Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui Albinui Kentrai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Barysaitė) Seimas, vadovaudamasis Laisvės premijų komisijos sprendimu, nutarė 2019 metų Laisvės ...

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Barysaitė)
Seimas, vadovaudamasis Laisvės premijų komisijos sprendimu, nutarė 2019 metų Laisvės premiją paskirti Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai. Už tai numatantį Seimo nutarimą (projektas Nr. XIIIP-4222) balsavo 88 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 1 parlamentaras.

Šis sprendimas priimtas atsižvelgiant į gautus valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių ir fizinių asmenų teikimus.

Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Laisvės premija rezistentui, politiniam kaliniui, Lietuvos „Atgimimo“ metraštininkui A. Kentrai bus įteikta Laisvės gynėjų dieną – 2020 m. sausio 13-ąją.

2019 m. kovo 11 d. iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime A. Kentrai už nuopelnus Lietuvai buvo įteiktas visuomeninių organizacijų apdovanojimas – skulptūrėlė „Žinia“.

Praėjusiais metais Seimas 2018 m. Laisvės premiją skyrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei: Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui.

***

Sauliaus Pečeliūno kalbos ištrauka apie A. Kentros gyvenimą, pasakyta 2019 m. kovo 11 d. iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime

Šilalės garbės pilietis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, 2008 m. kalbos premijos laureatas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, gimęs 1929 m. kovo 29 d. Gubriuose, Šilalės rajone. 1936–1940 m. mokėsi Šilalės rajono Nevočių pradinėje mokykloje, o 1941–1946 m. – Šilalės gimnazijoje.

Nuo 1944 m. balandžio mėn. – Lietuvos partizanų „Rūtenio“ būrio partizanas Aušra. 1946 m. suimtas, nuteistas Sovietų Sąjungos karo tribunolo, kalėjo Šilalės, Vilniaus kalėjimuose, o nuo 1949 m. – Spasko lageryje.

1954 m. grįžo į Lietuvą iškreipta pavarde Klentra. Dėl tos klaidos per vienus metus Kaune galėjo baigti keturias gimnazijos klases, nes tarnybos nesuvedė, kad čia kitas asmuo – buvo niekuo neužkliuvęs. 1955–1960 m. galėjo Vilniaus universitete studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Baigęs universitetą, 1960–1962 m. mokė anglų kalbos Laurų aštuonmetėje, vokiečių kalbos – Nemenčinės (Vilniaus rajone) vidurinėse mokyklose. 1962 m., būdamas eilinis mokytojas, įstojo į Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo ir per amžius taip vadinto) universiteto aukštuosius pedagogikos kursus, įsteigtus aukštųjų mokyklų dėstytojams. Baigęs dvejų metų studijas galėjo rinktis bet kurią aukštąją mokyklą Sovietų Sąjungoje, kurioje norėtų dirbti, bet pasirinko Vilniaus universitetą.

1965–1995 m. dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto anglų kalbos vyr. dėstytoju. Įkūrė Anglų kalbos audiovizualinį centrą, kad studentai išmoktų šnekamosios anglų kalbos ir suprastų laisvojo pasaulio radijo laidas. Taip buvo pralaužta informacinė skylė geležinėje Sovietų Sąjungos uždangoje. Demokratinių valstybių radijo laidos lietuvių ir rusų kalbomis buvo blokuojamos visoje Sovietų Sąjungoje, o buvusių Antrojo pasaulio karo sąjungininkių transliuojamos anglų ir kitomis kalbomis nebuvo trukdomos. Taip partizaninį Lietuvos pasipriešinimą Albinas Kentra pakeitė neginkluota, kultūrine tautos išlaisvinimo kova.

Nuo 1965 m. ėmė filmuoti svarbius Vilniaus universiteto įvykius. Dabar cituoju ne save, o Albiną. „Mano archyve yra ne viena dešimtmečio Vilniaus universiteto istorija, įskaitant visą pasirengimą 400 metų jubiliejui, kuris buvo minimas 1979 m. Tam skirtų renginių filmuota medžiaga yra 16 milimetrų kino juostose, bet ji dar nė karto nebuvo leista per kino projektorių. Esu sukaupęs didžiulį universiteto studentų kultūrinio gyvenimo archyvą bei daugybę svarbių žinomų Lietuvos ir užsienio mokslininkų pranešimų įrašų“, – viename interviu sakė Vilniaus metraštininkas. Taigi mūsų istorikams dar yra klodų pačioje Lietuvoje.

Prasidėjus Sąjūdžiui, Albinas Kentra fiksavo svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius. Parengė 1991 m. sausio įvykių vaizdo reportažus daugelio kraštų televizijoms. Spaudos rūmų ir kitus puolimus pasaulis pamatė tą pačią dieną.

1994–1996 m. parėmė čečėnų tautos laisvės kovą. Jo archyve įamžinta gausybė renginių Vilniuje, ištisa žymių Lietuvos žmonių galerija. Albinui Kentrai pavyko sustabdyti Vilniaus universiteto perkėlimą iš Senamiesčio į Saulėtekį ir mobilizuoti menininkus universiteto rūmų puošybai. Jo dėka centrinių rūmų ansamblis buvo papuoštas gobelenais, freskomis, mozaikomis, tautine bei istorine tematika, tuo universiteto lankytojai ir studentai gali grožėtis ir šiandien. Sumanymą įgyvendinti padėjo žymūs dailės meistrai: Stasys Eidrigevičius, Rimantas Gibavičius, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Ramutė Jasudytė, Vytautas Valius, Stanislovas Kuzma ir daugelis kitų.

1989 m. drauge su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų miško brolių draugiją. Draugijos išsirūpintomis lėšomis atkūrė ir suremontavo istorinį pastatą Vilniaus centre.

Susiję

Istorijos politika 182316705628076407

Rašyti komentarą

  1. Sveikinu gerb. Laisvės premijos laureatą. Jis jos tikrai vertas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šaunus seniokas, tikrai ne iš kelmo spirtas.

    Bet šis komentaras bus ne apie tai. Už ką, pasak oficialių popierių, skiriama ta premija?

    „Laisvės premija siekiama įvertinti... indėlį

    – ginant žmogaus teises,
    – plėtojant demokratiją,
    – skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.“

    Pirmieji du punktai skamba visiškai liberastiškai; trečiasis punktas skamba jau geriau, bet tas geografijos apribojimas „Rytų ir Vidurio“ Europa tai mūsų laikais atrodo šiek tiek dviprasmiškai. Kai laisvo apsisprendimo ir suvereniteto užsinori kokia nors *Vakarų* Europos tauta, pavyzdžiui, katalonai, tada jau būna visai, visai kita kalba.

    O minėti tiesiog kovą už *Lietuvos* laisvę tame oficialiame popieriuje kažkam pasirodė netinkama. Bet vis dėlto ta premija įteikta p. Kentrai būtent už tai; ir tai yra puiku.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    2. Taigi, mūsų laikais jas gauna arba homoaktyvistai, arba holoaktyvistai :)

      O čia prašau, graži išimtis.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2019-12-07 12:58

      Belieka išimtį paversti taisykle.
      Juk dėl paties Laisvės premijos pavadinimo - ji ir turi būti teikiama Laisvės kovų dalyviams.
      Įdomu, ar kada bus pastebėti ir premijuoti tie nematomi ir kol kas niekam nežinomi kovotojai, kurie iki šiol kaunasi už Dievą ir Lietuvą su šiandieniais Lietuvos išdavikais?- ir tai toli gžu ne tokia paprasta kova, nes užsimaskvavę Lietuvos priešai įtaisyti visur - nuo akademinių studijų auditorijų iki provincijos savivaldybių.

      Panaikinti
    4. Patvorio ale "patriotus" ima traukioti traukuliai nuo zodžio demokratija ar žmogaus teisės. Putino giminingosios sielos.

      Panaikinti
    5. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2019-12-09 23:39

      Kad jis atrodo is Kauno. Ar tik ne is to pacio dylerio dozes parsinesat?

      Panaikinti
    7. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
  3. suoratingas2019-12-07 01:19

    Ar jūs, ponai, nieko nepainiojate? Leiskite paklausti, kurie iš laureatų sąrašo yra holo arba homo?

    AtsakytiPanaikinti
  4. supratingas2019-12-09 00:00

    Premija daugiau ar mažiau teikta nuosekliai, išskyrus premiją V.Adamkui. Be to, kai Kovaliovas buvo paskelbtas laureatu, lyg ir nekilo klausimas kokios teisės turėtos omenyje.
    Todėl vis dar nesuprantu nei nusistebėjimo, nei to kur čia reikėtų įžvelgti išimtį. Arba aš kažko nepagaunu :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    2. Ypatingas nuoseklumas buvo pademonstruotas kai Laisvės premija buvo įteikta suvaikėjusiai marazmatikei Nijolei S., kurios artimieji laiku neuždarė į adekvačią gydymo įstaigą ir leido bastytis po teismus, patvorius, kol galiausiai visai pasimaimaišė protas ir ėmė ieškot "mergaitės kapelio".

      Panaikinti
    3. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    4. Ir kuris sakinys čia jį taip užtrigger’ino? Negi kur Brancovskaja paminėta? Tai kuo ne konserVATNIKAS? Po truputį, po truputį taip ir atsiskleidžia “didžių kovotojų” prieš kremliaus propagandonus raudonas vidus. 😉

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2019-12-11 08:29

      Jeigu ten apie Sadūnaitę tai teisingai pastebėta. Mačiau savo akim, kai buvo teisme ir gynė "aklą" banditą. Bet nuo ilgų metų kalėjime neapgynė. Realiai ji seniai turėjo būti medikų globoj.

      Panaikinti
    6. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
    7. Autorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item