Vladimiras Laučius. Kaip Putinas istoriją pritaiko imperijai

Putinas pastarosiomis dienomis asmeniškai ėmėsi aktyvios propagandos, mėgindamas iškraipyti Antrojo pasaulinio karo išvakarių ir pradžios...

Putinas pastarosiomis dienomis asmeniškai ėmėsi aktyvios propagandos, mėgindamas iškraipyti Antrojo pasaulinio karo išvakarių ir pradžios istoriją. Prieš beveik tris mėnesius, duodamas man interviu, labai panašiais argumentais poziciją, daugeliu atžvilgių panašią į Putino, gynė žinomas Rusijos žurnalistas ir publicistas Vladimiras Pozneris.

Su Pozneriu kalbėjomės per Skype daugiau nei valandą. Didžiąją dalį laiko jis atsakinėjo ramiai, bet į pabaigą, kaip tik tada, kai perėjome prie Rusijos vaidmens užkuriant Antrojo pasaulinio karo peklą, visa pašnekovo ramybė išgaravo.

Kitaip nei kai kurie etiketes klijuojantys visažiniai, nelaikau Poznerio primityviu propagandininku ir Putino įrankiu. Manau, šis žmogus išreiškia palyginti neblogai išprususios Rusijos visuomenės dalies pažiūras. Šiuo atžvilgiu jis nėra proputiniškas: jis – prorusiškas. Ne kaip populistinis rusų tamsuomenės ruporas, o kaip inteligentiškas šviesuomenės atstovas.

Tai ir yra didžioji dabartinės Rusijos problema.

Tai ir yra ta „medžiaga”, su kuria tenka dirbti Putinui. Kitokios jis tiesiog neturi.

Ir jei, norėdamas dar labiau konsoliduoti savo, švelniai tariant, kritinio mąstymo tradicijų stokojančią visuomenę, jis turi falsifikuoti istoriją, tai kokios problemos? Jis ją falsifikuos.

Kodėl būtent ši SSRS istorijos atkarpa, nepaisant stalinizmo smerkimo Vakaruose, Putinui atrodo tokia svarbi ir sakralizuotina? Todėl, kad 1939 metai – imperijos atkūrimo pradžia. O Putinas – idėjinis imperialistas. Jo idealas – ne imperiją palaidojusi 1917 m. revoliucija su Leninu, o 1939 m. prasidėjusi restauracija su Stalinu.

Kol Rusija oficialiai smerkė Molotovo-Ribbentropo paktą ir bent iš dalies – stalinizmą, kol leido gedėti stalinizmo aukų, statyti ir lankyti paminklus, Putino imperinis sostas buvo brokuotas, nes stovėjo ant trijų kojų su ketvirta nulaužta ir todėl klibėjo idėjiškai ir ideologiškai. Atėjo laikas šią padėtį ištaisyti.

Atėjo laikas išbalinti prievartos tęstinuma teisinant nusikaltėlius bei jų nusikaltimus ir, vadinasi, imtis istorijos falsifikavimo aukščiausiu lygiu.

Kažkokia nuojauta man šių metų pavasarį pakuždėjo, kad Kremliui šis failas labai svarbus ir greit bus imtasi aktyvių veiksmų viešojoje erdvėje. Todėl dar gegužės pradžioje parašiau straipsnį, kuris tam tikra prasme užbėga už akių dabartinėms Putino (ir Poznerio minėtame interviu) ištarmėms kurio nemažą ištrauką (netingintiems skaityti) čia pridedu:

„Gegužės 9-oji sovietmečiu pirmiausia minėta kaip karo pabaigos ir sunkiai iškovotos taikos, o ne naujo karo trokštančios galios šventė. Buvo dar daug gyvų karo veteranų, ir daugelis jų baisėjosi tiek tautiečių patirtomis kančiomis, tiek naujo karo galimybe.

Dabar viskas radikaliai pasikeitė. Gyvų karo dalyvių liko vos aštuonios dešimtys tūkstančių. Jų karta išmirė, o pseudopatriotinės isterijos paveikti palikuonys pergalės dieną švenčia visai kitaip, nei ji minėta sovietmečiu. Jie švenčia nebe taiką, o karą.

Atminimo ir gedulo diena, per kurią – kad ir propagandos sumetimais – sovietmečiu vis kartota, jog karas neturi pasikartoti, virto bravūriško militarizmo švente.

<…> Bet Rusija dėl gegužės 9-osios neišprotėjo: ji tiesiog grįžo prie Antrojo pasaulinio karo ištakų ir šaknų. Nes tą karą būtent Rusija ir pradėjo. Sakysit – ne Rusija, o Vokietija? Nieko panašaus.

Ta nacių Vokietija, kuri 1939 m. rugsėjį užpuolė Lenkiją, buvo, be kita ko, Sovietų Rusijos politikos kūrinys.

Rusija tą patį mėnesį irgi užpuolė Lenkiją. Ir tik lenkų sąjungininkių – Britanijos ir Prancūzijos – taikomi dvigubi standartai ir baimė lėmė, kad jos paskelbė karą Vokietijai, bet beveik nepadėjo Lenkijai ir kažkodėl nebaudė kitos agresorės – Rusijos, kuri smogė kovojančiai Lenkijai iš rytų.

Prancūzai ir britai apsimetė, kad Lenkiją drauge su naciais užpuolusi ir jos rytinę dalį užgrobusi Rusija kažin kaip nepradėjo karo ir savo skelbto neutralumo nepažeidė.

Kaip gali neutrali valstybė smogti į nugarą kariaujančiai kaimynei ir, įveikdama dviem frontais kovojančių lenkų pasipriešinimą, užgrobti nemenką jos teritorijos dalį? Per tas nelygias kovas iš abiejų pusių būta aukų. Kaip jos atsirado, jei nebuvo rusų puolimo?

O jei Lenkiją užpuolė dvi valstybės – kaip tik tos, kurios prieš tai ją pasidalino slaptais Molotovo ir Ribbentropo pasirašytais susitarimais, tai kodėl Antrojo pasaulinio karo iniciatore laikoma tik viena iš jų?

Tik todėl, kad vokiečiai užpuolė pora savaičių anksčiau nei rusai? Bet juk slaptą planą pasidalinti Lenkiją jie pasirašė tą pačią dieną.

Šiemet kaip tik sukaks aštuoniasdešimt metų nuo tada, kai Sovietų Rusija, pažeisdama tarptautinę teisę ir dvišales sutartis su Lenkija, įvykdė agresijos aktą prieš šią valstybę ir drauge su Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.

Rusai meluoja (tradiciškai) aiškindami, kad į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukė tik užpulti Vokietijos 1941 m. birželio 22 d. Iš tiesų jie jį pradėjo 1939 m. rugsėjį ir kartu su naciais 1939–1940 m. vieną po kitos okupavo Europos šalių teritorijas.

Istorikų skaičiavimais, kol „dar nekariavo“ ir buvo „neutralūs“, rusai okupavo kelių Vidurio Rytų ir Šiaurės Europos valstybių teritorijas su daugiau nei 20 milijonų gyventojų. Visą tą laiką darė lygiai tą patį, ką ir „fašistais“ jų vadinami naciai: žudė, plėšė, ėmė į nelaisvę, kankino, trėmė ir aneksavo.

Kuo fašistuojantys rusai skyrėsi nuo fašistuojančių vokiečių 1939–1940 m.? Trimis aspektais: ideologijos turiniu, pasirinktomis agresijos aukomis ir tuo, kad Britanija su Prancūzija Sovietų Rusijai nepaskelbė karo po Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d. Savo žiaurumu okupuotose teritorijose sovietai nacius tada net gerokai pranoko.

O kaip naciams pavyko iškilti, įgyti galios ir pasirengti karui? Likimo ironija ta, kad savo pergale prieš nacizmo monstrą besididžiuojantys rusai patys tą monstrą padėjo sukurti ir užauginti.

Panašiai kaip Vokietija Pirmajam pasauliniam karui baigiantis padėjo Rusijoje užimti valdžią kaizerio finansuojamiems bolševikams.

Bolševikai atsidėkojo. Dar nesibaigus pilietiniam karui Rusijoje Leninas rezgė komunistinės ateities planus Vokietijai. 1919 m. nepavykus įtvirtinti sovietinių režimų Vidurio Europoje (komunistiniai dariniai Bavarijoje, Brėmene, Vengrijoje, Slovakijoje greit žlugo), idėja plėsti revoliuciją į Europą ir pirmiausia į Vokietiją nesilpo.

Versalio sutarties sąlygų alinama Vokietija prarado aštuntadalį savo teritorijos (per 5 milijonus gyventojų), neteko visų kolonijų (3 milijonų kvadratinių kilometrų), liko iš esmės be kariuomenės ir sunkiosios ginkluotės bei mokėjo astronomines reparacijas.

1920 m. spalio 15 d. Leninas pareiškė: „Versalio sutarties palaikoma tvarka laikosi ant ugnikalnio.“ Tam, kad ugnikalnis išsiveržtų, Vokietijoje savo veiklą, kurią vėliau pavadins „Mein Kampf“, pradėjo sovietų planus padėjęs įgyvendinti personažas.

Leninas tuo metu džiugiai skelbė Antrojo pasaulinio karo adventą: „Antras toks pat karas neišvengiamas.“ Ir dar: „Baigėme vieną karų etapą, turime rengtis antram etapui“ (1920).

SSRS steigimo deklaracija 1922 m. atskleidė, kuo tas antras karų etapas turėtų baigtis. Joje rašoma, kad sprendimas sukurti SSRS bus „patikima tvirtovė prieš pasaulinį kapitalizmą ir naujas ryžtingas žingsnis vienijant viso pasaulio dirbančiuosius į pasaulio Socialistinę Sovietų Respubliką“.

Antras pasaulinis karas buvo paskelbtas visam kapitalistiniam pasauliui. Svarbiausiu ir pirmuoju šio karo žingsniu turėjo tapti komunistinis perversmas Vokietijoje, kurį 1923 m. spalio 4 d. slapta posėdžiavęs jau Stalino diriguojamas Rusijos komunistų partijos centro komiteto politbiuras numatė pradėti tų pačių metų lapkritį.

Į Vokietija dirvai parengti buvo siunčiami aukščiausio rango Rusijos bolševikų vadovai. Tarp jų – buvęs Sovietų Rusijos karo pajėgų vadas Joakimas Vacietis; būsimasis OGPU (NKVD) vadovas Viačeslavas Menžinskis; būsimasis SSRS vidaus reikalų komisaras Henrikas Jagoda; Nikolajus Bucharinas; maršalas Michailas Tuchačevskis.

Nors sovietinė istoriografija neigia Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacionalsocialistų (NSDAP) ir iš Sovietų Rusijos diriguojamų komunistų sąveiką rengiant perversmą Veimaro Vokietijoje, jų pastangų bendri tikslai, šūkiai ir chronologija neatrodo tik paprastas sutapimas. Kremliui juk tiko visi po ranka buvę įrankiai.

Komunistai ir naciai surengė perversmą tą pačią dieną – 1923 m. lapkričio 8-ąją. Komunistų šūkis buvo „Karas Stresemannui ir Poincare!“ Nacių šūkis buvo „Karas Poincare ir Stresemannui!“ (Stresemannas – tuometis Vokietijos kancleris, Poincare – Prancūzijos ministras pirmininkas).

Tąkart žlugus ir komunistų, ir nacių užmačioms, SSRS vadovybė perėjo prie kito raidos scenarijaus, kurį ėmėsi pamažu įgyvendinti.

Remdamasis Lenino prognoze apie antro pasaulinio karo neišvengiamybę, Stalinas nutarė, kad savo tikslų pasieks supjudydamas tarpusavyje didžiąsias Europos valstybes ir smogdamas tinkamu karo momentu.

1925 m. Stalinas dėstė savo viziją taip: „Nėra abejonių, kad karas Europoje prasidės ir jie ten būtinai tarpusavyje susikapos.“ Ir dar: „Mums teks išžygiuoti, bet išžygiuoti paskutiniams – išžygiuosime tam, kad mestume lemiamą svarmenį ant svarstyklių, svarmenį, kuris galėtų nusverti.“

Tačiau tam, kad ši vizija virstų kūnu, kad Vokietija galėtų kariauti su prancūzais ir britais, jos kariuomenę reikėjo kone nuo nulio parengti ir apginkluoti. Tarp Vokietijos politinių jėgų naciai buvo bene vieninteliai galimi Stalino plano sukelti karą Europoje vykdytojai.

Apie Stalino požiūrį į NSDAP Levas Trockis 1931 m. rašė: „Tegu jie ateina į valdžią, susikompromituoja, o tada…“ Po šešerių metų Trockis, puikiai pažinojęs bolševikų lyderį ir jo mąstyseną, rėžė atvirai: „Be Stalino politikos nebūtų Hitlerio pergalės.“

Ar Stalinas padėjo Vokietijai apsiginkluoti ir pasirengti karui? Taip – ir net labai nemenkai. Labiau nei Vokietijos instruktoriai prieš Krymo aneksiją padėjo Vladimiro Putino Rusijai modernizuoti savo kariuomenę, o 2011 m. pradėjęs veikti dujotiekis „Nord Stream“ padėjo tą modernizavimą finansuoti.

Dar 1920 m. lapkritį Rusijos komunistų partijos centro komiteto politbiuras nutarė organizuoti karininkų kursus vokiečiams. 1921 m. su atvykusia vokiečių delegacija rusai jau derino naujų karinio rengimo centrų ir poligonų klausimą, karo pramoninių objektų, gaminančių Versalio sutartimi Vokietijai draudžiamą turėti ginkluotę, steigimą Rusijos teritorijoje.

1923 m. metais buvo sutarta, kad vokiečių „Junkers“ Rusijoje gamins lėktuvus ir jų variklius. Tais pačiais metais parafuotos dvi sutartys, numačiusios ginklų ir šaudmenų gamybą Rusijoje ir jų tiekimą Vokietijai.

1925 m. su Vokietija pasirašyta sutartis dėl slaptos karo aviacijos bazės Rusijos Lipecko srityje. Šioje bazėje buvo rengiami ir „kėlė kvalifikaciją“ vokiečių karo lakūnai, tarp jų – garsusis Liuftvafės reichsmaršalas, Hitlerio dešinioji ranka ir įpėdinis Hermanas Geringas.

Dėl Versalio sutarties taikomų griežtų apribojimų Vokietija negalėjo įsigyti lėktuvų karo aviacijos centrui Lipecke. Stalinas vėl padėjo: jo įsakymu neva sovietų reikmėms buvo nupirkta šimtas Nyderlandų įmonės „Fokker“ gamybos D-XIII naikintuvų. Juose treniravosi būsimas Liuftvafės elitas.

Iki 1933 m. Lipecko srityje buvo parengta 450 vokiečių karo lakūnų, dalis kurių vėliau tapo aukšto rango karininkais Geringo štabe. Čia pat buvo sukonstruotas pirmasis vokiečių naikintuvas bombonešis.

Vermachto tankų įgulos, savo ruožtu, nuo 1926 m. buvo rengiamos prie Kazanės įkurtame centre.

Daug gero nuveikė Stalinas savo draugams fašistams, pergalę prieš kuriuos jo šalis dabar, vadovaujama Putino ir garbinanti Staliną, iškilmingai švenčia.

Rusai mėgsta vadinti nacių kolaborantais tuos, kurie su ginklu rankose kovėsi už SSRS okupuotų valstybių laisvę. Tačiau turint omenyje tai, kiek naciams įsigalėti padėjo Stalinas ir kaip jis kartu su Hitleriu pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, tikrąja nacių kolaborante laikytina XX a. trečio ir ketvirto dešimtmečių Rusija.

1939 m. birželio 21 d., vykstant deryboms tarp Britanijos, Prancūzijos ir SSRS dėl bendros laikysenos Vokietijos atžvilgiu, kai daug kas manė, jog šalims pavyks susitarti, Trockis rašė: „SSRS visa savo galia priartės prie sienos su Vokietija kaip tik tuo momentu, kai Trečiasis Reichas bus įsivėlęs į kovą už pasaulio perdalijimą.“


Susiję

Vladimiras Laučius 1257073090900466695

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item