Liudvikas Narcizas Rasimas. Istorija ir istorikai

propatria.lt nuotrauka  Išsilavinęs žmogus negali pilnaverčiai gyventi nežinodamas istorijos, nes ten beveik visada glūdi dabartinių pr...

propatria.lt nuotrauka 
Išsilavinęs žmogus negali pilnaverčiai gyventi nežinodamas istorijos, nes ten beveik visada glūdi dabartinių problemų šaknys. Einamieji reikalai – nėra istorija, kaip ir dalykai, neturintieji bent trijų kartų perspektyvos. Sąžiningi istorikai jų netyrinėja, kaip ir neužsiima ateities spėlionėms, palikdami tai politologams ir politikams. Politikuojantis istorikas – tai jau ne objektyvus istorikas.

Kaip teisininkai, gydytojai, inžinieriai nėra visos teisė, visų medicinos sričių, visų inžinierinių dalykų žinovai ir apie visumą žino tiek, kiek to reikalauja jų pasirinktos tyrinėjimų ar darbo sritys, taip iki šiol elgėsi ir garbingi istorikai, juo labiau, kad jų garbingu objektyvumu naudojasi visi išsilavinę žmonės, nes istorijos žinojimas yra prestižinė jų išsilavinimo dalis.

Geram istorikui, kad sugebėtų objektyviai apibendrinti istorinius įvykius, istorine tema parašytos disertacijos nepakanka, juolab kada aptariami ne tame darbe ištyrinėti dalykai. Kada kalbama apie Valstybės istoriją, tai ji neatsiejama nuo teisės istorijos, įrodymų vertinimo teorijos, o pastaroji nuo teisės teorijos, o ši nuo politinių teorijų istorijos. Nagrinėjant valstybių raidą atskiruose kontinentuose būtinos ir diplomatijos istorijos žinios. Daugumą minėtų dalykų privalomai studijavo universitetinį išsilavinimą gavę teisininkai. Štai kodėl žymiausi istoriniai veikalai yra parašyti ne istorikų. Daug istorijos mokslui savo tyrinėjimais yra nusipelnę inžinieriai, gydytojai, žurnalistai ir kiti. Jų darbai  visuotinai pripažįstami pagal jų istorinį objektyvumą, visiškai nekreipiant dėmesio į turėtą diplomą. Žinoma, turinčių istoriko išsilavinimą tyrinėjimai ir jų pagrindu daromi objektyvūs apibendrinimai buvo ir bus bene vieni iš pagrindinių dalykų istorijos moksle, bet tik ne istorikų-politikierių  nuomonėse. Tiek lenkai, tiek rusai tokių, vykdančių valdžios nurodymus turi ne tik pas save, bet ir Lietuvoje. 

Kada per radiją išgirdome Istorijos instituto vadovo ir jam talkinusios Vilniaus universiteto dėstytojos paniekinančią nuomonę, kad negalima tikėti archyvuose atrastais dokumentais ir jų vertinimu vien todėl, kad juos atrado ar vertino ne istorikas, bet inžinierius, o jų pačių aiškinimai daugiau panašėjo į gerą honorarą gavusių advokatų politines kalbas politiniame procese, nei istorijos mokslą atstovaujančių asmenų mokslinę argumentaciją, supratome, kad šie žmonės politikuoja, jie jau neatstovauja istorijos mokslui. Kada Istorijos instituto direktorius dar pasigyrė, kad tai jie balsuodami pasiekė, jog 2019 m. Seimo nebūtų paskelbti pirmojo Lietuvos prezidento metais, abejonių šio instituto tikrąja veika dar padaugėjo. Tad kokia dar politine veika jie  užsiima, kas juos įtakoja? Nuspėti nebūtų sunku. Išduoda interesai.

Šiandien praeities vertinimai iškyla visu aštrumu. Sutartinė Europos Sąjunga rašo savo istoriją. Šalis, patyrusi okupaciją , šalis-okupantė, šalis nepatyrusi nei to, nei ano – sunkiai susitaria, kaip vertinti praeitį, nes kiekviena tauta turi savo istoriją. Bandymai suvienodinti požiūrius nutylėjimais, kitokiais tų pačių įvykių aiškinimais ar tiesiog agresyviu melu – nei valstybių, nei jų žmonių nesuartins. Kapitalinio veikalo „Europos istorija“ autorius Narmonas Denis pastebi, kad labiausia supainiota istorija Europoje yra Lenkijos istorija. 

Pridursiu, kad nagrinėjant Lietuvos-Lenkijos santykius, tebepainiojama toliau. Nors 1918 m. vasario 16-sios akto juridinis turinys toks, jog Lietuvos valstybė atstatoma tautų apsisprendimo teisės pagrindu savose etninėse žemėse, todėl nutraukiami visi buvę ryšiai su kitomis tautomis ar valstybėmis, šiandien jaučiame kaimynų  spaudimą to nepaisyti, lyg unijiniai ryšiai dar tebegaliotų, o pagrindinis Lietuvių tautos apsisprendimo teisių neigėjas ir Lietuvos etninių žemių grobikas Juzefas Pilsudskis skelbiamas lietuvių tautos gelbėtoju. Visos  dabartinės Lenkijos pretenzijos Lietuvai irgi glūdi gilioje senovėje. Mums vėl iš mūsų Seimo tribūnos jie nurodinėja, kokius Lietuva turi priimti įstatymus, nurodinėja, kokia turi būti mūsų rinkimų sistema, kad ir netiesiogiai, bet neigia lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statusą visoje Lietuvos teritorijoje, taigi pasisako prieš teritorinį mūsų valstybės vientisumą.

Norint tikrai nuoširdžiai apgludinti visus aštrius Lietuvos-Lenkijos istorijos kampus, visų pirma reikia susitarti dėl vienodų sąvokų ar pavadinimų taikymo. Štai Liublino sutarties pagrindu atsiradusį valstybinį darinį šiandieninė Lenkija vadina „Žečpospolita-Polska“, nors po sutarties pasirašymo abi valstybės pasiliko valstybėmis, tik sutarė, kad kartu ginsis ir vykdys užsienio politiką. Toks prie „Žečpospolitos“ pridurtas žodis Polska rodo, kad Lenkija šiandien  visas po Liublino sutarties buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes skaito buvus Lenkijos žemėmis. Bet juk taip nebuvo! 

Anksčiau buvo painu juridinėmis sąvokomis apibudinti dviejų valstybių sąjungos Žečpospolitos ( Žeč+Pospo+Lita )teisinę sąrangą. Šiandien mes turime Europos Sąjungą, kuri irgi sukurta sutarties pagrindu. Tai tos, anuomet Liubline sukurtos dviejų valstybių sąjungos išplėstinis modelis. Yra sutartis, iš jos išplaukiantieji bendri įsipareigojimai, parlamentas, prezidentas, administracinio valdymo organai. Bet valstybės nenustoja būti valstybėmis, turi savo sienas, savo kariuomenes, savo biudžetus ir savo valstybinę santvarką. Vienos nori dominuoti, kitos nepasiduoda.

Ir Žečpospolitoje tiek Lenkija, tiek Lietuva išlaikė savo valstybingumą. Lenkijai kiekviena proga stengiantis Lietuvą integruoti į Lenkiją,  Lietuva stengėsi išsprūsti iš tokios globos. Pagaliau tokiai priešpriešai buvo padėtas taškas ir bendrame 1697 m. Seime priimtas „ Coeguatio iurium stanov Wielkiego Księstwa Litewskego z Korona Polska“. Juo buvo sulygintos lenkų ir lietuvių valdininkų teisės, Lenkija pripažino 1588 m. Lietuvos Statuto galiojimą, Lietuvos Vyriausiojo tribunolo kompetenciją ir vienybės idėjas pakeitė dviejų valstybių lygybės pripažinimu. Tuo aktu buvo pakeista Liublino sutartis. Abi sutarties šalys tapo lygios.  Kartu buvo sutarta, kad visose Lietuvos įstaigose būtų vartojama lenkų kalba. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos didikas privalėjo ją išmokti, jiems ji pasidarė bendravimo kalba, bet tai nereiškė, kad jie tapo lenkais, o tai, kas parašyta lenkiškai, nepasidarė lenkų tautos nuosavybe, kaip ir tai, kas šiandien parašoma angliškai, netampa anglų nuosavybe. 

Žečpospolitos laikais Lietuva atskirai kariavo su Maskva ir Švedija. Lenkijai prieštaraujant, priiminėjo jų pasiuntinius ar pati siuntė savuosius ten, sudarinėjo sutartis. Žinomi atvejai, kada  Karaliaus valdžia Lietuvoje nebuvo pripažįstama , o po Jono III Sobieskio mirties Lietuva oficialiai kėlė Unijos su Švedija ar Rusija klausimą, ko Rusija niekad nepamiršo. Lenkijos piliečiai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, negalėjo turėti nekilnojamojo turto ar gauti tarnybos, buvo griežtai laikomasi oficialių asmenų Lietuvos-Lenkijos sienos kirtimo formalumų, Lenkijos kariuomenė be leidimo negalėjo peržengti sienos, o jeigu kartais peržengdavo – buvo su jais elgiamasi kaip su plėšikais.  Lenkijos karaliui kertant Lietuvos-Lenkijos sieną jo svitą prie sienos keisdavo lietuviška svita, nes jį lydėję lenkų digidoriai (ministrai) Lietuvoje neturėjo jokių teisių. Taigi šiandienos tvirtinimai, kad Žečpospolita turėjo vieningą santvarką, turėjo savo bendrą kariuomenę, kad neturėjo sąjunginių valstybių tarpusavio sienos ir jos teritorija buvo bendra –neturi juridinio pagrindo.  Iš to seka, kad tais laikais Varšuva priklausė Lenkijai, o Vilnius – Lietuvai ir ne atvirkščiai. Iš to seka, kad Lietuvos didikų turtai, save laikiusių lietuviais mokslo ir kultūros žmonių pasiekimai, karvedžių žygdarbiai ar Lietuvos dvarų kultūra vien dėl lenkų kalbos vartojimo nepasidaro Lenkijos valstybės paveldu. O, kad elgiamasi grobuoniškai, geriausia iliustruoja vaizdelis per televiziją, kur  gerai pasiplaukiojęs prof. A. Bumblauskas su savo svita stovi išsižioję Salaspilyje prie paminklo pergalei atminti. Mūšį laimėjo lietuviai, o paminklą sau pasistatė lenkai. Ir tai ne prieš šimtą metų, o dabar. Ir taip daug kur!

Keistai atrodo ir mums primestos taip vadinamos „Gegužės 3 Konstitucijos“ šventimas Lietuvoje. Minėtą konstituciją ruošė ilgai, jos ruošimą stebėjo jau  anuo metu didelę galybę pasiekusi Rusija. Ji jau turėjo savų, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų tarpe jos slaviškoje dalyje. Etninė lietuviškoji pusė irgi buvo apimta švietėjiškų idėjų. Nepamirštos buvo ir reformacinės idėjos. Sudaryta Edukacinė komisija visaip skatina kultūrą, vyskupo Masalskio nurodymu vien Vilniaus vyskupijoje atsirado 300 pradžios mokyklų. Vyskupas  nurodo ir visiems tos vyskupijos kunigams išmokti lietuvių kalbą. Ruošiami projektai visiškam Lietuvos atsiskyrimui. Pradeda save kitokiais, nei lenkai, laikyti daug šviesuomenės atstovų. Didikai, nepamiršę, kad jų giminė į Lietuvą atsikėlė ne iš Lenkijos, o iš Livonijos, nors ir kalbėjo lenkiškai, bet pradėjo laikyti save lietuviais, arba kaip Tiškevičiai, net žemaičiais. Taip elgėsi ir tikri didikai-lietuviai visur pabrėždami, kad kalba slaviškai, bet patys nėra slavai. Tą, beje pastebėjo kiek vėliau į Vilnių atvykęs Napoleonas. Tokioje nedėkingoje lenkiškajai pusei visuomeninėje aplinkoje, Lenkijos didikai  nutaria padaryti tam galą ir juridiniu dokumentu, kurį šiandien vadina „Gegužės 3-sios Konstitucija“, paskelbia, kad buvusią savo sąjungininkę bendrame valstybiniame darinyje Žečpospolitoje pilnai integruoja į Lenkiją su visomis jos žemėmis, turtais ir žmonėmis. Suprantama, kad lietuviškoji pusė tokiu sprendimu nebuvo patenkinta,  nors Lietuvos didikų teisės ne taip labai ten ir suvaržomos, nes juridiškai įteisinama baudžiava ir paliekama luominė santvarka. Svarbiausia, kad lietuviškoji pusė pasijuto apgauta ir pažeminta. 

Būtent tuo naudojosi Rusija – tad ko laukiate, priešinkitės! Ir iš tikro lietuviškoji pusė, tiek padariusi savo lietuviškumui įtvirtinti, atsidūrė prieš moralinę dilemą: pasidaryti lenku, ar pasiduoti rusų vilionėms. Žinant Rusijos įtakoje atsidūrusios Suomijos padėtį, vilionės atrodė labai realistiškai. Ir nors vėliau lietuviškąjį kąsnį bandė „atrajoti“, o ir pati, taip vadinama, Konstitucija to pačio karaliaus buvo panaikinta kaip niekinė, abi valstybės, kažkada sudarę sąjungą,  jau kaip leisgyviai padarai buvo kaimyninių erelių suplėšyti. 

Visi teisės aktai vertintini pagal pasekmę, kurias jie sukelia. Prisimenu, mums Universitete studijuojant tą  laikotarpį,  profesorius Konstantinas Jablonskis mūsų aptariamą Konstituciją vertino, kaip juridinės agresijos prieš savo sąjungininką pavyzdį, kada juridinis aktas pražudo tą, kuris jį priėmė. Jo priėmimas buvo ne Žečpospolitos žlugimo pasekmė, o priežastis. Visi žymiausi lietuviškosios politikos, kultūros atstovai, kunigai, vyskupas, didikai, kurie priešinosi Gegužės 3-sos Konstitucijai, vėliau brutaliausiu būdu buvo nužudyti. Iš kur buvo pasiųsti žudikai? Argi mes tai šiandien kartu su Lenkija turime švęsti? Argi galima galvoti, kad nuslėpus tiesą, mūsų tautos suartės? Taip, Unijos ir Konstitucijos priėmimo datos yra mūsų bendros istorijos datos. Jas galime kasmet priminti, bet lietuviams švęsti jų tikrai nereikėtų.

Lietuva per daugelį amžių skaičiuojamą istoriją turėjo reikalų ne tik su Lenkija. Tai ir Vokietija, Rusija, Latvija, Estija, Švedija, Anglija, Turkija, dabartinės Baltarusija su Ukraina kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės imperijos dalys. Ne visos, oi ne visos šios valstybės sutinka, kaip lenkai interpretuoja istorinius įvykius ypač pilsudskinės Lenkijos istorikų požiūrį. Ar mes turime tai ignoruoti ir viską priimti taip, kaip mums šiandien iš esmės jau diktuoja kaimynai? Žinoma, kartais tai daro ir mūsų istorikai, ypač kai jų krūtines ordinais papuošia kaimynai. Štai vienas iš tokių rašo, kad mūsų Seimas negali partizanų vado paskelbti prezidentu. Bet juk tai politinis Seimo sprendimas, ypač nepriimtinas dabartinei Rusijai. Ar tai istorikų reikalas?  Arba vėl tas pats hipotetinių pamąstymų mėgėjas „kas būtų buvę, jeigu...“, rašo straipsnį, kad jeigu ne Juzefas Pilsudskis, tai ir nacionalistai nebūtų galėję veikti. Kažkodėl nenagrinėja kitos hipotezės, kas būtų buvę, jeigu Pilsudskis nebūtų  grobęs kitų tautų etninių žemių, o kūręs Lenkiją kaip ir kitos Europos tautos savose etninėse žemėse, nebūtų susipykęs su visais kaimynais. Juk Rusijos bolševikai prie Vyslos atsidūrė tik dėl to, kad J. Pilsudskis nepaisė kitų tautų teisių turėti savo etninėse žemėse valstybes, o stengėsi užgrobti kuo didesnes teritorijas ir tai darė be jokių ideologinių motyvų. Bolševikams atsidūrus prie Vyslos, J. Pilsudskis buvo atleistas iš visų pareigų ir tą Vyslos stebuklą padarė visai ne jis, o tuometinės Lenkijos vyriausybės pakviesta lenkų tauta. Pergalės laurus jis prisiskyrė  post factum

Net atmetus Vilniaus klausimo peripetijas su visais želigovskiniais žaliaisiais žmogeliukais, J. Pilsudskio kulto perkelti iš Lenkijos į Lietuvą negalime dėl svarbesnių priežasčių. Mat Amerikos prezidentui po Pirmojo pasaulinio karo savo garsiosiose „Keturiolikos straipsnių tezėse“ paskelbus apie tautų teisę sukurti savo etninėse žemėse nacionalines valstybes ir pasiūlius „Taiką be nugalėtojų“, tokie žodžiai, kaip nacija, nacijos aktyvioji dalis – nacionalistai, etninės žemės – tapo teisiniais terminais, o žodis „ nacionalistas“ buvo normaliai ir pozityviai suprantamas, nes be nacionalistų  Europa nebūtų pražydusi naujų valstybių, daugiausia trispalvėmis vėliavomis. Nacionalistai gynė savo tautos teises, stengėsi, kad jų tautą gerbtų kaimynai, patys gerbė kaimynus. Štai nacionalizmo turinys. Deja, ne visoms tautoms tai patiko. Atsirado tautų, vėliau brangiai už tai sumokėjusių, kurios skelbėsi esančios aukštesnės už kitas tautas. Jos manė galinčios nepaisyti kitų tautų teisių, net iki pat jų sunaikinimo. Vokiečiai net sugalvojo Volks doiče terminą vokiečiams, gyvenusiems kitų tautų etninėse žemėse ir pareigą kur bebūtų, tarnauti ir paklusti tik Vokietijai. Vėliau tai peraugo į žinomą šūkį „ Vienas fiureris, viena Tauta“. Panašiai elgėsi ir Dučė- Benitas Musolinis Italijoje. Savos tautos iškėlimą virš kitų tautų šiandien vadiname NACIZMU. pilsudskinėje Lenkijoje pasiskelbęs „valstybės viršininku“ J. Pilsudskis draugavo su anų valstybių naciais ir pats atstovavo lenkiškajam nacizmui. Tai jo laikais atsirado terminas kresai, taikytas pavadinti lenkus, gyvenančius kitų tautų etninėse žemėse. Jiems buvo keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir Volks doiče. Šiandien jie gauna „lenko kortą“. 

Štai ką savo laiške J. Pilsudskiui rašė prof. Mykolas Riomeris : „Kelias , kurį pasirinkai veda prie paprasčiausio lenkų nacizmo viešpatavimo.“ Šiandien Europoje vėl pradėjo kelti galvas NACIAI. Jiems kliūva  tie, kurie gina savo kalbą, savo papročius, savo dainų šventes, savo šalies vientisumą, savo valstybinę santvarką, valstybės simbolius, žodžiu, trukdo   nacionalistai. Tai jie tikrieji šių dienų NACIŲ priešai. Perkelti nors ir sumanaus politiko, bet ryškaus lenkiškojo nacizmo atstovo kulto į Lietuvą tikrai negalime. Turime  pasakyti J. Pilsudskio kulto puoselėtojams Lietuvoje griežtą NE. Štai ką apie J. Pilsudskio suorganizuotą Vilniaus okupaciją kalbėjo Vinstonas Čerčilis 1944 m. vasario 22 d. parlamente pasakytoje kalboje: „Niekad negarantavome Lenkijai apibrėžtos sienų linijos. Neaprobavome lenkų okupacijos Vilniuje 1920 m.“  1928 m. gegužes 1 d. Tarptautinis Teisės institutas vertindamas Litwa Srodkova prijungimo prie Lenkijos teisėtumą  ir Ambasadorių Tarybos nuomonę nurodė: „ Jokia institucija negali nagrinėti šio klausimo kitaip, kaip priimto  okupacijos sąlygomis. Tokie prijungimo nutarimai neteisėti, neturi teisinio pamato ir yra negaliojantys. Joks okupantas neįgyja teisės į okupuotąjį kraštą, nepaisant kiek ilgai ta okupacija trunka ir Vilnius, kai ir jo kraštas kaip priklausė, taip ir toliau turi priklausyti tik vieninteliam suverenui Lietuvai.“ 

Šiandien norima mums įpiršti pilsudskinės istorijos naratyvą, kad tai buvo pilietinis karas. Tam prolenkiški minėti mūsų istorikai išgalvojo senlietuvių ir naujalietuvių pavadinimus bei jų antagonistinius santykius. Lyg būtų pasikonsultavę su Aleksandru Duginu Rusijoje: „Ukrainoje vyksta pilietinis karas  tarp novorusų ir ukrainiečių-nacionalistų“. Man vienas kultūrininkas pasakojo, kad jam su projektu pasirodžius mūsų Kultūros ministerijoje, jo buvo paklausta, ar tai suderinta su prof. A. Bumblausku? Kodėl, nebijodamas politikuoti ir kitos valstybės valstybinius apdovanojimus pelnęs, jis Lietuvoje įgavo tokias galias, kaip kad ir nepamainomasis Istorijos instituto direktorius? Kodėl tiedu šiandien jau diktuoja visam kultūriniam, istoriniam, taigi ir politiniam Lietuvos gyvenimui?

Klausau A. Bumblauską kalbant per televiziją, kad mes esame pasmerkti, nes į vakarus galime eiti tik per Lenkiją. Betgi tai labai „senas“ geografinis atradimas! Net geografiškai šiandien mes galime į vakarus eiti ir per Lenkiją,  ir aplink Lenkiją, ir virš Lenkijos. Pasakymas „ eiti į vakarus“ turi ir filosofinę-politinę prasmę. Šiandien tokia prasme Lenkijai einant  į vakarus ko gero geriau pasukti į šiaurę kartu su Lietuva, Latvija, Estija, Šiaurės šalimis, Jungtine karalyste, gerbiant jas kaip lygiateisius partnerius, o ne kuo mažesnė šalis, tuo daugiau siekių pasijungi jas.  Taip nieko nebus. A. Bumblauskas kalbėdamas žengia toliau. Jam nepatinka NATO vokiškas dalinys Lietuvoje : „..tikrai nesuprantu, ką čia veikia tie vokietukai..“ O gal ir tam, kad Vilniaus apylinkėse neatsirastų neoželigovskiniai žalieji žmogeliukai, kaip kad Kryme?  Toliau kalbėjo, kad  jokio paminklo  pagrindiniam J. Pilsudskio priešui  Lietuvoje Antanui Smetonai Vilniuje statyti negalima, nes jis iki galo neįvykdė savo, kaip prezidento pareigos. Kokios pareigos, pakliūti NKVD banditams į rankas, kad po to būtum sušaudytas ar mirtum Sibire ? Priešingai, jis po savos vyriausybės narių išdavystės ir generolų išdavystės vykdė savo prezidento pareigas iki galo. Jis vienintelis iš Baltijos šalių prezidentų nepasirašė, kad priima SSRS ultimatumą. Jis, kaip teisininkas, gerai suprato, kaip net tokioje, atrodo beviltiškoje padėtyje, likti Lietuvos prezidentu iki galo ir neišduoti jos.  

Prisiminkime, kai Kabinetas atsisakė  pritarti A. Smetonos siūlymui bent simboliškai pasipriešinti, kabineto nariai atsistatydino. Buvo paprašyta A. Merkio laikinai eiti ministro pirmininko pareigas, o gen. S. Raštikį paprašė suformuoti kita Kabinetą. Tada J. Urbšys pranešė A. Smetonai, kad Molotovas nesutinka su S. Raštikio kandidatūra, kad Sovietų Sąjunga priėmė sprendimą atsiųsti į Kauną V. Dekanozovą, tą, kurį patys vėliau sušaudė. Jo misija bus suformuoti naują vyriausybę. V. Dekanozovas iš Maskvos atvykęs į Kauną pats ėmėsi formuoti vyriausybę. Didžiulės Raudonosios armijos formuotės okupavo Lietuvą ir 1940 m. birželio 15 d. Lietuva visiškai perėjo karinėn sovietų kontrolėn. Vyriausybę formavo okupantų paskirtas asmuo. Jis ruošė ir Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą.

A. Smetona matė, kad eiti tokiomis sąlygomis savo pareigų jis negali, nenori savo dalyvavimu ir parašu įteisinti sovietų poelgių, todėl protestuodamas 1940 m. birželio 15 d. išvyko į Lietuvos-Vokietijos pasienio miestą Kybartus.  A. Smetonai išsprūdus iš sovietų kontrolės, V. G. Dekanozovas, pasitelkęs Lietuvą išdavusius generolus ir dalį seniai užverbuotų kultūrininkų bei kompartijos Lietuvoje vadovybę, svarstė, kaip sutrukdyti A. Smetonai organizuoti bent simbolinį pasipriešinimą ir kaip iš jo atimti prezidento vardą. Tada jau okupantų kontroliuojamas Lietuvos informacijos biuras Elta paskelbė tokį, Lietuvos konstituciją neteisingai interpretuojantį komunikatą : „Vakar, birželio 15 dieną, Respublikos Prezidentas Antanas Smetona išvyko į užsienį. Jo išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš Respublikos Prezidento pareigų. Respublikos Prezidento pareigas, einant Lietuvos Konstitucijos 72 str. , eina Ministro Pirmininko pareigas einąs Antanas Merkys.“ Šio komunikato net nedrįso, kaip, kad privalėjo padaryti, paskelbti „Vyriausybės žiniose „ , nes nesant Vyriausybei ji tokio komunikato ir nebuvo priėmusi. Akivaizdu, kad laikinai einantis pareigas Antanas Merkys, kuris perėmė Prezidento pareigas pagal Konstitucijos 71 str., negalėjo perimti tų pačių galių pagal Konstitucijos 72 str. Kaip teisininkas A. Smetona tą gerai žinojo. Laikinai einantis pareigas Ministras pirmininkas A. Merkys, laikinai einantis Prezidento pareigas negalėjo paskirti naujo Ministro pirmininko. J. Paleckio paskyrimas Ministru pirmininku pagal V. G. Dekanozovą nurodymą net pagal Konstituciją buvo neteisėtas.  

Būdamas Kybartuose A. Smetona davė nurodymą Marijampolės įgulai kartu su artilerijos grupe atvykti į Kybartus. Kartu buvo duotas nurodymas Tauragės įgulai, kuri buvo sudaryta iš pilnų trijų batalionų su artilerijos grupe , organizuoti bent simbolinį pasipriešinimą rusams. Artilerijos grupė jau buvo pradėjusi ruošti pozicijas .  Marijampolės pulkas tikrai išvyko ir žygiavo Vilkaviškio link. Tada V. Dekanozovo nurodymams paklusę generolai Talat-Kelpša ir Žilys jau birželio 16 d. rytą automobiliu pasivijo žygiuojančius ir brutaliausiu būdu, grasinant čia pat susidoroti su 9-tojo pulko vadu, privertė žygį nutraukti.  Po to ir Tauragės įgulos vadas V. Breimelis paskambino į Kybartus pranešdamas, kad jis rusams jau nesipriešins. Įdomu, kad minėti generolai vėliau nesulaukė jokių NKVD represijų, ramiai sutiko vokiečių okupaciją ir vėliau patys ar vėl, gavę kažkieno nurodymą pasitraukė į vakarus.

Neužilgo Lietuvos pasienio Kybartų užkardos vadas gavo A. Smetonos Vyriausybėje ėjusio kanceliarijos viršininko pareigas M. Žilinsko nurodymą A. Smetoną sulaikyti. Prezidento šeima po energingų prezidentienės veiksmų jau buvo Prūsijos pusėje. Tada prezidentas, Kybartuose dirbusio advokato patartas ir palydėtas perbrido upelį ir taip pat atsidūrė Prūsijoje. 

M. Žilinskas vienintelis galėjo oficialiai bendrauti su SSRS ambasada. Vėliau jis, kaip didelis turtuolis, su gausia paveikslų kolekcija grįžo dar į besilaisvinančią Lietuvą iš vakarų, dar vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo pagerbtas ir apdovanotas.

Naujoji J. Paleckio vyriausybė įgaliojimus gavo jau iš okupantų ir darė tą, ką jai nurodė Kremlius. Ši vyriausybė negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią. Pasirašę rinkinyje „ SSR, Litva v gody vtorui  mirovoi voini“ 2006 m., kur tvirtino, kad Lietuva nepriklausomybę prarado 1940 m. rugpjūčio 3 d., istorikai negalėjo nežinoti, kad esant okupacinei kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai nėra laikomi laisvi, juo labiau, kada priimami nutarimai jungtis prie tos šalies, kuri įvedė kariuomenę. Tai tarptautinė teisinė pozicija, kurios laikomasi iki šiol.

Smetonos buvimas užsienyje, juo labiau, kada atskiros valstybės rodė jam priderančią pagarbą, sutikdavo, kaip okupuotos šalis prezidentą, patrankos iššaudavo Nacijų saliutą, labai prisidėjo prie Nepripažinimo politikos atsiradimo. Žuvo jis, kaip nelaimingo atsitikimo auka ar buvo nužudytas – nežinome  iki šiol. Tačiau atlikdamas savo, kaip Lietuvos prezidento pareigas iki galo – tuo prisidėjo ir prie nepriklausomybės atstatymo 1990 m. kovo 11-tąją.

Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas. Ją reikia tyrinėti . Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, apeinant kitas, irgi dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo, juo labiau, kad šiandien tai daroma paslapčia vien trumpalaikiais  politiniais ir net asmeniniais tikslais, visiškai negalvojant, kuo tai atsilieps santykiuose su kitomis tautomis. Ir Vokietija, ir Ukraina yra strateginiai Lietuvos partneriai ir ne istorikų darbas nurodinėti, kurie partneriai geri, o kurie ne.



Susiję

Liudvikas Narcizas Rasimas 8551979233897896923

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-02-01 22:22

    Lenkijai, kuri kišasi į mūsų valstybės reikalus, ir nurodinėja, kokius įstatymus turime priimti, reikia atsakyti jų prezidento A.Dudos žodžiais( kuriuos jis pasakė, komenduodamas EP Venecijos komisijos išreikštą nuomonę apie Lenkijoje vykdomą teismų reformą):" nieks mums SVETIMA KALBA nenurodinės, kokius įstatymus turime priimti ir kaip turime tvarkytis savo valstybėje"

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item