Kaip vysk. Pr. Ramanauskas Abezėje kun. A. Svarinską įšventino kunigu

Iš  „ Nepataisomasis. Mon. Alfonso Svarinsko atsiminimai, I dalis “ , 2014, 133-137 Kunigystės šventimai Iki Stalino mirties iš lag...

Iš Nepataisomasis. Mon. Alfonso Svarinsko atsiminimai, I dalis, 2014, 133-137

Kunigystės šventimai

Iki Stalino mirties iš lagerio nieko neišleisdavo. Kai kaliniui baigdavosi bausmės laikas, jį nuvesdavo į vachtą, sargybos būstinę, ir perskaitydavo naują terminą. Mat „Osoboje soveščanije“ (Ypatingasis pasitarimas prie NKVD) buvo ne teisminis, o represinis organas. Stalinui mirus pamažu imta iš lagerio kalinius išleisti. Kadangi man buvo likę maždaug metai, vyliausi, kad ir mane išleis.

Sužinojome, kad visus siunčia į Altajų. Na, tai gal kiek geriau nei Šiaurė, bet irgi gana atšiaurus klimatas. Tada svarsčiau: jei nuvažiuosiu ten klieriku, niekuo žmonėms negalėsiu padėti. Tiesa, baltos duonos valgysiu, nes lageryje baigiau elektriko kursus, kažkiek dirbau elektriku – išmokau šį darbą.
Per lagerio „vidinį paštą“ laišku savo ateities reikalą aptariau su vyskupu Pranciškumi Ramanausku ir gavau atsakymą, kad turiu būti įšventintas kunigu.

Bet tada vyskupas buvo kitame lageryje, maždaug už dviejų kilometrų. Kaip su juo susisiekti? Sutarėme jį „nupirkti“. Buvo sugalvota šitaip. Mes, keli lietuviai, dirbome felčeriais. Savaitei mums duodavo 100 ml spirito. Buvome surinkę 1 litrą spirito ir turėjome jį atsargoje. Pažinojome sanitarinės dalies viršininką – lagerio, kuriame buvo vyskupas, felčerį. Davėme jam šitą kyšį ir paprašėme, kad jis atsiųstų į ligoninę Ramanauską. Nesakėme, kam mums to reikia ir kad jis vyskupas. Sakėme tik, kad jis mūsų pažįstamas, labai jo pasiilgome ir t.t.

Tada centrinėje ligoninėje gydytojų buvo apie dvidešimt. Šiokiadieniais ligonių judėjimą tvarkė ligoninės viršininkė, vyriausiojo mūsų Intos lagerių sistemos kagiebisto žmona – gydytoja Stuško. Gera buvo moteris, kaliniams nekenkė, stengėsi gera daryti. Bet šiokiadieniais „penkiaminutėje“ (gydytojų pasitarime) kiekvienas gydytojas pristatydavo, kokius ligonius gavo, ir pranešdavo apie kiekvieną. Nutarėme, kad vyskupą reikia atsiųsti šeštadienį, – nes kai ligonį atveždavo šeštadienį, pirmadienio „penkiaminutėje“ apie jį nepranešdavo.

Felčeris, kuriam davėme kyšį, pamokė vyskupą suvaidinti apendicitą. Ir kai jis pradėjo „skųstis“ skausmais, jį neštuvais išgabeno į ligoninę. Per laisvą teritoriją tarp lagerių jį lydėjo du automatais ginkluoti prižiūrėtojai su dviem šunimis.

Centrinėje ligoninėje buvo laboratorija. Čia dirbo latviai. Kai vyskupą atnešė, jie paėmė jo kraują tyrimui. Jei leukocitų būdavo mažiau negu 10 000, skubios operacijos nedarydavo. Viskas buvo sutarta. Kraujo tyrime leukocitų buvo mažiau, nei reikia skubiai operacijai, tad chirurgo nekvietė.

Budintis gydytojas (atrodo, tuo metu budėjo ukrainietis) vyskupą tik paguldė į ligoninę. Savaitgaliais budintis gydytojas yra padėties šeimininkas, ir jis vienas nusprendžia, į kurį korpusą ligonį siųsti.

Ligoninėje vyskupas gulėjo keletą savaičių. Taigi turėjau laiko pasiruošti šventimams. Nutarėme juos daryti 1954 metų spalio 3 dieną, sekmadienį, kai ligoninėje mažiau personalo, pas daktarą Vladą Šimkūną. Jis tada buvo šeštojo barako tuberkuliozinio skyriaus vedėjas. Jo skyriuje buvo nedidelis kabinetas, vadinamas „Pneumatoroksnaja“, kuriame darydavo dirbtinį pneumatoroksą, kai ligoniams būdavo didelių plaučių tuberkuliozės kavernų. Čia į krūtinės ląstą pripūsdavo oro, ir taip kaverną suspausdavo.

Sekmadienį (šv. Teresėlės dieną) į tą kabinetą susirinko gal septyni žmonės: kunigas Liudas Puzonas, buvęs Lietuvos vyriausybės narys Vladas Nasevičius ir kiti artimiausi kaliniai. Anksti rytą prasidėjo šventimai. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Buvau tik su kojinėm, kad kuo mažiau triukšmo būtų. Kadangi vyskupas gulėjo šeštajame – džiovininkų – korpuse, jis buvo apsirengęs vatiniais rūbais: bušlatas ir kelnės, be sagų, tik surišti nosine ar virvutėmis.

Viskas vyko sklandžiai. Patalpos sienos buvo tik lentų, viskas gerai girdėti. Išgirdome, kad ateina prižiūrėtojai. Manėme, kad viskas baigsis kalėjimu.

Prižiūrėtojai žinojo, kad gydytojas Šimkūnas turi gero iš Vilniaus gauto tabako „Zolotoe runo“.
– Doktor, my prišli pokurit. (rus. - Daktare, atėjome parūkyti.)
Girdime:
– Chorošo. Ja vam dam! (rus. - Gerai. Duosiu.)

Davė prižiūrėtojams tabako. Jie džiaugsmingai, triukšmingai padėkojo ir išėjo. Tuo metu tylėjome lyg mirę. Jiems išėjus, vyskupas baigė šventimų apeigas ir šv. Mišias.

Tada gydytojas Šimkūnas ir visi kiti mane pasveikino. Po šventimų išsiskirstėme. Vyskupas kai kuriems lietuviams pasakė, kad esu pašventintas kunigu. O kitą dieną jis mums surengė pietus – turėjo kažkokių produktų. Vaišės vyko virtuvėlėje, vadinamoje „kitaika“. Tai buvo pašiūrė su pečium, kūrenamu malkomis, – joje buvo galima ką nors išsivirti.

Kitą dieną po šventimų jau laikiau šv. Mišias. Jas aukojau už vyskupą Ramanauską. Tą savaitę jau visi (kam reikia) žinojo, kad esu kunigas.

Iš Vlado Šimkūno laiško sužadėtinei Leontinai:

„1954. X. 3. [...] Naktis buvo nerami. Sapne klaidžiojau kažkur po tėviškės miškus. Keturiomis ryte jau vėl sėdėjau savo kabinete. Mačiau kaip sklaidosi nakties rūkai. Mačiau, kaip bunda kalnai, kaip švelnios ryto varsos užlieja horizontą. Ir kaip gimsta nauja ir vėl ta pati pilka ir vargo pilna diena. Ši diena skiriasi nuo kitų pirmiausiai tuo, kad ji yra Marijos Rožančiaus diena. Ši šventė Lietuvoje buvo visur švenčiama. Antra, ši diena yra šv. Teresėlės diena. O Jinai yra Rusijos globėja. Ir trečia, nuo šios dienos Tu Alfonsą turi skaityti kaip kunigu. Rytoj Jo pirmosios Mišios. Apie tai pranešk Jo Mamai į Kadrėnus. O Tu parašyk Alfonsui laišką ir pasveikink Jį su išsipildymu Jo troškimų. Daugiau nieko neminėk. Jis puikus žmogus ir šio aukšto vardo tikrai yra vertas. Aš labai džiaugiuosi už Jo pasisekimą. Jis pasiekė tai, kas atrodo nepasiekiama“.

Gal po savaitės kunigo šventimus vyskupas P. Ramanauskas davė ir latvių gydytojui Vaivadai. Jis buvo klierikas, mokslus ėjęs Latvijoje, vėliau įstojęs į Medicinos fakultetą. Jo šventimuose dalyvavo kun. Jonas Žvinys. Kitame OLP‘e buvo Rygos vyskupas Dulbinskij, bet latvių gydytojas su juo nesusitiko. Tačiau grįžus iš lagerio latvių Kurija Vaivados kunigu nepripažino. Kunigas Jonas Žvinys su juo bendravo ir grįžęs iš lagerio. Aš negalėjau palaikyti ryšio, nes netrukus vėl buvau areštuotas.
Kai vėliau, antrojo arešto metu, KGB tardytojai manęs klausė, kas mane įšventino kunigu, sakiau, kad vyskupas Georgij Lakota. Jis mirė lageryje, ketvirtajame korpuse, 1948 metų rudenį. Jis buvo ukrainiečių Peremišlio vyskupas pagalbininkas. Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, jį paskelbė palaimintuoju.

Tada kagiebistai man sakė:
– Netiesa, Georgij Lakota yra Rytų apeigų vyskupas, – buvo matyti, kad kai kurie iš jų buvo „pasikaustę“.
Sakiau:
– Matyt, jus apgavo. Jis buvo dviejų apeigų vyskupas. Kadangi lageryje reikėjo Vakarų apeigų, jis buvo Vakarų apeigų vyskupas. Pagal reikalą.
Manęs klausė:
– Kaip manai, kiek kunigų jis pašventino lageryje?
– Girdėjau, gal dešimt, – padaugindavau. Bet jie netikėjo. Suprato, kad juokauju.



Susiję

Skaitiniai 4849979989092765166

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item