Gonzague de Reynold. Švietėjai ir Prancūzų revoliucija

Ištrauka iš Gonzague de Reynold (1880-1970) knygos „Tragiškoji Europa“, 1934 m. (lietuviškas vertimas - 1939 m., Sakalo leidykla) XVI...

Ištrauka iš Gonzague de Reynold (1880-1970) knygos „Tragiškoji Europa“, 1934 m. (lietuviškas vertimas - 1939 m., Sakalo leidykla)

XVIII a. yra sudėtingas, kadangi jis pastato vienas priešais kitą senąjį režimą ir naują dvasią; kadangi jame slepiasi du pasauliai: mirštantis ir gemantis. Jame vyrauja reformų idėjos, noras veikti, bet jis dar gerai nesupranta savęs ir nemokėtų suprasti. Jis gerai žino, ką nori sugriauti, tačiau dar aiškiai nesuvokia, ką nori statyti. Jį sudaro drąsumas ir bailumas. Jis neapsakomai drąsus, revoliucionieriškas koncepcijoje, kol tenka imti abstrakčią idėją ir iš jos logiškai daryti išvadas; bet vėliau jis pasidaro bailus, kai tik tenka praktiškai idėją ir jos logiškas išvadas pritaikyti.

Jį sulaiko visas senojo režimo svoris, nes šio režimo reikšmė dar didelė jo akyse. Senasis režimas - tai Liudviko XIV amžius, garbė, kuria jo viešpatavimu buvo apsiausta Prancūzija; prie to dar prisideda visi džiaugsmai, visi malonumai, kuriuos teikė šita paskutinė senojo režimo išauginta gėlė - socialinis aukštosios visuomenės gyvenimas. „Kas negyveno apie 1789-uosius metus, - sakydavo Talleyrand Guizot, - tas nežino, kas yra gyvenimo malonumas.“

[...]

Kai tik reikia naujas, revoliucines sąvokas taikyti [literatūroje], tai matosi didelio bailumo. Stabdo geras skonis, padorumas ir tos pačios taisyklės, kurias buvo rengiamasi laužyti: sulaiko senojo literatūros režimo galia. Kai tik kalba eina apie politines ir socialines reformas, filosofai daro taip pat. Nekalbėkim apie Montesquieu, šitą realistą noruose, kuris savo „Įstatymų dvasioje“ stengiasi prieiti prie istorinių ir gamtinių sąlygų, nulemiančių įvairius režimus. Bet Rousseau, toks nuoseklus ir absoliutus „Socialinėje sutartyje“, savo teorijas palieka redaguodamas konstitucijos projektus Korsikos gyventojams ir lenkams; demokratija jam galima tik mažoje valstybėje - jis galvoja apie Ženevą, ne Prancūziją. Voltaire dar daugiau už jį pasiskubina - „visai mažas kraštas“ ir dar reikia, kad jis būtų „laimingoje padėtyje“. Holbach su tuo klausimu susidūręs pasmerkia demokratiją, lygybę, revoliucijas. Mably suformulavęs komunistines teorijas pareiškia, kad „gryna demokratija geruose visuomenės papročiuose būtų puikus valdymas, bet nepakenčiama bloguose“. Condorcet visai nenori pripažinti politinių teisių tiems, kuriuos jis vadina „pasyviais piliečiais“, t.y. be jokio turto. Net švietimo lygybė atstumia Voltaire, Holbach, Diderot, Rousseau. La Chalotais savo rašte „Apie tautos švietimą“ sako: „Visuomenės gerovė reikalauja, kad liaudies apšvietimas nesiektų toliau už jos darbą“. Nuo revoliucijos ir jos žiaurumų filosofai būtų bėgę su pasibaisėjimu. Iš tikrųjų, tie, kurie dar buvo likę gyvi 1789-1798 m., traukėsi šalin. Taip buvo su Restif de la Bretonne, su Mercier, Raynal, Marmontel. Condorcet nusižudė vengdamas giljotinos. „Filosofai nenorėjo, - sako vienas iš jų, Morellet, - nė daryti viso to, kas buvo padaryta, nė vykdyti visom tom priemonėm, kurios pasirinktos, nė atlikti to per tokį trumpą laiką.“ Tai galima pasakyti taip: mes to nenorėjome.

To jie nenorėjo, būdami šalininkais „apšviestojo despoto“, pvz Liudviko XIV ar Richelieu, filosofų, enciklopedistinės diktatūros šalininkai. Praeidami pastebėkim, kad naujoji idėja politikoj XVIII amžiuje daug labiau yra „apšviestojo despoto“ negu respublikos, demokratijos idėja.

[...]

Ne, filosofai to nenorėjo. Bet jie tai pramatė. 1781 m. Diderot rašė kunigaikštytei Daškovai, kad jau sykį smarkiai užpuolus religiją, „nėra galima sustoti ir kad reikią tai tęsti, suverčiant visą atsakomybę šio pasaulio valdžioms.“ Jie tai parengė savo teorijomis. Rousseau vis gali būti atsargus ir realistas, kai kreipiasi į lenkus ar korsikiečius: nė jo „Laikas į Buttafuoco“, nė „Svarstymai apie Lenkijos valdžią“ neturi tokios reikšmės kaip „Socialinė sutartis“ ar „Nelygybė“. Jo, kaip ir kitų filosofų, veikaluose daro ir turėjo daryti įtakos ne susiaurinimai, atsargumai, bet drąsumai, teiginiai, formuluotės ir didžios tezės, abstraktinės idėjos labiau negu praktiniai šių idėjų pritaikymai. Galimas daiktas, kad prieš 1789 metus visuomenė tik visai atsitiktinai įkaito nuo abstrakcijų. Bet tas atsitiktinumas įvyko ir jis užrašytas istorijoje. Čia yra filosofų atsakomybė, galbūt netiesioginė, tačiau labai didelė. Buvo išgarsintos jų premisos, ne išvados. Šios pastarosios dėl ką tik minėtos priežasties neatitiko pirmųjų: premisų drąsumas, išvadų bailumas, Kada Rousseau rašo: „Jūs žuvę, jeigu užmiršite, kad vaisiai yra visų, o žemė - niekieno“, tai įsikalama ši formulė ir iš jos daromos loginės išvados, bet apleidžiami po jos einą paaiškinimai, sušvelninimai. O kada jis teigia: „Yra aiškiai priešinga prigimties įstatymui, vis tiek, kokiu būdu jį aptarsim, kad vaikas įsakinėtų seniui, kvailys gi protingam žmogui, kad saujelė žmonių yra pertekus gėrybių, tuo tarpu kai išbadėjusi dauguma neturi būtinų dalykų“, tada keliama politinė ir socialinė revoliucija ir statoma giljotina.

[...]

Prancūzų revoliucija, kurios, be abejo, filosofai nenorėjo, kurios, be abejo, rimtai netroško nė XVIII amžius, yra tačiau paseka, neišvengiama paseka pačiuose įvykiuose tos revoliucijos, kuri įvyko sielose. Prancūzų revoliucijoje slėpėsi visos kitos. Joje slėpėsi demokratija, kuri nėra pastovus režimas, bet tik laikinė būklė, kultūros sūkurys, iš kurio gali gautis kaip internacionalizmas, taip ir nacionalizmas; kaip liberalinės, taip ir komunistinės idėjos; kaip vieno žmogaus, taip lygiai ir proletariato diktatūra.


Susiję

Politika 7633740219315991096

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-02-11 12:49

    Įdomus straipsnis.
    Autoriaus formuluotės įrodo, kad politinių technologijų konfliktas su visuomenės transgresijomis yra žinomos ir aptariamos nuo seniausių laikų.

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item