Vytautas Radžvilas. ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?

propatria.lt nuotrauka  Mąstant apie ES ateitį verta prisiminti, kad daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buv...

propatria.lt nuotrauka 
Mąstant apie ES ateitį verta prisiminti, kad daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų. Kaip tik esame tokio epochinės reikšmės įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudininkai. Šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjungos, bent jau dabartiniu pavidalu, jau nebėra. Viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ jau seniai yra ne dalykinis, bet grynai ideologinis ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o etiketėmis ir klišėmis. 

Mintis, kad ES yra žlugusi ar net gali žlugti, daug kam vis dar atrodo keista ir smerktina. Skurdžios istorijos žinios skatina įsivaizduoti, kad valstybių žlugimas turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą. Taip iš tiesų nutinka, bet nebūtinai. Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas. Išoriškai gana ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“  biurokratinė mašina toliau sprendė „einamuosius reikalus“. Juo didesnis ir turtingesnis ištekliais politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo kūno dalys. 

Tad politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka toli gražu ne visada akivaizdi dvasinė mirtis. Tai nutinka, kai „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujanti idėja (idee directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi ir veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Ją praradusi bendruomenė suyra virsdama pakriku gyventojų sambūriu. 

Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Tokios nepastebimos mirties data gali likti neaiški, bet jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna nesąmoningai įvardijama. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią M. Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį – pertvarkos būtinumas reiškė ligtolinės imperijos pabaigą.Šias SSRS žlugimo aplinkybes verta prisiminti, kai ES žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus Brexit‘ą, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto jau 2016 m. Bratislavoje įvykusio viršūnių susitikimo metu paskelbtas pareiškimas, kuriuo  ES ir valstybių vadovai įsipareigojo per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją, iš esmės buvo krizės konstatavimas. O 2017 m. pasakyta tuomečio EK pirmininko J.-C. Junckerio metinė kalba apie Sąjungos būklę buvo M. Gorbačiovo stilių priminęs raginimas skelbti ES ,,pertvarką“, tiesa, taip ir neišgirstas.

Ar ES ištiks SSRS lemtis, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui? Įkvėpti naują dvasią ir gyvybę mechaniškai vis dar judančiam paneuropinės sąjungos kūnui. Šiandien tai yra svarbiausias pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. 

Lyginti ES vadovybei ir M. Gorbačiovui iškilusius uždavinius kol kas neįprasta ir keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška. Tačiau toks lyginimas yra pagrįstas ir naudingas, o tyrėjo akimis netgi būtinas. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo leidžia atskirti ES integraciją atsakingai tyrinėjantį mokslininką nuo ideologinio diletanto, visada vengiančio kelti principinius filosofinius ir politinius integracijos pagrindų klausimus. Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 metų, kai laimėjo ir įsitvirtino J.Monnet pasiūlyta daugiausia neofuncionalizmo idėjų įkvėpta integracijos strategija ir vizija.  Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent filosofinių ir teorinių integracijos klausimų, apsiribojant grynai „techniniais“. Šis požiūris įsitvirtino, o ES studijose iki šiol vyrauja analizės, menkai besiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ tyrinėjimų. 

Iš tikrųjų ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis bei prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis. ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad analogijos tarp abiejų sąjungų yra ne atsitikiniai, o gelminiai. 

Žlugs ar persitvarkys ES, neįmanoma atsakyti per vienodai ideologizuotų „euroentuziazmo“ arba „euroskepticizmo“ nuostatų prizmę. Politiniai dariniai žlunga dėl išorinių arba vidinių priežasčių. Tai yra dėl nesugebėjimo atsispirti užpuolikui arba dėl didžiulių vidaus santvarkos trūkumų ir ydų. Didžiausia grėsme Sąjungai kol kas lieka jos vidaus ydos. Tik neišardoma sąsaja tarp ES vidaus santvarkos ir ją lemiančio integracijos modelio leidžia dalykiškai apibūdinti ES būklę:Sąjunga išgyvena gilią krizę ir atsidūrė prie žlugimo slenksčio, nes visiškai išsisėmė ligšiolinė integracijos strategija. 

Žinoma, kol kas sunku tikėtis tokios griežtos diagnozės pripažinimo. Dėl jos virs ideologinė kova, panaši į ginčus dėl komunistinės sistemos ir pačios imperijos gyvybingumo vadinamosios ,,pertvarkos“ laikotarpiu. Sunku ir nesinori pripažinti, kad vieninga Europa buvo statoma ant šleivų idėjinių pamatų ir net keletą dešimtmečių vedama ne tuo keliu į niekur. 

Tačiau tai yra turbūt vienintelė galimybė išgelbėti Europą – ne moraliai ir politiškai bankrutavusį ligšiolinį ES integracijos projektą, bet iš tiesų didingą Europos vienybės idėją. Vieningos Europos idėja ir jos suvienijimo projektai nėra tas pat – būtent ši skirtis yra paskutinis vilties spindulys, neleidžiantis galutinai išblėsti tikėjimui žemyno ateitimi.

Skirtį dabartinę ES integraciją ir vieningos Europos idėją būtina. Ne jokių politinių pareigų niekada neužėmęs valdininkas Jeanas Monnet buvo tikrasis pradėtos vienyti Europos tėvas. Tikrieji jos tėvai iš tiesų buvo iškilūs Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos krikščionys demokratai A. de Gasperi, K. Adenaueris ir R. Schumanas – garsiosios 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos Deklaracijos skelbėjas. Dvasiniu Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindu telkiama laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė ir lygiateisė sąjunga, primenanti Šveicarijos konfederaciją – šitaip glaustai galima nusakyti jų puoselėtą būsimosios vieningos Europos viziją. Būtent iš jos šešėlio po kelerių metų tarsi netikėtai išniro J. Monnet pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas. Šį perversmą nulėmusios priežastys iki šiol menkai žinomos ir tyrinėtos. 

Tačiau praraja tarp dviejų Europos vienybės vizijų akivaizdi ir ją išduoda pats J. Monnet: ,,Europa niekada neegzistavo, ją turime iš tikrųjų sukurti, kad ji atsiskleistų sau.“ Šio teiginio prasmė nepalieka erdvės interpretacijoms. Tikrieji Europos tėvai siekė suvienyti susiskaidžiusią ir pasidalijusią, bet egzistuojančią Europą, Monnet tikslas – sukurti dar nesančią Europą. Iš principo tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – iš pagrindų sugriaunant „senąją“, arba „netikrą“, ir jos vietoje sukuriant „naują“, arba „tikrą“, Europą. Todėl įsivaizduoti Europos integraciją kaip paprastą žemyno žmonių, tautų ir valstybių vis glaudesnio vienijimosi procesą reiškia apskritai nesuprasti vykstančios integracijos proceso prigimties  ir esmės. Iš tikrųjų šis procesas buvo ir tebėra ne vienijimasis, bet nuolatinė europeizacijos revoliucija. Jos tikslas – iš pagrindų pakeisti Senojo žemyno veidą ir sukurti naują, visiškai neatpažįstamą Europą. 

Antra vertus, šios revoliucijos idėjinis pagrindas ir varomosios jėgos yra akivaizdūs. Idėjiniu požiūriu tai dviejų didžiųjų Vakarų revoliucinių tradicijų, įkūnijamų liberalizmo ir komunizmo politinių ideologijų bei atstovaujamų J. Locke‘o ir K. Marxo, susiliejimas ir sampyna. Todėl teisėta ir tikslu ją vadinti liberalkomunistine revoliucija. Pagrindinis jos tikslas yra toks pat kaip ir visų ankstesniųjų Apšvietos įkvėptų revoliucijų – sukurti  „naują“ žmogų ir naują būsimąją visuomenę, kurioje būtų panaikinti ir galutinai išnyktų visi įprastiniai „senųjų“ žmonių skirtumai. Šiuo atžvilgiu ji nesiskiria nuo XVIII a. Prancūzijos ar XX a. Rusijos revoliucijų. 

Dar tiksliau būtų sakyti, kad ji dar kartą mėgina įgyvendinti garsiajame K. Marxo ir F. Engelso „Komunistų partijos manifeste“ iškeltus idealus: panaikinti religiją, tautą, valstybę ir šeimą. Tačiau nesitikėta, kad šie idealai bus įgyvendinti lengvai ir greitai. Pats J. Monnet buvo įsitikinęs, kad neofunkcionalizmo principais grindžiama Europos integracija būsianti „begalinis europiečių sąmonės transformacijos procesas“. Kuriamas „naujasis europietis“ šioje vizijoje reprezentuoja būsimąjį „naująjį“ žmogų ir faktiškai atlieka tą patį vaidmenį, kuris Marxo revoliucijos teorijoje buvo skirtas proletariatui kaip universalų žmogiškumą įkūnijančiai ir atstovaujančiai klasei. Apskritai pati universalaus žmogiškumo idėja numato tai, ką, pasitelkiant garsaus rašytojo R. Musilio knygos pavadinimo žodžius, galima pavadinti „žmogumi be savybių“, arba „tuščia“ žmogaus forma. Tad „naujasis europietis“ turi būti suprantamas kaip abstraktus, visais atžvilgiais suniveliuotas, takus, tai yra neturintis apibrėžtų ir pastovių savybių ateities žmogus, o tiksliau – savo rūšies antžmogis. Tokių europiečių visuomenė būtų radikaliai individualistinė, atomizuota ir susvetimėjusi, o jos nariai neturėtų jokių apibrėžtų ir stabilių tapatumų, juos saistytų tik bendros teisės normos ir instrumentiniai ryšiai. 

Vertinant civilizaciniu matu ir žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos darosi akivaizdu, kad tokia integracija iš esmės yra radikalus antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Kaip tiksliai teigiama iškilių Europos intelektualų paskelbtame Paryžiaus pareiškime, dabartinė ES integracija įgijo tokį pobūdį, kad virto Europos – jos kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių – naikinimu. Jis buvo lėtas ir beveik nepastebimas kol neofunkcionalistinė integracija daugiausia vyko ekonominėje plotmėje. 1992 m. Maastrichto sutartis, kuria buvo oficialiai įsteigta ES kaip politinis susivienijimas, tapo integracijos lūžio tašku. Ji buvo pasirašyta triumfo dėl tik ką pasiektos pergalės Šaltajame kare su SSRS fone: tada atrodė, kad įkurtosios Sąjungos laukia ilgas klestėjimo laikotarpis ir šviesi ateitis. Šiuos lūkesčius tik stiprino vėlesnė plėtra į Rytus, kai ES narėmis tapo ištisa virtinė pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių. Tačiau šie lūkesčiai pradėjo bliūkšti vos po kelerių metų. ES parodytas bejėgiškumas vykstant Rusijos-Gruzijos karui ir tuo pat metu prasidėjusi ekonominė krizė laikytini pirmaisiais akivaizdžiai išryškėjusiais ES struktūrinio silpnumo ir pažeidžiamumo ženklais. Tokių ženklų gausėja, jų prisikaupė tiek, kad dabartinis ES integracijos modelis priėjo savo plėtros ribas ir atsidūrė aklavietėje. Pagrindinis aklavietės požymis yra milžiniškas atotrūkis tarp neofunkcionalistinį integracijos projektą grindžiančios ideologijos (kasdiene šneka paprastai vadinamos ,,leftistine“) ir ES tikrovės. 

Šį atotrūkį atspindi keli pamatiniai prieštaravimai. Pirmasis – prieštaravimas tarp ES ideologijos skelbiamų universalių žmogaus teisių ir partikuliarių konkretaus politinio darinio piliečio teisių. Šis prieštaravimas pasireiškia tuo, kad teoriškai ES yra įsipareigojusi priimti visus potencialius pasaulio migrantus, nors grynai fiziškai to niekada nepajėgs padaryti. Antrasis – prieštaravimas tarp europizacijos revoliucijos pasaulinių siekių, arba užmojų sukurti pasaulį bes sienų, ir objektyvios būtinybės, o kartu nesugebėjimo tinkamai apsaugoti pačios ES sienas. Trečiasis – prieštaravimas tarp ES deklaruojamos misijos skleisti „europines vertybes“ ir ypač demokratiją, visame pasaulyje, ir akivaizdaus Sąjungai būdingo „demokratijos deficito“ arba tiesiog nedemokratinės jos valdymo būdo ir praktikos. Ketvirtasis – prieštaravimas tarp oficialiai deklaruojamo ES tikslo laiduoti Europos žemyno gerovę ir saugumą ir nesugebėjimo išpildyti šių pažadų. ES, nors ir būdama didžiausias pasaulio ūkis, ne tik nepajėgia užtikrinti visuotinės gerovės, bet, priešingai, joje irsta pokariu susiklostęs gerovės valstybės modelis. 

Atsakas į šią krizę yra praktiškai visose ES šalyse pabudęs tautų savisaugos instinktas. Atgimstanti ir stiprėjanti visų ES šalių gyventojų tautinė ir valstybinė savimonė primena Sovietų Sąjungoje „pertvarkos“ laikotarpiu vykusius tautinio atgimimo procesus ir juos politiškai įkūnijusius nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius. Višegrado šalyse, pirmiausia Lenkijoje ir Vengrijoje, šis atgimimas jau persikėlė į valstybinės politikos lygmenį. Vakarų Europoje panašių permainų tiesiogine politine išraiška tapo Didžiosios Britanijos piliečių referendumas dėl išstojimo iš ES. 

Į šias permainas oficialiu ES lygmeniu reaguojama prieštaringai. Viena vertus, oficialiojoje propagandoje toliau skleidžiamas mitas, kad ES šalyse stiprėja „antieuropinės“ nuotaikos. Sąmoningai nutylima, kad priešinimasis iš pat pradžių ydingam ir galiausiai moraliai ir politiškai žlugusiam ligšioliniam ES integracijos modeliui savaime ne tik neliudija antieuropinių nuostatų, bet, priešingai, reiškia mėginimą išgelbėti naikinamą žemyną ir sukurti prielaidas dabar diskredituojamai vieningos Europos idėjai atgimtiatgimti kaip laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė sąjunga. 

Permainų ES siekiančius sąjūdžius iš inercijos mėginama toliau marginalizuoti klijuojant jiems „autoritarinio populizmo“, „radikalios dešinės“, „ksenofobijos“, „radikalaus nacionalizmo“ ir kitas ideologiškai smerkiančias etiketes, kurios iš esmės niekuo nesiskiria nuo klijuotų Sovietų Sąjungoje. Antra vertus, praktinės politikos plotmėje faktiškai jau pripažįstami ir pradedami įgyvendinti oficialiai vis dar smerkiamų „radikalių“ jėgų reikalavimai. Net iš pradžių aršiai Vengriją kritikavusios šalys taip pat galiausiai ėmėsi saugoti savo sienas, o pačios A. Merkel vadovaujama Vokietija ryžosi pasakyti, kad  ES galimybės „svetingai“ priimti migrantus išsemtos.

Kuo galiausiai baigsis šis blaškymasis, galima tik spėlioti. Bratislavoje įvykusio ES viršūnių susitikimo metu paskelbtas įsipareigojimas tebėra neįvykdytas, o tai reiškia, kad ES atsidūrė istorinėje kryžkelėje. Arba galiausiai bus ryžtasi įgyvendinti ES esminės pertvarkos programą, arba bus imituojamos kosmetinis permainos. Pirmuoju atveju vieningos Europos idėja atgimtų ir lauktų ilgas ir sunkus sveikais pagrindais vykdomos integracijos kelias. Antroju atveju ES merdėtų toliau ir galiausiai prasidėtų valstybių išsivaikščiojimas su nenuspėjamais padariniais.

Į gyvybiškai svarbų klausimą, kaip turi elgtis ir ką privalo daryti Lietuva šioje situacijoje, kol kas atsakyti vengiama. Apskritai šiuo atžvilgiu Lietuva tebėra gūdus ES užkampis. Jos valdančiojo sluoksnio elgesys smarkiai primena sovietinių pirmtakų laikyseną gorbačiovinės „pertvarkos“ metu – tyliai stebėta, kas vyksta Maskvoje, ir laukta, kaip toliau rutuliosis įvykiai. Mūsų dienomis nesiryžtama prisijungti prie Višegrado šalių iniciatyvų atnaujinti ES ir iš inercijos laikomasi įsikibus oficialiosios Briuselio viršūnių linijos. 

Tai nėra toliaregiška ir drąsi, Lietuvos ilgalaikius interesus atitinkanti politika. Tikėtino ES žlugimo padariniai Lietuvai būtų ypač sunkūs ir nepalyginti liūdnesni negu Vakarų Europos ar Višegrado valstybėms. Dera visokeriopai remti pastangas išgelbėti – tai reiškia iš esmės ir ryžtingai keisti – beviltiškai įstrigusį Europos vienijimo projektą. Tačiau norint žengti tokį žingsnį reikia šiek tiek drąsos ir ryžto pasakyti tai, kas galbūt nepatiktų ES į egzistencinę krizę atvedusių didžiųjų valstybių ir Briuselio lyderiams. Tai padaryti nelengva. Todėl kaip ir lemtingais 1939 – 1949 m. ar sovietinės „pertvarkos“ laikotarpiu pasyviai ir nežinia ko lūkuriuojama. Tąsyk laukėme per ilgai. 


Susiję

Vytautas Radžvilas 7545615076964452946

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-04-22 19:48

    Geras straipsnis.
    Delfi šitą V. radžvilo straipsnį palaikė pakrštyje iki pietų ir artėjant vakarui išėmė - Delfio tiesos baimė tokia stipri, kad nerizikavo sukelti visuomenės susidomėjimą Nacionaliniu Susivienijimu.
    Apie 15kap ir komjaunimo tiesą nė kalbėti nėra ko: jiems Nacionalinis Susivienijimas - kaip kipšams Bažnyčios varpų skambesys, jie vienas kitą greičiausiai jau gąsdina NS.
    Tai tik rodo, kad ir V. Radžvilas, ir NS yra teisūs, beje, kaip ir aiškiau nei aiškiai parodo, iš kieno pinigų išsilaiko ir Dlefi, ir 15kap, ir komjaunimo tiesa.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oho, šizofrenija kokias aukštumas pasiekus...

      Panaikinti
    2. x 2020-04-23 19:35

      Nieko naujo apie save nepasakei.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2020-04-23 08:41

    citata: "po kelerių metų tarsi netikėtai išniro J. Monnet pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas. Šį perversmą nulėmusios priežastys iki šiol menkai žinomos ir tyrinėtos. " - Patyrinėkite ekonomiką, o ypač monetarinę jos pusę, ir atrasit atsakymų...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2020-04-23 12:34

    Matyt blogiausias pasaulio istorijoje įvykis, kad atsirado katalikai :D nu didesnių melagių ir balvonų kitos religijos neturi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Matyt kad ne. Blogesnis, akivaizdu, yra jūsų giminės tąsa.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2020-04-23 16:17

      ... kairioji padugne, tu vėl čia? Eik, su savo islamistiniais bendražygiais glėbesčiuokis Londonistane. O čia apie katalikus nelok.

      A, prisiminiau - jums gi jūsiškiai "žmogaus teisių" ar kokie ten "institutai" ir "fondai" moka už tai, kiek atsako į jūsų chamišką elgesį. Jukš iš čia, bėgte norveginių kronų atsiimti.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2020-04-23 20:33

    Anonimiškas;, 12:34, blogiausias įvykis, kad tave tokį kažkas į pasaulį paleido.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2020-04-23 20:36

    Labai žemiškas komentaras:
    Straipsnis stiprus, gilus, intelektualus. Ko kito iš Radžvilos ir negali tikėtis. Realybė daug klampesnė, pelkėta. Iš tikrųjų šių dienų ES vyksta stiprių valstybių įtakos, lyderystės kova. Kad tik būtų apginti ir apsaugoti jų atstovai Briuselyje, kurie niekieno nekontroliuojami ir kurių vienas tikslas - išlikti valdžioje. Prie lovio. O tas lovys, oi, koks pilnas!
    O tokios "smulkmės", kaip mes, tėra jų aptarnaujančios satelitės, kurios su viskuo sutinka. O tų didžiųjų tikslas - JEV su jų įtaka. Bet kokia kaina, net sutrypiant tas satelites, jei tik priešinsis. Migrantai gabenami iš visur, visokiais kiekiais, neatsižvelgiant į nuostolius. Jau tuštinama Lesbo s. Ateis eilė ir kitoms migrantų užtvindytoms Graikijos saloms. Su visais virusais. Paskui vyks dalybos. Kuriose dalyvaus ir Lietuva. Kalbos ir gąsdinimai virusu šitą temą užgožė, bet ten niekas nepasikeitė. Visi plūsta į Europą. Ir visus juos gabenasi geriausia Europos valstybė, tiksliau, jos komunistai (nežinau, kodėl juos vadina leftistais, kai jie paprasčiausi, primityvūs komunistai, kokius jau pažįstam, vienas prie vieno tokie. Aš žinau, ką kalbu).
    Nežinau, ar šitą buldozerį gali kas sustabdyti.
    Pasirašau "Pesimistas"

    AtsakytiPanaikinti
  7. supratingas2020-04-24 00:08

    Cit.: "Į gyvybiškai svarbų klausimą, kaip turi elgtis ir ką privalo daryti Lietuva šioje situacijoje, kol kas atsakyti vengiama."

    Kodėl politikai kurių politinėje dienotvarkėje svarbiausias dalykas bet kokia kaina išlikti valdžioje turėtų save apsunkinti tokių sudėtingų atsakymų paieškomis? Be to ir paklausa tokiems atsakymams nėra didelė, nes juk Lietuva yra viena gausiausių ES palankuoliais šalių Europoje.
    Įdomu kodėl V.Radžvilas taip pat vengia atsakyti?

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2020-04-24 08:27

    Kas mums yra "žlugimas", biurokratų ešelonui yra "klestėjimas". O jie taip lengvai savo kąsnio tikrai neatiduos.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Na euroheiteris negali nečiubėti. Pagardintinta seksualinėm fantazijom apie iš inercijos krutančias negyvo Europos kūno dalis. Ir kaip visada gausybė SSSR ir ES palyginimų, nes runkeliams jie patinka - tiesiog kaip muzika prie bambalio.

    Studentai, deja, nėra avinai ir puikiai žino abiejų sąjungų sąrangą, kad sovietinė respublika - tai ne valstybė ir kad tarp tų sąjungų bendro nieko nėra . Profesorius kelia kaip tyrinėtojas kelia įvarius klausimus, bet juos kelia ir studentai. Pvz. pagrįstai klausia ar profesorius nėra tik į akademiko pižamą įvilktas Paleckis? Nestebina ir tie 9, kuriems euroheito tiradų per paskaitas jau gana.

    Straipsnyje kaip įprasta giriama Vengrija ir jos autoritarizmas (ten, matote, atgimimas), bet pamirštas Adolfas Orbanas. Keista, kad šitoj vietoj nepatyrinėjo ir nelygino. O juk būtų greitai atradęs, kad Orbano naujausias valdžios susigrobimas į savo rankas gerokai perspjauna tikrojo Adolfo 1933m. kovo pabaigos dokumentą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O kokie argumentai kada nors bus, ar kaip visada, tik ad hominem įžeidinėjimai? 🙂

      Panaikinti
    2. Prajuokino: “Studentai, deja, nėra avinai ir puikiai žino abiejų sąjungų sąrangą”. 🤣

      Panaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item