Irena Petraitienė. Kard. V. Sladkevičiaus istorija (V): Aukšti savęs atsižadėjimo krantai

Vysk. V. Sladkevičius, 1958 m.

Ūžavo 1959-ųjų pavasaris. Jau buvo sukrauti alyvų žiedai, kai išaušo vyskupo Vincento Sladkevičiaus atsisveikinimo su Kaunu diena. Žemaičių gatvėje sustojo Kunigų seminarijos atsiųstas sunkvežimis. Artimiems bičiuliams buvo išsitaręs, jog širdžiai malonus būtų Aukštaitijos vaizdingos gamtos prieglobstis, kur nors tarp ežerų ar kalvelių išsidėsčiusi parapija. Bet oficialioji valdžia nutarė nepaklusnųjį vyskupą iškelti į patį Lietuvos pakraštį, prie Latvijos sienos esantį Nemunėlio Radviliškį.

Prieš akis tolimas kelias į Šiaurės Lietuvą. Kas besurikiuos į priverstinę tremtį traukusio aukšto katalikų dvasininko mintis penkias valandas trukusioje kelionėje? Melstasi, medituota: „Kokia didelė išmintis suprasti, kad jokie žemiški dalykai negali padaryti mūsų tikrai laimingų, kad tik Dievas yra vienintelis turtas, kurio visa širdimi privalau trokšti ir visa širdimi prie Jo liestis. To mane moko pati dieviškoji išmintis – Kristus, žmonijos istorija, mano paties patirtis. Prieš šią išmintį pasisako tik mano nesutvarkyti norai. Kokia didelė nelaimė būtų, jei tik mirties akivaizdoje man ši tikrovė atsiskleistų. Ar tai nereikštų prarasto gyvenimo, veltui išeikvotų mano dvasinių jėgų, jeigu jas skyriau tuštybei įsigyti?... Tik vienas Dievas yra vertas viso mano dėmesio, jokiam kūriniui neturiu skirti tiek dėmesio, kad jis galėtų atitraukti mane nuo Dievo. Kuo aukštesnis pašaukimas, tuo aukštesni turi būti savęs atsižadėjimo krantai.“

Lygumomis slysdavęs vyskupo žvilgsnis atsiremdavo į karpytą miško juostą ir vėl grįždavo vieškelin. Pasiektas Pasvalys. Vadinasi, kelionės tikslas artėja. Kalvelė, loma, posūkis – ir išnyra aukštas Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios bokštas. Už Biržų žvilgsnį traukė vaizdingi Apasčios krantai. Vieškelis buvo duobėtas ir pažliugęs. Sunkvežimis klimpo, yrėsi, šokinėjo. „Mėtė į visas puses”, – atsiminė tada į priverstinę tremtį vienų vienas važiavęs keleivis. Į miestelį prie Nemunėlio ir Apasčios upių santakos įvažiavusio vyskupo V. Sladkevičiaus niekas nelaukė, niekas nepasitiko, niekam į galvą nebuvo šovusi mintis, jog prasideda naujas etapas Dievui tarnaujančio žmogaus gyvenime, kad naujas puslapis verčiamas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje.

Ten, kur Apasčia įteka į Nemunėlį, pačioje santakoje, stūkso dvi bažnyčios: raudonplytė reformatų ir iš dolomitinio akmens sumūryta Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčia. Sunkvežimis pričiuožė prie šventoriaus tvoros. Kitoje gatvės pusėje žmogus kapojo malkas. Tai buvo Nemunėlio Radviliškio parapijos klebonas kun. Povilas Varžinskas. Vyskupas V. Sladkevičius, čia atvykęs kaip altaristas rezidentas, jam prisistatė. Rankų paspaudimas, trumpas žvilgsnis, santūrus žodis. ,,Ieškokite ,– tarė klebonas, vyskupui paklausus, kur jam apsistoti. Senoji klebonija per karą sudegė. Suręstoje medinėje troboje gyveno kun. P. Varžinskas, o kitame gale, buvusioje pirtelėje, glaudęsis zakristijonas Antanas Milašius (vėliau kunigas) vyskupą pakvietė savon buveinėlėn. Menka, iš lentų sukalta troba glaudė, bet, pučiant žvarbesniam vėjui, būdavo šalta, lietui žliaugiant, vanduo teškėdavo ant patalo. Tekdavo dubenį statyti. Ir vis dėl to mažojoje trobelėje vyraudavo dvasinė vyskupo šiluma. „Dievas nė vienam žmogui nėra mažiau tėvas kaip ir visiems kitiems. Taigi ir man. Jam negalima priskirti tų silpnybių, kurių kartais turi mūsų žemiškieji tėvai, vienus vaikus labiau, kitus mažiau mylintys. Aš esu Jo rūpesčio ir dėmesio centre ne mažiau kaip kiti. Manęs laukia ne kolektyvinė atsakomybė. Negaliu pasislėpti daugumoje ir sakyti: kaip kitiems bus, taip ir man. Dievas pašauks mane vardu.“

Į reformatų kraštą aukštą katalikų dvasininką siuntusi valdžia tikėjosi, kad jis čia „apsamanos“, tačiau apsiriko. „Nemunėlio Radviliškyje jutau ne tremtį, o savotišką Dievo palaimą, – yra kalbėjęs kardinolas V. Sladkevičius. – Pajutau, ką reiškia žmonių gerumas. Maniau, Šiaurės Lietuvoje, reformatų krašte, skersai į mane bus žiūrima, bet nieko panašaus nebuvo“. Rudenėjant vieną dieną vyskupas pamatė sukrautą malkų stirtą, kuri, kaip paaiškėjo, skirta jo būstui šildyti. Į mišką malkauti bėrio traukiamu vežimu buvo nudardėję kaimynystėje gyvenantys katalikai ir reformatai. Atrodo, ne kažin koks įvykis, o nepamirštamas... 

Pirmas pogrindyje įšventintas kunigas

Nemunėlio Radviliškyje su vaikais, 1970 m.

„Tai ir čia pradėjai nerimą kelti, manėm, kad susitvarkysi,“ – atvykęs į Nemunėlio Radviliškį išdrožė Religijos reikalų įgaliotinis J. Rugienis. „Kuo pasireiškia tas mano keliamas nerimas?” – klausimu į klausimą atsakė vyskupas V. Sladkevičius. Girdi, pas vysk. T. Matulionį važinėja, Kaišiadoryse lankosi, Kauno neaplenkia. Tada jis paaiškino: „Mane konsekravusį vyskupą Matulionį jaučiu pareigą aplankyti ir švenčių progomis pasveikinti. Kaišiadorių vyskupijoje gyvena mano mamytė, aš jos pamiršti ir išsižadėti negaliu. O Kaune turiu medicininių reikalų.“ Bet J. Rugienis neatlyžo, vis reikalavo įsakymo klausyt, o kur nors važiuojant jo leidimą gaut. „Aš jo draudimo nepaisiau. –kalbėjo Jo Eminencija. – Į Šeduvą aplankyti arkivyskupą Teofilių važiuodavau. Ir ligos patale būdamas brangus ganytojas stiprino mano dvasią, linkėdamas atlikti savo pareigas pagal tas galimybes, kokios dabar yra. Paskutinįkart susitikus, atsisveikindamas ištiesė raštelį: „Pašventink.“

Iš lagerio grįžęs ukmergiškis Petras Našlėnas kurį laiką studijavo Kunigų seminarijoje, bet po Vengrijos įvykių, saugumui spiriant, atleistas. Kulautuvoje, kur kunigavo Alfonsas Svarinskas, įsidarbinęs zakristijonu mokslą tęsė privačiu būdu. Tačiau, sėkmingai išlaikęs visus egzaminus, oficialių kunigystės šventimų tikėtis negalėjo. Tada dar lageryje jo sutiktas buvęs Nedzingės klebonas kun. Zigmas Neciunskas, apie iškilusį reikalą pranešęs arkiv. Matulioniui, ir patarė kreiptis į tremtyje esantį gerą jaunystės draugą vyskupą Vincentą Sladkevičių. „Vienas vyskupas šventimų teikt negali, – pasakojo Jo Eminencija, – reikia kito kunigo, kad jis būtų liudininkas. Pagalvojau, jog geriausia tam reikalui tiktų Lentvaryje klebonaujantis marijonas tėvas Vaclovas Aliulis. Jam parašiau, kokiu reikalu kreipiuosi. Jis, aišku, sutiko. Pavakare į Lentvarį mudu su Našlėnu nuvažiavę susiruošėme šventimų apeigoms. Staiga girdim triukšmą. Pasirodo, kažkas pasistatęs kopėčias žiūri pro bažnyčios langą. Ką daryti? Galim šventinamą asmenį nemalonėn įklampint ir patys nukentėt. Nutarėm Lentvarį tuoj pat palikti. Onuškio parapijoje gyveno artimas mano bičiulis, kraštietis kun. Pranciškus Gerbutavičius. Išskubėjome ten, nieko iš anksto nepranešę. Jis mielai sutiko ir kuo greičiau Petrui Našlėnui suteikiau kunigystę.“ 1961 rugpjūčio 2 d. slapta gavęs kunigystės šventimus P. Našlėnas-Kerbelis 25 metus veikė kaip kunigas pogrindininkas: vedė rekolekcijas pasauliečiams, kunigams, vienuoliams, jaunimui. Vėliau kun. Petras buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. 

1962 m. rugpjūčio 19 d. Šeduvoje arkivyskupas Teofilius iškeliavo Matulionis iškeliavo pas Viešpatį. Kaišiadoryse, Kristaus atsimainymo katedroje, laidotuvių šv. Mišiose dalyvavo ir vyskupas tremtinys V. Sladkevičius. „Čia pirmą kartą pamačiau ir susipažinau su a.a. arkivyskupo įpėdiniu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda. – Jis taip pat gyveno tremtyje. Nedidelio ūgio, bet labai guvaus proto. Iš akių ir kalbos sklido išmintis ir kartu paprastumas bei nuolankumas. Pašnekovas tiesiog pavergiamas iš keleto sakinių. Šventas vyskupas rado tinkamą sau įpėdinį. Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis pamokslą leido sakyti Kaišiadorių vyskupijos valdytojui kan. P. Bakšiui. O vyskupas V.Sladkevičius, teisėtas mirusio arkivyskupo įpėdinis, sėdėjo presbiterijoje paskendęs maldoje.“

Vyskupui tremtiniui – Pauliaus VI dovana 

„Pripažįstame, jog šiandien Mes labai skaudžiai išgyvename tai, kad jūsų tarpe pasigendame brangiausių Mums Bažnyčios ganytojų, kurie dėl tikėjimo į Kristų laikomi kalėjimuose ar kitaip sutrukdyti atvykti. Jų prisiminimas Mus ragina karštai melsti už juos Dievą“, – 1962 m. spalio 11 d., atidarant II Vatikano Susirinkimą iškilmingoje kalboje sakė popiežius Jonas XXIII. Šv. Tėvas savo asmeninį kvietimą nusiuntė visiems trims Lietuvos vyskupams: Petrui Maželiui, tremtyje esantiems Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui. Netrukus buvo gauta žinia, kad Lietuvos tremtiniams vyskupams neleidžiama atvykti į Romą. Už pasaulio lietuvių sielovadą atsakingas Čikagoje gyvenęs vyskupas Vincentas Brizgys, ruošiantis II Vatikano Susirinkimui paskirtas patarėju į Vyskupų ir Bažnyčios administravimo komisiją, sveikinimo laiške Italijos prezidentui Antonio Segnni, ministrui pirmininkui Amintore Fanfani ir Užsienio reikalų ministrui Atilio Piecioni prisistatė „kaip vienintelis vyskupas Katalikų Bažnyčios Lietuvoje, nes kitiems mano broliams vyskupams (V. Sladkevičiui ir J. Steponavičiui) nebuvo leista atvykti iš rusų komunistų okupuotos Lietuvos.“

1963 m. birželio 3 d. mirus Jonui XXIII, birželio 21 d. popiežiumi buvo išrinktas Milano arkivyskupas kardinolas Jonas Krikštytojas Montini, pasirinkęs Pauliaus VI vardą. „Lapkričio 26 d. buvau priimtas privačioje popiežiaus Pauliaus VI audiencijoje, –atsiminimuose rašė vysk. V. Brizgys. – Jis gerai žinojo ne tik bendrus Lietuvos reikalus, bet atsiminė net pavardėmis daugelį Lietuvos valstybininkų.“ 1964 metais, vyskupui V. Sladkevičiui minint 20-ąsias kunigystės metines, Romos popiežius Paulius VI jam perdavė savo sveikinimą ir dovaną – lotyniškai išleistą brevijorių, kuriame įrašė: „Broliui V. Sladkevičiui pranešu, kad prisimenu savo maldose ir suteikiu pastovų apaštalinį palaiminimą.“

II Vatikano susirinkimo metu, 1964 m., Vilkaviškio klebonas kun. Konstantinas Ambrasas laiške savo kraštiečiui Romos Šv. Kazimiero kolegijos rektoriui prel. Ladui Tulabai išdėstė, kokia yra Bažnyčios Lietuvoje padėtis ir koks tikrasis požiūris į vyskupus tremtinius. „Tai istorinis liudijimas. Jo vertimą pasiunčiau Vatikano valstybės sekretoriatui, – atsiminimuose rašė prel. Tulaba. – Ateityje vyskupo sakramentas gali būti suteiktas tik tam, kuris turės rekomendacijas, bet ne mokslo ar piemenystės dienų draugų, panosėje esančių [...]. Taip, tik jie gali, turi teisę ir pareigą rekomenduoti ir negalima jų ignoruoti... Svarbiau už viską ordinaro teisės. Čia esmė. Be Julijono ir Vincento rekomendacijų negalima tokią galimybę niekam, o niekam duoti, nors iš dangaus kas nors atvyktų.“

Prel. L. Tulaba

„1972 metais pirmą kartą pasikeitėme laiškais su Nemunėlio Radviliškyje internuotu vyskupu V. Sladkevičiumi, buvusiu mano mokiniu Kauno seminarijoje, – atsiminimuose rašo prel. L. Tulaba. – Kiekvienais metais šv. Kalėdų proga siųsdavau Lietuvos ganytojams sveikinimus. Labai nudžiugau, kai gavau vyskupo V. Sladkevičiaus trumpą atsakymą – padėką. Šį kartą Maskvos cenzūra laišką praleido, kadangi jame nebuvo nieko, kas Maskvai galėjo atrodyti įtartina. Ekscelencijai atsakiau: „Jūsų laiškas atnešė man tikrai daug džiaugsmo. Dėkoju už linkėjimus ir prašau Jėzų maldų, kad Dievulis laimintų tą mūsų sunkų darbą, rengiant naujus darbininkus Kristaus vynuogyne. Širdimi ir maldomis esame su Jumis, dalinamės džiaugsmais ir skausmais. Linkime Jums sveikatos ir tų malonių, kurių esate labiausiai reikalingas. Įdedu Kristaus Vietininko autografinius linkėjimus šv. Kalėdoms, kuriuos šios šventės proga paprastai gauna artimieji jo bendradarbiai.“

Kiekvieną džiugią akimirką vyskupas Vincentas užfiksuodavo savo užrašuose, lyg dailininkas mesdavo vieną kitą ryškų potėpį: „Jėzus pats vyriausias ir svarbiausias kiekvienos šeimos narys. Geroje šeimoje jos nariai sielojasi dėl vieni kitų. Niekas taip dėl manęs nesisieloja, kaip Jėzus. Visi žmonės, tiksliau sakant, Tu, mano Dieve, per juos visą laiką man tik gera darai. Tik vien aš pats sau esu kiek kartų bloga padaręs. Mano Dangiškasis Tėvas, kuris mane myli labiau negu kas kitas pasaulyje, man kiekvieną kartą, kuomet aš ieškau palankumo ir meilės žmonėse, kaip liūstu jos melsdamas, primena: „O aš, tavo Dievas, argi tau nieko nereiškiu? Argi mano meilė tau nėra tūkstančius kartų reikalingesnė?“

Mirus kun. B. Šukiui, parapija ilgai negavo naujo klebono. Panevėžio vyskupiją tada valdęs prel. Povilas Bakšys 1970 m. atsiuntė vyskupui V. Sladkevičiui prašymą, kad jis aptarnautų Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijas. „Neatsisakiau, – atsiminimais dalijosi Jo Eminencija. – Kunigystės pareigos, jas atliekant sąžiningai, neša džiaugsmą ir pačiam, ir žmonėms. Tikintieji džiaugiasi tavo giedojimu, tavo žodžiu, tavo bendravimu. Džiaugsmą neša kiekviena religinė apeiga. Jeigu reikėtų, iš naujo kunigystę rinkčiausi. Niekada nepajutau nė mažiausio nusivylimo šešėlio savo pašaukimu. Kunigystė remiasi Viešpaties autoritetu ir įgaliojimu.“