Rasa Čepaitienė. Signalinės sistemos II. Užmirštuolė

propatria.lt nuotr. Įvadinės pastabos  Šiuo tekstu niekaip nenoriu įžeisti ar pasmerkti žmonių, kurie segasi neužmirštuoles, nuoširdž...

propatria.lt nuotr.
Įvadinės pastabos 

Šiuo tekstu niekaip nenoriu įžeisti ar pasmerkti žmonių, kurie segasi neužmirštuoles, nuoširdžiai ir be jokių šalutinių tikslų pagerbdami Sausio 13-osios nakties didvyrius.

Antra, nesutinku su tais, kurie mano, kad neužmirštuolininkų“ ir antineužmirštuolininkų“ kivirčas jau neva yra išsisėmęs, pavėlavęs ir beprasmis, tik be reikalo drumsčiantis šventą Sausio 13-osios aukų atminimą. Toliau bandysiu paaiškinti, kodėl.

Taigi. Sausio 13-oji yra ne šventė, o minėjimas, kaip ir nusako pats žodis, skirtas atminti svarbius praeities įvykius, neleisti jų pamiršti. Šalia Kovo 11-osios tai yra pamatinis naujausios Lietuvos valstybės istorijos įvykis. Nors minėjimų Lietuvos atminimo kultūroje ir atmintinų datų sąraše yra ne vienas, pradedant krikščioniškomis Kalėdomis (Išganytojo gimimo fakto atminimas) ar Velykomis (Jo kančios, mirties ir Prisikėlimo fakto atminimas), tačiau kažkodėl tik šiam minėjimui prireikė specialaus atminimo ženklo, kurių kiti istorinių įvykių minėjimai neturi. Taip gauname tam tikrą tautologiją, vedančią prie klausimo, kam ir kodėl atrodė būtina šį atminimo priminimo ženklą įterpti į jau susiformavusią Sausio 13-osios pagerbimo tradiciją, dargi padaryti jį centriniu? Ar jis tikrai buvo neišvengiamas, o jei taip, kokias funkcijas turėjo atlikti ir tebeatlieka?

Deja, akivaizdu, kad ši naujo ženklo įvedimo į jau egzistuojančią prasmių ir ritualų sistemą operacija nebuvo itin vykusi. Jis iki šiol tebekeliai aistras, skatina pyktį ir nesusikalbėjimą. Tokią išvadą galima padaryti su sąlyga, jei jo kūrėjai išties norėjo visus apjungiančio ir didvyrius pagerbiančio simbolio, o ne siekė kažko kito.

Jeigu Sąjūdis stengėsi grąžinti sovietų išstumtus tautinius ir valstybingumo simbolius, kurie buvo gaivinami spontaniškų iniciatyvų iš apačios“, ir visi greit pajuto jų mobilizacinę galią telkti bei įkvėpti, tai šis ženklas, arba brendas, kaip kad jį atvirai pavadino jo kūrėjas V. Saldžiūnas, buvo nuleistas iš viršaus, iš galią turinčių bei juos aptarnaujančiųjų rato, nesivarginant argumentais, o ne keiksmais palydėti jo poreikio pagrindimą, ir iki šiol lieka nesutarimo ir susierzinimo akmeniu“, ant kurio kasmet vėl ir vėl suklumpama.

Mano supratimu, esminės neužmirštuolės funkcijos yra šios. Ja pirmiausia paženklinami savieji, egzistuojančiai oligarchinei neonomenklatūrinei sistemai, elitui ir privilegijuotiesiems priklausantys draugai bei jų grupės, vis intensyviau siekiantys monopolizuoti istorijos rašymą bei atminimą, taip atskiriant save nuo priešų, svetimųjų, šiai sistemai nepriklausančių. Antra, pastebėtas imanentiškai konfliktiškas šio ženklo pobūdis nėra joks atsitiktinis jo trūkumas ar yda, o nemenkas privalumas, padedantis iškart ir neklystant atlikti šį atskyrimą. Trečia, juo patikrinamas visų likusių piliečių lojalumas esamam galios centrui (todėl neužmirštuolės taip atkakliai, privaloma tvarka, diegiamos darželiuose bei mokyklose, valdiškose įstaigose ir per LRT, tam atvirai pasitelkus administracinius svertus bei resursus, o jokiu būdu nėra paliktos savaiminiam ir spontaniškam entuziazmui). Ketvirta, ir tai įdomiausia. Prisimenant vieną iš neurolingvistinio programavimo (NLP) teorijų, kad mūsų pasąmonė nežino žodelyčio „ne“ , tad viską suvokia tiesiogiai, galima paklausti, o ką gi UŽMIRŠTUOLĖ iš tiesų skatina pamiršti? Prisiminkime, kada šis ženklas atsiranda. 2014 m. neužmirštuolės akcija organizuojama pirmąsyk, jos ambasadorė - LR Prezidentė D. Grybauskaitė ir kiti jos svitos asmenys su konservatoriais priešakyje. Atsitiktinumas, ar ne, bet kaip tik prieš metus, 2013 metais, skandalingoji žurnalistė R. Janutienė, neseniai išmesta iš eterio dėl uždraustos laidos apie JE, parašo knygą „Raudonoji Dalia“, kuri mūsų isteblišmento sutinkama ledine tyla, bet liaudyje plačiai aptarinėjama, nes atidengia, kaip dabar populiaru sakyti, „prieštaringai vertinamus“ Prezidentės praeities aspektus. Jei, norint būti išrinktai pirmai kadencijai, pakako juos tiesiog nutylėti, tai šiuosyk jau tenka griebtis kontroliuojamos amnezijos. Tarp 2013 m. vidurio ir 2014 m. gegužės, kai ji išrenkama antrą kartą, yra itin svarbu suformuoti ir įtvirtinti vienprasmiškai teigiamą, Lietuvai visada buvusios lojalios Prezidentės įvaizdį. Neužmirštuolė šiuo atveju puikiai uždengia jai ir kitiems, tomis dramatiškomis dienomis tyliai stovėjusiems po medžiu, nepatogius klausimus: kur ir kieno pusėje buvote tomis lemiamomis 1991 m. sausio dienomis? Tuo tarpu nezabudkė tam tikrai publikai taipogi siunčia signalą apie sovietinių atminimo tradicijų reminiscensijas... Tuo pačiu nejučia, pamažu imama keisti ir pati Sausio 13-osios minėjimo žinia - žuvusieji už Lietuvos laisvę, už Vasario 16-osios Respubliką, paverčiami kovojusiais už abstrakčią, neoliberalų godojamą, laisvę...

Todėl nemaža žmonių, pasižyminčių prigimtiniu jautrumu simbolikai, intuityviai ir nepriėmė žydrosios gėlelės, veikiai jos formoje įžvelgė perdažytą penkiakampę žvaigždę. Jau neminint kitų šio ženklo istorinių prasmių, neturinčių nieko bendro su Sausio 13-osios tragedija, kas rodytų tik jo brendintojų nepasivarginimą paieškoti kažko originalesnio ar kūrybiškesnio (analogija su išties autentišku ir efektyviu Pirmojo pasaulinio karo netektis žyminčiu ženklu - kraujo spalvos aguona (britų poppy) - šiuo atveju atrodo dirbtinė ir pritempta).

Pastebėtina, kad panašios sovietinės ar pasaulinės konotacijos vėliau ataidės ir A. Labašausko „Laisvės kalvos“ projekte. Priminsiu, panašių formų žemės menas buvo realizuotas Kaune komjaunuoliams atminti, jau nekalbant apie Vietnamo memorialą ir daugybę kitų pasaulinių pavyzdžių. Ši netiesioginė, bet svarbi sąsaja mums leidžia į neužmirštuolę pažvelgti kaip į vis stiprėjančios tendencijos vieną iš pavyzdžių. Kontroliuojamo pakaitinio patriotizmo tendencijos, kurios metu nacionaliniai simboliai arba atvirai išstūmiami, pakeičiant ypatingu originalumu nepasižyminčiais naujaisiais „brendais“, kaip kad atsitiko su Vyčiu, numatytu Lukiškių aikštei, ar Baltijos kelią primygtinai susiejant su kardelio simboliu, arba bandomi uzurpuoti, kad būtų naudojami tik ten ir tik tiek, kiek dar yra reikalingi atlikti reprezentacinę-dekoraryvinę funkciją, tuo pačiu iš jų atimant politinės mobilizacijos įrankio galią. Netikite? Juk apie tai jau atvirai yra parašęs elitinis delfio apžvalgininkas Bernardas Gailius. Pacituosiu: „Gedimino stulpai jau tapo de facto fašistiniu simboliu. Šiek tiek stulpus dar gelbėja oficialaus Lietuvos kariuomenės simbolio statusas, bet tai – trapi priedanga nuo fašizmo. Didelė rizika kyla ir trispalvei, nepaisant jos konstitucinio statuso. Trispalvė labai vilioja fašistus kaip išskirtinis tautos ir tautiškumo ženklas. Kaip seksis neužleisti jiems tautiškumo teritorijos – pamatysime“. Tai ir stengiasi neužleisti, ką atskleidė ir parodomasis mokytojos Astros sutramdymas. Supratote? Tas pats simbolis teisingose, „saviškių“ rankose yra tinkamas ir legitimus, o svetimųjų - jau suterštas, išniekintas ir vertas konfiskavimo kaip nusikaltimo įkaltis. Ką ir padarė pareigūnė Karina, atėmusi trispalvę iš jai laikyti netinkamų fašistės rankų.

Manote, skleidžiu per daug sąmokslo teorijų? OK, peržvelkime pagrindinius nacionalinius simbolius, asmenybes ir datas. Ar jų tarpe dar likęs bent vienas, kuris nebūtų bandytas dekonstruoti, perprasminti arba pakeisti modernesniu ir pažangesniu? Ar bent paskleisti jais abejones? Vytis - pernelyg agresyvus ir maskulinistinis, Gediminaičių stulpai ir Trispalvė - „beveik fašistiniai“, J. Basanavičius - nemodernus ir antieuropietiškas, A. Smetona - autokratas ir Rusijos agentas, Lietuvos partizanai - žydšaudžiai ir antisemitai, J. Marcinkevičius - sovietinis prisitaikėlis, Sąjūdis - prototalitarinė izoliacionistinių nacionalistų organizacija... Antai nusipelnęs LTSR laureatas Marius Ivaškevičius jau ir Vasario 16-ają ką tik paskelbė abejotina, neverta švęsti, data.

Pabaigai pacituosiu vieną šiemetinį nezab..., ups, neužmirštuolininką: „Nėra ir negali būti dviejų, trijų ar penkių Lietuvų. Ji yra viena – mūsų visų. Nėra Lietuvos lietuvių ir užsienio lietuvių. Visi mes esame viena tauta. Lietuvos vientisumas neatsiejamas nuo mūsų visuomenės vienybės. Tik vieningi būsime stiprūs. Tik kartu sutelkę jėgas, veikdami kryptingai ir bendrai būsime valstybė, kuri gyvena gerai“.

Kodėl tad naujasis JE, taip trokštantis tautos vienybės ir susitelkimo didiems darbams, prisisegė šį kiršinimo ir skaldymo simbolį, jo pirmtakės suformuotos tvarkos paveldą? Atsitiktinumas, nesusivokimas, inercija ar... ?

Visos gyvūnų rūšys turi signalines sistemas, padedančias komunikuoti. Žmonės čia nėra išskirtiniai. Simboliai ir ženklai dekoduojami ir perskaitomi, jais reiškiama ištikimybė tam tikroms vertybėms. Jie mobilizuoja ir sutelkia.

Ką tad reikštų pastaraisiais metais itin suintensyvėjusios pastangos ir bandymai dekonstruoti ir perprasminti pamatinius Lietuvos tapatumo ženklus? Kas ir ko tuo siekia?


Susiję

Rasa Čepaitienė 3916227926696641189

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item