ir kam atspari turi būti visuomenė? Europos permąstymui 2017 m. surengtos 8 diskusijos, kurios rengėjams kainavo 54 tūkstančius eurų, kitąmet jau tik 4 diskusijos (51 tūkstantis eurų). Fondas teigia, kad siekia pozityviai įtakoti kintančią Europos idėją, europiečio sampratą ir ES būklę, tačiau tos „pozityvios įtakos“ turinio neatskleidžia. Diskusijų prelegentų pavardės ir pasisakymai jose leidžia suprasti, kad „pozityvi įtaka kintančiai Europos idėjai“ – pritarimas gilesnei integracijai ir ES Konstitucijos sutarties nuostatai, kad Europa prasideda Naujaisiais amžiais, o Roma, Atėnai ir Jeruzalė, žodžiu, Europos civilizacijos pagrindai nėra jos pagrindas. Tai nestebina – nauja Europa turi būti kuriama atvirumo Kitam ir įvairovės pagrindu.

Sudėtingiau suprasti „atsparumą“. Vos atkūręs veiklą 2017 metais fondas paskelbia rašinių konkursą tema „Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?“ Taigi atsparumas reikalingas baimės politikai, o baimės kurstytojai – kaip galima suprasti iš konkurso aprašymo – vis tie patys nuvalkioti baubai fundamentalizmas, radikalizmas ir ekstremizmas. Maža paslaptis, kad tiek Sorošas, tiek fondo tarybos nariai ar šalininkai šiais vardais nuosekliai įvardija bet kokias nacionalizmo apraiškas nuo Lenkijos ir Vengrijos valdančiųjų, iki antiglobalistinių nuotaikų iškilimo Vakarų Europoje ir D. Trumpo JAV. Atsivertę 2017 metų veiklos ataskaitą matome, kad jaunimui organizuota vasaros stovykla iškalbingu pavadinimu „Skaityti Kitą“. Pasireikšta keturiose iniciatyvose: po kartą pasirašyta prieš gyvybės apsaugą ir Šeimos stiprinimo įstatymą, du kartus – už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Nėra ką ir sakyti, kad tų metų fondo rengtose diskusijose – nė vieno konservatyvaus pašnekovo, visi „savi“. Galima apibendrinti, jog atsikūrusio fondo pagrindinis tikslas – didinti visuomenės atsparumą nacionalizmo apraiškoms, „baimės politikai“, priešintis prigimtinę šeimą ginantiems įstatymams, propaguoti multikultūralizmą. 

Medijos ir Atviros Lietuvos fondas 

Dažnai Sorošo ir ALF įtaka šalies žiniasklaidai, ypač asmeniškai įtakingiausiems šalies žurnalistams. Kai kurios žiniasklaidos Lietuvoje turi tiesioginių ryšių su ALF ir tai atvirai deklaruoja. Vienas iš tokių medijų yra Laisvės TV, kuris savo reportažų pabaigoje pateikia ALF kaip savo rėmėją. Vienas įtakingiausių šalyje autorių Edwardas Lucasas irgi yra ALF narys. Naujienų puslapio alfa.lt ir „IQ“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius tuo pačiu yra ir atviros visuomenės forumo vadovas. 

Tačiau šios sąsajos niekis palyginus su faktu, jog būtent Atviros Lietuvos fondas buvo Lietuvos žurnalistikos centro steigėjas. 1995 metais įsteigtas centras, kuriame dėsto įtakingiausi šiandienos Lietuvos žurnalistai, rengia ir sertifikuoja naujus šalies žurnalistus (alternatyva universitetui). Atviros Lietuvos fondas ir dabar yra šio centro dalininkas. Viena iš trijų valdybos narių – LRT šališka žurnalistika garsėjanti Indrė Makaraitytė. Tarp buvusių vadovų – šiandien ALF gausiai remiamo Andriaus Tapino tėvas Laimonas Tapinas. Glaudūs „žiniasklaidos elito“ tarpusavio ryšiai yra seniai aptarinėjama tema. Įdomesnis faktas, jog žurnalistų rengimu Lietuvoje šiandien užsiima Sorošo įsteigta ir iki šiol jo fondo valdoma organizacija. 

Sorošo pėdsakų Lietuvoje gerokai daugiau, tačiau akivaizdi įtaka akademinei bendruomenei ir žiniasklaidai yra dvi didžiausią nerimą keliančios sritys. Valstybės demokratinis valdymas reikalauja, kad piliečiai nebūtų veikiami sistemingos išorės įtakos, lobizmo grupių. Lietuvoje tarsi visi supranta, kad žalinga ir neleistina yra Rusijos bandoma daryti įtaka Lietuvos visuomenės nuostatoms. Tačiau Sorošas į visuomenių, įskaitant Lietuvos, perauklėjimą savo norima linkme investuoja ne mažiau. Tiesą sakant, jis investuoja kone daugiausiai pasaulyje. 

Ar Lietuvai priimtina ši įtaka? Ar ji nėra tiesiogiai prieštaraujanti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui? Kokiu mastu Lietuvos valstybę per tikslines mokslo ir žiniasklaidos grupes faktiškai valdo Sorošas? Save gerbianti valstybė iškeltų šiuos klausimus.