Irena Petraitienė. Kard. V. Sladkevičiaus istorija: tapimas pal. Teofiliaus Matulionio įpėdiniu

1957 m. gruodžio 25 d. konsekruotas vyskupas Vincentas Sladkevičius su pal.vysk. T. Matulionio dovanotais liturginiais rūbais. Žaslių...

1957 m. gruodžio 25 d. konsekruotas vyskupas
Vincentas Sladkevičius su pal.vysk. T. Matulionio
dovanotais liturginiais rūbais.
Žaslių ežere atsispindėjęs dangaus mėlis ir žydintys liepų kupolai sakytum irgi pritarė šventę skelbiantiems šv. Jurgio bažnyčios varpams. Į Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidus tarp būreliais traukiančių tikinčiųjų buvo ir 1957-ųjų vasarą Paparčiuose atostogavęs klierikas Sigitas Tamkevičius. „Atlaiduose mane pamatęs kleboną kun. J. Kaušylą pavadavęs prefektas kun. Vincentas Sladkevičius pasiūlė pasilikti Žasliuose, atsimenu, kalbėjo: „Lik savaitei, kartu pagyvensim“, – pasakojo kardinolas S. Tamkevičius. – Pasilikau. Tada jis nusivedė mane į savo tėviškę, netoli esantį Guronių kaimą. Pirmą kartą pamačiau, kur mūsų mylimas kunigas gyvena. Prie Žaslių ežero aš jį nufotografavau. Išliko įdomi nuotrauka. Tą savaitę, kun. Vincentui talkinant Žaslių bažnyčioje ir su juo artimai bendraujant, jis užsiminė nežinąs, ar rudenį besugrįš į seminariją...“

Klieriko S. Tamkevičiaus nufotografuotas
kun. V. Sladkevičius  prie Žaslių ežero.
1957 m. liepa.
Kodėl? Kas iš vidaus stumtelėjo tą užgulusį nežinios atodūsį? Iš kur jis atplaukė? Iš Kauno, Daukšos gatvėje buvusio milicijos poskyrio, į kurį 1957 metų gegužės mėnesį Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio garbės kanauninku pakeltas Kunigų seminarijos prefektas ir dvasios tėvas kun. V. Sladkevičius gavo kvietimą atvykti. Nuėjo. Nurodytame kabinete rado sėdinčius penkis pareigūnus, kurie vienas po kito ėmė kunigą pulti. Girdi, jis seminariją gadinąs, klierikų laisves varžąs, į kiną, teatrą neleidžiąs. Jam keliamus priekaištus kun. Vincentas tada atrėmė, pareigūnams paaiškinęs seminarijos tvarką ir taręs: „Ne aš seminariją gadinu, tai jūs, klierikus nuolat kamantinėdami ir juos šantažuodami, sumaištį keliate. Tai jūsų veikla ydinga ir žalinga. Mes klierikus auklėjame, kad jie būtų geri kunigai ir dori piliečiai, o jūs savo persekiojimais trukdote. Tarybinės santvarkos atžvilgiu gal ir nebūčiau taip priešiškai nusiteikęs, jeigu ne saugumas – tikra votis ant jos veido.“

Išgirdę tokius žodžius, pareigūnai labai įtūžo ir kviestąjį grubiai išvarė iš kabineto. Šitaip baigėsi saugumiečių pastangos kun. V. Sladkevičių kalbinti bendram darbui, kad „galėtų kilti aukščiau“. Vėliau Sladkevičių pasikvietęs Kauno, Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijų valdytojas kan. Juozas Stankevičius pareiškė, kad jis seminarijoje kitais mokslo metais dirbti negalės, ir pridūrė: ,,Jūs darote tokius pareiškimus. Jūsų kandidatūrai į vyskupus nepritarta“. Tokia valdytojo užuomina kun. Vincentui buvo didelė, suklusti privertusi staigmena. 

Pal. Teofilius Matulionis Birštone. 1957 m.
Iš tiesų, kun. Vincentas dar nežinojo, kad iš trečios tremties sugrįžusio vysk. Teofiliaus Matulionio žvilgsnis ieškant sau įpėdinio krypo jo pusėn. Kašiadorių vyskupijos kunigai vienu balsu sakė, kad Sladkevičius jau dabar šventas. Buvęs Kunigų seminarijos rektorius kun. St. Gruodis SJ teigė: [...] „ Sladkevičius – tai proto ir širdies šedevras. Mūsų laikų šedevras“. O prof. prel. dr. Pr. Kuraitis, artimai su V. Sladkevičiumi bendravęs jam dėstant Kunigų seminarijoje, vysk. Teofiliui tvirtino: „Tai asmenybė!“

1956 m. Romos popiežiui Pijui XII rašytame laiške, prašant Kaišiadorių vyskupui skirti pagalbininką ir įpėdinį, vysk. T. Matulionis, nurodė tris kandidatus – kan. Vincentą Sladkevičių, kan. Stanislovą Kiškį ir prel. Bernardą Sužiedėlį. Tokį pat raštą jis pats nuvežė RKRT įgaliotiniui B. Pušiniui, kuris žadėjo šį reikalą apsvarstyti... Kardinolo Dominyko Tardini 1957 m. gruodžio 2 d. pasirašytas laiškas buvo išsiųstas į Vilnių jau sunkiai sergančio Panevėžio vysk. Kazimiero Paltaroko vardu. Gruodžio 17 d. atėjusiame Vatikano atsakyme pranešta, jog vysk. T. Matulioniui leidžiama vyskupu paskirtą kun. V. Sladkevičių konsekruoti privačiai.

„Važiuoju pasimatuoti sunkų kryžių“

Birštono klebonas kan. Jonas Jonys, vos įžengęs į kunigo Sladkevičiaus kambarį, kaip buvo vysk. T. Matulionis pataręs, jam ant galvos uždėjo vyskupo pijusę ir pranešė didelę naujieną. Iš pradžių kun. Vincentas manė, jog visa tai tik pokštas, tačiau supratęs, jog čia rimta kalba, sėdo į kan. J. Jonio automobilį. Birštone vysk. T. Matulionis, parodęs Šv. Tėvo, popiežiaus Pijaus XII, atsiųstą raštą, prašė jo raštiško sutikimo konsekruoti vyskupu. „Labai nenorėjau sutikti, – atsiminimais dalijosi Jo Eminencija. - Tada ganytoją tikinau, jog esu netinkamas, neturiu vyskupui reikalingos kvalifikacijos, šventumo ir pagaliau išvaizdos, be to žinojau, kad valdžia mano kandidatūrai nepritaria. Tačiau vysk. Teofilius prašė aukotis dėl Bažnyčios ir priimti dedamą naštą. Svarūs jo argumentai: paties senyvas amžius, sveikata menka, o reikia rūpintis Kaišiadorių vyskupijos reikalais. Bet svarbiausia, akcentavo vyskupas, jog reikia laikytis klusnumo Šv. Tėvui.“

Vis dėlto kun. Vincento prašomas vysk. T. Matulionis leido jam pagalvoti ir įvertinti visus argumentus. Kaip mirksnis prabėgo kelios prieštaringų minčių kupinos dienos. Išmušė valanda pasiryžti. „1957 metais prieš Kalėdas savo mylimam dvasios tėvui kunigui Vincentui padėjau pasiruošti kelionei į Birštoną, – pasakojo monsinjoras Vincentas Jalinskas. – Aš jam lagaminą sudėjau, tądien šv. Mišioms patarnavau. Atsimenu, kunigas tada kalbėjo: „Važiuoju... Man padirbdino didelį kryžių, kuris labai sunkus. Važiuoju, pasimatuosiu tą kryžių“. Tada aš supratau, jog nuvilnijusios kalbos, jog mūsų dėstytojas kun. Vincentas gali tapti vyskupu, yra tiesa.“

„Į Birštoną važiuojant ėmė kilti pūga, – įsimintinos dienos įspūdžius dėliojo Jo Eminencija. –Meldžiausi, turėdamas slaptą viltį, jog kelyje atsitiks bėda ir man nereiks imtis šios sunkiai pakeliamos naštos. Tačiau Birštoną pasiekėme laimingai. Laukusiam vyskupui tariau sutikimo žodį. Tą pačią dieną, pūgai siaučiant, su kan. Joniu išvykome į Vilnių pas vyskupą K. Paltaroką, kuriam pagal Šv. Tėvo raštą taip pat turėjau įteikti savo raštišką sutikimą. Vyskupą radome sunkiai sergantį, tačiau būtinas reikalas buvo sutvarkytas.“ 

Buvusių mokinių kunigystės šventimai,
vysk. V. Sladkevičius - antras iš dešinės. 1958 m., kovo 25 d.
Į Birštoną, pūgai siaučiant, keliauninkai sugrįžo vėlai vakare. Savo asmeninėje koplyčioje vyskupas T. Matulionis, asistuojant kan. Juozui Andrikoniui ir kan. Jonui Joniui, pradėjo ruoštis konsekracijai. Apeigos truko iki paryčių. Konsekruotam vyskupui Vincentui Sladkevičiui, savo įpėdiniui, JE T. Matulionis padovanojo savo kryžių, žiedą, liturginius rūbus. Kiekvienas vyskupas, gaudamas šventimus, tampa tarsi jį įšventinusio vyskupo dvasiniu įpėdiniu. Pirmąją šv. Kalėdų dieną, gruodžio 25–ąją, Birštono bažnyčioje klebonas kan. J. Jonys perskaitė visų parapijų klebonams skirtą vysk. T. Matulionio raštą, pranešantį, jog pagal Šv. Tėvo paskyrimą konsekruotas Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius (tituluotas Aboros vyskupu). Kitą raštą vysk. T. Matulionis parašė Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui, kad pats vysk. V. Sladkevičius jam nuvežtų. Į Vilnių JE V. Sladkevičius išsiruošė užsidėjęs vyskupiškas insignijas. Kan. J. Jonys vėl „pasikinkė“ savo „Moskvičių”. Įgaliotinis J. Rugienis, išvydęs vyskupą V. Sladkevičių, įtūžo ir pareiškė, kad vyskupijos jis nevaldys. ,,Mes tokius „prochvostus“ sutvarkysime“, – šitaip jis katalikų dvasininką pasveikino su vyskupo šventimais. Vysk. T. Matulionis, padarydamas mandagumo vizitą su naujai konsekruotu vysk. V. Sladkevičium taip pat prisistatė įgaliotiniui J. Rugieniui: „Tavo iškeptas vyskupas vyskupijos nevaldys! – grubiai tėškė įgaliotinis. Vysk. T. Matulioniui užprotestavus, jis pataisė: „Tai tavo ant buksyro ištemptas vyskupas vyskupijos nevaldys!“ Vysk. Teofilius ir vėl pakartojo ryžtingą pareiškimą, jog pasielgė taip, kaip Šv. Tėvas jį įgaliojo“.

Tris kartus sovietinių gulagų grūdintas vysk. T. Matulionis neketino pasiduoti: 1958 m. sausio 3 d. jis parašė pareiškimą LSSR Ministrų Tarybai, reikalaudamas leisti valdyti jam popiežiaus pavestą vyskupiją. Trukdymą atlikti šią Bažnyčios ir sąžinės skirtą pareigą jis vertina kaip nusižengimą SSRS Konstitucijai ir kenkimą Sovietų Sąjungos tarptautiniam prestižui. Kitą dieną parašė SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui N. Bulganinui pareiškimą, kuriame skundėsi neteisėtais RKRT įgaliotinio veiksmais, neleidžiant jam ir jo teisėtam padėjėjui vysk. V. Sladkevičiui valdyti vyskupijos. 1958 m. kovo 7 d. agentas Ralys pranešė, kad vysk. T. Matulionis nesirengia pasiduoti, jis sakęs: „Sėdėjau daugelyje kalėjimų, kalėjimo gyvenimą pažįstu, galiu ir dar pasėdėti“. Savo žodžiu bei pavyzdžiu drąsino ir įpėdinį vysk. V. Sladkevičių. 1958 m. vasario 6 d. agentūriniame pranešime agentas Jurij rašė, kad vysk. V. Sladkevičius kalbėjęs: „Kai būnu vienas, taip neramu būna, tokios abejonės apninka... Kai nuvažiuoju į Birštoną, tai šalia vyskupo būna taip ramu, taip tikra. Stebina jo ištvermė, nuotaika, pasitikėjimas Dievu...“

„Gėrėjomės jo oria laikysena“

Kaip žinią apie naujai konsekruotą vyskupą sutiko Kaunas? Pirmąją šv. Kalėdų dieną arkikatedros zakristijoje kan J. Stankevičius pranešė: „Mūsų kun. Vincukas tapo vyskupu“. Tą girdėjusius pasiekė ir pašaipi kanauninko gaidelė...

Aštuntos klasės mokiniu tada buvęs vysk. Jonas Boruta prisiminė, kaip visi nustebo, kai kun. V. Sladkevičius, pas kurį jis eidavo išpažinties, po Kalėdų Katedroje pasirodė su vyskupo pijuse: „Tuomet dar negalėjome klausytis Vatikano radijo, plačiais kanalais informacija nesklisdavo, ką pamatydavai bažnyčioje, tą sužinodavai. Nustebimas, atsimenu, buvo didžiulis. Pamaldesnės moterys siekdavo nors vyskupo sutanos kraštą pabučiuot, jam einant per Katedrą. Šis įvykis veikė ir vyresnę kartą, taip pat ir mus, moksleivius. Naujojo vyskupo pasirodymas buvo visur aptarinėjamas.“

„Mes, jo mokiniai, vyskupą nuoširdžiai sveikinome, bet mačiau, kad jo akys nelinksmos, – pasakojo mons. Vincentas Jalinskas. – Tvyrojo nežinia, vyskupiškų pareigų eiti neturi teisės, seminarijoje dėstyti taip pat daugiau negali. Teko ieškoti vietos, kur galvą priglausti. Vienas per kitą radome gydytojos, uolios katalikės Teresės Jusionienės namą Žemaičių gatvėje. Rami, patogi vietelė. Ten vyskupas Vincentas drauge su kun. Albinu Jaudegiu apsigyveno. Savo kambarėlyje įsirengęs koplytėlę aukodavo šv. Mišias. Dažniausiai aš jam patarnaudavau. Tada asmeninėje koplytėlėje turėjau progą iš arčiau pamatyti gilų vyskupo Vincento dvasingumą. Atrodydavo, jog kiekviena jo veido gyslelė, kiekvienas jos trūktelėjimas kalba apie gilų tikėjimą, apie Švenčiausiojo Sakramento tikrovę. Man, kaip kunigui, būti šalia tokio dvasininko buvo didelė Dievo dovana.“ 

„Seminarijoje kažkas šnipštelėjo, kad Sladkevičius bus vyskupas, – sakė kun. Leonardas Jagminas SJ. – Negalėjau patikėti. Žinojome, kad jis valdžios nemalonėje, kad iš seminarijos teko išeiti. Pagaliau paaiškėjo, kaip yra iš tikrųjų. Mūsų buvęs dėstytojas konsekruotas vyskupu. Ši naujiena ir džiugino, ir jaudino. Supratome, kokios sunkios jam dienos. Kartą su bičiuliu kunigu Kazimieru Gaščiūnu jį aplankėme Žemaičių gatvėje. Nedejavo, nesiskundė. Matyt, tą susitikimo valandą mudu su bičiuliu buvome labai susijaudinę, kad pamiršome palaiminimo paprašyti. Tik išėję atsiminėme, kad taip apsižioplinome. Bet klaidą ištaisėme kitą kartą. Tuo metu kun. Gaščiūnas intensyviai mokėsi italų kalbos, todėl sužinoję, kad ir vyskupas jos mokosi, jam padėjome. Aš parūpinau itališkų knygų, kitas kunigas, žinau, irgi krūvelę atvežė. Mes, jaunesni dvasininkai, jautėme didelę pagarbą ką tik konsekruotam vyskupui, gėrėjomės jo oria laikysena.“

„Tvirtas buvusio Inturkės klebono charakteris gyvenime pasitvirtino, – kalbėjo mons. Petras Puzaras. – Konsekruotas vyskupu, bet negavęs ganytojo pareigų, jis neieškojo pažinčių, nenuolaidžiavo, griežtai laikėsi bažnytinės linijos. Buvo tvirtas, nepaisydamas kaip viskas baigsis. Jeigu jis būtų valdžios atsiprašinėjęs, meilinęsis, jei būtų buvęs jiems nuolaidus... Bet vyskupas nuolankus buvo tik Dievo valiai. Jis ištikimas Bažnyčiai. Man teko laimė jį aplankyt Kaune, Žemaičių gatvėje, kur jis gyveno laukdamas savo likimo. Žinojo, kad iš Kauno išvažiuos, bet nežinojo nei kur, nei kada. Laukė ir nesiskundė.“

1958-ųjų dienos ir mėnesiai slinko atnešdami liūdnų nemalonių žinių. Sausio mėnesį mirė vyskupas K. Paltarokas, vasarį – nuteistas kan. J. Jonys, rudenėjant vysk. T. Matulionis ištremtas į Šeduvą. Kas laukia vyskupo V. Sladkevičiaus? Vieną dieną jo namus Žemaičių gatvėje pasiekė kvietimas atvykti į saugumą. Vėl panaši ataka, bandymai savo pusėn palenkti nepaklusnųjį, didelį autoritetą spėjusį įgyti vyskupą. Bet vėl saugumiečių pastangos liko bevaisės. Vėl iki l959-ųjų pavasario tvyrojo nežinia. Pagaliau iš Vilniaus atėjo nurodymas palikti Kauną ir išsikelti į Lietuvos pakraštį – Nemunėlio Radviliškį. „Jaučiuos niekam nereikalingas. Matyt, gerasis Dievas nelaiko manęs tokiu, jei dar laiko šiame pasaulyje, – įrašyta vyskupo dienoraštyje. – Kiekviena tuštuma šaukiasi būti užpildyta. Mano siela šaukiasi Kristaus. Jis yra tai, ko man stinga, kad būčiau tikru žmogumi, kad būčiau laimingas ta laime, kuriai mane skyrė Kūrėjas. Tiesa pasiekia savo išsiskleidimą, tada pražysta, kai dėl jos kenčiama, kai už ją mirštama. Tai tiesos triumfas…“

Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotraukos


Susiję

Vincentas Sladkevičius 1025571705760396873

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item