Vytautas Radžvilas. Iki fašistinio Sąjūdžio – vienas žingsnis (II dalis)

propatria.lt nuotrauka  Nestebina, kad pirmoje straipsnio dalyje minimas Kreipimasis dėl tokio iš tiesų pribloškiančio masto ir tarsi...

propatria.lt nuotrauka 
Nestebina, kad pirmoje straipsnio dalyje minimas Kreipimasis dėl tokio iš tiesų pribloškiančio masto ir tarsi atbloškiančio į sovietmečio laikus Sąjūdžio istorijos klastojimo ir judėjimo diskreditavimo bei menkinimo nesulaukė adresatų atsako. Kaip ir buvo galima laukti, Seimas, LRT ir VU tarybos į jį nereagavo. Neatsirado drąsuolių, kurie būtų nepabūgę užsitraukti prezidentės nemalonę ir rūstybę. Tiesa, kad LRT laidoje surengtos patyčios iš Sąjūdžio įskaudino ir papiktino daugelį jas mačiusių žiūrovų. Tačiau laida nesukėlė ir tokios visuomenės pasipiktinimo audros, kokios ji buvo verta ir kokios buvo galima tikėtis. 

Gana ir net pernelyg santūrią reakciją į laidoje N. Putinaitės išsakytas mintis apie Sąjūdį galima paaiškinti tik tuo, kad nebuvo aiškiai suvokta visuomenei praneštos žinios tikroji prasmė. Ji iš pat pradžių buvo „užkoduota“ pačioje jos siūlomoje „dviejų sąjūdžių“ koncepcijoje, kurios ašis yra nacionalistinio-antiokupacinio ir demokratinio-antitotalitarinio sąjūdžių priešprieša. Pasak N. Putinaitės, jos atrastas pogrindinis demokratinis sąjūdis buvo nacionalinio išsivadavimo judėjimo mažuma, tikėtina – net menkutė jo dalis. Todėl logiška ir neišvengiama atrodo išvada: Sąjūdžio dauguma, tai yra judėjime vyravusi sąjūdininkų dalis, negalėjo būti niekas kita, o tik demokratinės ir antitotalitarinės srovės priešingybė. Nedemokratinis, arba prototalitarinis, sąjūdis, kuris, savo ruožtu, galėjo ir turėjo  būti tik prokomunistinis arba profašistinis. Kitaip jo klasifikuoti ir įvardyti neįmanoma, nes politologiniame klasifikacinių terminų žodyne paprasčiausiai nėra pavadinimo, leidžiančio tiksliau apibūdinti tą “demokratinėms vertybėms“ tariamai abejingą sąjūdį.

Tai reiškia, kad laidoje apie Sąjūdį iš tikrųjų buvo pasakyta štai kas: didžioji Sąjūdžio dalis, išskyrus minėtą mažumą – masinių mitingų ir akcijų organizatoriai bei dalyviai, per visus rinkimus pasiaukojamai triūsę judėjimo nariai ir savanoriai, net prie TV bokšto kritę didvyriai ir galiausiai 1991 m. vasario 9 d. visuotinės apklausos būdu savo balsais įtvirtinę istorinį Aukščiausiosios Tarybos sprendimą atkurti Lietuvos valstybę šalies piliečiai – visi jie nebuvo jokie demokratai ir jokie kovotojai už laisvę. Jie buvo nedemokratai, kuriems jokia laisvė nebuvo svarbi ir nerūpėjo. Vadinasi, jie buvo laisvės neigėjai – atviri jos nekentėjai ir priešai arba, geriausiu atveju, suklaidinti vargšai žmonės, nuoširdžiai nesupratę, jog kovoja ne už tikrąją Lietuvos laisvę. Galima piktinti į valias, tačiau būtent tokia išvada su neįveikiamu ir negailestingu būtinumu plaukia iš N. Putinaitės aiškiai ir nedviprasmiškai išsakomų samprotavimų apie Sąjūdyje vyravusią, bet „demokratinėmis ir antitotalitarinėmis vertybėmis“ nesivadovavusią jo dalyvių daugumą.

N. Putinaitė taip pat paaiškina, kodėl Sąjūdis buvo nedemokratinis politinis judėjimas. Pasirodo, jis siekė „ne tos“ valstybės. Mat judėjimas nekovojo dėl „naujų vertybių“, ant kurių būtų galima statyti „naują valstybę“. Didžioji Sąjūdžio nedemokratiškumą lėmusi nuodėmė buvusi ta, kad jis siekė pernelyg siauro ir menko, maža to – net utopinio tikslo, kurio nostalgija iki šiol kamuoja daugelį sąjūdininkų. Tas siektas varganas tikslas – nepriklausoma valstybė, grindžiama esą retrogradiška ir reakcinga nacionalinio išsivadavimo idėja. Ant šios idėjos pamatų tariamai galėjo būti statoma tik „sena“, tai yra nedemokratiška, nelaisva, neįstengianti kurti „naujų vertybių“ valstybė. Todėl išsivaduojamajai kovai tautą pakėlusios ir sutelkusios „nacionalistinės“ valstybės vizija buvusi gryniausia iki šiol sąjūdininkus įkyriai persekiojanti utopija, iš kurios niekaip neįstengiama išlipti. Jos ilgesys vis dar esąs politiškai žalingo „nepasitenkinimo“ šaltinis. Šios „prototalitarinės“ vizijos pageidautina kuo greičiau atsikratyti, kad tokia seniena ir atgyvena netrukdytų statyti „naujos“, tikrai demokratiškos Lietuvos valstybės.

Bet kodėl „nacionalistinė“ Sąjūdžio valstybė buvo „utopija“, jeigu ji buvo teisiškai atkurta 1990 m. kovo 11 d., o kiek daugiau nei po metų ir realiai, kai tapo oficialiai pripažinta tarptautinės valstybių bendrijos visateise nare? Ką akistatos su šiuo akivaizdžiu ir nepaneigiamu faktu perspektyvoje galėtų reikšti ir kaip turėtų būti suprantamas mįslingas teiginys apie sąjūdinę utopiją? Tiesą sakant, jis turėtų būti laikomas ne tik originalia įžvalga į Sąjūdžio istoriją, bet ir nauju žodžiu moksle apskritai, nes – sutikime – atrasti utopinį, nors ir savo pagrindinį tikslą sugebėjusį įgyvendinti politinį judėjimą yra neeilinis, galbūt net precedento moksle neturintis atradimas. 

Tačiau norint visiškai suprasti, kaip, rašant „alternatyvią“ Sąjūdžio istoriją, toli nueita tokio pobūdžio „atradimų“ keliu, reikia apmąstyti, ką iš tiesų politologiniu ir istoriniu požiūriu reiškia kertinis N. Putinaitės koncepcijos teiginys, kad Sąjūdis buvo nedemokratinis judėjimas. Pasak istorikės, jis toks buvęs todėl, kad siekė atkurti nepriklausomą nacionalinę valstybę. Šitaip teigti įmanoma tik dviem atvejais. Arba konkrečiais tyrimo duomenimis ir faktais įrodant judėjime buvus gausią ir net vyravusią kryptį ar srovę, kurios atstovai savo pareiškimais ir veiksmais būtų skelbę ir mėginę įgyvendinti savo nedemokratiškas pažiūras ar politines nuostatas. Arba, neturint moksliškai pagrįstų faktų ir įrodymų, tiesiog postuluojant, kad valstybės atkūrėjai buvo nedemokratai. Kaip tai įmanoma? 

Tiesa, kad nacionalinio išsivadavimo kova nebūtinai ir ne visada baigiasi demokratinės valstybės sukūrimu – todėl ir reikalingi kruopštūs tos kovos konkrečiose šalyse moksliniai tyrinėjimai. Juos privalėjo atlikti ir N. Putinaitė, tačiau nepasivargino šito padaryti. Todėl išvada apie nedemokratinę Sąjūdžio daugumą galėjo būti padaryta vieninteliu įmanomu būdu – vadovaujantis ideologine dogma, kad nacionalinio išsivadavimo kova ir pati nacionalinė valstybė kaip politinis šios kovos tikslas yra iš principo nesuderinami su demokratija ir jos idealais. Tačiau ką bendro turi ši dogma su mokslu? 

Puikiai žinoma, kad Prancūzijos revoliucija prasidėjęs ir XIX a. pagreitį visoje Europoje įgavęs moderniųjų nacionalinių valstybių kūrimasis ir demokratinių sąjūdžių plėtra buvo ne tik tuo pat metu lygiagrečiai vykę, bet glaudžiai susiję ir persipynę procesai. Du neatskiriamai susiję žemyną sukrėtusios gelminės politinės ir istorinės transformacijos aspektai arba, vaizdžiai kalbant, dvi tos pačios monetos pusės. Tai – puikiai ir visuotinai žinomas faktas. Vienas iš tų elementarių faktų, kuriuos turi žinoti gimnazijos mokinys, juo labiau studentas. Bet šis pamatinis faktas neatsitiktinai iškrenta (galima tik spėlioti, dėl kokios priežasties – akademinės nekompetencijos ar verčiančio jį ignoruoti ideologinio angažuotumo) iš N. Putinaitės akiračio. Mat jis yra tas akmuo, į kurį atsitrenkęs dužtų pats mėginimas perrašyti Sąjūdžio istoriją. Jis „nepatogus“ tuo, kad įpareigoja šią istoriją iš tiesų tirti, taigi ir įrodyti, Sąjūdžio nedemokratiškumą, užuot savavališkai konstravus ir skleidus tokį jo vaizdinį remiantis tik jokiais jį pagrindžiančiais faktais „neapsunkinta“, tad „laisvo vaizduotės skrydžio“ nevaržančia ideologine  schema.

N. Putinaitės kuriamas pasakojimas apie nedemokratinį Sąjūdį grindžiamas prielaida, kad  demokratija ir nacionalinė valstybė yra nesutaikomos priešingybės. Be šitokios prielaidos toks pasakojimas apskritai nebūtų įmanomas ir net negalėtų būti suręstas. Pasakyti, kad ta prielaida yra grynai ideologinė, ko gero, būtų ne visai tikslu ir per švelnu. Ją veikiau derėtų vadinti ideologine fikcija, tobulai atitinkančia H. Arendt nurodytą ideologizuoto mąstymo kriterijų. Juk daryti tokią prielaidą įmanoma tik sąmoningai ignoruojant dar vieną fundamentalų ir kartu banalų politinės istorijos faktą. Juk net iš mokyklinio istorijos vadovėlio sužinoma, kad demokratija pasaulio istorijoje egzistavo vos du kartus ir labai trumpai: kai kuriuose senovės Graikijos poliuose ir vėl atgimė Vakaruose atsiradus moderniajai nacionalinei valstybei. Nėra nei vieno daugiatautės demokratinės imperijos pavyzdžio. 

Tačiau šis dar vienas elementarus faktas N. Putinaitei yra nežinomas arba nevertingas, nes jos plėtojama „dviejų sąjūdžių“ koncepcija reikalauja bet kuria kaina atsaistyti demokratiją nuo konkrečios tautos ir valstybės. Šis kelias neišvengiamai stumia dar vienos ideologinės fikcijos link. Toji fikcija – globalios kosmopolitinės demokratijos vizija. O tiksliau – „demokratijos be tautų“ utopija. Būtent šitaip ji įvardijama ir lietuvių kalba išleistos garsaus prancūzų filosofo P. Manento knygos pavadinime. Šią „betautės demokratijos“ viziją teoriškai pagrindė vokiečių filosofas neomarksistas J. Habermasas, išplėtojęs „konstitucinio patriotizmo“ doktriną. 

Tiesa, kad apie globalistinę demokratiją spėta prirašyti kalnai knygų – panašiai kaip kadaise buvo sukurpta gausybė veikalų apie neišvengiamai įvyksiančią komunizmo pergalę visame pasaulyje. Tačiau dabar jau akivaizdu, kad globalios demokratijos utopiją ištiko toks pat likimas – ji tampa beviltiškai tolstančiu miražu, kokiu virto šviesus komunizmo rytojus. Faktiškai tai pripažino pats J. Habermasas knygoje  “Europa: žlungantis projektas“ – šis iškalbingas pavadinimas tiksliai atspindi jo požiūrį į dabartinę ES būklę. Galiausiai moralinį ir politinį globalios demokratijos projekto bankrotą paskelbė net buvęs fanatiškas jo rėmėjas E. Macronas, plačiai nuskambėjusiame interviu vis dėlto sugebėjęs pakilti virš anksčiau puoselėtų ideologinių rožinių akinių kuriamų iliuzijų ir prabilęs apie 1989 m. paskelbtos „F. Fukuyama‘os epochos“ pabaigą, verčiančią neribotam, o greičiausiai visam laikui atsisveikinti su šio mąstytojo pranašystėmis apie neišvengiamai artėjantį demokratijos triumfą visame pasaulyje kaip su dar viena žlugusia utopija.

Panašu, kad Sąjūdžio istorikei tokie jos ideologinei schemai prieštaraujantys „mažmožiai“, o iš tikrųjų – ją griaunantys akivaizdūs faktai, neatrodo reikšmingi. Savaip plėtodama ir paliudydama dar vieną H. Arendt įžvalgą, kad ideologija yra „loginis idėjos judėjimas“, ir pavertusi aksioma „idėją“, jog demokratija gali būti atsieta nuo konkrečios tautos ir valstybės, ji daro kitą istorijos ir politikos moksle negirdėtą atradimą: esą Lietuvos nepriklausomybė galėjo būti (gal ir buvo – autorės nuomonė šiuo klausimu yra be galo dviprasmiška ir neaiški) pirmiausia „antitotalitarinio sąjūdžio“ kovos už „demokratines vertybes“ rezultatas. Siekiant kuo labiau sumenkinti tyrėjos vaizduotėje susikurto „tik nacionalistinio-antiokupacinio“ Sąjūdžio vaidmenį ir kuo labiau išpūsti toje pačioje vaizduotėje gimusio „demokratinio-antitotalitarinio“ sąjūdžio reikšmę, peršama interpretacija, kad Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ varomoji jėga buvo ne siekis atkurti nepriklausomą valstybę. 

Politinis tos revoliucijos turinys ir tikrasis jos tikslas buvęs valstybės atkūrimas, o kažkokios „grynosios“ (veikiausiai minėtos globalios, t. y. atsaistytos nuo konkrečių visuomenių ir kultūrų) demokratijos idealo įgyvendinimas. Nesunku suprasti, kiek moksliškai pagrįsta ši dar viena Sąjūdžio istorijos „korekcija“: moderniųjų Vakarų, juo labiau pasaulio istorijoje nėra precedento, kad kokia nors šalis būtų įgijusi nepriklausomybę nekeldama jos reikalavimo, o tik kovodama už abstrakčių ir neapibrėžtų „demokratinių vertybių“ įtvirtinimą. Būtent šis egzotiškas atradimas ir turimas omenyje bei atitinkamai įvertinamas minėtame Kreipimesi:

“Savo pasisakyme teigdama, kad Lietuvos Respublika galėjo būti atkurta ne nacionalinės idėjos, bet neįvardijamų „antitotalitarinių vertybių“ pagrindu, N. Putinaitė šiuo absurdišku teiginiu tarė „naują žodį“ politikos moksle. Pasaulio istorijoje nėra pavyzdžio, kad kokia nors tauta buvo išsilaisvinusi iš pavergėjų arba sukūrusi politiškai suverenią valstybę remdamasi kuo nors kitu, o ne nacionalinio išsivadavimo ir savarankiškos tautinės valstybės sukūrimo idėja.“ 

Skeptikas galėtų paklausti: ar iš tiesų verta skirti tiek dėmesio šiai „alternatyviai“ Sąjūdžio istorijos versijai? Į tai tenka atsakyti: istorijos mokslas nėra tik „vertybiniu požiūriu neutralios“ intelektualinės pratybos. Kuriami istoriniai pasakojimai tarnauja konkretiems praktiniams, pirmiausia – politiniams tikslams. Taip yra ir šiuo atveju. Užsimojusi „numitinti“ Sąjūdžio istoriją bei konstruodama savąją, didžiulių „baltųjų dėmių“ – nutylimų arba klastojamų faktų –kupiną jos versiją, N. Putinaitė siūlo anaiptol ne „grynai mokslinę“ alternatyvą. 

Neatsitiktinai lemiamai svarbus šio ideologizuoto pasakojimo elementas, kertinis jo akmuo yra nacionalinio išsivadavimo Sąjūdyje tariamai buvęs ir jį „teisinga linkme“ slapčia kreipęs „demokratinis“ sąjūdis. Ši konstrukcija tarnauja labai praktiniam ir lengvai atpažįstaman tikslui. Renčiant elementariausių mokslinio istorijos tyrinėjimo reikalavimų neatitinkantį pseudoakademinį pasakojimą, iš tikrųjų siekiama „teoriškai pagrįsti“ ir pamažu įtvirtinti visus N. Putinaitės ir jos bendraminčių tyrinėjimus įkvepiančią ideologinę ir politinę nuostatą, kad lūžiniu 1966-1991 m. Lietuvos istorijos laikotarpiu egzistavo ne tik intelektualinė-teorinė, bet ir reali praktinė alternatyva Sąjūdžio atkurtai nepriklausomai demokratinei nacionalinei valstybei. Tokia yra svarbiausia išvada, nuosekliai plaukianti iš tyrėjos išrastos ir plėtojamos „dviejų sąjūdžių“ koncepcijos. 

Visuose jos viešuose pasisakymuose ir skelbiamuose „moksliniuose“ tekstuose vienaip ar kitaip išryškėja juos grindžianti ir struktūrinanti pagrindinė mintis: Sąjūdis siekė ne tos valstybės, jo užsibrėžta atkurti „nacionalistinė“ Lietuvos valstybė ne tik negalėjo laiduoti tikros savo piliečių laisvės, bet ir vedė į politinę bei istorinę, net geopolitinę ir strateginę aklavietę. Logiškas šios minties tęsinys ir savaip nuosekli istorikės skelbiama išvada – reikėjo eiti kitokiu keliu, nes būta alternatyvių – realių ir rimtų – besivaduojančios šalies politinės raidos galimybių. Tačiau jos esą taip ir liko neišnaudotas. Atkurta „nacionalistinė“ nepriklausoma valstybė N. Putinaitei yra visiškai nepriimtina. Todėl trokšdama „ištaisyti“ 1990 m. Kovo 11 d. Sąjūdžio padarytą istorinę klaidą, ji užsibrėžė ir nuosekliai įgyvendina tikslą savo tyrimais prisidėti prie to, kad ši klaida būtų ištaisyta ir pagaliau būtų realizuotos Sąjūdžio neišnaudotos „kitokios“, o tiksliau – „tikros“ valstybės kūrimo galimybės. 

„Kokia dar galėjo būti alternatyva Sąjūdžio atkurtai valstybei?“ – toks klausimas galėtų kilti ne vienam skaitytojui. Vis dėlto principinė alternatyva tokiai valstybei iš tiesų buvo, tad šiuo atveju būtų neteisinga teigti, kad ji gyvuoja tik retrospektyviai žvelgiančioje istorikės vaizduotėje. Toji alternatyva tiesiog akivaizdi – nekurti nepriklausomos valstybės. Ji buvo visiškai reali. M. Gorbačiovas primygtinai ragino Lietuvą sugrįžti – šį kartą jau savanoriškai – į pertvarkomą SSRS ir tapti, jo paties žodžiais tariant, „lygiateise ir suverenia  atnaujintos lenininės federacijos“ nare. Nepriklausomybė ar suverenitetas? Kad šios sąvokos buvo ne sinonimai, o reiškė nesutaikomas politines alternatyvas, liudija vykusios aršios, audrinusios ir skaldžiusios visuomenę diskusijos šiuo toli gražu ne tik akademiniu klausimu. 

Dilema – Sąjūdžio reikalaujama Valstybės Nepriklausomybė ar LKP siekiamas valstybinis suverenitetas – buvo ne tik reali, bet ir dramatiška. Juk nuo to, kaip ji bus išspręsta, priklausė Lietuvos likimas. Ji buvo išspręsta, kai svarstyklių lėkštė po įtemptų kovų galiausiai  nusviro sąjūdinės nepriklausomybės naudai. M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP „platformininkai“ liko tvirtais ir – gana tikėtina – nuoširdžiais „atnaujintos lenininės federacijos“ šalininkais ir gynėjais. Tačiau įdomiausia, kad karštais tokios „federacijos“ rėmėjais buvo ir iškilūs – tai primenama jau cituotame Kreipimesi – to meto demokratinių Vakarų šalių politikai: 

„Kovos už Lietuvos nepriklausomybę laikotarpiu daugelis Vakarų šalių politikos patarėjų primygtinai ragino Sąjūdžio atstovus vadovautis tik „antitotalitarinėmis“ vertybėmis ir padėti M. Gorbačiovui įgyvendinti TSRS pertvarką nekeliant Nepriklausomybės reikalavimo. Jų vaizduotėje Lietuva turėjo likti „demokratinės“ ir „liberalios“ TSRS imperijos dalimi. N. Putinaitė faktiškai smerkia ir kaltina Sąjūdį dėl to, kad šis nepakluso pamokymams apsiriboti „antitotalitarinėmis vertybėmis“ ir apsisprendė atkurti „nacionalistinę“, taigi vien todėl „blogą“, nepriklausomą Lietuvos valstybę.“ 

Šio entuziazmo įspūdingiausia išraiška, ko gero, reikėtų laikyti Prancūzijos prezidento F. Mitterando tuoj po 1991 m. Sausio 13-osios parodytą neįtikėtiną supratingumą ir užuojautą M. Gorbačiovui, kuriam įsakius arba tariamai nežinant okupacinės kariuomenės tankai traiškė beginklius TV bokšto gynėjus. Eliziejaus rūmų šaimininkas neslėpdamas paniekos kalbėjo apie lietuvius, tuos „vargšus žmones, visą laiką gyvenusius svetimųjų politinėje ir socialinės priespaudoje, kurie viską sugadins“. Jo žodžių prasmė visiškai aiški: „Negerai išėjo, kad bičiulis Michailas truputį pasikarščiavo ir patraiškė tuos vargšus tankais. Bet taip jiems ir reikia! Bus pamoka ir gal susipras, kaip kvaila ir įžūlu savo provincialiomis pretenzijomis atkurti tą jų limitrofinę valstybėlę trukdyti didingiems mūsų  planams sukurti bendrus Europos namus nuo Lisabonos iki Vladivostoko!“ 

Prancūzijos prezidentas, KPSS Generalinis sekretorius ir LKP (SSKP) pirmasis sekretorius šiuo klausimu pasirodė jaudinamai solidarūs ir vieningi – nepriklausomos Lietuvos valstybės nereikia! Jų akyse nepriklausomybės reikalavimą kėlęs Sąjūdis buvo tik siaurapročių ir neatsakingų „nacionalistinių radikalų ir ekstremistų“ sambūris, vedantis Lietuvą klaidingu ir pragaištingu keliu. Jie buvo įsitikinę, kad atkurta nepriklausoma Lietuvos „nacionalistinė“ valstybė būtų tik  geopolitinė anomalija ir istorinis nesusipratimas. Po trijų dešimtmečių Sąjūdžio istoriją tyrinėjanti nepriklausomos Lietuvos mokslo darbuotoja sklandžiai prisišlieja prie šios pikantiškos trijulės, iš esmės pritardama jų požiūriui į Kovo 11-osios Lietuvos Respubliką.

Tačiau N. Putinaitės rašoma slaptoji Sąjūdžio istorija su pogrindiniais demokratais ir neįvardintais laisvės kovos vadais nuosekliai tiesia kelią iš tiesų pribloškiančiam ir dar niekieno nepastebėtam ar bent jau nepaskelbtam atradimui. Atominės bombos sprogimui Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose prilygstančiam atradimui, kuris, jeigu tik būtų atpažintas ir paskelbtas, turėtų užgniaužti kvapą. Tiesą sakant, padėti šalies piliečiams, ir pirmiausiai buvusiems Sąjūdžio bendražygiams, jį atpažinti bei deramai įvertinti ir yra pagrindinis šio straipsnio tikslas. Tai atradimas, kuris neišvengiamai plaukia iš pamatinės Sąjūdžio istorikės nuostatos, kad pritarimas nacionalinės valstybės idėjai ir kova už tokią valstybę yra neabejotinas asmens nedemokratinių pažiūrų ir priešiškumo priešiškumo demokratijai požymis. 

Neteko sutikti nei vieno sąjūdininko, kuris būtų nepritaręs Nepriklausomybės siekiui. Jį galiausiai parėmė net didžioji LKP dalis. Trumpai sakant, absoliuti Lietuvos visuomenės dauguma norėjo savo valstybės. Todėl, nuosekliai vadovaujantis N. Putinaitės pasakojamą Sąjūdžio istoriją grindžiančiais politinių pažiūrų identifikavimo kriterijais, tenka pripažinti, kad „nedemokratų“ stovyklai priklausė praktiškai visa masiškai Nepriklausomybės siekį parėmusi šalies visuomenė. Neišvengiamai kyla klausimas: tai kas buvo tie jos atrasti paslaptingieji demokratai? Kaip juos atpažinti ir kur jų ieškoti? 

Yra tik dvi galimybės. Tai galėjo būti sąjūdininkai, kuriuos, pirma, reikėtų „ištraukti iš pogrindžio“ į dienos šviesą, antra – parodyti, kuo jų demokratinės pažiūros buvo ypatingos ir kuo išsiskyrė iš  „nedemokratinės“ sąjūdininkų daugumos pažiūrų. Bet jeigu tokių demokratų atrasti nepavyktų, tai beliktų pripažinti istorikės padarytą, tik galbūt iš kuklumo (ar apdairumo) vis dar neišdrįstą viešai paskelbti tik ką minėtą stulbinamą atradimą. N. Putinaitė aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad tikras demokratas yra tas, kuriam yra iš principo svetima ir nepriimtina nacionalinės valstybės idėja ir kuris teikia pirmenybę „naujų vertybių“ kūrimui. 

Nuosekliai vadovaujantis šiuo kriterijumi, beliktų sutikti, kad vieninteliai tikri sąjūdinio Atgimimo laikotarpio demokratai ir tvirčiausi  kovotojai už tikrąją Lietuvos laisvę buvo aršiausi „nacionalistinio“ Sąjūdžio ir jo pastangomis  atkurtos valstybės priešai – Maskvos remiami M. Burokevičiaus LKP (SSKP) „platformininkai“, V. Ivanovo „Jedinstveninkai“ ir siekę atplėšti kraštą nuo šalies Pietryčių Lietuvos autonomininkai. 

Toliau einant šiuo keliu ir pratęsiant N. Putinaitės vykdomą Sąjūdžio istorijos perrašinėjimą bei klastojimą iki logiškos pabaigos, anksčiau ar vėliau turėtų išaušti  diena, kai bus padėtas paskutinis šios istorijos taškas ir galutinai atskleista visa tiesa. Baigus „dekonstruoti“ nuosekliai ir kryptingai griaunamą „nacionalistinį Sąjūdžio mitą“ gali paaiškėti, kad tikroji Sąjūdžio būstinė ir vadavietė buvo įsikūrusi ne Gedimimo prospekto pradžioje, bet visai kitoje vietoje stūksojusios ypatingos paskirties mokyklos pastate. O pagrindinis išsilaisvinimo kovos laukas ir svarbausias jos baras buvo ne mitingai ir protesto akcijos, ne politiniai mūšiai su LKP nomenklatūra Vilniuje bei kovos SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, ne beginklių piliečių akistatatos su okupantų tankais prie Spaudos rūmų, LRT pastato bei TV bokšto ir ne ilgi budėjimai aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos. Nestebintų, jeigu šitaip rašant Sąjūžio istoriją visus jau spėtus padaryti „atradimus“ pranoktų ir ilgametes titaniškas patangas vainikuotų būtent paskutinis, iš tiesų „atominis“ atradimas: svarbiausias išsivaduojamosios kovos baras buvo minėtos mokyklos pastate net ir po Nepriklausomybės paskelbimo sunkiomis pogrindžio sąlygomis tęsti  nepalaužiamos demokratės – tikrosios Sąjūdžio lyderės ir vėliavnešės – kariauti slaptieji mažieji karai.

Pagaliau turi būti aiškiai suprasta: vykstantis kryptingas Sąjūdžio istorijos perrašinėjimas ir stulbinamo masto jos klastojimas yra karas su pačia Lietuvos valstybe. Jis turi būti suvokiamas ir vertinamas kaip viena pavojingiausių hibridinio karo prieš Lietuvą apraiškų – kaip ideologinis valstybės pagrindų griovimas. Tikroji šio karo priežastis tebėra nesuvokta, todėl net ir buvę aktyvūs sąjūdininkai nustebę ir sutrikę klausia: kodėl šitaip iškraipoma ir menkinama Sąjūdžio istorija? Kodėl ir už ką šitaip tyčiojamasi? Atėjo laikas atsakyti į šį pagrįstą ir Lietuvos išlikimui egzistenciškai svarbų klausimą. Tikslingai propaguojami „sąjūdinės dainuojančios revoliucijos“, „sąjūdinės kovos už laisvę“ ir kiti panašūs emocijas žadinantys, bet politiškai migloti vaizdiniai populiarinami tam, kad užgožtų ir paslėptų tikrąją Sąjūdžio esmę: Sąjūdis buvo XX a. pabaigos lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo judėjimas. 

Ištrinti iš visuomenės atminties šį pamatinį, Sąjūdžio veiklos politinį turinį ir prasmę apibrėžiantį bruožą – toks yra visų pastangų perrašyti jo istoriją tikslas. Nereikėtų manyti, kad Sąjūdis yra tik „diskredituojamas“, „menkinamas“ ar „šmeižiamas“ – tai tik ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų Sąjūdis yra ideologiškai triuškinamas jo paties atkurtoje valstybė. Lygiai taip pat sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo triuškinamas jo pirmtakas – XIX a. pabaigoje iškilęs lietuvių nacionalinis judėjimas. Tai reiškia viena – sovietmečio kovos su „lietuviškuoju nacionalizmu“ tradicija nuosekliai tęsiama. Dr. V. Rubavičius yra vienas iš nedaugelio apie tai atvirai ir drąsiai rašančių mokslininkų. Jis yra įžvalgiai pastebėjęs, kad N. Putinaitė, su vienodu įkarščiu „demitologizuojanti“ tiek XIX a. pabaigos tautinio atgimimo, tiek XX a. pabaigos sąjūdinio atgimimo iškilias figūras, ryškiausiai iš visų tyrėjų įasmenina ir simbolizuoja abiejų šios kovos tarpsnių – sovietinio ir eurosovietinio – tęstinumą ir perimamumą. 

Šitoks tiesioginis tęstinumas ir perimamumas suteikia pagrindo manyti, kad N. Putinaitės vykdomi ne tik Sąjūdžio, bet ir platesni lietuviškosios tapatybės bei jos kaitos tyrimai yra grindžiami iš esmės sovietine ideologine Lietuvos istorijos aiškinimo schema. Žinoma, pritaikyta naujoms sąlygoms ir atitinkamai modifuota, tad ir sunkiau atpažįstama. Ši patobulinta schema yra ne tik N. Putinaitės ir daugelio jos kolegų VU TSPMI vykdomų tyrimų teorinis ir metodologinis pagrindas. Iš tikrųjų ji tapo ir kitose Lietuvos mokslo ir studijų institucijose vykstančios kovos su „lietuviškojo nacionalizmo“ apraiškomis pagrindiniu ir plačiai naudojamu ginklu, veiksmingiausiu valstybės griovimo įrankiu. Todėl svarbu išsiaiškinti, kaip buvo modifikuotas ir patobulintas sovietinės antilietuviškos ideologinės propagandos vėzdas ir kaip jis prigijo bei yra naudojamas šių dienų humanitarinių bei socialinių mokslų tyrimų ir studijų srityse. Apie tai bus kalbama kitoje, baigiamojoje šio straipsnio dalyje.



Susiję

Vytautas Radžvilas 365026848909238979

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-12-14 12:21

    Filosofinės džiūnglės, kiekvienam sunkiai įkandamos, kadangi moterų filosofių nykstamas kiekis, daugiausia vyrauja vyriškas pradas, kuris visadda konkretesnis, moteriškasis bus daugiausia su toletantišku atspalviu

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-12-14 15:30

    Filosofija nekelia klausimo: "Kaip?", nes tai yra Gamtos mokslų dalis. Filosofija kelia kausimą: "Kodėl?". Net politikoje, psichologijoje ar socialiniuose reiškiniuose filosofijos mokslo užduotis ieškoti viską sukeliančios priežasties - kodėl? Ar atskeista geb.Radžvilo staripsnyje priežastis (?) -

    "...svarbu išsiaiškinti, kaip buvo modifikuotas ir patobulintas sovietinės antilietuviškos ideologinės propagandos vėzdas ir kaip jis prigijo bei yra naudojamas šių dienų humanitarinių bei socialinių mokslų tyrimų ir studijų srityse" (V.Radžvilas).

    Žinoma, "KAIP" yra labai svarbu, tačiau dar svarbiau išsiaiškinti, KAS yra visos šitos ideologinės propagandos "demiurgas" - smegenų centras arba "vykdantysis direktorius"
    (executive director), o dar tiksliau "generalinis štabas". Juk Valstybės puolimas vyksta labai plačiu frontu. Tyrinėjimas ir sekimas eilinių "pėstininkų" pėdsakais privalo atvesti į "generolo" kabinetą. Priešingu atveju, vien tik aprašinėjimas pėstininkų nusiaubto landšafto, jokio rezultato neduos. Kiekvienoje kovoje logistika užima svarbia vietą. KAS tiekia resursą ir protekciją(apsaugą) Lietuvos valstybę griaunantiems "istrebiteliams"? Štai tada, bus aišku ir "KAIP", ir "Kur sutelkti jėgas?".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-12-14 22:56

      ...pridėkime dar vieną mokslą, kuris kelia klausimą ,,KIEK''? - t.y. KIEK mokama už Sąjūdžio ir tuo pačiu Lietuvos istorijos klastojimą ir mėginimą šias klastotes įtvirtinti.
      Klausimo KAM mokama formuluoti neverta - skaitytojai dgali įsižeistyi, pagalvoję, kad juos laiko kvailiais.
      Lygiai kaip ir verta fpormuluoti klausimo, KAS MOKA - užsakovas aiškiau nei aiškus, tai kas, kad savo instrukcijas dabar jis peduoda per savo statytinius iš kitos pusės.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-12-14 17:10

    O kaip vertinti faktą,kad Prezidento V.Adamkaus patarėja tapo N.Putinaitė?Kodėl ši ,,demokratė" vis smėžuoja dičkėje žiniasklaidoje,ypač Delfi ir LRT?Kas nutiko Lietuvos akademinei bendruomenei,kad jų gretose priviso begalybė putinaičių ir jos ideologinių bendražygių?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-12-14 22:34

      Visiškai aišku, kaip vertinti. Reikia peržiūrėti visus posėdžių protokolus, kuriuos oganizavo exselenc. Adamkaus patarėja Putinaitė. Ką ji patarinėjo Adamkui, o ką jai patarinėjo Adamkus ir kam jie patarinėjo abu? Ir iš kokios balos toks Putinaitės mandrumas? Tada turėtų paiškėti toks ideologinių putinaičių vislumas ir kokia ranka juos išmaitino ir šeria iki šiol.

      Panaikinti
  4. Geras tekstas, atskleidžiantis "progresyvų homuniagų" tikslus. Beje (net keista), delfiai irgi visai neblogą tekstą paskelbė: https://www.dailymail.co.uk/news/article-7790371/Bitter-Remainers-waving-EU-flags-gather-outside-Downing-Street-protest-Boris-Johnson-win.html. Tai va, turime šiukšles, atvirai priešiškus mūsų valstybei - ir neturime nieko, kas juos "padėtų į vietą". Lyg ir VSD darbas būtų, ne? ;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2019-12-15 11:28

    Vis tik nesuprantu - ir, manau, ne aš vienas - straipsnio pavadinimo.
    Gerb. V. Radžvilas rašo apie N.Putinaitės mėginimus klastoti ir iškraipyti Sąjūdžio ir tuo pačiu Lietuvos istoriją, tai straipsnį taip ir reikėjo pavadinti - ,,Mėginimas paneigti Sąjūdį ir Lietuvos Laisvę'' ar panašiai, kad skaitytojui būtų iškart aiškus idėjinis straipsnio centras.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item