Irena Petraitienė. Nuncijaus arkiv. A. Ratti - popiežiaus Pijaus XI - apsilankymas Kaune

Apaštališkąją konstituciją Lituanorum gente  1926 m. paskelbęs popiežius Pijus XI (Ambrogio Damiano Achille Ratti), būdamas Varšuvos nunc...

Apaštališkąją konstituciją Lituanorum gente 1926 m. paskelbęs popiežius Pijus XI (Ambrogio Damiano Achille Ratti), būdamas Varšuvos nuncijumi ir apašataliniu vizitatoriumi Rytų Europos kraštams, 1920 m. vizitavo Lietuvą. Sausio 29-30 dienomis lankydamasis Kaune buvo apsistojęs M. Valančiaus gatvėje esančiuose istoriniuose Žemaičių vyskupų rūmuose. Pirmą kartą įvykęs šv. Tėvo atstovo vizitas Nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje Katalikų Bažnyčiai atnešė lauktų konkrečių rezultatų.

Laukiant Benedikto XV atstovo

Pagal lietuvišką paprotį, sausio 29-osios rytą laikinosios sostinės geležinkelio perone iš atvežtų žalumynų buvo pinami „bromai“- vartai, pro kuriuos žengtų atvykęs garbingas Bažnyčios svečias. Lietuvos Taryba, vyriausybė ir dvasininkija vieningai nutarė šv. Tėvo atstovą arkivyskupą A. Ratti priimti su derama pagarba. Todėl į Vilnių per Berlyną buvo pranešta, kad svečias Kaune yra laukiamas, ir kad 1920 sausio 29-osios rytą, septintą valandą, Vievyje jam bus skirtas traukinys į Kauną. Apaštališkąjį vizitatorių lydėję sekretorius mons. H. Pellegrinetti, marijonas kun. J. Vaitkevičius ir mons. A. Viskantas tikėjosi neužilgo pasiekti Kauną. Deja, kelionė užtruko: Lentvaryje teko krautis malkų, Vievyje užšalo vanduo, Kaišiadoryse prie vieno garvežio reikėjo prikabinti kitą. Taip vietoj numatytų poros, tik po dešimties valandų traukinys pajudėjo Kauno link. Vakaro sutemoms apgaubus miestą, į žalumynais išpuoštą geležinkelio stotį garbingąjį svečią sutikti atvyko Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Pranas Liatukas, komendantas plk. Adolfas Birontas, Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas ir vicepirmininkas, Vasario 16-osios Akto signataras kan. Justinas Staugaitis.

Popiežius Benediktas XV
Būtent kan. J. Staugaitis (nuo 1926 m. - Telšių vyskupas) buvo pirmas Lietuvos Tarybos 1919 m. birželį į Romą siųstas oficialus asmuo, galintis tinkamai nušviesti Nepriklausomos Lietuvos Katalikų Bažnyčios reikalus. „Liepos 11 dieną Romoj karštis tiesiog nepakenčiamas. Bet ta diena amžinai liks mano atmintyje, nes tą dieną pirmąkart man teko pamatyti Kristaus Vietininką [Benediktą XV] žemėje,- atsiminimose rašė vysk. J. Staugaitis. - Šv. Tėvas, nelaukdamas, kol mudu (jį lydėjęs prof. kan. A. Grigaitis) atliksiva trijų priklaupimų ceremoniją, tveria mus už rankų ir vedasi prie kanapos. Pats ant jos atsisėda, mudu pasisodina priešais. Matydamas tokį šv. Tėvo gerumą, paprastumą, visiškai nurimau. Pamiršau, kad sėdžiu prieš didžiausią asmenį visame pasaulyje. Jaučiausi besėdįs prieš geriausiją Tėvą.“ Benediktas XV Lietuvos pasiuntinių klausinėjo, kiek kraštas nukentėjo nuo karo, kaip dabar tvarkomasi, kokie santykiai su lenkais. Išgirdęs atsakymą, jog pasiryžę eiti savais keliais, baigiantis audiencijai tarė: „Laiminu aš judu, judviejų gimines ir visą Lietuvą.“

Tuo pačiu metu šv. Tėvo atstovas Varšuvoje, buvęs Vatikano archyvo ir bibliotekos prefektas, Šv. Petro patriarchalinės bazilikos kanauninkas, trijų daktaratų, 100 mokslinių darbų autorius mons. Achille Ratti, savo vizitacijas pradėjęs nuo Čenstakavos, išsyk ėmė žvalgytis ir į kitus jo sričiai paskirtus Rytų Europos kraštus. Artimiausia ir svarbiausia buvo katalikiškoji Lietuva. Tačiau teko užtrukti, laukiant nesulaukiant prašyto leidimo. Ir staiga 1920 sausio 19 d. į nunciatūrą atvykęs Pilsudskio adjutantas grafas Potockis praneša, kad Lenkijos valstybės viršininkas, maršalas Pilsudskis sausio 22-23 kviečia nuncijų su juo drauge vykti į Vilnių. Po mėnesio kardinolui P. Gaspari ark. Ratti rašytame pranešime apie priežastis, kurios, nepaisant sudėtingos politinės padėties, paskatino priimti pakvietimą, pažymėta: „Kelionei, kuriai netikėtai turėjau apsispręsti, buvau, ačiū Dievui, jau truputį pasiruošęs, šalia kai kurios skaitybos ir pasikalbėjimų su vysk. J. Matulaičiu, kun. Narjausku, kun. Viskanta, kun. Kulviečiu, o taip pat ir iš tikro antplūdžio pranešimų, informacijų, apeliacijų ir kontrapeliacijų, protestų iš vyskupų pusės, dvasiškijos, pasaulietinės valdžios ir eilinių tikinčiųjų, paskirų asmenų ir bendruomenių. Nebereikia sakyti, kad šis pasiruošimas (kaip ir visi pasiruošimai iš tolo) neapsaugojo manęs nuo netikėtumų.“

Audringas pokalbis vyskupo rūmuose

Geležinkelio stotyje pasibaigus sutikimo ceremonijai, svečias mons. A.Ratti buvo palydėtas į Žemaičių vyskupų rūmus M. Valančiaus gatvėje, kur gyveno vysk. Pranciškus Karevičius ir kur jam buvo paruošta apsistojimo vieta. Čia jau buvo susirinkusi Kauno kapitula ir keli vyskupo pakviesti svečiai. Vysk. J. Staugaitis rašė, jog vakarienė buvo gana kukli, be kalbų ir tostų. Jos metu aukštasis svečias laikėsi santūriai, prie stalo, nors nuncijus lengvai kalbėjo vokiškai ir prancūziškai, vyravo lotynų kalba. Tvyrojo ir tam tikra įtampa. Juk nuncijui arkiv. Ratti vykstant į Kauną, Vilniaus ir Kauno lenkai skundikai galvojo, kad jis vysk. Karevičių suspenduos, Kaune nenakvos ir vėl tuoj grįš į Vilnių. Toks gandas pasiekė ir vysk. Karevičių. Galbūt todėl vyskupo ir nuncijaus pokalbį kan. J. Narjauskas vėliau viename pranešime pavadino „audringu“, o mons. Pellegrinetti „opių ir erzinančių klausimų svarstymu“.

Vysk. Pranciškus Karevičius
Pats vysk. Pranciškus Karevičius savo atsiminimuose rašė, jog kapitulai išėjus svečią įsivedė į savo kabinetą ir pirmiausia atsiprašė, jog neatsakė į prieš pora mėnesių gautą jo laišką. Tame laiške nuncijus įspėja, kad vis daugiau ateina skundų, esą kunigai iš sakyklų siundo žmones išžudyti lenkus, prašo, kad vyskupas positivis argumentis įrodytų, kad tai netiesa: ,,Paskaitęs iš jo laiško tą pastabą ir reikalavimą, prabilau: „Ekscelencija, tamsta pirmiau iš denuncijantų pareikalauk, kad jie positivis argumentis įrodytų tada, kur ir kokie kunigai taip pasielgė.” Į tai arkiv. Ratti atsakė: „Visgi dėlto, kad taip skundžiasi, turi būti bent pusė tiesos.“ Tada aš ištraukiau kan. Narjausko man iš Romos pasiųstas fotografijas, kuriose vaizduojamas miškas, jame būrys žmonių, kunigas arnote su asista besėdįs, o kitas kamžoje ir stuloje bekalbąs kažką žmonėms. Puolė tas fotografijas žiūrėti ir mons. Pellegrinetti, ir kun. Viskantas, klausinėjo, kas čia vaizduojama. Atsakiau, kad čia vaizduojamos lenkų pamaldos miške netoli Seinų. Arkiv. Ratti susijaudinęs pradėjo mosikuoti abiem rankom ir protestuoti: kaip galėjo tai pramanyti ir kaip galima tokiam pranešimui tikėti…“

Kitas opus klausimas buvo Kauno benediktinių vienuolynas, į kurį nuo seno buvo priimamos tik dvarininkų ir didikų dukterys lenkės. Todėl atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Kauno benediktinės, pasak vysk. J. Staugaičio, tapo „placuvka“ (forpostu), kur lietuvaitės buvo ne tiek lavinamos vienuolių dvasia, kiek lenkinamos. 

Vysk. Karevičius atsiminimuose pažymėta: „Benediktinės rašo skundus į Varšuvą dėl jų persekiojimo. Nuncijus, matyt, žymia dalimi jais patikėjo. Dėl to jis pareiškė norįs rytoj aplankyti vienuoles benediktines, o po to 10 val. celebruoti katedroje pontifikalines Mišias. Aš jam pateikiau vienuolyno vizitacijos aktus, kuriuos surašė kan. Jokubauskis, pasirašė vizitatoriai kan. Paltarokas ir kun. Alekna. Abu su mons. Pellegrinetti kibo į tuos aktus, o aš atsisveikinau“... Rytojaus dieną arkiv. Ratti, mons. Pellegrinetti, kan. S.Jokubauskio lydimi, pėsčiomis nuėjo į benediktinių vienuolyną, kuriame užtruko virš valandos.

„Eik, išklausyk ir pranešk Lietuvos žmonių dvasios reikalus“ 

Į katedrą šv. Mišioms jau buvo atvykęs prezidentas, keli ministrai, Tarybos pirmininkas ir vicepirmininkas, todėl svečius teko paraginti. Per Šv. Sosto atstovo arkiv. A. Ratti ingreso į Kauno katedrą iškilmes vysk. Karevičius aukštąjį svečią pasveikino gražiai parengta lotynų kalba, priminė Apaštalų Sosto su Lietuva santykius, pradedant nuo senųjų kunigaikščių laikų. Baigdamas vyskupas pasidžiaugė, kad nepriklausoma Lietuva vėl gali atnaujinti santykius su Apaštalų sostu, kad lietuviai laimingi, galėdami pasveikinti šv. Tėvo pasiuntinį. 

Lotyniškai žodį taręs arkiv. A. Ratti pažymėjo: „Jūsų vargai, jūsų sunki padėtis Apaštalų Sostui žinomi. Šv. Tėvas pakartotinai man sakė: „Eik, išklausyk ir pranešk Lietuvos žmonių dvasios reikalus”. Aš pakartotinai apie tai esu galvojęs, apie tai esu svajojęs, ir štai šiandien aš, menkiausias žmogus, atstovauju jums šv. Tėvą...“

„Visi pastebėjome, - rašė vysk. J. Staugaitis, - jog svečias, kad ir ne jaunas, turi gražų stiprų balsą ir gieda griežtai laikydamasis nustatytų melodijų. Taip pat stebėjomės, kad vizitatorius, būdamas šiltos Italijos gyventojas, taip lengvai pakelia mūsų šaltį, nes celebravo pasivilkęs po violetine sutana gal tik kokį megztuką. Mums, kailiniais apsitaisiusiems, nebuvo šilta, o kad celebrantas jaustųsi sušalęs, nebuvo matyti.“

„Adieu, sans adieu“ - iki pasimatymo

Po iškilmingų pamaldų sugrįžus į vyskupo rūmus, arkiv. Ratti pusryčiaudamas papasakojo apie kai kuriuos lenkių benediktinių nusiskundimus ir sulaukė konkretaus paaiškinimo. Vysk. Karevičiui paliko įspūdį, kad po pusryčių, arkiv. Ratti priėjo prie Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus portreto ir balsiai ištarė: Volončiauskas“. 

Arkiv. Ratti, vysk. Karevičiaus ir kelių kitų dvasininkų lydimas, aplankė Žemaičių kunigų seminariją, kur jį sutiko rektorius prel. J. Mačiulis - Maironis. Išpuoštoje salėje jau laukė susirinkę profesoriai ir klierikų choras, pagiedojęs „Gratulamur Tibi“. Maironis, lotyniškai tardamas sveikinimo žodį, išreiškė viltį, kad ryšys su Roma jau bus tiesioginis, be tarpininkų. „Tuo būdu Roma sužinotų, kad mūsų dvasininkai, net jaunesnieji, nėra, kaip, rasit, mūsų priešų pranešama, apsikrėtę siauru nacionalizmu ar kitais per daug pasaulietiškais pradais. O jei jie eina su žmonėmis, tai dėl to, kad nenori jiems likti svetimi, nenori palikti ganytojais be ganomųjų“. 

Po rektoriaus kalbos klierikų choras pagiedojo „Tu es Petrus“. Arkiv. Ratti iš širdies dėkodamas sakė, kad gražesnio sutikimo jis negalėjęs laukti, nes kur širdis, ten daugiau nieko nereikia. 

Suteikęs šv. Tėvo palaiminimą jau buvo beišeinąs, bet klierikai dar pagiedojo jėzuito kun. B. Andruškos sukurtą kantatą. Vizitatorius sustojo ir išklausė ją iki galo. Atsisveikindamas tarė prancūziškai: „Adieu, sans adieu“, vadinasi - iki pasimatymo. Pažymėtina - kai 1922 m. vasario 6 d. kardinolas A. Ratti buvo išrinktas popiežiumi, seminarijos rektorius Maironis didžiojoje seminarijos salėje ties katedra, iš kurios jis kalbėjo, pastatė marmuro lentą su lotynišku tekstu, skelbiančiu, kad iš šios vietos yra kalbėjęs popiežius Pijus XI, tebebūdamas dar apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai.

Iš seminarijos nuncijus nuvažiavo vizituoti prezidentą. Paskui aplankė vyriausiąjį kariuomenės vadą, užsienio reikalų ir susisiekimo ministrus ir prancūzų misijos šefą.

Tuoj po antros valandos aukštam svečiui pagerbti vysk. Karevičius suruošė iškilmingus pietus. Dalyvavo valstybės prezidentas, Valstybės tarybos pirmininkas St. Šilingas, ministrai L. Noreika, A. Voldemaras, V. Čarneckis, visi kapitulos nariai.

Po ilgokai užsitęsusių pietų nuncijus skubėjo grįžti atgal į Vilnių, nes per Berlyną gavo dvi raginančias telegramas. Prieš išvykdamas arkiv. Ratti vysk. Karevičiui raštu suteikė įgaliojimą apeliacine bažnytinio teismo instancija laikyti Seinų vyskupijos tribunolą, nes Mogiliovo bažnytinis teismas buvo nepasiekiamas.

Vizitatorių palydėti į geležinkelio stotį vysk. Karevičius paskyrė du itališkai kalbančius kunigus Klemensą Šovą ir Stanislovą Jokūbauskį. 

Šį kartą prie demarkacijos linijos jokių kliūčių nebuvo, ir 1920 sausio 30d. vėlai naktį aukšti svečiai jau buvo Vilniuje, o po vidurnakčio išvyko į Varšuvą, iš kurios nuncijus arkiv Ratti, kaip apaštališkasis vizitatorius Lietuvai, vysk. Karevičiui, respublikos prezidentui ir Valstybės tarybos prezidiumui atsiuntė padėkos raštus.
  
Tikėkimės, kad nebūsiu paskutinis 

Kokie konkretūs Šv. Tėvo atstovo apaštalinio vizitatoriaus arkiv. A. Ratti apsilankymo Kaune rezultatai? 

1920 m. birželio 28 d. vysk. Pr. Karevičius iš Varšuvos nunciatūros gavo raštą, pranešantį, kad Vienuolių kongregacija yra nusprendusi, jog Kauno benediktinių vienuolynas išimamas iš vietos vyskupo jurisdikcijos ir ateityje bus tiesioginėje Šv. Sosto žinioje, o jurisdikciją tam vienuolynui vykdys nuncijus.

1921 m. balandčio 26 d. Kauno katedra pakelta į bazilikos rangą. 1921 m. lapkričio 20 d. Vatikano valstybės sekretorius kard. P. Gasparri vysk. Karevičiui pranešė, kad jėzuitas Antoninas Zecchini yra paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. 

Vysk. J. Staugaitis savo atsiminimuose komentavo, jog arkiv. Ratti apsilankymas Lietuvoje yra nepaprastos reikšmės istorinis faktas: Nepriklausomoje Lietuvoje pirmąkart apsilankė šv. Tėvo pasiuntinys, tasai pasiuntinys - būsimasis popiežius: „Popiežius Pijus XI buvo didelio proto žmogus. Jis, atvykęs į Kauną, tuoj susivokė situacijoj ir jautėsi labai nejaukiai. Šiaip Pijus XI buvo gyvo temperamento žmogus ir santykiuose su žmonėmis kad ir korektiškas, bet nuoširdus.“

Savo lankymąsi Lietuvoje Pijus XI prisimindavo ir pabrėždavo, priimdamas audiencijoje tiek atskirus asmenis,.tiek maldininkų grupes. Kun. dr. Vaišnora MIC atsiminimuose rašė: 1935 m. teko palydėti marijonų vienuolijos vyr. vadovą t. A. Cikoto į privačią audienciją pas pop. Pijų XI. Pagal protokolą, po t. Cikoto buvau įleistas į popiežiaus darbo kambarį ir aš. Sveikindamas atsiklaupiau prie kėdėje ant tam tikro paaukštinimo sėdinčio popiežiaus. Jis uždėjo ranką man ant galvos ir paklausė, iš kur esu kilęs. Atsakiau, kad iš Marijampolės.

- O Marijampolė ar toli nuo Kauno?, - paklausė Popiežius. Atsakiau, kad apie 50 km.
- Kaune esu buvęs. Dabar Kaunas tikriausiai yra pasikeitęs, išgražėjęs. Juk tai dabar Lietuvos sostinė.“

1936 m. pavasarį prel. Ladui Tulaba kartu su kitais Romoje studijuojančiais lietuviais kunigais buvo priimti popiežiaus Pijaus XI audiencijoje: „Jo Šventenybė paklausė manęs, ar aš nebūsiu iš Kauno arkdiecezijos, kai atsakiau, kad esu iš Vilkaviškio diecezijos, pareiškė apgailestavimą, kad nė vieno nėra iš Kauno ir pridūrė: „O mes buvome Kaune. Esame pirmasis popiežius, kuris asmeniškai lankėsi Lietuvoje. Tikėkimės, kad nebūsiu paskutinis.“ 


Susiję

Pijus XI 7584844404704655304
item