Alfonsas Vaišvila. 1940 m. Lietuvos politinio elito paslauga okupantams

1941 m. sukilimui ir pokario rezistencijai buvo būdinga tai, kad jai teko kovoti dėl atkūrimo Lietuvos Nepriklausomybės, prarastos 1940 m...

1941 m. sukilimui ir pokario rezistencijai buvo būdinga tai, kad jai teko kovoti dėl atkūrimo Lietuvos Nepriklausomybės, prarastos 1940 m. ypatingomis sąlygomis, t. y. savaip dalyvaujant šioje akcijoje ir pačios Lietuvos valstybės oficialioms institucijoms. 

1940 m. iškilus okupacijos grėsmei, šioje itin sudėtingoje situacijoje Lietuvos politinis elitas, įvairiai Kremliaus šantažuojamas ir grasinamas, pasimetė: ne tik atsisakė vykdyti 1940 m. gegužės mėn. Valstybės gynimo tarybos posėdyje priimtą nutarimą priešintis sovietų agresijai ginklu, bet ir pareikšti kokia nors forma protestą prieš sovietų agresyvų ultimatumą, kurį priimti sovietai privertė Lietuvą grasindami jai karu. Apie tai yra gana gausi ir informatyvi literatūra, ypač pastarųjų dešimtmečių. Čia norėčiau atkreipti dėmesį tik į ano meto Lietuvos valstybių institucijų ir jos aukščiausių pareigūnų santykį su savo tauta: kokio elgesio orientacijai buvo nukreipiama tauta laisvės praradimo grėsmės akivaizdoje.

Ultimatumo priėmimas be viešo protesto ir apskritai be jokio komentaro sudarė ne tik teisėto sovietų kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą įspūdį, bet ir prisidėjo prie tautos bei tarptautinės bendruomenės politinio dezorientavimo ir klaidinimo. Kai kas šiandien piktinasi, kad atskiri Lietuvos piliečiai, pasitiko į Kauną įžygiavusią, „draugu“ apsimetusią sovietų okupacinę kariuomenę su gėlėmis. Bet „gėlių iniciatyva“ ne jiems priklausė. Birželio 15 d., dar žygiuojant į Lietuvą sovietinei kariuomenei, pavakare Kauno aerodrome Lietuvos aviatoriai ir kiti aukšti valstybės pareigūnai ne „su gėlėmis“, o žymiai įspūdingiau - su orkestru ir garbės sargyba pasitiko Lietuvos nepriklausomybės griovimui vadovauti atskridusį V. Molotovo pavaduotoją V. Dekanozovą ir jį atlydėjusį SSRS įgaliotą ministrą Lietuvai N. Pozdniakovą. Juos būtent kaip „draugiškus šalies“ atstovus čia sveikino Lietuvos Respublikos ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas, karo aviacijos viršininkas brig. gen. A. Gustaitis, Užsienio reikalų ministerijos protokolo direktorius, įgaliotas ministras J. Aukštuolis, Kauno miesto karo komendantas plk. J. Bobelis. Tačiau Dekanozovas, kaip parodė vėlesni įvykiai, nesileido besimeilinančių Lietuvos pareigūnų įkalbamas būti „draugiškos šalies“ atstovu, nes jis atvyko būti okupuojančios ir aneksuojančios šalies atstovu.

Į tą pačią tautos ir tarptautinės bendruomenės klaidinimo akciją pačiu aukščiausiu valstybės lygmeniu įsijungė ir pats Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Viešai nepareikęs protesto prieš agresyvų sovietų ultimatumą, jis tą pačią birželio 15 d. perduoda savo įgaliojimus ministrui pirmininkui A. Merkiui, o  negalimybę vykdyti savo kaip Prezidento įgaliojimus grindžia ne svetimos kariuomenės įsiveržimu, o „negalavimu“ (suprask - sveikatos pablogėjimu). Tuo jis netiesiogiai siuntė tautai ir tarptautinei bendrijai pavojingai klaidinančią žinią: viskas Lietuvoje normalu, vyksta Konstitucijos 71 straipsnį atitinkantis Prezidengo galiojimų perdavimas (bet melagingos tų įgaliojimų perdavimo priežasties nurodymas jau negalėjo būti vadintas konstituciniu), nėra jokios grėsmės nei Lietuvos Nepriklausomybei, nei piliečių ar jų turto saugumui. Bet pats Prezidentas, statydamas save į tragikomišką padėtį, kažkodėl kreipiasi dėl savo „negalavimo“ ne į Lietuvos medikus, bet skubiai su šeima ir Krašto apsaugos ministru K. Musteikiu išvyksta į užsienį, tarsi ir jo palyda būtų staiga „sunegalavusi“ ir kad tik užsienio medikai pajėgūs suteikti kokybišką paslaugą. 

Ta pačia piliečių ir tarptautinės bendrijos klaidinimo linkme veikė ir kiti valstybės pareigūnai: prezidento pareigas laikinai einantis A. Merkys tą pačią dieną (birželio 15 d.), vykdydamas Maskvos (V. Molotovo) reikalavimą, duoda nusikalstamą įsakymą Lietuvos policijai suimti Lietuvai ištikimai tarnavusius Lietuvos pareigūnus, buvusius 1919 m. savanorius generolą Kazį Skučą ir Augustiną Povilaitį, kad okupantas galėtų po mėnesio juos nužudyti Maskvoje: pirmąjį Butyrkų, antrąjį - Lubiankos kalėjimuose. Birželio 16 d. tas pats A. Merkys per Lietuvos radiją vadina smurtu į kraštą įsiveržusią sovietų kariuomenę „draugiška sąjungine“, kuri neva atėjusi į šalį ne panaikinti Nepriklausomą Lietuvos valstybę, o sustiprinti jos saugumą. Naujasis kariuomenės vadas V. Vitkauskas ir Kariuomenės štabo viršininkas div. gen. S. Pundzevičius, žemindami Lietuvos karininkų, prisiekusių ginti savo Tėvynę, orumą, įsako jiems pagal „visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles“ raporto forma prisistatyti „draugu“ apsimetusiam priešui, kuris šiame įsakyme irgi vadinamas „draugiška kariuomene“ . Tą patį daryti Lietuvos šaulių būrių vadus įpareigoja ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. P. Saladžius... Po to sekė ir kiti okupacijos legalumo iliuziją kuriantys aktai, priiminėjami sovietų prievartaujamų, bet ne protestuojančių ir neatsistatydinančių Lietuvos valstybės pareigūnų. 

Kokios buvo šio klaidinimo pasekmės? Nevadinant agresijos agresija, o Nepriklausomybės panaikinimo – panaikinimu, tauta ir tarptautinė bendrija liko giliai dezorientuotos, suklaidintos, nežinančios, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje, kaip šioje elgtis pačiai visuomenei, saugoti  savo  turtą, bankų indėlius, kurios reformos yra laisvas tautos valios pareiškimas, o kur jos prievartavimas. Neatsitiktinai dėl šios dezorientacijos po taip vadinamo „Liaudies seimo“ ir po sovietų rugpjūčio 3-5 dienomis įvykdytos aneksijos šios prievartos kūrinį - „Sovietų Lietuvą“ pripažino net 19 užsienio valstybių, maniusių, kad Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą yra laisvas lietuvių tautos valios pareiškimas. Dėl besimeilinančios sovietams politikų dalies tauta buvo palikta sovietų terorui, neinformavus jos apie realią padėtį Lietuvoje, apie tikruosius sovietų kėslus, nepalikus tautai jokių nurodymų, kaip jai elgtis užgriuvusios nelaimės atžvilgiu, kaip ruoštis ateities kovoms dėl valstybės atkūrimo. 

Dėl to dalis valstybinio, karinio, visuomeninio aktyvo, nesiorientuodama situacijoje, nesuspėjo laiku pasislėpti ar pasitraukti į užsienį ir tapo liepos 13-14 d. areštų ir 1941 m. birželio 14-16 d. trėmimų beprasmėmis sovietų teroro aukomis, nors pasitraukę į užsienį būtų galėję ne tik išsaugoti savo gyvybes, bet ir diplomatinėmis bei kitokiomis priemonėmis gausiau įsitraukti į Lietuvos laisvinimo bylą. Sovietinio teroro aukomis tapo ir tie, kurie iš pradžių meilinosi sovietams, talkino jiems suteikiant Lietuvos okupacijai neokupacinį įvaizdį: tarp jų Lietuvos vyriausybės nariai: A. Merkys, J. Urbšys, A. Tamošaitis, K. Bizauskas, K. Šakenis, J. Masiliūnas, K. Jokantas..., daugybė kitų Lietuvos pareigūnų, politinių partijų, visuomeninių organizacijų vadovų, aktyvistų, karininkų. 

Tik 1941 m. lietuvių sukilimas ir pokario masinis ginkluotas lietuvių tautos pasipriešinimas Sovietų Sąjungai pagaliau informavo pasaulį pačiu įtikinamiausiu būdu apie realią padėtį Lietuvoje, apie Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą kaip sistemingai įvykdytą sovietų smurto aktą, maskuotą pačiu rafinuočiausiu melu, ir kartu apie neužslopintą lietuvių tautos laisvės troškimą. Nuo to momento prasidėjo kovojančios tautos istorija dėl laisvės, pasibaigusi 1990 m. Nepriklausomos valstybės  atkūrimu.

Susiję

Skaitiniai 7825758045716555537

Rašyti komentarą

  1. Didžiulė gėda, kurią 1941 m. sukilėliai išpirko krauju - už ką įvairaus plauko išdavikai iki šiol kelia isterijas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. tie įvairaus plauko išdavikai, kurie juodina 1941m.sukilimą ir sukilėlius, irgi yra mūsų gėda. Lengvinanti aplinkybė - pripažinti juos kvailiais

      Panaikinti
    2. Patikslinimas - šitie veikėjai nėra ir niekad nebuvo mūsų. Ir jie nėra kvailiai.

      Panaikinti
  2. geras straipsnis mastantiems

    AtsakytiPanaikinti
  3. Vyriausybės nariai ir kiti aukšti valstybės pareigūnai privalėjo suprasti, kad pasilikę ir sulaukę svetimos kariuomenės bus priversti vykdyti okupanto valią.
    Pasiliko, lankstėsi okupantui, gal tikėjosi kad Lietuva dar išlaikys suverenumą būdama SSSR protektoratu, tačiau tik užtraukė didžiulę gėdą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui (nauja tinklalaidė)

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item