Arkivyskupo Gintaro Grušo kalba Vasario 16-osios pokylyje: -umai kaip priešnuodis -izmams

laisvavisuomene.lt Ištrauka Brangūs ateitininkai ir visi šventės dalyviai, susirinkome Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės iš...


Ištrauka

Brangūs ateitininkai ir visi šventės dalyviai,

susirinkome Lietuvos Valstybės atkūrimo šventės išvakarėse, kad švęstume šiais metais Seimo paskelbtus Ateitininkų metus, minėdami 110-ąsias ateitininkijos gyvavimo metines. Ateitininkų metų paskelbimas yra išties reikšmingas mūsų veiklos pripažinimas valstybiniu mastu. Ateitininkija ir jos nariai kartu su visa tauta džiaugėsi laisve, o ją praradus kovojo dėl jos ginklais, politiniais kanalais ir malda. Šiandien vėl džiaugdamiesi laisva tėvyne renkamės minėti Valstybės laisvę ir, dėkodami Dievui, ją švęsti.

Kaskart, minint svarbias sukaktis, yra gera proga ne tik žvelgti į nueitą kelią, bet, grįžus prie ištakų, pritaikyti jas šiandienai ir nusibrėžti ateities perspektyvas. [...]

Tokią refleksiją norėčiau pradėti išsikeldamas tris pamatinius Prano Dovydaičio užduotus klausimus: kuo mes save laikome ir kodėl? Ką mes aplink save matome? Ir kokios mūsų priedermės, siekiai bei keliai?

Taigi, kuo mes save laikome ir kodėl? Grįžkime prie ištakų. [...] Visgi apskritai Dievas žmonėms – ypač kaimuose – buvo labai svarbus, jų gyvenimas buvo persmelktas tikėjimo. Neabejotinai mažiau buvo kvestionuojamos tikėjimo tiesos. Žmonės tikrai daugiau melsdavosi. Galbūt teologinis išprusimas nebuvo platus, tačiau tikėjimo paprastumas nekliudė maldos gyliui. Pasitikėjimas Dievo Apvaizda, pasivedimas Jo valiai, klusnumas Bažnyčios autoritetams buvo nepalyginamai didesni nei šiomis dienomis. Trumpai tariant, krikščionio kataliko laikyseną tuo metu būtų galima apibūdinti trimis žodžiais: „Pray, Pay and Obey“ (Melskis, remk Bažnyčią ir būk klusnus).

[...]

Tad kaip šiandien mes, katalikai, save suvokiame? Kaip vieno Kristaus Kūno nariai, krikštu tapę Bažnyčios, Dievo tautos dalimi. Kiekvienas savaip įsipareigojame gyventi krikšto pažadais ir juos vykdyti savo gyvenime: vieni – Santuokos sakramentu, kiti – vienuoliniais įžadais, dar kiti – kunigo šventimų pažadais. Nėra „aukštesnių“ ar „žemesnių“, „pirmarūšių“ ar „antrarūšių“ Bažnyčios narių. [..] Šiandien itin svarbi tikėjimo branda, kuri neatsiranda savaime. Tikėjimas siekia būti suprastas, permąstytas, įkūnytas kasdieniuose pasirinkimuose. Šiomis dienomis tikrai yra beveik neribotos galimybės pasiekti norimą informaciją, įgyti teologinių žinių, skaityti ir studijuoti Šventąjį Raštą, gilintis į Bažnyčios mokymą, viešai aptarinėti aktualius klausimus ir problemas. Yra taip pat ir galimybė pasiklysti tarp įvairių teologinių svarstymų bei nuomonių. Todėl itin svarbu įsisąmoninti asmeninę atsakomybę ir patiems imtis krikščioniško ugdymosi. Neabejotina, kad teorinės žinios nebus veiksmingos, jei stokosime sakramentinės nuovokos bei praktikos. [...]

Antras klausimas: ką mes matome aplink save? [...] Mūsų visuomenėse vis dar matome statyto socializmo, komunizmo, nacizmo griaunančias ir naikinančias pasekmes . Kiek pasiglemžta gyvybių, kiek skausmo bei negyjančių žaizdų jos atnešė mums ir kitoms pasaulio tautoms.

Šiandien politikos filosofai kalba apie mūsų kultūrą persmelkiančią liberalizmo ideologiją: daug vilčių ir lūkesčių kėlusią Vakarų politinę ideologiją, kuri palaipsniui ėmė griauti pati save ir visuomenę, kurią siekė sukurti, sukeldama prielaidas autoritarinių režimų atsiradimo pavojui. Sistema, kuri savo idėja siekė kuo daugiau individo laisvių, teisių ir galimybių, rodos, atveda prie vis didesnio žodžio, minties ir akademinės laisvės suvaržymo, šeimos institucijos irimo ir kultūrinės tapatybės nykimo, socialinės nelygybės didėjimo, piliečių ir centrinės valdžios susvetimėjimo, universitetų technokratėjimo ir švietimo, grįsto humanitariniais mokslais, išsižadėjimo. Individo laisvių ir teisių sureikšminimas palaipsniui veda į tai, kad valdžia, siekdama užimti Dievo vietą pasaulyje, imasi nuspręsti, kas yra lytis, šeima, tiesa ir panašūs dalykai, kuriems apibrėžti iki tol pakakdavo apreiškimo tiesų ir sveiko proto. Valstybė vis labiau linksta kontroliuoti piliečių gyvenimą: pavyzdžiui, prisidengdama „saugumo siekiu“ vis išmanesnėmis technologijomis renka asmeninius duomenis – taip įsiveržia į privatų asmens gyvenimą; pasitelkdama „tolerancijos“ ar „diskriminacijos“ sąvokas iš viešo diskurso siekia išstumti religiją. Visuomenių poliarizacija, pasidalinimas auga, nepaisant šalių išsivystymo lygio.

Objektyvios tiesos ir objektyvių normų neigimas – reliatyvizmas – tikėjimo plotmėje tik pagilina nuodėmės pajautos krizę ir kelia krikščionybei dar didesnį iššūkį – atlaikyti savo išskirtinumą „religinių pasirinkimų“ mugėje. Reliatyvizmas glaudžiai susijęs su genderizmu, įnešusiu didžiulę sumaištį lytinėje – ypač jaunų – žmonių savivokoje ir bandančiu nutildyti sveikos nuovokos nepraradusius asmenis. Visose socialinio gyvenimo plotmėse įsigalėjęs individualizmas kasa duobę bendro gėrio siekimui, pilietiškumui ir mums, katalikams, taip svarbiam bendruomeniškumui.

Kiti du kraštutinumai, į kuriuos noriu atkreipti dėmesį, tai nacionalizmas ir globalizmas. Įvairios nacionalizmo grimasos reiškiasi kitų tautų žmonių žeminimu ir niekinimu, jų atmetimu, o savos tautos kėlimu aukščiau kitų. Stasys Šalkauskis „Ateitininkų ideologijoje“ rašė: „Tik tas, kas moka išmintingai mylėti savo tautą, atjaus kitų tautų vertę ir supras, kad santykiuose su kitomis tautomis idealu yra toji krikščioniškoji meilė, kuri pritaikyta tautoms, liepia tikram patriotui mylėti kitas tautas kaip savąją.“ Kita vertus, turime globalizmo ideologiją, kuri kultūrinį, tautinį ir religinį savitumą siekia suniveliuoti visuotiniu mastu – suvienodinti politinę ir valdžios sistemą, šalinant trukdžius. Tai kas kita nei globalizacija, kuri gali nešti ir daugybę gerų vaisių – tiek ekonomine, rinkų prasme, tiek ir religijos atžvilgiu. Esame visuotinė Katalikų Bažnyčia, siunčiama į visą pasaulį padaryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmonės.

Visus šiuos ir kitus procesus milžinišku greičiu spartina technologinė pažanga. Gyvendami informacijos pertekliaus laikais sunkiai spėjame persiorientuoti: keičiasi socialinių ryšių, tarpusavio bendravimo, darbo pobūdis ir tempas. Informacijos perteklius vargina, o socialiniai tinklai didina vienišumą. Platus technologijų naudojimas keičia ir žmogišką galią sutelkti dėmesį, taip būtiną tikrajai maldai.

Sociologai dabartinei visuomenei nusakyti naudoja VUCA terminą, atspindintį esminius visuomenės bruožus: kintamumą (Volatility), netikrumą (Uncerntainty), kompleksiškumą (Complexity) ir dviprasmiškumą (Ambiguity). Visi šie reiškiniai visuomenę ir socialinius ryšius daro varginančius ir sunkiai nuspėjamus. Todėl ypač svarbu išsikelti sau trečią klausimą: kokios mūsų – krikščionių, katalikų, ateitininkų – priedermės, siekiai ir keliai?

[...]

Ateitininkija visada siekė skleisti Gerąją Naujieną per išsilavinimą. Šis būdas nepaseno, ši užduotis neišnyksta. Turime rasti tinkamus būdus perduoti krikščioniškąsias vertybes, argumentuotai dalyvauti akademiniame ir viešajame diskurse, kalbėti dabarties žmonėms suprantama kalba. Turime kūrybingai ieškoti būdų ir sprendimų „visa atnaujinti Kristuje“.

Susirinkome čia Vasario 16-osios išvakarėse kartu švęsti ir Lietuvos valstybės atkūrimo dienos. [...]„Žmogaus laisvė yra jėga, ugdanti ir brandinanti jame tiesą ir gėrį. Laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą, kuris yra mūsų palaima“ (KBK 1731). „Kuo daugiau žmogus daro gera, tuo jis tampa laisvesnis. Tikroji laisvė tik ta, kuri tarnauja gėriui ir teisingumui“ (KBK 1733).

Ir baigdamas noriu pasiūlyti raktą, kaip ateitininkų idealai bei principai gali tapti keliu į tikrąją laisvę. Po 110 metų, matome kad nors aplink apie mus daug kas keičiasi, tie patys mūsų penki principai tikslingai veikia kovojant ir apsaugant nuo šių dienų -izmų. Mūsų prinicipų -umai ir šiandien veikia kaip priešnuodis šių dienų mus supantiems ir slegiantiems -izmams.

Katalikiškumas yra neabejotina atsvara religiniam reliatyvizmui, agnosticizmui, ateizmui. Ateitininkas, gilindamasis į Bažnyčios mokymą ir stengdamasis pagal jį gyventi, liudija, apaštalauja ir patvirtina apreikštąją tiesą, visuotinių moralės normų egzistavimą ir paveikumą.

Tautiškumas, ateitininko puoselėjimas, pasipriešina ir užkerta kelią tiek globalizmui, siekiančiam tautas suniveliuoti ir uzurpuoti, tiek nacionalizmui, savo tautą iškeliančiam aukščiau kitų. Mylėdamas Lietuvą, lietuvių kalbą ir istoriją, dirbdamas Lietuvos labui, ateitininkas liudija ir patvirtina, kad tautų bei kultūrų savitumas yra vertybė, kurią dera saugoti ir dėl kurios verta kovoti bei dirbti ir toliau kuriant savąją kultūrą. Juk ir šių metų šūkis yra „Ateikite kurti“.

Šeimyniškumas be jokios abejonės yra priešprieša individualizmui. Būdamas geras šeimos narys, gerbdamas savo tėvus ir mylėdamas savo brolius bei seseris, ateitininkas liudija ir patvirtina, kad žmogus sukurtas ne savanaudiškai saviraiškai, o gyvenimui dėl kitų, dėl Kito. Namų Bažnyčia duoda vaikams pirmąją bendruomenės patirtį. Čia ir išmokstama, kaip gyventi atsižvelgiant ne tik į savo norus, bet atpažįstant ir kito žmogaus poreikius ir svarbą.

Inteligentiškumas yra būtinas priešnuodis reliatyvizmui. Siekdamas aukštų idealų, studijuodamas, plėsdamas interesų ratą bei ugdydamas stiprų charakterį, ateitininkas liudija ir patvirtina gebėjimą išlikti atsparus įvairioms ideologijoms ir išlaikyti vertybinį stuburą. Kartu tai Tiesos ieškojimas, remiantis tikėjimu ir mokslu; sugebėjimas kartu ieškoti tiesos ir ją skleisti, dalintis, vedant į ją kitus.

Visuomeniškumas – aktyvus dalyvavimas visuomenės gyvenime – yra vienas iš būdų atsispirti liberalizmo ideologijos pasekmėms ir destrukcijai. Ateitininkas, suprasdamas, kad yra visuomenės narys, jausdamas atsakomybę už kitus, liudija ir patvirtina, jog įmanoma išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp pagarbos asmens teisėms bei laisvėms ir bendrojo gėrio siekimo. Tokį visuomeniškumą rodė ne tik ateitininkai, pasirašę Vasario 16-tosios Nepriklausomybės aktą, bet ir tie, kurie išėjo kovoti už Tėvynės laisvę, tie, kurie įvairiais būdais, kad ir išblaškyti po visą pasaulį, nepamiršo nepriklausomos valstybės idealo ir siekio pavieniui ar kartu dirbant ir kovojant tą laisvę atkurti.

Šiandienos pokylis labai gražiai simbolizuoja ir atspindi katalikiškos gyvensenos perspektyvą: švęsti ir veikti. Veikimas kyla iš šventimo, kaip jau minėjau kalbėdamas apie Eucharistiją. Švenčiame ją, kad patys būtume pašventinti ir kad paskui savo darbu bei veikla pašventintume pasaulį. Švęskime ir savo laisvę ir nepriklausomybę, kad būtume sustiprinti ja gyventi ir savo gyvenimu, savo kasdieniais veiksmais ją įtvirtinti ir ją apginti.

Garbė Jėzui Kristui!


Susiję

Religija 4025364154923243070

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-02-24 12:05

    joo...Nu tu matai,koki niekšai tie "nacionalistai".Tik nepagalvojo arkivyskupas,kad jei ne tie nacionalistai,tai kažin ar jis būt iš savo amerikės atvaręs ir arkivyskupu patapęs. Nesiseka mums su arkivyskupais,niekaip lietuvių negaunam.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Panašu, kad jis nacionalizmo nuo šovinizmo neskiria.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2020-02-24 14:29

    Liberalkrikščionybė irgi -izmas bjauri atmaina.Ji irgi Kovo11-osios Lietuvoje plinta,bet Gerb.Arkivyskupas apie ją nutyli.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nebūkite naivus, liberalioji krikščionybė yra patogi tikėti, nereikalauja pastangų, o kur lengva - ten daug avelių. Kur daug avelių - ten daug pelno.

      Panaikinti
    2. Ir dar paklauskite, ar tai apskritai krikščionybė. Katalikybę vargu ar pavadinsi krikščionybe.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2020-02-25 08:52

      Kad atvirkščiai - liberalioji krikščionybė aveles tik praranda. Pasidomėkite skaičiais, kurie, deja, aiškiai tai rodo. Tiek tikinčiųjų, tiek dvasininkų skaičius auga tik tradicinės liturgijos ir doktrinos besilaikančios kongregacijos.

      O kad katalikybė - ne krikščionybė, tai jau tik nereikia..... Katalikybė prasidėjo su pačiu Kristumi ir Jo apaštalais. Iš katalikybės išsivysčiusios sektos yra atitrūkusios tiek doktriniškai, tiek elementariai istoriškai, o dar ir gavo savo klaidingų tikėjimų pradžią iš amoralių veikėjų (Liuteris, Henrikas VIII ir kiti)

      Šv. Maksimilijonas Kolbė apie tai, kodėl yra tiek daug denominacijų:

      Bardas, girtaujančio imperatoriaus Mykolo III dėdė, valdęs jo valstybę, gyveno kraujomaišoje su savo paties sūnaus našle. Šventasis vyskupas Ignacas jį perspėjo, bet veltui. 857 metais, dieviškosios liturgijos metu, jis paskelbė jį viešuoju nusidėjėliu. To pasekmės: pyktis, šv. Ignaco ištrėmimas, naujas patriarchas – Fotijus ir stačiatikybės pradžia.

      Martynas Liuteris, vienuolis augustinas, sulaužė įžadus, išviliojo iš vienuolyno vienuolę, ją vedė ir sukūrė protestantizmą.

      Anglijos karalius Henrikas VIII buvo pavargęs nuo santuokinio gyvenimo su Kotryna iš Aragono ir norėjo vesti Aną Bulin; vėliau jis keitė žmonas kaip pirštines, ir taip nedoras monarchas 1537 m. įkūrė anglikonų bažnyčią, nes popiežius negalėjo leisti ir neleido jam tokiu būdu peržengti Dievo įsakymo.

      Panaikinti
    4. "liberalioji krikščionybė aveles tik praranda. Pasidomėkite skaičiais". Pasidomėkite - ar daug avelių turi lefebristai, kurie nepriima modernistinių iškraipymų ir stengiasi laikytis katalikiškos tradicijos? Kiek Lietuvoje liberaliųjų pseudokatalikų ir kiek tradicinių?

      "Katalikybė prasidėjo su pačiu Kristumi ir Jo apaštalais." Nejaugi?? O gal ortodoksalioji krikščionybė, nes jokių popiežių tada nebuvo? Ir nebuvo jų kelis šimtus metų! O katalikybė = popiežius. 1054 metais Romos popiežius Leonas IX atskyrė nuo Bažnyčios Konstantinopolio patriarchą Mykolą I Kerularijų dėl to, kad šis uždarinėjo Vakarų apeigų Bažnyčias, o tabernakuliuose saugomas neraugintos duonos atnašas (ostijas), pašventintas Vakarų apeigose, įsakė išmesti. Atsakydamas į tai, patriarchas atskyrė nuo Bažnyčios popiežiaus legatus. Taip oficialiai įvyko didžioji schizma, nors ji brendo jau seniai.

      Vienuolį Martyną Liuterį papiktino katalikų bažnyčioje daromi nusikaltimai prieš Dievą, ypač indulgencijos, kai be atgailos (!), už pinigus galėjai nusipirkti dangaus karalystę. Nesekite pasakų apie Liuterį. Jis pasielgė sąžiningai, matydamas katalikų ištvirkavimą. Kita vertus, jis daug ko nesuprato ir sukūrė visiškai iškreiptą mokymą.

      Dėl Henriko VIII nesiginčiju. Bet katalikai dabar patys su anglikonais bendrauja ir vadina, nebežinau, broliais ar pusbroliais. Žydus vadina "vyresniaisiais broliais";).


      Panaikinti
    5. Anonimiškas2020-02-25 12:49

      Tai žinoma, kad absoliučiais skaičiais žiūrint, vadinamieji tradicionalistai sudaro visišką mažumą, tačiau faktas, kad moderni Bažnyčia tikinčiuosius praranda, o tradicinių tikinčiųjų skaičius auga. Prancūzijoje šitas procesas pažengęs jau toliau - kažkur buvo skaičiuojama, kad dabartinėms tendencijoms išliekant, po 20 metų ketvirtadalis visų kunigų Prancūzijoje (nepamenu tikslių skaičių, bet kažkas panašaus) bus išėję iš tradicinių seminarijų. Tai jau daug. Lietuvoje procesai dėl sovietmečio tik pradeda įsibėgėti, tačiau tendencija yra.

      Labai įdomu, iš kur ištraukėte, kad popiežių nebuvo 300 metų. Popiežių rinkimas prasidėjo su šv. Petro mirtimi, visi pirmųjų laikų popiežiai (bent 30 jų) iki pat Liberijaus, gyvenusio 4 a. vid. buvo paskelbti šventaisiais, dauguma ar visi jų mirė kankinių mirtimi. Sąrašą tikrai rasite visur.

      Dėl Liuterio - atskira tema. Baisiai daug "juodųjų legendų" gaubia tų laikų Katalikų Bažnyčią, o Liuteris yra tapęs kovos už teisybę ir tyrą religiją simboliu, tačiau, trumpai tariant, jis buvo nelabai stabilios psichikos nepraustaburnis (paskaitykit bent truputį jo raštų ar žymiausių frazių, jei pavyks įžiūrėti mintį tarp daugybės keiksmų ir nešvankybių), pats sunkiai tikėjęs savo mokymu (kas taip pat yra užfiksuota jo paties raštuose ir kuris, šiaip ar taip, kaip ir pats sakote, vertas atskiros diskusijos dėl savo klaidingumo).

      Dabartinė politika žydų ir anglikonų atžvilgiu tik ir iliustruoja dabartinės Bažnyčios silpnybes, prieš 60 metų pasukus modernizmo keliu.

      Panaikinti
    6. Dėl popiežystės aš irgi prisiskaičiau tų pasakų apie "popiežių" Liną, Kletą ar dar ten kurį. Jokių tokių "popiežių" nebuvo. Net pirmajame apaštalų susirinkime vadovavo apaštalas Jokūbas, o ne Petras. Ir apskritai, kaip popiežiai galėjo būti, jei katalikybė atsirado tik po schizmos? Iki tol jokios popiežystės kaip tokios nebuvo. Buvo vadinamoji pentarchija, penki patriarchatai. Bažnyčia savo esme yra SUSIRINKIMINĖ, o jei būtų buvusi popiežystė, tuomet iškilusius klausimus juk būtų sprendę su popiežiaus balsu, o ne susirinkimuose. Tačiau I susirinkimas pasmerkė arijonizmą, kiti - Nestorijaus ereziją, monoteletizmą, origenizmą ir t.t. Romos patriarchatas iškėlė savo sprendimus aukščiau Visuotinių Susirinkimų ir nuo meilės principo perėjo prie lyderystės. Siekiu lyderiauti ir prievarta grįsta visa katalikybės istorija - inkvizicija, kankinimai, kryžiaus karai ir kt.
      --------------
      Liuterį "bent truputį" galiu pacituoti. Savo knygoje "Popiežija - velnio išmonė" bažnyčią jis vadina "telyčia", o popiežių - "gegute, lesančia svetimus kiaušinius ir dedančia kardinolus". Jo šventenybę jis vadina "fokusininku ir sukčium, epikūrine kiaule, velnio atbulai pagimdyta ir norinčia, kad žmonės jai bučiuotų užpakalį". Gal užteks;).

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2020-02-26 08:13

      Tikrai užteks. Nes jei jau liečiate "inkvizicijas ir kankinimus", nelabai yra ką bekalbėti. Pasidomėkite naujausiais tyrimais kad ir šio portalo viešintuose tekstuose:

      http://www.propatria.lt/2019/02/thomas-f-maddenas-isgalvoti-kryziaus.html?showComment=1551179453329

      http://www.propatria.lt/2019/02/thomas-f-maddenas-tiesa-apie-ispanijos.html

      ir nesidarykite sau gėdos

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2020-02-24 20:54

    „Pray, Pay and Obey“-???
    „kintamumą (Volatility), netikrumą (Uncerntainty), kompleksiškumą (Complexity) ir dviprasmiškumą (Ambiguity)“-???

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-02-24 23:25

      kvestionuojamos, diskurso, refleksija

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2020-02-24 23:18

    Vikipedia: „Nacionalizmas – ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės nacionalinį (tautinį) bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę tokio bendrumo pagrindu į valstybinį darinį.“ Tai vadinama „kraštutinumu“.

    Kalbant apie „grimasas“, galimai vertėjo prisiminti nesibaigiančius pedofilijos skandalus, daugybę kartų plačiai nušviestus Vakarų žiniasklaidos?

    Globalizmas - „kraštutinumas“, tačiau globalizacija „gali nešti ir daugybę gerų vaisių – tiek ekonomine, rinkų prasme, tiek ir religijos atžvilgiu. Esame visuotinė Katalikų Bažnyčia, siunčiama į visą pasaulį padaryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmonės.“ Pritrenkiantis atvirumas!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2020-02-25 10:04

    Į visą pasaulį Jėzus siuntė apaštalus, pirmuosius krikščionis. Dabar tokio reikalo nėra, krikščionybė paplitusi visame pasaulyje, kitos religijos irgi turi savo vietą ir yra pripažintos, tad išstumti jas būtų tiesiog netolerantiška. O gal tolerancijos čia jau nereikia? Kaip politikai užsimojo sukurti rojų žemėje, nes savo kieme elementariai tvarkytis nesugeba, taip silpni šių dienų krikščionys imsis irgi viso pasaulio? Ar gerb. Bažnyčios tarnas nepastebi, kad Europoje naikinama krikščionybė? Kur ims misionieriauti, gal atbėgėlių stovyklose, jų naujuose butuose, mečetėse?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dabar nebėra reikalo skelbti krikščionybės?! "Mt 24,14:
      "Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas”. Krikščionybę reikia skelbti iki pasaulio pabaigos, kol ateis Kristus. Ir juo baisiau, kai žmogus rašo, jog ir kitos religijos yra pripažintos (!!). Kaip jos derinasi su Kristaus mokymu?!

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2020-02-25 10:58

      Monopolis versle yra labai blogai.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2020-02-25 11:10

      > Anonimiškas 2020-02-25 10:04 Taip. Privaloma gerbti kitų tautų tikėjimus, kuriems tūkstančiai metų, kurie atsirado net ir anksčiau už krikščionybę. Tai žmogiškumo klausimas, pirmiausia. Atjautos klausimas. Kiek religiniai karai, religinė nesantaika atnešė aukų, kiek skausmo ir kančių! Baisu.

      Panaikinti
    4. Aš negaliu gerbti klystkelių, erezijų, sektantizmo. Galiu tik gerbti žmogų kaip Dievo paveikslą, bet ne jo klaidas.
      Taip, religinė nesantaika atnešė daug kančių, bet geriau pakentėti kažkiek laiko čia ir likti ištikimam Kristui, nei gyventi taikoje su eretikais, bet amžinybėje - be Dievo. Juo labiau, kad ir Kristus visiškai nebuvo nusiteikęs ekumeniškai - toji dvasia Jam buvo absoliučiai svetima! Jis kalbėjo radikaliai: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais.

      Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“.

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2020-02-25 15:59

      „nei gyventi taikoje su eretikais“ - religinis fundamentalizmas? Baisu.

      Panaikinti
    6. Ką reiškia "fundamentalizmas"? Tai rėmimasis krikščioniškojo mokymo pagrindais. Nejau remti savo tikėjimą Kristaus mokymu yra fundamentalizmas? Baisu yra neprieštarauti tiems, kurie išpažįsta klaidą. Nes klaidingai tikėsi - klaidingai gyvensi, būsi, galų gale, nelaimingas. Kaip galima būti abejingam tam, kuris klysta? Tai reiškia mano abejingumą kito žmogaus likimui.

      Panaikinti
    7. Norėjau pasakyti - nejau remti savo tikėjimą Kristaus mokymu yra fundamentalizmas blogąja prasme, kaip siaurakaktiškumas?

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2020-02-25 11:24

    Pasiųskit misionierių į Vatikaną. Vatikano politikas, kolaboruodamas su Berlyno-Paryžiaus-Briuselio cicilikais, užsimojo išstumti krikščionybę iš Europos. Kas kurta šimtus metų, baigiama naikinti per dešimtmetį. Vėl iš naujo kursit Europoje krikščionybę?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pranciškus pareiškė, kad šios Kalėdos Europai buvo paskutinės. Jis turbūt turėjo galvoje katalikybę.
      O krikščionybė nesunaikinama, ji išliks iki pat antrojo Kristaus atėjimo. Tiesa, nesu nusiteikusi taip optimistiškai kaip anonimiškas 12.49.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2020-02-25 15:39

      Nepamirškite, kad jis ne pats išsirinko, o jį išrinko. Tai reiškia, kad jis turi daug remėjų, bendraminčių.

      Panaikinti
  7. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gaila, kad unknown ištrynė savo komentarą, geras buvo. Matyt, rašyti komentarus irgi reikia drąsos. Ir ne tik drąsos. Reikia išmokti valdyti emocijas, reikia geranoriškumo, atsakomybės.
      Bet tai sunkus dalykas. (čia ne apie unknown, o apskritai).

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2020-02-25 17:45

    atsakymas Unknown 2020-02-25 16:59
    „Fundamentalizmas – kokios nors tiesos supratimas griežtai paremtas jos fundamentinėmis idėjomis, ir bekompromisinis jų laikymasis bei taikymas.
    Krikščioniui fundamentalistui – Biblija; haredi judėjui – Tora; musulmonui – Koranas. Fundamentalistai savo religinį tekstą dažniausiai priima pažodžiui kaip absoliučią tiesą ir stengiasi gyventi pagal savo tikėjimo knygą. Jo atstovai tiki, kad egzistuoja vienintelė tiesa ir, kad jie tą tiesą pažįsta. Tai nuostata tvirtai ir nenukrypstamai laikytis tam tikros tikybos su visais jos atributais, nesileidžiant į kompromisus, nešvelninat jos, nemenkinant statuso.“ Tai sutrumpintas tekstas iš vikipedijos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Siūlyčiau atsargiai vertinti vikipedinius tekstus - ypač "jautresniais" klausimais. ;)
      Čia bendras pastebėjimas, ne būtent šiam konkrečiam atvejui.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2020-02-25 19:09

      Sutinku, Jūs teisus. Vikipedia tikrai nėra pasaulio bamba. Ten galima rasti visko...

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2020-03-05 14:38

    Šiaip geras tekstas.Bet šaukštas deguto medaus statinėje yra ..Jis nacionalizmą ir globalizmą prilygino dviem blogietiškiems kraštutinumams…
    Man regis, nacionalizmas yra natūrali ir adekvati ( pasididžiavimo, rūpesčio savo tauta,savo politine bendruomene) pasaulėjauta…Tarkim, kiekvienas adekvatus doras žmogus pirmiausia rūpinasi savo šeima,savo vaikais (o ne viso kiemo,kaip višta perekšlė...)_ bet gerbia ir kitas…
    Šovinizmas tai kraštutinumas,savo nacijos iškėlimas virš visų...) Kard. S.Tamkevičius pasimetusiam globalizmo vėjyje arkivyskupui galėtų smegenis apšviesti…)Gal Grušas mokėsi kartu ar bičiuliavosi su kolaborantu komsomolcu Linu Linkevičiumi ir iš jo prisisėmė neapykantos tautos pamatams?
    O gal priežastis vulgari- jo kalbų rašytojas- sekretorius yra slaptas liberastas-šimašininkas?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item