Vladas Vaitkevičius. Mintys Jono Noreikos-Generolo Vėtros romaną „Penki broliai“ perskaičius

XXIamzius.lt

Penki broliai Galinaičiai: ūkininkas, gimnazistas, karininkas kunigas, teisininkas. Mintys Jono Noreikos-Generolo Vėtros romaną „Penki broliai“ perskaičius

Vilniaus „Versmės“ leidyklos 2013 metais išleistas Jono Noreikos penkių dalių istorinis romanas „Penki broliai“ kaip verpetas įsuka į tarpukario Lietuvos kaimo ir Kauno, Klaipėdos bei Šiaulių gyvenimą, brolių Galinaičių – ūkininko Baltro, baigiamosios klasės gimnazisto Kazio, vėliau pasirinkusio prekybininko kelią, karininko Martyno, kunigo Prano ir teisės daktaro Stasio – darbai ir siekiai atspindi tuometės nepriklausomos Lietuvos paprastų žmonių ir inteligentijos troškimus, patriotizmą, rūpinimąsi gimtosios šalies gerove, ateitimi. Nenorėdamas būti šališkas atsiriboju nuo dabar   inspiruojamo neigiamo požiūrio į kai kuriuos vėlesniųjų metų J. Noreikos – Generolo Vėtros politinės veiklos epizodus. Bandau vertinti, pasakyti savo nuomonę apie jo, 23 metų jauno žmogaus, 1934 m. balandžio 30 d. baigtą rašyti kūrinį „Penki broliai“. 

Jono Noreikos romano „Penki broliai“ viršelis

      

Romanas pradedamas ūkininko Baltro Galinaičio dėdės grįžimu į gimtinę ir mirtimi vaikaičio Baltro namuose. Jo tragiškos lemties paženklintą gyvenimo istoriją, savotišką kančios atodangą aptiksime dar ne vienoje romano vietoje, nes ši siužeto linija vienija visas „Penkių brolių“ dalis. Knygos anotacijoje rašoma: „(...) mirštančio iškankinto senuko lūpomis autorius išsako, jo nuomone, žmogui sunkiausius ir skaudžiausius dalykus – įtraukia į dramatišką pasakojimą, nuo kurio negali atsiplėšti iki pat knygos pabaigos.“ Skaitant paaiškėja dėdės nelaimių priežastys ir aplinkybės.      

     

Štai dulkių klodai susikrovė ant palinkusių senio pečių. Šikšninis jo duonmaišis, atrodo, tyčia apibarstytas sudžiūvusiais purvais. Kojos diena iš dienos velkasi kietais vieškeliais – žingsnis po žingsnio, pėda už pėdos. Rankoje beržinė lazda. Matyt, sena, primirkusi prakaito, kurs lašas po lašo sunkėsi iš keleivio delnų. Visas kūnas garuoja. Kakta rasota. Jis labai skuba, bet kojos visiškai nebeklauso.

     

(...) Kovodamas su mirtimi senis stengiasi eiti pirmyn. Apylinkės jau savos, pažįstamos. Krūtinė patvinusi džiaugsmu. Akyse spindi pergalė. Ašaros sunkiasi ir su paskutiniais prakaito lašais rieda per iškankintą, purviną veidą.

     

Beliko ne daugiau vieno kilometro iki gimtojo kaimo. Drebantys, visiškai išdžiūvę pirštai suspaudžia šikšninio duonmaišio šoną. Matyt, kažką labai brangaus neša jame. Pats į lavoną dabar panašus negu į gyvą žmogų.

     

Jis tuojau visas sudreba, o pro apskretusias lūpas išsiveržia kraujas. Kojos tarsi suakmenėja. Tokios jos sunkios ir nepaklusnios. Bet akyse žaibuoja paskutinės gyvybės kibirkštys. Jis privalo išlaikyti. Jam lemta pamatyti savo tėviškę, o gal ir brolį, jo vaikus, žmoną. Jis žino, kad sustojęs nebepasikels. Jis privalo iš paskutinių jėgų.

     

Žmogaus likimas toks miglotas, kad įvykiai visada užklumpa jį nepasiruošusį.

     

Kas galėtų tikėt, kad nuo japonų – rusų karo be žinios dingęs Galinaitis šiandien atsiras gimtojo kaimo pakluonėse?..

     

Lūpos kruvinos. Ilga barzda pilna žemių. Apsiavęs ilgais batais... Palengva pakelia spindinčias akis į moteriškės veidą. Sunku pažint.

     

Trumpa tyla. Galinaitienę nukrečia šiurpas. Dar keisčiau, kad keleivis nesisveikina įprastais žodžiais.

     

– Garbė Jėzui Kristui, – ištaria garsiai ji pati.

– Per amžius, – tyliai atsako jis, siekdamas už pravirų durų rankenos.

– Prašom į vidų, seneli. Matyt, labai pavargęs. Ar iš toli keliauji tamsta?

– Iš toli, motin, iš toli...

Štai jis jau perlipo gryčios slenkstį.

– Prašau sėsti.

Galutinis tikslas. Už poros žingsnių prie sienos stovi suolas. Nuo jo jis nebeatsikels. (...)

Išdžiūvę pirštai suranda šikšninio duonmaišio diržą, pasuka jį, atidaro žemėmis apneštą duonmaišio dangtį ir iš vidaus ištraukia didelį ryšulį, suvyniotą į baltą sugeriamą popierių.(...)– Paimk, motin.

– Ką čia tamsta man duodi? – ji nenori imt.

– Paimk ir saugok.

– Bet kas gi čia yra? – abejoja.

– Sužinosite, sužinosite...

Čia surašytos jo kančios požeminiuose kalėjimuose už kitų nuodėmes. Jo maldos ir grasinimai. Gūdus geležinių pančių žvangėjimas skęstąs laisvės pasiilgime. Jis antrą kartą sako, lyg patsai save pamėgdžiotų.

– Sužinosite, sužinosite...

Galinaitienė paima. Išvynioja. Krūva popieriaus lapų, suvertų ant parūdijusios storos vielos (čia ir toliau cituojamuose tekstuose kalba taisyta – V. V.).

     

Į dėdės laidotuves atvažiavo keturi ūkininko Baltro broliai, gausiai susirinko kaimynai. Po klebono kalbos atsisveikinimo žodį taręs kunigas Pranas išspaudė daugeliui susirinkusių moterų ašaras, tuo tarpu teisės daktaras Stasys prakalbo visiškai kitaip:

   

– Neverkit! Darbų mums reikia, o ne ašarų! Ką bepadės beprasmis savęs kankinimas?! Ar manote, kad jam lengviau nuo to bus ilsėtis toje duobėje? Palaidojom tėvą, palaidojom ir dėdę, kurį jau taip seniai laikėme žuvusiu. Pirmasis davė mums gyvybę, o antrasis parodė, ką gali iškentėt lietuvis. Jūs dar negirdėjot ir nežinot, kad jie abu tebėra gyvi! (...)

Pažvelkite aukštyn! Saulė žaidžia žaliais lapais ir medžiai ošia amžiną gaidą. Pasaulis juokiasi amžinu juoku. (...) Mes visi mirsim. Vienas rytoj, kitas poryt. (...) Bet mūsų darbai liks po mūsų! Jie skambės lyg gyvas mūsų balsas iš sustingusių lūpų! Abu į duobę paguldyti broliai įamžino savo vardus darbais. Todėl jie tebėra gyvi! (...) Supraskime gyvus mirusiųjų žodžius, skambančius vėjo švilpime, ir nubraukę ašaras atgimkime patys savyje!

     

Šiais brolio Stasio žodžiais J. Noreika teigia dvasios stiprybę, skatina nenuleisti galvos, atsispirti besaikei savigraužai, atgręžti akis į užliejantį žemę saulėtekį ir dirbti, kovoti „vardan tos Lietuvos“.

Knygos autorius kviečia skaitytojus pasigrožėti vienturtės Pilibaičių dukters Izabelės, sumainiusios žiedus su valsčiaus mokytoju Klimu, vestuvėmis, pabūti džiaugsmingų iškilmių dalyviais.

     

Šėlsta jaunimas. Į taktą muša šaukdami seniai. Plėšia smuikas, traukia armonika, dejuoja gniaužomas klarnetas ir senos bobos nebenusėdi vietoje.

     

Polka!

Seklyčios grindys trata, langai dreba, sijonai išsipūtę sukasi, kojos žaibuoja, o kelnės pilnos „komparvoso“.

Pasiutusi polka!

     

Be linksmybių, vestuvėse, išgėrus Pilibaičio naminio alaus, užverda kalbos ir ginčai, koks turėtų būti rytdienos Lietuvos kaimas. Savo vizijas entuziastingai išsako mokytojai Blynas ir Klimas. Kaimo šviesuolis ūkininkas B. Galinaitis, pasidžiaugęs Klimo nuveiktais darbais, ragina ir inteligentus pasiraitoti rankoves, išugdyti savo pirklių armiją, kuri padėtų žemdirbiams realizuoti jų pagamintą produkciją. Nereikėtų laukti kitataučių malonės. Besikuriančiai šaliai kaip oras reikalingas pažangus žemės ūkis. 

     

Įsimena gyvai aprašytas mokytojo, neseniai pradėjusio ūkininkauti Klimo savo gryčioje sukviestas apylinkės ūkininkų susirinkimas. Mokytojas kalba apie žmonių sveikatą, siūlo mažiau gerti  vaistų, pradėti sportuoti, nes sportą ir kūno kultūrą propaguoja mokslo vyrai. Klimas kviečia nesibaiminti naujovių:

     

– Įsivaizduokite sau, kad štai sekmadienio pavakariais susirenka visas kaimo jaunimas ir užuot visą laiką trankęsis po prirūkytą gryčią išeina į nupjautą kluoną ir kuo gražiausiai žaidžia, mankštinasi. Kad būtų patogu, lengva ir be reikalo neplėšytų savo šventadieninių rūbų, užsimauna trumpas, sportiškas kelnaites. Dauguma tamstų, žinoma, jau esate jas matę. Tik visa nelaimė ta, kad vieni kiti tėvai draudžia vaikams mautis tokias kelnes. Ypač dukterims. Sako – negražu, Dievo rūstinimas.

– Netiesa! Jei visas pasaulis pripažįsta, kad moterims pritinka sportiški rūbai, tai nėra ko ir mums išsiskirti. Vis tiek prie to turėsime prieiti. Nebijokit! Viešoje vietoje niekas nepaleistuvauja.

    

Klimo troboje apylinkės sportininkai įtemptai ruošiasi Kaune vyksiančiai metinei sporto šventei, o B. Galinaitis, be to, dar surengia Dilbos pievoje autoriaus vaizdingai aprašytas devynių šienpjovių lenktynes. Devynių šienpjovių krūtinės neramios lyg į lenktynes atvestų prunkščiančių žirgų. Kiekvienas žada nepasiduot. Iš tiesų kova buvo atkakli, vyrai varžėsi iš visų jėgų, meistriškumu nenusileido vienas kitam ir šienauti baigė, galima sakyti, kartu. Trijų vyrų komisija sprendžia, ką skelbti nugalėtoju.

Matuoja pradalges.

Plačiausia, vienodžiausia ir švariausiai išskusta – Galinaičio. Su tuo visi vienu balsu sutinka.

     

Pelnytą 50 litų premiją Baltras pasidalija su varžovais. Nugalėjęs Baltras jaučiasi  apmalšinęs savo širdies skausmą dėl neišsipildžiusios meilės jaunai mokytojai Angelai Pakarklytei (svajojo tuoktis su ja), graužatį dėl jos išdavystės – atstūmė jį, pasirinko iš Kauno atvažiavusį leitenantą Viktorą Pilką.

     

Jis šypsodamasis pusto dalgį ir savo mėlynomis akimis permeta kaimynus.

– Tu esi tūkstantį kartų didesnis už tą suvargusios meilės trupinį, kurio tikėjaisi iš Angelos!.. (...)

Paslapčių pilnos visos širdys. Ir niekas neatspės, iš kur Galinaičio širdyje gimsta toks blogas nujautimas.

– Tai dar ne pabaiga. Kada nors Angela cyps akmenį apsikabinusi ir su ašaromis maldaus jo atleidimo! Gyvenime viskas keičiasi. Prieš vestuves į vyro ir žmonos santykius atvedusi meilė dažniausiai baigiasi pražūtimi. Tada jis jai pasakys: „Pašok nuo kėdės ir pulk į gražuolio karininko glėbį! Cha, cha, cha...“ (...)

Laukais plaukia šienpjovių daina, aukštai vedama Galinaičio. Ją išgirdusi lovoje tebegulėdama Angela vėl užsikiša ausis, kad sulaikytų ašaras.

     

Negaliu nesigėrėti J. Noreikos netikėtais posakiais, metaforomis, meniškai, savitai, jausmingai, poetiškai romane perteiktais gamtos vaizdais: Baltas rūkas įsisiurbia į žemės lūpas ir užmiega. (...) Baltą rūką pradeda tąsyti už plaukų pirmieji saulės spinduliai. (...) Saulė keliasi su visomis iškilmėmis. Į šiaurę ir į pietus išsiųsti jos šaukliai nudažo visą dangaus pakraštį ugningomis varsomis. Žemės karalienė spinduliuodama kopia pirštų galais. Jos šviežias žvilgsnis jau sveikina kalnus, bažnyčių bokštus ir ugnimi tviskančių medžių viršūnėmis slysta į drėgnus laukus.

     

Antrosios dalies pradžioje autorius supažindina mus su gimnazistu Kaziu Galinaičiu, tuoj pasuksiančiu jam vienam skirtu keliu.

Kiekvienas žmogus mėgsta prisiminti laimingiausias gyvenimo valandas, jei iš viso tokių yra turėjęs. Tačiau ne visų likimas vienodas. Vieni sakosi laimingiausiais buvę kūdikiais – vaikais, kiti giriasi gimnazistiškų dienų nerūpestingumu, tretieji pripažįsta tiktai studentiškus malonumus. Tikrenybėje paprastai būna taip, kad žmogus niekada nėra patenkintas dabartimi. Vėliau jąja galbūt be galo gėrėsis, bet pačiu gyvenamuoju momentu bodisi tąja dabartimi. Kur kas gražesnė vaizduojasi ateitis.

(...) Kazys šiandien, šeštadienį, paskutinį kartą šoks aštuonerius metus praleistoje gimnazijoje. Abiturientų išleistuvės.

     

Kazys svarsto, ar skirtis kreipia žmogų, ar žmogus savo ryžtu, valia ir pastangomis pasiekia tikslą. Jo manymu, daug ką lemia ir aplinkybės, todėl ateitį (...) galima tik nujausti turint prieš akis savo gabumus, darbštumą ir bendras sąlygas, kuriose teks gyventi.

Tačiau ar galima tuo nujautimu pasitikėti? (...)

– Taip ar ne?

Klausimas jam atrodo labai svarbus ir nenorėtų jo palikti neišspręsto.

     

Devyniolikmetis Kazys neabejodamas pritaria vis labiau įsigalinčiai nuomonei, kad lietuviai privalo užimti ir išlaikyti tvirtas pozicijas Lietuvos prekyboje ir pramonėje.

     

Kazys kritikuoja savo jėgas, patyrimą. Potencija labai didelė, tačiau darbo praktikos nėra. Visa praktika – tai tik komercinės žinios, įgytos gimnazijoje, ir vienas kitas perskaitytas laikraščio straipsnis, brošiūra. Tai labai mažai. Tačiau savimi pasitikėjimas toks didelis, jog atrodo paprasčiausiu dalyku tas žinias papildyti darbą pradėjus.

     

Prieš eidamas į abiturientų išleistuves, Kazys dar kartą perskaito dėdės raštų ištrauką, kurią užsirašė, kai buvo jo laidotuvėse. 

    

Kūnu šliaužia šaltas šiurpas, pamačius tą patį daug kartų skaitytą raštą. Jis ir šį kartą skaito:

„Aš neminėsiu tavęs daugiau. Tu blogai padarei. Tu apgavai mane. Tavo meilė buvo didžiausia niekšybė, kurią gali padaryti moteris. Bet tu nežinai, kad susilauksi iš manęs įpėdinio. Saugokis, kad mano kūdikio kraujas nepakiltų prieš tave!

Aš mirsiu. Gal gyvas supūsiu prirakintas šitomis grandinėmis. Bet jis gyvens! Gyvens drauge su tavimi. O tu? Tu glamonėsi tą, kurs pavogęs mano auksinį laikrodį ir mane sužeistą palikęs apkasuose pabėgo. Plėšike! O didžioji nedalia!.. (...)

Aš nežinau, už ką mane nuteisė. Apkaltino šnipinėjimu, bet tai juk didžiausias melas!

Gyvenime daug neteisybės.

Bet ką bepadės tie dejavimai?

Vienintelė mano paguoda esi Tu – Tu visų vertybių vertybė, visų turtų didžiausias turte, visokios laimės didžiausioji laimė – Tu, mano Laisvė! (...)

Kazys pakelia raštą prie lūpų ir pabučiuoja.

     

Rašytojas, atvedęs mus į abiturientų išleistuves, atskleidžia gimnazistų ir svečių nuotaiką, aprašo jų apdarus, bendraklasių pokalbius, ginčus. J. Noreika pažeria netikėtų, negirdėtų pasakymų: protarpiais dejuoja atklydęs tango; raitosi gyvatės lankstumu tango; orkestras vėl atidaro savo burną; baltai dažytomis sienomis ritmingai žingsniuoja smuiko lydima saksofono daina, ne vieną širdį gana skaudžiai savo ilgų rankų smailiais pirštais gnaibydama.  Kazys savo draugui Pranui, pasisakančiam prieš savarankišką ekonominį šalies gyvenimą, atkerta: (...) esu įsitikinęs, kad greitu laiku aš pasikviesiu tave į savo prekybos įmonę ir įrodysiu, kad iš tikrųjų buvo galima laimėti.

Kazys, nutilus gimnazijos direktoriaus ištartiems lietuvių patarlės  žodžiams: „Kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi“, gimnazistų vardu kreipiasi į šventės dalyvius.

– Nuo šiandien mes išsiskirstome į keturias pasaulio šalis. Gimnazija liks tik mažyčiu tašku tolyn plaukiančiame kiekvieno mūsų gyvenime. Džiaugtis ar verkt prisieis besigrumiant jame dėl šviesesnio rytojaus – nieks nežino. Tačiau šiandien mes turime retą, gal ir vienintelę progą pasisakyti, kuriomis kryptimis gimnazija mus išleidžia. Kur link ji nori pasukti, nustatyti mūsų likimo vairą. (...)

– Vieni iš mūsų stos universitetan, kiti tuoj ims ieškotis pragyvenimo šaltinių įstaigose, tretieji gal prisidės prie naujos eros kūrimo kovoje už ekonominį lietuvių savarankiškumą. (...)

– Lygiai prieš tris savaites vienoje šeimoje įvyko retas, gal vienintelis ir todėl sunkiai įtikėtinas atsitikimas. Į savo tėviškę sugrįžo nuo rusų – japonų karo dingęs lietuvis. Aš prisiminiau jį todėl, kad noriu žodis į žodį pakartoti vieną jo sakinį, išskaitytą storoje kruvinų lapų krūvoje, kurią tasai žmogus su savimi parsinešė. Tas sakinys skamba taip: „Lengviau, o tikrai daug lengviau būti nužudytam, negu visą amžių kentėti nelaisvėje!“

– Tėvynės laisvė, jos gerovė yra visų mūsų darbų pamatas. Visų mūsų pastangų vyriausias tikslas: vieningai ir tvirtai žengsime kurti jaunos Lietuvos! Teisingai šaukdami: tautai visos jėgos! Tautai ir žmonijai! – užbaigia savo kalbą Kazys.

     

Miesto sodo alėja vaikščiojantį Kazį užkalbinęs vyriškis pakviečia jį į gimnazijos bufetą, nes su juo norinti susipažinti Kaziui jau anksčiau į akį kritusi gražuolė Milda. Ją labai sužavėjusi Kazio kalba. Moteris  pristato Kaziui savo partnerius – inžinierių Visockį ir daktarą Matušką, pagiria Kazio iškalbą. Muzikantai pradeda groti fokstrotą. Milda išveda Kazį šokti. Šokdama ji įsižiūri į Kazio veidą, ir Mildai abejonių nelieka – jis tikrai jos pažįstamo teisės daktaro Stasio Galinaičio brolis. Kazys, išgirdęs netikėtą naujieną, klausia, ar jie gerai pažįstami. Išgirsta: „Taip.“ Šokant Kaziui įsiliepsnoja aistra šiai moteriai, jis nekreipia dėmesio į jam simpatizuojančią klasės draugę Ireną, bet... Gražuolės akys vis rečiau sustoja Kazio akyse (...). Milda eina šokti su inžinieriumi, ilgą paguodos žvilgsnį ir platų šypsnį palikdama Galinaičiui. Tarsi žaisliuką vaikui, kad jis neverktų, kol sugrįš mama.

     

Kazys, išliejęs savo nuoskaudą bendraklasiui Pranui, nusprendžia neturėti reikalų su moterimis, bet siekti savo gyvenimo tikslo. Važiuoja į kaimą aplankyti brolio Baltro. Iš tolo pamato jį, sėdintį ant šieno vežimo ir raginantį arklius. Užlipęs ant vežimo, Kazys broliui pasipasakoja, kad sumanęs prekiauti, atidaryti, ko gera, manufaktūros krautuvę, nes Šiauliuose vos kelios tokios krautuvės priklauso lietuviams, pasidžiaugė, kad jam pritaria ir žada padėti Šiaulių prekybininkų skyriaus pirmininkas Valiulis. Baltras tiki brolio sėkme. Matydama sūnaus ryžtą, nusileidžia ir Galinaitienė. 

     

Cypiantį Sargį paglostęs, leidęs jam palaižyt savo ranką, Kazys išeina į kiemą.(...) Kazys nueina į sodą. Derlingi metai kvepia obelų šakose ir kriaušėse, linkstant nuo vaisių.(...)

     

Trečiojoje dalyje tarsi į audringą Baltijos jūrą pasineriame į nelengvą jaunesniojo leitenanto Martyno Galinaičio karinę tarnybą 1923 metais Vyties Kryžiaus vėliava apdovanotame septintame Butigeidžio pėstininkų pulke Klaipėdoje. J. Noreika, detaliai aprašęs miestą, senamiesčio architektūrą, apylinkes, nepamiršęs paminėti naujų statinių, iškilusių Lietuvos nepriklausomybės metais, grįžta prie savo personažo Martyno. Autorius sako, kad Martynas nemėgo ko nors daryti prieš savo nusistatymą. Jis norėjo visų pirmiausiai gerai įsigilinti į tą, ką daro. Karininko gyvenimas traukė jį kaipo garbingiausias amatas. (...) Drausmė yra darnaus kolektyvo sugyvenimo pamatas. Bet ką daryti tada, kai tavo viršininkas yra daug kvailesnis už tave? Tokie ir kitokie klausimai dar Karo mokykloje kamavo Martyną, ir jis ieškojo atsakymų. Į pastarąjį klausimą jam atsakė kariūnas Dimša:

     

– Įsakymas yra visada šventas dalykas. Jis turi būti vykdomas net ir tada, kai atrodo, kad viršininkas klysta jį atiduodamas. Ir turi būti vykdomas dėl to, kad už viską atsako tas, kuris tą įsakymą duoda, o ne tas, kuris jį vykdo.

      

Martyno  viršininkas kuopos vadas kapitonas Bučkus, anksčiau tarnavęs Rusijos kariuomenėje, už drąsą Širvintų ir Giedraičių kautynėse apdovanotas Vyties Kryžiumi, taikos metais dėl daugelio priežasčių nekilo karjeros laiptais, mėgo patinginiauti, o dar blogiau – ką nors įskųsti pulko vadui, tuo tarsi rodydamas savo uolumą. Martynas negalėjo būti jam atviras, ir tai jaunąjį karininką slėgė. Po trejų metų Martynui buvo suteiktas leitenanto laipsnis, jis perkeltas į kapitono Dabušio vadovaujamą mokomąją kuopą. Kapitonas Dabušis pasitikėjo savo karininkais, nesikišo į jų asmeninį gyvenimą, todėl Martynas ėmė jaustis daug geriau. Anksčiau nuobodulį ir monotoniją bent trumpam išblaškydavo moterys, vynas ir kortos. Dabar jam to beveik nereikėjo.

     

J. Noreika gilinasi į kariškių psichologiją, gerai išmano karinį, rikiuotės  ir drausmės statutus, rašo apie šeštadienį karininkų skaitykloje vykusį tarnybinį pulko karininkų susirinkimą, apibūdina jame kalbėjusius karininkus –  augalotą Vyties Kryžiaus kavalierių kapitoną Čepulį, nuoširdų kuopos vadą kapitoną Masiulį, gudrųjį leitenantą Bajorą, bebaimį, savo gyvybės nevertinantį leitenantą Margį ir kitus.

     

Kaip minėjau, Martynas anksčiau mėgo leisti laiką moterų draugijoje. Viena jų, Elzė, įsimylėjo karininką. Anksčiau jį traukė toji moteris, (...) gal todėl, kad Elzė tada mėgino vengti jo. (...) Bet pagaliau taip smarkiai įsimylėjo, kad Galinaičiui pasidarė nuobodi.

     

Martynas iš kareivinių grįžta namo. 

    

Kambarys.

Ant stalo pamerkta šviežių raudonų rožių puokštė. Čia pat guli du laiškai: mažiukas ir įprastas. Elzės ir ponios Klovienės rankraščiai. (...) Akys užkliūva už puokštės raudonų rožių,

 ir labai aiškiai išplaukia Elzės vaizdas, kažkur galvoje ar krūtinėje. Martynas ranka paima mažąjį laiškelį, nors jis iš anksto spėja, kas bus parašyta. Skaito:

– Tau – mano mylimasis! Neužmiršk... Elzė.

Grįžusį iš dėdės laidotuvių ir sunegalavusį Martyną aplanko leitenantas Margis ir Elzė. Po kiek laiko Margis atsiprašęs išeina.

– Martynai!..

( ...)

Į jos lūpas veržiasi karštas kraujas ir tos lūpos darosi daug pilnesnės.

– Pasaulyje niekas taip tavęs nemylės.

Lauke siunta vėjas, o leitenanto krūtinėje pakyla moters geidimas. Keturios rankos susipina.

Įnirtęs ją nurengia lyg didelį kūdikį ir geltono šilko apatinuku paguldo į savo lovą.

Šviesa kambaryje užgęsta, ir jie gyvena kaip vyras su žmona. (...)

Staiga Martynas pajunta kaulėtą mirusios dėdės ranką ant savo pečių ir pašoka išplėstomis akimis. Plačiai pražiota burna ir plieniniu veidu rieda ašaros.

Jis apsirengia, užsivelka milinę. Tyliai atrakina kambarį ir išeina neužmiršdamas revolverio.

     

Meistriškai pavaizduota šėlstanti nakties audra ir Martyno ėjimas prie jūros švyturio. Taip viskas tikra, regis, pats kartu ėjai.

     

Šniokšdamas iš nuovargio Martynas prisispaudžia prie to didžiulio stulpo, kuris audrai siaučiant atrodo ne krante, o jūroje pastatytas.

Jis užsimerkia. Pasididžiavimas glosto smarkiai alsuojančią krūtinę. (...) Jūra kaukia lyg milijonai alkanų vilkų. (...)

Galinaitis išlenda iš už užuovėjos ir įsiręžęs sutinka krintančio vandens atlaužas.

– Pasiusk!

– Keliasi nauja Lietuva!

– Tu pamatysi mūsų drąsą! (...)

– Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!

– Taip! Ar Tu girdi, kad tie žodžiai apsprendžia Lietuvos karininko pačią esmę? Taip! Be reikalo mes nekelsim plieno kardų – svetimų žemių nereikia mums! Bet kada pakelsim – tai nenuleisim kol arba mirsim, arba laimėsim! Taip! Taip, mylimas Vade! (…)

– O Vilniaus nepamiršk, lietuvi!

     

Gal šiek tiek per nuogi karininko Martyno patriotiniai šūkiai vis dėlto atspindi jo ir kitų keturių brolių Galinaičių ir visos Lietuvos visuomenės nuotaiką ir ryžtą.

     

– Viešpatie... O, Jėzau, kam tu mane taip kankini? Ar gal aš nusidėjau, kad jį vieną visiems amžiams, visai ateičiai iki pat mirties mylėdama ir trokšdama jam laimės, suprask, Viešpatie, – trokšdama laimės mylimam žmogui jam atsidaviau? Argi tai nuodėmė? (...)

Martynai, kur tu? Kodėl tu negrįžti? Padaryk mane savo verge, savo tarnaite, tik sugrįžk, sugrįžk! Aš atleidžiu tau, kad mane vieną čia palikai, nors to aš tikrai neužsitarnavau. (...)

     

Elzė išgirsta, kaip veriasi kambario durys, užsidega šviesa – grįžo Martynas. Dramatiška jų išsiskyrimo scena, įsakmus plieninis Martyno balsas, liepiantis Elzei išeiti.

     

Martynas žiūri pro langą į ryškėjančius tolius, o ji, neįstengdama savęs suvaldyti, verkia dusliai kukčiodama ant sofos. (...) Mėlynai pilkose leitenanto akyse ne vien tik pasiryžimas – jose taip pat labai daug kančios. Jis per daug aiškiai girdi tą duslų kukčiojimą lyg baisų prislėgtą skundą. Ir užtektų juk vieno pabučiavimo, kad jos raudonos, skausmo iškreiptos lūpos vėl juoktųsi laimingos. Bet ne! Ne! Tūkstantį kartų ne! Tegul verkia! Tegul ateina viso pasaulio gražuolės ir verkia! Ne! Ne! Ir dar kartą ne! Jis privalo įkūnyt didžią idėją: turi būt drąsus, doras ir darbštus! Taip! Taip! Verk! Verk! Dar garsiau verk! Nebaisu! Tu žinojai, kad aš tavęs nebranginu daugiau už kitas.

     

Neklusniomis rankomis Elzė apsirengia, paklausia, kur jis šiąnakt buvo. Atsakymo nesulaukia.

     

– Koks tu žiaurus, Martynai. Netikėjau.

Jis tyli.

(...)

– Martynai, pabučiuok mane paskutinį kartą. (...)

– Negaliu, Elze.

– Martynai – nejaugi tu toks?

– Taip. Ir būsiu toks iki galo! Nemėgink mano valios!

– Ir tu manęs paskutinį kartą nepabučiuosi?

– Ne.

– Gerai... Dabar net per daug tikrai žinau, ko tavo akyse aš tebuvau verta. Dėkui, Martynai.

     

Sekmadienį pulkas, išrikiuotas kuopomis, vedamas į bažnyčią. 

     

– Tvirtas žingsnis – tvirta dvasia. Ir Galinaitį išpila prakaitas, kai pagalvoja, kad turint tokius vyrus būtų smagu susiremt kautynėse su priešu!

     

Klausydamasis kunigo pamokslo leitenantas Martynas  mintyse dėlioja aistringus žodžius, kuriais jis kalbėtų.

     

– Kariai! – sušuktų jis. – Kristus mirė už visos žmonijos nuodėmes ant kryžiaus ir mirdamas liepė mylėti savo artimą taip, kaip patsai save. Jūs esate surinkti iš visų Lietuvos kampų į kariuomenę tam, kad Tautos Vadui davus ženklą galėtumėt stot į kovą. Todėl ir ne vienas iš jūsų galvoja – Kristus liepė žmones mylėti, o Tautos Vadas įsakys žudyti. Ar taip iš tikrųjų yra? Džiaukitės, broliai lietuviai, taip nėra! Tautos Vadas įteikdamas kardą kiekvienam sako – be reikalo nepakelk! Supraskite tuos žodžius! Kristus leidžia ginti save nuo pikto plėšiko, kurs panašus į plėšrų tigrą, tik jeigu žmogus dabar negintų savo gyvybės, jis nusidėtų paties Dievo įsakymams, nes leistų sau pražūti, galėdamas išsigelbėti. Tai būtų tas pats, ką ir pačiam save nužudyti!

     

Kareivinėse vyksta kasdienis darbas, kuris, leitenanto Martyno supratimu, yra tolygus fronto dalyvių veiksmams.

Galinaitis jaučiasi tarsi stovįs ant aukšto, seniai trokšto kalno.

Atsiverčiame trumpiausią ketvirtąją romano dalį. Trumpiausią, bet kupiną daugiaprasmių, įvairiapusių autoriaus įžvalgų, filosofiško požiūrio į visiems rūpimus dalykus, vaizduotės polėkio. Kaipgi kitaip. Juk šioje dalyje J. Noreika rašo apie 28 metų Galinaitienės sūnų kunigą Praną, savo noru pasirinkusį tarnystę Dievui, nes karšto būdo jaunuolis taip įsigilino į Kristaus asmenybės didumą ir taip susižavėjo visu Jo mokslu, kad, prieš daugelio draugų spėjimą, įstojo seminarijon (...). Jo pasirinkimo nesustabdė ir Marytė, kurią pamilo jau šeštoje klasėje.  

Su kunigu Pranu susitinkame traukinio Kaunas – Klaipėda antros klasės vagone. Jaunas dvasininkas važiuoja į Klaipėdą aplankyti brolio leitenanto Martyno. Traukinį, minutei kitai sustojusį Kalotės stotyje, garvežys verčia išjudėti. 

Pūkštimas didėja. (...)

Garas veržiasi.

Plieniniai ratai sukasi vis greityn, greityn.

Apvalios, baltos garvežio akys mato ilgą savo taką.

Vagonai dunksi vis dažniau, vis dažniau, vis dažniau.

Pasiunta.

Pasileidžia lyg beprotis.

Kaip įtaigiai galima parašyti apie, atrodo, bedvasį žmogaus kūrinį. Tai byloja apie J. Noreikos talentą.

Per penkerius metus kunigų seminarijoje Pranas patyrė ir džiaugsmo, ir liūdesio, kai daug kartų dieną ir naktį ašarodamas meldė Dievą pasigailėti. Jam dažnai maudė širdį ir dėl kai kurių seminaristų paklydimų. Jie, matyt, stojo į seminariją nepalankių aplinkybių verčiami. Visus studijų metus Pranas dažniausiai praleido mažame kambarėlyje. Kasdienis darbas, jausmų ir proto pusiausvyra, valia bei ryžtas neleido Pranui užverti seminarijos durų, padėjo įveikti negandas, (...) ir dvidešimt trejų metų diakonas buvo įšventintas kunigu. 

Gabiam, darbščiam ir pareigingam kunigui Pranui vyskupijos kurija leido pasilikti Kaune. Apsigyvenęs Karmelitų klebonijoje, jis pradėjo studijuoti literatūrą Vytauto Didžiojo universitete. Studijuodamas Pranas bendravo su filologėmis, lankėsi katalikų organizacijose, mokyklose dirbo su vaikais, o tam reikėjo pedagoginio patyrimo, ir iš viso gyvenimas liejosi ant jo lyg didelis krioklys. (...)

Kadangi žemiškasis žmogaus buvimas pernelyg trumpas, Pranas  vis dažniau mąsto apie amžinąjį pomirtinį gyvenimą. (...) Kristus pažadėjo begalinę laimę visiems, kurie pildys Jo mokslo nurodymus. Kiekvienas žmogus trokšta tos laimės, jaučia begalinį norą kažkur pakilti, bet ne visi eina teisingu keliu. Milijonai žmonių klaidžioja, manydami tą laimę atrasią kasdieniame gyvenime, pasilinksminimuose ir šiaip jau įvairiuose laimėjimuose. Jie baisiai klysta, ir jų likimas labai nelaimingas. Kunigo pareiga mylėti visus žmones kaip savo brolius. Jo pareiga mylėti visą Dievo sukurtą pasaulį, visą gyvenimą. Todėl ir nereikia bėgti nuo to begalinio traukimo į gyvenimą. (...) O gyvenimas atrodo toks gražus, kaip mėlynos jo mylėtos moters akys.

Prano vienatvę įvairina dažnai iš atsiminimų išnyrantis mylimos Marytės veidas. (...) Ir jam gera, kad gali pasakyt su ramia sąžine: „Viešpatie, dėl Tavęs ją palikau.“ 

Visos kunigo pareigos yra būtinos, tačiau Pranui ypač svarbu ir gera klausyti išpažinčių. Malonu todėl, kad dauguma žmonių atveria slapčiausias savo sielos kerteles, išpažįsta nuodėmes, kurios temdo džiaugsmą, viltingai tiki, kad Dievo gailestingumas neaplenks jų.

 (...) Eina vyrai, moterys, vaikai ir visi pasakoja ne tą, ką jie gero padarė. Ne. Jie visi šneka tiktai apie savo blogus darbus. Ir dažnai beklausant išpažinčių gyvenimas atrodo pilnas nuodėmių. Jų tiek daug, kad visus gerus darbus užstoja. (...) Kartais sėdint klausykloje ir jaučiant gražios moters su puošmenomis, įsirėmusios pro langelį plaukus į savo kaktą, kai ji pradeda pasakoti nuodėmingų naktų nuotykius, jautrią kunigo krūtinę nejučiomis užlieja troškimas mylėti gyvą moterį. Tada Prano veidas staigiai paraudonuoja ir akyse vos nepasirodo ašaros, kad jis vis dar toks silpnutis. Po to ilgai ilgai meldžiasi nuėjęs zakristijon. 

Per išpažintį kunigas Pranas stengiasi suprasti, kas privertė žmogų nusidėti, ką jam patarti, kad nesilptų jo tikėjimas. Kunigui džiugu matyti linksmėjančias išpažinėjo akis. 

Traukinys sustoja Giruliuose. Į vagonus sulipa daug vasarą čia gyvenančių, bet Klaipėdoje dirbančių valdininkų. Dvi gražios moterys – jaunutė ir vyresnė –  atsisėda šalia kunigo. Pranas pasisako važiuojąs pas brolį. Jos atidžiai pasižiūri į jį.

– Tamsta pono leitenanto Galinaičio brolis?

– Tikrai taip. Taigi mes galėtume būti pažįstami.

– Labai malonu, – sutinka bendrakeleivės ir jie sveikinasi. (...)      

– Argi mes taip labai panašūs?

– Žinote, kad įspėti galima, – patenkinta ir stengdamasi būti rimta, tačiau šiek tiek meilikaudama sako gražuolė.

– Tamsta pabarkite savo brolį, kad mus visiškai pamiršo.

– Taip! Ir gerokai pabarkite. Kol nebuvome išsikėlę į Girulius, tai visą laiką prižadėdavo atvažiuoti, o dabar jau slepiasi.

– Būtinai priminsiu jam.

Klaipėdos geležinkelio stotyje Praną ir abi moteris pasitinka leitenantas Martynas. Visi keturi išeina į gatvę, ir jų keliai išsiskiria. Moterys nueina gatve tolyn, o broliai pasuka į dešinę ir netrukus atveria Martyno kambario duris.

Taigi romano veiksmas persikelia į Klaipėdą. Atsitiktinis susitikimas su moterimis traukinyje – savotiškas Martyno požiūrio į moteris, jo siekių, atskleistų trečiojoje dalyje, priminimas. Pranas skubomis nusiprausia, atsisako brolio siūlomų pusryčių, nes turi eiti į bažnyčią šv. Mišių aukoti.

– Štai kokia kombinacija! Aš, supranti, paprašiau vakar kuopos vado, kad atleistų mane šiandien nuo pirmos užsiėmimo valandos ir laukiu tavęs be pusryčių.

– Dėkui, Martynai. Tu visada buvai bravo vyras. Bet, matai, nieko nepadarysi. Aš galbūt greit sugrįšiu, jei klebonas neužlaikys.

– Tai kaip galų gale tu kiekvieną rytą bėgiosi taip į bažnyčią?

– Na, žinoma.

– Ir visada be pusryčių.

– Savaime aišku. Negi tu pirmą kartą girdi? Juk visada pas tave gyvendamas taip darydavau.

– Tas tai taip, bet gal tu kiek pasikeitei.

– Turbūt. Cha, cha, cha, cha. 

– Kodėl, Pranai? Juk žmonės keičiasi. Vieni  į gerąją, o kiti priešingai – į blogąją pusę. Aš pats labai pasikeičiau nuo praeito šeštadienio.

– Kas gi tau atsitiko?

– Nėra dabar laiko pasakoti. Vėliau. Tad sakau – gal ir tu būsi kiek pakitėjęs.

Pakiliai nusiteikę broliai be penkiolikos minučių aštuntą išeina iš kambario, truputį paeina kartu, pažada pusę dvylikos susitikti pas Martyną ir išsiskiria – Pranas pasuka bažnyčios link, Martynas – į kareivines.

Po šv. Mišių Pranas apsilanko Klaipėdos parapijos klebonijoje. Klebono kviečiamas drauge papusryčiauti mandagiai atsisako. Klebonas primygtinai nesiūlo, tik paprašo jį rytoj vėl ateiti klausyti išpažinčių. Pranas pažada kuo anksčiausiai būti klausykloje. 

Grįžęs Pranas papusryčiauja, prigula ant sofos ir užminga. Sutartu laiku pareina Martynas. Pasibeldusi buto šeimininkė atneša leitenantui Martynui Klovienės laišką. Šis neskaitęs įmeta jį į stalčių. Broliai, pasipasakoję, ką šiandien nuveikė, eina į Karininkų ramovę pietauti. Pasistiprinę jie nusprendžia pasivaikščioti pušyne. Iš brolių pokalbio tampa aišku, kodėl moterys vagone prašė Prano pabarti Martyną. 

– Tai tu sakai pasikeitęs, Martynai.

– Taip.

– Įdomu, kuo ir kaip?

Leitenanto dešinioji ranka visu svoriu užgula brolio pečius.

– Mano visi romanai su moterimis baigti, Pranai!

– Tikrai?

– Tikrai! Žodis!

– Bravo! Sveikinu! Bravo!

Martynas glaustai papasakoja praeito šeštadienio įvykį, neminėdamas Elzės vardo. Pasirodo, kad paliktą jos auksinį laikrodėlį gražiai supakavęs pasiuntė jai sekmadienį po pietų per kareivį. Taip pat išdėstė broliui savo nuotaiką bažnyčioje.

– Ką tu apie tai pasakysi, Pranai?

– Su tąja moterimi tu pasielgei labai šiurkščiai.

– Galbūt. Nesiginu, tačiau nenoriu gailėtis.

– O jeigu pasirodytų, kad ji tikrai tave vieną temyli?

– Kol kas apie tai negalvoju. Tyčia. Kad vėl nepradėčiau be reikalo trukdyti brangaus laiko. Ji man paliko gilų įspūdį – tas tiesa, bet aš vis tiek noriu pabėgti, užmiršti. Vienu žodžiu, jos vietą užpildau visišku atsidavimu tarnybai, darbui

– Ir tu patenkintas?

– O! Nepalyginamai daugiau negu kada nors anksčiau.

Nuo leitenanto Martyno širdies reikalų pokalbis pakrypsta platesne tema. Karininkas klausia brolio kunigo, kaip reikėtų suprasti  tokią dilemą: penktas Dievo įsakymas liepia: „Nežudyk“, o Bažnyčia laimina  į karą einančius vyrus ir prašo Dievą pergalės.

– Įsivaizduok sau, kad žemėje vietoj kunigų būtų patsai Kristus. Aš manau, kad Jis ne visus laimintų. Jo malonė sustiprintų silpnuosius ir išdidiesiems pasakytų – padėkite savo ginklus ir atiduokite užgrobtą turtą savininkams.

Prano įsitikinimu, dvasininkams nederėtų politikuoti, griebtis verslo, nes Kristus liepė žmones mylėti, o ne pinigus. (...) Iš viso reikia labai griežtai skirti patį Kristaus mokslą nuo praktikos. Pasaulis nėra tobulas. (...) O jeigu veidmainiauja Bažnyčios tarnai (...), tai savaime aišku, jog tuo parodomas pavyzdys, kaip galima tikrenybėje gyventi: vienaip kalbėti, o kitaip daryti. Aš to jokiu būdu nepateisinu. (...) Kiekvieno kunigo šventa pareiga būtų atsisakyti žemiškų gėrybių. Prano nuomone, negalima grįžti į gūdžius viduramžius, kai dažnai kunigais skirdavo pasauliečius, visiškai neišmaniusius Kristaus mokslo, bet dar blogiau, kai su tais nemokšomis susilygina diplomuoti šiandienos dvasininkai. Pranas prisipažįsta Martynui dažnai verkiąs, apmąstydamas pasauliečių ir kunigų klaidas, nedorus poelgius,  bet kartu tikįs (...), kad turės įvykti kažkas nepaprasto. Kažkoks pasaulio sukrėtimas, ir Kristaus mokslas apims visą žmoniją.

Sekmadienį šeštą ryto Pranas pradeda klausyti išpažinčių. Prie klausyklos savo eilės laukia Elzė. 

Tokia menkutė, paprasta, su tamsiu vasariniu paltu ir juoda šiaudine skrybėlaite. Jos veidas iki nosies pridengtas retai išaustu juodu šydu. 

Ji žino tiktai vieną nuodėmę. Bet ir tos nežino. 

– Ar žinojo motina gimdydama, – klausia romano autorius, – kad jos kūdikio kančios bus daug didesnės už gimdymo kančias. 

Nepaprastai skaudus Elzės vidinis monologas – atgaila, Dievo atsiprašymas, bandymas atgauti pusiausvyrą, išsivaduoti iš dvasinės prieblandos, kai neaišku – temsta ar švinta. 

– Martynai!.. Martynai!!! Viešpatie, koks tu žiaurus. Atleisk man, atleisk, jei mano kančia Tave įžeidžia, bet aš negaliu, Viešpatie, suprask mane – juk pats matai – negaliu. Ne savo noru aš gimiau, tad kodėl, už ką man tokia kančia? Martynai! Ne, tu nebesugrįši. Tu negirdi nei mano šauksmo, nei mano kruvinos širdies tu nematai, mylimasis. Tu šaltas kaip akmuo. (...) Viešpatie! Argi nevalia mylėti?!! Tad kam Tu davei man širdį?!

O gal aš baudžiama už tai, kad nusidėjau jam atsiduodama kaip moteris? (...) Tegul sprendžia Dievo tarnas mano likimą. Tegul!.. (...)

Kunigo paklausta, ar ji ieško ramybės ir kodėl ją prarado, teatsako, kad jai labai sunku.

Jos liežuvį susuka nematoma ranka ir plėšte plėšia iš gerklės su visais viduriais užimdama kvapą. (...)

– Tikėkit manim, aš tamstai noriu padėti. Ieškosime išeities, ir Kristus parodys ją. (...)

Kunigo žodžiai skamba lyg migdanti muzika. Taip tyliai ir taip giliai, pagaunančiai. Ir tas balsas Elzei atrodo labai gerai pažįstamas, girdėtas, artimas.

Elzė išpažįsta kunigui savo beribę meilę vieninteliam vyrui, su kuriuo tą vėlyvą vakarą intymiai suartėti jai buvo gera. Ji nutyla, užsimerkia. Sukrėstas negeros nuojautos tyli ir Pranas. Prisimena Martyno pasakojimą.

(...) Aš nežinau, ką aš turiu daryt. Nežinau. Aš noriu mirt. (...)

Iš užmerktų kunigo akių nejučiomis ištrykšta dvi ašaros. Po vieną abiejose blakstienose.

 (...) Tiktai pats Dievas galėtų pasakyti, kokio dydžio yra skirtumas tarp tamstos atsidavimo ir paprasto paleistuvavimo. Betgi, tamsta, esi nusidėjusi. (...) Melskis, tamsta, ir aš melsiuosi. (...) Tamstos mylėtas vyriškis gali būti paliestas Dievo malonės. Melskis, tamsta, ir už jį. (...) Gal ir jis kenčia, kad taip su tamsta pasielgė. Atleisk jam. Tikėk, tvirtai tikėk, kad jis sugrįš. Dievas išklausys tamstos maldos (...). 

Kažkas pagauna mergaitę. Ji jaučia didelę srovę, plaunančią ją. Tie žodžiai glosto, pučia sužeistą širdį. Gydo ją!

Grįžta tvirtumas, grįžta viltis. (...) Tas balsas nepaprastai artimas. Rodos, patsai Martynas kalbėtų Kristaus vietininko lūpomis. Jai atrodė, kad visas pasaulis ją smerkė, jos vengė, o čia ją vėl pagauna toji srovė ir neša. (...) Ji nori, kad kunigas niekada nebenutiltų. (...)

Elzė priima iš kunigo rankų šv. Komuniją, pasimeldžia ir pareina namo. Jaučiasi naujai gimusi. Svarsto, kodėl kunigas tapo jai toks mielas, ką jai primena jo balsas ir veidas.

Mergaitė išskiria vieną mintį iš viso bėgančio sūkurio ir išsigąsta.

– Ką?! O kodėl ne?! Kodėl negalėtų būti jis? Juk Martynas minėjo, kad brolis atvažiuoti žadąs iš Kauno. 

Juk tasai kunigas ne tik iš veido panašus į patį Martyną. Taip. Tu matei jį fotografijoje. Elze, Tai Martyno brolis! Viešpatie, kas dabar bus?! Ne! Gal tai ne jis! Kodėl tu taip neatidžiai įsidėmėjai!..

Abejonių kamuojama Elzė grįžta į bažnyčią. Kunigas Galinaitis aukoja šv. Mišias. 

(...) Elzė (...) nori jį matyti iš arčiau, kad įsitikintų.(...)

Panašus! Tas pats! 

Plaukai tamsūs, aukšta kakta, nosis tiesi, augalotas, veide tas pats būdo tvirtumas, valia ir vyriškas dailumas.

– Taip! Tai Martyno brolis! 

Elzė nutaria stebėti, kur po pamaldų eis kunigas. Šventoriuje įsispraudžia į mūro plyšį ir kantriai laukia. Pagaliau kunigas išeina iš zakristijos  ir pasuka link klebonijos. Po kurio laiko klebono išlydėtą kunigą Elzė iš tolo seka per visą miestą, kol jis sustoja prie Martyno kambario durų. Ji neapsiriko, kunigas – Martyno brolis. 

Elzė parėjusi nusivelka paltą ir kniūbsčia krinta ant sofos. Jaučiasi nenusakomai –  negali nei verkti, nei galvoti, bet ašaros pačios rieda skruostais.

Mergaitė atsisėda į patį sofos kamputį ir susitraukia lygiai taip pat, kaip ir aną vakarą Martyno kambaryje. (...) 

Sušvytuoja viltis.

– Elze! Jis dar gali tikrai ateiti! (...)

Jis ateis! Ateis! Ateis! Ateis! Ateis! (...)

Kambarys pilnas Martyno žodžių, ir Elzė jau skęsta, tirpsta jo glėbyje. Taip arti jaučia mylimojo alsavimą, taip, tikrai žino, kad jis ateis.

 (...) O koks Tu didis, Viešpatie!

J. Noreika ketvirtąją dalį baigia viltingai, ir taip gera tikėti juo, ir atsiversti pirmąjį penktosios romano dalies puslapį. Jame iš karto susipažįstame su būsimuoju teisės mokslų daktaru Stasiu Galinaičiu, dar besimokančiu Šiaulių gimnazijoje. Gimnazistas Stasys įnoringas, savimyla, norintis visur pirmauti, bet pritingintis mokytis. Kam skaityti knygas, jei jis pats gali viską išprotauti, išsiaiškinti dalyko esmę, suvokti gyvenimo prasmę.

Baigęs gimnaziją Stasys ėmėsi studijuoti technikos.

Jau iš pirmų bandymų jis nuo tos darbo srities atšalo, tačiau jokiu būdu nenorėjo prisipažinti suklydęs ir dvejus metus studijavo tik šiaip sau. Užtat (...) pradėjo (...) rūkyti, gerti, pas mergas eiti ir iš viso prabėgančių malonumų ieškoti.

Atsigodėjęs studentas Stasys nutarė atbūti kariuomenę, suvyriškėti.

Pirmos dienos pulke drauge su mažamoksliais kaimo berneliais ir bernais, atskiestais įvairiais miesto palaidūnais, diena iš dienos sunkūs lauko pratimai, šautuvo, kulkosvaidžių valymas, kambario grindų plovimas ir visa kariuomenės gyvenimo tvarka stebėtinai gerai paveikė Stasio būdą. (...) Priverstas pasiduoti drausmės reikalavimams, jaunuolis nejučiomis išmoko pats save nugalėti. (...)

Po trijų mėnesių Stasys buvo perkeltas į Karo mokyklą, ir kurios išėjo į atsargą. Daugiau J. Noreika apie Stasio praeitį nerašo, nes mano (...), kad nuosekliai skaitęs iki šios vietos įstengs bent maždaug suprasti pašėlusį Galinaičių veržimąsi priekin, jų pastangas visiškai pasiduoti savo dvasios reikalavimams (...). Iš esmės visi broliai pergyveno didelių audrų laikus.

Autorius vedasi skaitytoją (Einam! Gerai? Einam!) į Kauną, kuriame, jo įsitikinimu, gyvena daug laimingų žmonių, vienas jų – antrajame namo aukšte Vaižganto gatvėje įsikūręs teisės mokslų daktaras  Stasys Galinaitis. Dideliame saulės užlietame kambaryje prie rašomojo stalo sėdintis Stasys skaito knygą, pro tris langus atsiveria Kauno panorama. Ir vėl žavi knygos autoriaus imlumas gamtos grožiui.

Vienuma. (...) 

Plačiai atidarai visus langus ir žiūri.

Atsiremi palangės ir klausaisi. Užmerki akis ir mintimis apkabini visą begalinį pasaulį. Nėra ribų tavo norams! Ar kada nors galėtų būti dar geriau? Viską tu turi, ko tik tu nori. Viską, kas žmogų padaro laimingą. 

Stasys mintimis bando aprėpti visatos begalybę ir žmogaus paskirtį bei vietą joje, lygina žmogų su vandens lašu, krintančiu iš aukštybių, bando įsivaizduoti save mirusį. Stasio mąstymas, vaizduotė tarsi  susilieja su viso pasaulio ir Kauno vaizdais, oriai vandenis plukdančiu Nemunu, artėjančio vakaro šešėlių, užsidegančių elektros lempučių žaismu. Ir staiga iš pasąmonės atskamba žodis „Antanina“. Vardas mylimosios, kuri Stasiui yra vienintelė. Mes lėksime drauge iki mirties. Aš neturiu ir nenoriu turėti kitų taip artimų draugų toje kelionėje. Jis laukia jos, prieš keletą metų Kaune baigusios Humanitarinių mokslų fakultetą, grįžtančios iš Šveicarijos, skaito neseniai gautą Antaninos laišką. Ji klausia, kas yra muzika, ir prisipažįsta, kad koncerte smuiko melodija ją pravirkdė. 

– Kas yra muzika?

– Tai geriausia priemonė įrodyti žmogui, kad yra dvasios pasaulis, psichinis pasaulis! 

Per ištaigingą Einorienės, Stasio bendradarbio teisės profesoriaus žmonos, gimtadienį J. Noreika supažindina su Kauno aukštuomenės, inteligentijos, mokslo ir politikos atstovais, nepiktai pašiepia kai kurių salono svečių miesčioniškumą, savanaudiškumą. Tarp tokių asmenų ir našlė Lenkauskienė bei jos dukra Milda (gražuolė, dalyvavusi gimnazisto Kazio išleistuvėse), simpatizuojanti Stasiui ir bandanti jį vilioti, konkuruoti su Antanina. 

Milda įsitikinusi, kad Galinaitis anksčiau ar vėliau bus jos grožio vergas. Tuo įdomiau, kad jis atrodo labai atkaklus, pastovus ir iš viso labai šaltas moterų atžvilgiu.

Elektros šviesa žvilga įvairiaspalvėse šilko sukniose, mirguliuoja karoliuose ir burtais grasina briliantinėse žiedų bei įvairių sagčių akutėse. (...)

Galinaitis mintimis bučiuoja visus, visas ir lyg padangių sakalas nardo begalybėje, šypsenom lydėdamas sapnuojančią mylimąją. Jis nori būti ir jaučiasi esąs kuklus, nežymus, nepastebimas, kad netrukdomas galėtų džiaugtis pasauliu ir savimi.

Jo kaimynės kitokios.

Milda jį nori stačiai valgyti.

Einorytė panaši į kūdikį, norintį prisiglausti, kad jį motina paguostų. (...)

Poniai Lenkauskienei pokylis nemielas, ją gąsdina Stasio ir Mildos panašumas, ji be perstojo žvilgčioja į juos. 

(...) Ji negali nei valgyti, nei gerti. Norėtų sugriebti Mildą ir bėgti namo. Dar toliau – daug toliau. Su visais namais bėgti. (...) Kerštas visada žiaurus, o Galinaitis tik tam pasirodė, kad atkeršytų už aną. (...) To vyro veidas lygiai toks pat kaip ir poručiko Galinaičio, kurį ji mylėjo ištisus dvejus metus, bet patyrusi, kad jis žemos kilmės, metė jį, trokšdama klastingo Lenkauskio garbės ir turtų. (...) Jos gyvenimas buvo pilnas intrigų, nešvarių, klastingų darbų. Tačiau nuo vyro mirties ji įstengė visiškai užsidaryti, besistengdama užmiršti juodą praeitį. Bet štai kokia likimo ranka! Tik žingsnis iš kambario – ir jau!..

– Gal tai jo sūnus? Gal ir jis pats kur nors Kaune gyvena?! Gal jis ruošia kerštą jai? Milda!.. Viešpatie!.. Ne! Ne! Ji negali jo mylėt! Negali. 

Lenkauskienė skubiai atsistoja, atsiprašo vaišių stalo kaimynių ir sukaktuvininkės Einorienės, kad negali ilgiau pabūti, nes prastai jaučiasi. Dar paprašo šeimininkės paraginti Mildą greičiau grįžti, nelaukti vėlumos. 

Čia pat ir jos namai.

Tie namai pastatyti iš Lietuvos priešų pinigų, gautų jos vyro už šnipinėjimą. (...)

Pats šventės įkarštis. Pasigirsta svajingas tango. Stasys su Milda šoka.

Milda atkakli.

Raudonos drėgnos lūpos, dramblio kaulo baltumo dantys. Jos galva truputį atmesta ir šiek tiek pražiotoje burnoje matosi judančio liežuvio galas. Juodos akys dega žiūrėdamos į Galinaičio akis. Jos veido oda tokia lygi, šviežia, karšta.

Tasai puikumas pralenktų angelo gražumą, o jos širdis – velnio gobšumą.

Milda nenutildama kalba – teigia, klausia, abejoja, bet pajaučia, kad Stasys atsako lyg negirdėdamas, lyg būdamas labai toli. Ir iš tiesų jo mintys skrieja pas mylimąją Antaniną.

Tuo tarpu parskubėjusią namo Lenkauskienę lyg vaiduokliai puola atmintyje šmėkščiojantys nedori Lenkauskio ir jos praeities „nuopelnai“. Lietuvos nepriklausomybės metais už darbą lenkų žvalgybai jam buvo gerai mokama. Už nešvarius pinigus jis nusipirko šį namą. Lenkauskis buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas, o jai iš kalėjimo ištrūkti padėjo pažįstami aukštus postus užimantys žmonės. 

Milda tapo vieninteliu džiaugsmu, paguoda ir didžiąja likimo rykšte, amžinai plakančia jos sąžinę.

Praeities kamuojama Lenkauskienė skambina Einorienei ir prašo pakviesti Mildą. Jai liepia kuo greičiau pareiti, tik šiukštu be daktaro Stasio. Visgi dukra grįžta su juo. Trise jie ilgai apie daug ką kalbasi, bet Lenkauskienė būtinai nori įspėti dukterį, kad vengtų santykių su tuo žmogumi. Ji paprašo Stasio minutėlę pabūti vienam –  Milda padėsianti jai miegamajame nusirengti, nes dabar namie nėra tarnaitės. Patikrinusi, ar durys sandariai uždarytos, miegamajame Lenkauskienė įsakmiai liepia Mildai nedraugauti su Stasiu. Motina nedrįsta pasakyti tiesos, savo užsispyrimo priežasties. Vienintelis jos argumentas: „Jis man nepatinka.“ Milda nesupranta, kodėl ji turėtų atsisakyti galbūt laimingos savo ateities. Tik dėl to, kad nenori motina? Kažkas čia ne taip. Įpykusi motina rėžia: „Jis arba aš!“ Stasys su Milda dar grįžta į Einorienės gimtadienį. Jam pasibaigus, palydi ją namo, bet nieko jos geidžiančiai širdžiai nepažada.

Ąžuolynas, Mickevičiaus slėnis – atgaiva vienišiui mąstytojui, nuolat save tobulinančiam daktarui Stasiui. Jis kalbasi su ąžuolais, jo vaizduotė ir mintys kartu su Antaninos vardu kyla vis aukštyn ir aukštyn...

Kaune daktaras Galinaitis vieną dieną pradeda pro didinamąjį stiklą tyrinėti dėdės lapus. Visų pirma juos suskaičiuoja – 1752 kančios, skausmo, nevilties ir tikėjimo lapai. 

Stasys visus perskaitytus žodžius surašo į balto popieriaus lapą ir kelintą kartą skaito. Palengvėle. Paskui nieko negalvodamas ilgai žiūri į kruvinus lapus.

Dėmės, dėmės ir dėmės.

Keliose vietose pridžiūvę mėsgalių, žilų plaukų.

Prie pat surūdijusios vielos priplotas nagas.(...)

Galinaitis atsargiai, susikaupęs abiem rankom paima kruvinų lapų šūsnį  ir atsistoja prieš langą.

– Pažiūrėk! Pažiūrėk, lietuvi! Pažiūrėk, pasauli! (…)

Mildos kviečiamam Galinaičiui dar kartą apsilankius pas ją, netikėtai išsisklaido gėdingos Lenkauskienės paslapties rūkas. Besikalbant paaiškėja, kad dėdės laiškuose minima Olga yra Mildos motina. Taigi Milda yra Stasio pusseserė, (...) o jos motina – jo dėdės kančių dalininkė.

Romano epilogas – Sporto šventė Kaune. Į ją suvažiavę penki broliai Galinaičiai, Milda, Antanina, Lenkauskienė  ir daugybė kitų jų bičiulių džiaugsmingai bendrauja, stebi sporto renginius, ant Vytauto kalno gieda „Tautišką giesmę“.

Romaną „Penki broliai“ J. Noreika baigė rašyti 1934 m. balandžio 30 d. 1940 metais jau parengtą spausdinti knygą sovietai sunaikino. JAV gyvenusi autoriaus duktė Dalia Kučėnienė ilgai ieškojusi tik 1990 metais lyg į ugnį prapuolusius rankraščius aptiko pas gimines Šukionių kaime, užmūrytus krosnyje.

* * *

Vis dėlto per didelius vargus mus pasiekusiame vertingame, dvasią keliančiame J. Noreikos romane „Penki broliai“ nemalonu matyti tiek daug (gal per du šimtus) rašybos, kalbos ir stiliaus klaidų, svetimybių. Dėl vietos stokos paminėsiu tik kelias, kaip antai: šale (= šalia), šian (= šen), sudužta (= sudūžta), sutrugdyti (= sutrukdyti), įspūdys (= įspūdis), siųlyti (= siūlyti), grįčia (= gryčia), dešynen (= dešinėn), kelitas (= keletas), palitas (= paltas),  korka (= kamštis), šetonas (= šėtonas), bonka (= butelis), barabanas (= būgnas), įkirėti (= įkyrėti), randasi (= yra), pasirįžęs (= pasiryžęs), dumoja (= mąsto, galvoja), laike dviejų metų (= per dvejus metus), rolė (= vaidmuo), kliksmą (= klyksmą), jokiuo būdu (= jokiu būdu), sekančiai (= taip), dikas (= dykas, laisvas), prisiega (= priesaika), šaltu atsinešimu (= abejingu požiūriu), atsiekti (= pasiekti), vietoje atsakyti klausia (= užuot atsakęs klausia), ant vakarienės (= vakarienės), mėgiamiausia (= mėgstamiausia), išbala (= išbąla), šalygatviuose (= šaligatviuose), perpetinis diržas (= perpetė) ir pan. Juk redaktorių pareiga visas pasitaikiusias bet kurios knygos autoriaus klaidas ištaisyti. Gal šios knygos redaktoriams pritrūko reiklumo, kantrybės, gal lėmė kitos priežastys…