Benas Volodzka. Mažlietuvių pastangos atgaunant Klaipėdos kraštą

Petro Šmito nuotrauka Kalba, sakyta sausio 15-ąją prie paminklo Klaipėdos sukilėliams „Už laisvę žuvusiems“ Klaipėdos Senosiose kapinės...

Petro Šmito nuotrauka
Kalba, sakyta sausio 15-ąją prie paminklo Klaipėdos sukilėliams „Už laisvę žuvusiems“ Klaipėdos Senosiose kapinėse minint 97-ąsias Klaipėdos sukilimo metines.

Mieli klaipėdiečiai ir klaipėdiškiai, brangūs miesto svečiai,

Minime jau 97-uosius Klaipėdos sukilimo metus, teliko 3 metai iki jubiliejinio, mums ir visai valstybei svarbaus, šimtmečio minėjimo. Visos Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ vardu tariu iškiliai dėkoju visiems besiilsintiems sukilėliams ir mūsų brangaus krašto veikėjams, kurių atminimas dar tebėra šviesus. Taip pat tikiuosi, kad ateityje minint Klaipėdos sukilimo minėjimą kiekvienais metais žmonių bus vis daugiau ir daugiau. Verta pastebėti, kad šįvakar vykstanti jaunimo eisena su deglais taip pat virsta šios svarbios dienos dalimi, atminties minėjimo tradicija. 

Lietuvių kova už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos buvo daug pastangų pareikalavęs politinis veiksmas. Kaip žinome, 1918 m. lapkričio 30 d. buvo pasirašytas Tilžės aktas, kuris itin reikšmingas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos. Po Tilžės akto, praėjus keletui metų, įvyko Klaipėdos ginkluotas sukilimas. 

Tuomet vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Budrys-Polovinskas. Buvo sudarytas ir mums žinomas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas mažlietuvio Martyno Jankaus, šis politinis organas vadovavo ginkluotam sukilimui. Šis Klaipėdos sukilimas, be abejo, prasidėjo sausio 10-ąją, kuomet gana lengvai perimta pietinė Klaipėdos krašto dalis. Sausio 15-ąją sukilėliai įžengė į Klaipėdą, užėmė prefektūrą (vyriausiojo prancūzų komisaro Gabrieliaus Petisnė būstinę). Būta atkaklios kovos, nes nė viena pusė nenorėjo pralaimėti kito naudai. Galiausiai kritus dviems prancūzų prefektūros gynėjams, sukilėliai laimėjo šią kovą.

Kaip pranešė Klaipėdos 7-ojo žvalgų pulko viršininkas vyr. ltn. Staškevičius sausio 16 d. telefonogramoje Vyriausiojo štabo žvalgybos skyriui, mūšyje žuvo apie 20 savanorių ir kareivių, o 18 d. - du karininkai, keturi kareiviai ir penki šauliai, dar du sužeisti. Telefonogramos pastaboje nurodyta žuvusius laidoti čia - Klaipėdos Senosiose miesto kapinėse, o sužeistuosius išvežti į Kėdainius. Istoriko Vyganto Vareikio skaičiavimais nustatyta, kad žuvo 12 žmonių, bet tikriausiai ne žuvusiųjų skaičiuje esmė. Svarbus pasiaukojimas ir pasiryžimas vardan Lietuvos susigrąžinti Klaipėdos kraštą. Jų idealistiniu pasišaukimu turėtume žavėtis ir mes patys. Šiandien. 

Neturėkime iliuzijų. Klaipėdos miesto prijungimas kartais neteisingai vadinamas prievartiniu ar netgi iš dalies okupaciniu veiksmu. Dabar panašiai kalba Kremliaus propagandinės priemonės, sakančios, kad Klaipėda yra Lietuvos sovietų dėka. Deja, juk akivaizdu, kad ir Klaipėdos kraštas 1945 m. buvo ne išvaduotas, bet okupuotas, kaip ir visa likusi Lietuva. Tik likusi šalies teritorija buvo labiau susovietinta. To padarinius tebejaučiame mes. 

Per mūsų krašto sovietizaciją nuo 1945 m. regionas prarado savo savastį, kultūrą, vietinius gyventojus, paveldą. Tiesa, mūsų valstybei atkūrus savąją santvarką ir suverenitetą 1990 m., šalis iškart nepajėgė atstatyti sovietų okupacijos sunaikintos teisybės. Tik beveik po 30 metų, sužinojome iš Seimo, kad Šv. Jono bažnyčios atkūrimo projektas įgavo valstybinės reikšmės lygmenį. Kaip bebūtų, Klaipėdos sukilimo dvasia yra tas idealas, kad mes visi kartu, kaip bebūtų, turime pasiekti žuvusiųjų sukilėlių iškeltus tikslus. Klaipėda ir jos kraštas turi priklausyti tik Lietuvai, o mes turėtume jį saugoti ir kurti tokį, kad jis kiekvienam šalies gyventojui būtų pasididžiavimas. Griaudami ir nesirūpindami miesto istorija, panašu, pradedame atitrūkti nuo tikrųjų demokratinės ir gerovės valstybės tikslų. 

Panašu, kad mums vertėtų pasistengti, kad ši diena būtų vertinama ne tik mūsų krašte, bet ir visoje valstybėje. Kaip rašoma istorikės Petronėlės Žostautaitės knygoje „Klaipėdos kraštas 1923-1939 m.“, „Sausio penkioliktoji - Klaipėdos išvadavimo, taip pat Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena vėliau buvo paskelbta valstybine Klaipėdos krašto švente.“ Deja, dabar ši diena yra pavirtusi tik regioninės reikšmės diena. Mums lietuvininkams labai apmaudu, kad Valstybė, nesuprantanti tikros jūrinės šalies vizijos, nevertina tokios svarbios Klaipėdos krašto šventės. Turėtume šią dieną minėti visi, nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Galbūt tuomet ir Jūrinės Valstybės vizija bus aiškesnė? Kaip mano kolega lietuvininkas Vytautas Gocentas yra sakęs, „kol Lietuva atmestinai žiūrės į šią atmintiną dieną, kurią minime dabar ir čia, tol ir turėsime bėdų su Jūrinės Valstybės kūrimu.“ 

Tiek Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, tiek Mažosios Lietuvos reikalų taryba, tiek kitos organizacijos, artėjant Klaipėdos sukilimo šimtmečio minėjimui, ruošiasi kreiptis į šalies aukščiausias institucijas dėl šios šventės valstybinio statuso atkūrimo ir suteikimo. Lauksime geranoriško palaikymo ir iš Klaipėdos miesto savivaldybės.

Užbaigsiu šią kalbą šiuo Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus eilėraščiu:  

„Būkie sveikinta, Jūra Baltoji,
Nuo manęs ir kitų dukterų!
Jure, Neri, Šešupe mieloji,
Tave sveikin ir minios versmių.

Motin Jūra baltoji galinga,
Tu gintarais ir perlais grįsta,
Tu grožybių dvynų stebuklinga,
Pas tave man ilsėtis vieta.

Aš per Lietuvą mielą keliavęs,
Taip labai ir didei pailsau,
Menk pagyros, bet vargti daug gavęs,
Pas tave atsilsėti atvykau.

Mano versmės ir vandens maišytos 
Ašaromis Lietuvos žmonių,
Nes jų tiesos nėr jiems sugrąžintos,
Jis dar kenčia daugybės vargų. 

Savo žemėj jie turi vergauti,
Jie sūnai su vergų teisėmis,
Jiems tiesas yra sunku atgauti,
Bet jie lauk ir dėl jų kol prašvis.

Motin Jūra Baltijos meilinga,
Iškliudyk iš vargų lietuvius,
Išklausykie jų maldą galingą 
Ir išvalnyk lietuvių vaikus.

Nemune, upe tu ašarota,
Dėlei tavęs man skausta širdis.
Bet teisybė tau bus atiduota,
Tavo vaikai dar džiaugisis užvis.

Patekės tavo sūnams saulelė 
Ir spindės dar lietuviams mielai,
Ji sušildys jų šaltą širdelę,
Jie atgys ir gyvens dar ilgai.“

Susiję

Įžvalgos 7987758590060934509
item