Rasa Čepaitienė. Apie „Partizaną“

propatria.lt nuotr. Rytas Kol virškiname sušius, gigantiško aligatoriaus, vardu Ozas, viduriai nepastebimai virškina mus. Tas j...

propatria.lt nuotr.
Rytas

Kol virškiname sušius, gigantiško aligatoriaus, vardu Ozas, viduriai nepastebimai virškina mus.

Tas jausmas, kai iš kino tikrovės staiga išeini į prekybinės alėjos triukšmą – lyg ne itin maloni kelionė laiko mašina. Ką tik pažiūrėjome „Partizaną“ ir nesinori paleisti tos būsenos. Nesinori imtis nagrinėti siužeto, kelti klausimus apie filmo kūrėjų intencijas, ar pasisekė jas įgyvendinti. Norisi dar pabūti. Kartu su tais žmonėmis. Ypatingais žmonėmis, tiek aktorių vaidinamais, tiek ir apie juos pasakojančiais.

Nors iš filmo taip ir lieka neaišku, kodėl buvo pasirinkta būtent Juozo Paliūno-Ryto istorija, tačiau galbūt tai buvo padaryta tyčia, kad žiūrovas susiprastų pats. Asmenybė, jos šviesa. Šio kuklaus, bet likusio nepalaužto vyro būties vientisumas. Labiausiai palietęs filmo momentas – gyvo liudytojo, Paliūno užverbuoto partizano – pasakojimas. „Patikėjau juo. Buvo labai nuoširdus žmogus“. Nuoširdumas nereiškia kažkokio perdėto emocionalumo, mūsų herojus buvo pakankamai santūrus ir nuosaikus, bet būtent vientisą, viduje nesuskilusią savastį, kuri persišviečia ir per mums likusius jo raštus.

Žinau tai. Neįmanoma nepatikėti žmogumi, kurio mintys, žodžiai ir poelgiai sutampa. Dabar tai itin reta.

Kodėl šiandien mūsų atminimo kultūroje tiek daug, neslopstančio, dėmesio pokariui? Iniciatyvos jį tyrinėti, perteikti meno kūriniais, karštai kalbėti apie jį ateina daugiausia iš apačių, iš neelitinių istorikų, iš kūrėjų, menininkų, paprastų žmonių. Todėl, kad atsakymai, kaip tapome tuo, kuo tapome, slypi būtent ten.

Kiekviena kultūra, lyg išmoningas medžio drožėjas, nukala, nubružina, nugludina tam tikrą asmenybės tipą. O jei tai invazinė, svetima, dirbtinė kultūra, daranti tai be ceremonijų ir skupulų, nepalikus jokios pasirinkimo laisvės?

Pokaris kaip velnio spąstai. Siaubo pasakos kryžkelė gūdžiame pelkėtame miške. Į dešinę suksi – gyvybę prarasi, tavo lavoną nudrėbs ant grindinio kelias dienas musėms birbti, vėliau užkas bevardėj duobėj, o atmintį ištrins. Į kairę suksi – savasties neteksi, turėsi šliaužioti prieš melo mašiną, rūpestingai prižiūrėti jos detales, kad veiktų. Klaikus pasirinkimas. Iki šiol mums, prisitaikėlių palikuonims, šeimose duotas priesakas, vis reprodukuojama išgyvenimo strategija, įaugęs į kraują imperatyvas – niekur nesikišk, šiukštu, nelįsk į politiką! Arba, neseniai išgirstas iš moters, kurią pakviečiau jungtis prie besikūriančio naujojo Sąjūdžio, – o kas man iš to? Ir dar sykį – kas man iš to? – tai jau naujojo ideologinio drožėjo suformuota kalba ir vertybės…

Šita publika išsiugdžiusi puikią uoslę naudai, jie kitaip nemoka. Jie teirausis, ar peržengsite 5 procentus? Jie jau tarpusavyje, jums nė nežinant, dalinasi vietas jūsų partijos vienmandatėse ar sąraše, nors ji dar net neįsteigta… Partizanai jiems, žinoma, tebus kvailiai arba banditai. Nes gi ko dar ten į tuos miškus buvo lįsti, aišku, kad tik iki valiai paplėšikauti arba suvesti asmenines sąskaitas… Jei reikės, tokie pamosikuos trispalvėm, sodriu balsu rėš patriotines kalbas, bet jų mintys kitur, o akyse sukasi skaičiukai.

Paliūno-Ryto imperatyvas kitas. Jį dabar, matau, daug kas mėgsta dėtis ant feisbuko nuotraukų, nes gražu, ir madinga. Žalias trikampis. Atiduok Tėvynei, ką privalai. Dvigubas imperatyvas. Atiduok. Ir – ką privalai. O ka gi mes privalom? – pasipiktins įvairiausių teisių reikalautojai. – Kokia dar Tėvynė? Ką ji man davė? Tfu! – atantrins kiti.

Sovietmečiu suformuotai netikrai savasčiai pagydyti nepakako nepriklausomybės pradžioje sugrįžusių laisvės kovotojų, nuo režimo nukentėjusiųjų liudijimų. Dvasia jau buvo kita. Komunizmo statytojų žadėta ateitis pagaliau atėjo, atnešdama laisvę veikti be moralinių stabdžių, įstatymų ar vidinių vertybių nevaržomam. Priešingai, kuo buvai apsukresnis, vikresnis ir nebijantis lipti per kitų galvas, tuo labiau atitikai naujajį Zeitgeist. Tokiems neduota suprasti Juozą Paliūną ir jo bendražygius. Jie, žinoma, mielai pasinaudos pakvietimais į premjerą, pasistaipys ant raudonojo kilimo, pasifotkins su tais keliais dar likusiais uniformuotais senukais, bet rimtai tai vertinti? – c’mon

Žiūrėjome filmą beveik tuščioje salėje. Dokumentinis mat, todėl nuobodokas, be ypatingų specefektų. Net meilės scenų nebuvo… O dar bandantis parodyti pagrindinį veikėją kažin kokiu herojumi… Publika jau išmokinta įtariai žiūrėti į tokius bandymus. Nėra ir negali būti jokių didvyrių, tai tik naivi ir lengvai perkandama ir dekonstruojama propaganda, vaizduojanti norima už esama, o jeigu tie kalbinti ekspertai išties pasikapstytų tokių kaip šis partizanas biografijoje, tai, be abejonės, rastų ten ne vien didvyrį be dėmės – galvoja jie.

(O visgi, jei kiekviena epocha iškelia asmenybes, kurių darbais žavimasi ir sekama, kurie moko ir įkvepia tam tikrų vertybių – kas tad galėtų būti dabarties didvyriais? – šmėkšteli mintis. Gal pūstapapės bei pūstalūpės pupytės ir jų banditai? O gal prasisiekę verslininkai, išdidžiai gliancinių žurnalų fotografams demonstruojantys savo naują žaisliuką-mašiniuką ar eilinį penthauzą, nors didžioji jų įmonių darbuotojų dalis gauna minimalią algą ar kiek nedaug viršaus? Arba solidūs kostiumuoti politikai, partijų ir frakcijų pirmininkai, gavę šias pareigas paveldimuoju būdu?... O gal patyčių virtuozai užkalniai su ramanauskais ir maldeikienėm, nepavargstantys aiškinti, kokie tie lietuviai durni ir nevykę, adresatams paklusniai krizenant?...).

Ne tie laikai, ne tos vertybės… Filmo kūrėjai, sakyčiau, visai be reikalo, neišvengė ir pasiteisinimų – tai kodėl gi tas partizanas paliko savo šeimą? Ogi tam, kad ją apgintų – būtų pakakę trumpai atsakyti.

Kokia partizaninio karo tikroji reikšmė? – klausimas, kuriam nėra trumpų ir vienareikšmių paaiškinimų. Žinoma, ilgojoje perspektyvoje darėsi vis akivaizdžiau, kad ši kova apsaugojo Lietuvą nuo kolonistų, kad pasipriešinimo kovotojų buvimas, o vėliau atmintis ir lietuviškąją partinę nomenklatūrą vertė labiau paisyti nacionalinių interesų. Bet juk jie nesitikėjo ginklu laimėti prieš nepalyginamai galingesnį priešą? Ar tikėjosi? O jų skaudus pralaimėjimas argi galutinai neperlaužė tautos moralinio stuburo?

Bet juk jie tiesiog negalėjo kitaip – supranti, matydamas ekrane Rytą, klausydamas jo autentiškų ir kažką viduje giliai paliečiančių žodžių.

Jie tiesiog negalėjo kitaip.

Dar žiūrėdamas filmą pajunti, kokią didžiulę reikšmę turi lyderystė. Tikroji lyderystė, įgyjama drąsa, sumanumu, žiniomis, pasiaukojimu. Tai ne postų ir vardų vaikymasis, kas šiam žmogui, akivaizdu, tebuvo plėnys ir pelenai… Ir kaip tokios lyderystės trūksta šiandien.

Dar man be galo gražu, kaip filme rezonuoja jo pagrindinio herojaus ir apie jį kalbančių ekspertų – partizaninio karo istorikų – dvasia. Ačiū režisierės intuicijai, kad pakvietė kalbėti būtent Vykintą Vaitkevičių, Aistę Petrauskienę, Darių Juodį, kuris, beje, organiškai įsiliejo ir į atliktas istorinių įvykių rekonstrukcijas, tuo tarsi perrėždamas dabartį nuo praeities skiriantį šydą. Vykintai Vaitkevičiau, Aiste Petrauskiene, Aitvare Iš Miško, Ačiū.

Te greičiau išaušta rytas.

Susiję

Rasa Čepaitienė 2969895584731725439

Rašyti komentarą

  1. Na negali ji ištverti be rusicizmų, niekaip negali. Bent jau kokį „pasifotkins“ būtinai turi įdėt.

    Šiaip straipsnis geras, ir jei tos kalbos higienos detalės irgi būtų sutvarkytos, būtų dar geresnis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, tai reikėjo prie anglicizmo c'mon prikibti. :) Tinka tas "pasifotkinti" čia visai, atsižvelgiant į tai, apie ką kalbama.

      Panaikinti
    2. Et, buvo ten ir dar prie ko prikibti. Bet, regis, tuoj pradėsiu ją gerbti už atkaklumą :) Ji tvirtai tiki tų savo rusicizmų menine verte ir atkakliai kiša juos visur, nepaisydama nieko :)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2020-02-26 12:10

    Nedvelkia intelektualumu.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Suintrigavo. Eisim žiūrėt "Partizaną". Geras straipsnis.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2020-02-27 10:33

    „imperatyvas“ - 3 kartus. Kas tas „imperatyvas“?

    „Kol virškiname sušius, gigantiško aligatoriaus, vardu Ozas, viduriai nepastebimai virškina mus.“

    „Gal pūstapapės bei pūstalūpės pupytės ir jų banditai? O gal prasisiekę verslininkai, išdidžiai gliancinių žurnalų fotografams demonstruojantys savo naują žaisliuką-mašiniuką ar eilinį penthauzą, nors didžioji jų įmonių darbuotojų dalis gauna minimalią algą ar kiek nedaug viršaus? Arba solidūs kostiumuoti politikai, partijų ir frakcijų pirmininkai, gavę šias pareigas paveldimuoju būdu?... O gal patyčių virtuozai užkalniai su ramanauskais ir maldeikienėm, nepavargstantys aiškinti, kokie tie lietuviai durni ir nevykę, adresatams paklusniai krizenant?...).“

    Neįmanoma suvokti, suprasti, pajausti, kaip tokius visiškus niekalus galima įterpti į mėginimą rašyti tokia tragiška lietuvių tautai tema. Ar ne geriau būtų tokius asmeninius „pasvarstymus“ pasilikti tik sau? O gal taikoma į kokią premiją?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. oo kas nepatiko? Pūstapapės pupytės ir vierslinykų išnaudojami darbininkai? Ar negerbimas patyčių virtuozų?

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2020-02-27 11:38

    Gaila, bet vienos klišės ir išansktinis nusistatymas prieš tam tikras visuomenės grupes. Lyg Lietuvje nebūtų kitų apart autorės taip nekenčiamų žmonių. Gaila, kad autorei tokia svarbi visų jos išvardintų ir taip nemėgiamų žmonių nuomonė. Panašu, kad tai tik dar viena proga išlieti savo pagiežą ir neapykantą prieš jai nepatinkačius žmones/reiškinius. Jei paliktume tik tą straipsnio dalį apie filmą tikrai apsidžiaugčiau- kokia graži recenzija.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Autore sekmingai megdzioja Sajudzio laiku straipsnius- apie viska ir apie nieka, smerkiami pragmatiski zmones,pasiepiamos kitos soc. grupes....Depresinis, tuscias straipsnis

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-02-27 17:20

      visiškas įsijautimo, išgyvenimo nebuvimas, tuštybių tuštybė

      Panaikinti
  7. Tiesą sakant, linksma matyti purkštavimą dėl itin taiklių autorės pastebėjimų. :)
    O filmas labai geras - tik į seansą reikia eiti su kokių 15 min. pavėlavimu, nes kitaip propagandinio š... reklama užknis. Aš kokiomis 10 min. vėliau nuėjau - ir tai nuo bukos fanatiškos propagandos, vadinamos "moderniu kinu", vos nesutąsė. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-02-28 17:39

      padlaižiavimas arba toks pats lygis

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item