Kun. Arvydas Žygas: už tautiškumą krikščioniško humanizmo pagrindu ir „migdolizacijos“

XXIamzius.lt Parengė Irena Petraitienė. Minint Lietuvos „Ateities“ federacijos atkūrimo 30-ąsias metines, iškyla iš JAV atvykusio...


Parengė Irena Petraitienė.

Minint Lietuvos „Ateities“ federacijos atkūrimo 30-ąsias metines, iškyla iš JAV atvykusio dr. kun. Arvydo Žygo (1958 06 06–2000 06 29–2011 05 07) dvasios siluetas. Jis, išeivijos lietuvių ateitininkų vadintas didžiuoju kun. prof. Stasio Ylos (1908 01 05–1932 05 21–1983 03 24) bendradarbiu, Mokytojo idėjas ir veiklos metodus perkėlęs į Lietuvą, degte degė visa tai skleisdamas, o susidūręs su priešiškumu giliai išgyveno.

Kardinolui V. Sladkevičiui laiminant

„Tai jūs tas jaunuolis iš Amerikos, apie kurį tiek daug girdėjau?“ – tokiais žodžiais kardinolas Vincentas Sladkevičius pasveikino iš Čikagos Lietuvon atvykusį išeivijos lietuvį, biochemijos daktarą Arvydą Petrą Žygą, kuris 1989 metų rugpjūtį jį aplankė drauge su to meto VDU prorektore prof. Liucija Baškauskaite. ,,Kardinolas mane taip pasveikino, lyg aš būčiau labiau gerbtinas asmuo nei jis, – pasakojo kun. dr. A. P. Žygas, – o turėjo būti atvirkščiai. Mums, išeivijoje augusiems lietuviams, kardinolas nuo mažens buvo tikras katalikų dvasininko idealas. Jis širdimi matavo kiekvieną tautos dvasinio atgimimo žingsnį, sielojosi dėl tautą skaldančių veiksmų, pats džiaugėsi, matydamas atsikuriant prieškario organizacijas, ir kitus ragino prie jų prisidėti. „Aš taip pat ateitininkas“, –  jaudindamasis kalbėjo atkuriamajame Lietuvos ateitininkų suvažiavime.

,,Aš tada buvau jų, Amerikos žurnalistų, vertėju ir gidu, – atsiminimais dalijosi kun. dr. A. P. Žygas, – stengiausi kiek galėdamas tiksliau paaiškinti aukšto Lietuvos katalikų dvasininko, kardinolo Sladkevičiaus emocinės būsenos priežastis. Eminencija, kaip ne vienas atsikuriančios Lietuvos, taip pat išeivijos žmonių, tikėjo, jog tautoje įsivyraus harmonija tarp dabarties ir praeities dvasinio paveldo. Jis vylėsi, kad ateitininkija bus toji skrynelė, kurią atvėrus pasklis prievarta uždarytos tautinės ir dvasinės Pr. Dovydaičio, S. Šalkauskio, A. Maceinos ir kitų Lietuvos šviesuolių idėjos. Mane, kelis dešimtmečius dalyvavusį ateitininkijos veikloje, žavėjo kardinolo vizija, kurią jis išdėstė savo žodyje per atkuriamąjį „Ateities“ sąjūdžio suvažiavimą. Eminencija atkreipė dėmesį į ateitininkijos šūkį „Visa atnaujinti Kristuje!“, tai – šv. Pauliaus žodžiai. Iš šių žodžių komentavimo supratome, kad jis yra egzegetas, gilus Šventojo Rašto žinovas. Šv. Paulius sakė: „Jeigu norite visa atnaujinti, reikia visa suvienyti naujai Kristuje, reikia susivienyti Jame tarsi Galvoje“, – akcentavo kardinolas. Jis priminė, kad lotyniškame vertime šie šv. Pauliaus žodžiai skamba: „Visa suvienyti Kristuje“. Man tie žodžiai giliai įstrigo. Supratau, jog kardinolas žinojo visas Šventojo Rašto subtilybes. Kaip tik tokios, atrodo, mažos pastabos, paskiri dalykai atskleidžia tikrąją žmogaus gelmę ir intelektą, nors to jis niekada viešai nedemonstruodavo. Kardinolo išsilavinimas buvo tarnaujantis, dėl ko jį labai gerbiau, laikiau ir tebelaikau dvasininko idealu. Šį teiginį patvirtinančių faktų būta nemažai, bet vienas ryškiausių – 1991 metais Marijampolėje per Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidus vykęs katalikiško jaunimo suvažiavimas. To atmintino katalikiško jaunimo žygio per Lietuvą iniciatoriai buvo ateitininkai. Išleisdamas jaunimo grupeles po kaimus, kardinolas V. Sladkevičius pabučiavo duoną, visus palaimino, kad būtume vieningi, kad save kaip Komuniją laužytume ir dalytume pagal pagrindinius ateitininkijos principus“.

Kodėl teko būti pogrindžio jaunimo advokatais?

Aptariant drauge redaguoto „Ateities“ žurnalo numerį, kartą kunigo Arvydo paklausiau, kodėl entuziastingai veikiantys ateitininkai sulaukdavo net priešiškumo.

„Kodėl?“ – nuskambėjus dažniausiai jo vartotam žodžiui, veidu nuslinko šypsnys. Mat dar prieš „Ateities“ sąjūdžio suvažiavimą dr. A. Žygą pasikvietę KGB pareigūnai be užuolankų tėškė: „Jūs su savo ateitininkais kenkiate mūsų komjaunimo organizacijai. Liaukitės…“ Bet dvasinio atgimimo upės srovė buvo galingesnė.

„Į katalikiškas organizacijas atėjo žmonės, kurie neseniai buvo komjaunimo organizacijoje, – mintimis dalijosi kunigas Arvydas. – Jie pamatė, kad katalikybė – labai praktiškas dalykas, nes galima padaryti naują karjerą, bendradarbiaujant, pavyzdžiui, su ,,Į laisvę“ fondu. Eucharistijos bičiulių sąjūdyje, katalikų pogrindžio veikloje dalyvavęs, tautiniams idealams ir Bažnyčiai ištikimas jaunimas nebuvo taip komjaunuoliškai pasitikintis savimi, neturėjo vadovavimo įgūdžių. Prie atvykusių išeivijos lietuvių prisistačius gražiai apsirengusiems, iškalbą turintiems jaunuoliams, nekildavo mintis, kad jie auklėti komjaunimo mokyklose. Kur mes, Amerikos lietuvių vaikai, išmokome vadovauti ir pasitikėti savimi? Organizacijoje. Todėl mūsų rūpestis buvo būti pogrindžio jaunimo ,,advokatais“: skatinti mokytis kalbų, studijuoti universitetuose, dalyvauti katalikiškose visuomeninėse organizacijose, drąsiai reikšti savo požiūrį, ugdyti organizacinius sugebėjimus. Būdami kun. St. Ylos dvasinio universiteto absolventai, žinojome, jog pirmas ir pagrindinis uždavinys yra sukurti ateitininkišką katalikišką švietėjišką jaunimo auklėjimo sistemą. Per akademinių studijų dienas pateikėme pagrindinius teorinius principus, pagal kuriuos jaunimas galėtų sukurti vertingą pasaulėžiūrą. Tačiau vien tik principų neužtenka. Žmogus gali būti studijavęs pagrindinius moralinės teologijos principus ir labai nemoraliai elgtis. Vien tik žinojimas neįgalina žmogaus teisingai veikti. Deja, humanistinis ateistas gali būti geresnis žmogus negu nekomunistinis katalikas… Labai reikėjo tikrų matomų pavyzdžių“.



Kas yra „migdolizacija“?

Kurdami tautinės sąmonės mokyklą, ateitininkų vadovai į savo stovyklas kvietė partizanus, disidentus, pogrindžio dalyvius. Kunigas Arvydas prisipažino, kad jį tiesiog pribloškė radijo laidoje išgirsti žinomo dailininko pasakyti žodžiai: „Jie – ne ateitininkai, jie – praeitininkai, jie kalba apie praeitį. Ta praeitis neaktuali, atsilikusi, reikia kurti naują Lietuvą. Senoji Lietuva neegzistuoja. O štai „Katalikų pasaulyje“ Vilniaus ateitininkai rašė, esą kokios nuobodžios dr. Žygo stovyklos, nes visą laiką apie tuos disidentus ir partizanus kalbama. Kiek galima apie praeitį kalbėti, turime eiti pirmyn“.

Iš tiesų kodėl XX amžiaus pabaigoje ateitininkai kalbėjo apie tautiškumą kaip vertybę? Ar tai nėra savaime suprantamas dalykas?.. „Deja, gyvename pasaulyje, kur tautiškumas perėjo per įvairias jo suvokimo formas, – atsakė kunigas Arvydas. – Buvo nacionalizmas per antrąjį pasaulinį karą, paskui atėjo sovietinis šovinizmas, virtęs rusišku nacionalizmu. Buvo kitų kraštutinumų, tautą neigiant kaip vertybę. Kodėl? Ir išeivijos organizacijose, ir Lietuvoje kartais trūksta socialinės analizės. Galvojame, kad suvažiavę į ateitininkų akademiją per keletą diskusijų išspręsime rūpimą tautiškumo problemą. Tačiau ji gili ir sudėtinga. Turime būti sau teisingi, savikritiški ir pasiryžti aktualiją studijuoti visus metus, įvairiais aspektais ją gvildenti, kad analizė būtų teisinga, kad būtų galima rasti teisingą sprendimą“.

Ateitininkų akademijose nagrinėtą klausimą, kas yra tautinė ištikimybė, kaip pažymėjo kun. dr. A. Žygas, kėlė ir tuometinė Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva: „Matome vientisumą per visą ateitininkijos intelektualų ieškojimą. Tai akcentuojama ateitininkijos ideologo prof. Stasio Šalkauskio straipsniuose, filosofo Antano Maceinos veikale „Asmuo ir istorija“, prof. Juozo Girniaus veikale „Tauta ir tautinė ištikimybė“. Ateitininkų dvasios vadas kun. Stasys Yla visuomet skelbė tautiškumą krikščioniško humanizmo pagrindu. Mes norime pasipriešinti nihilistiniam kosmopiltizmui, kuris neigia tautą kaip vertybę“.

Prieš keliolika metų vykusiame pokalbyje kunigas Arvydas minėjo, jog vyksta dabartinės Lietuvos „migdolizacija“. Ką reiškia šis jo paties sugalvotas naujadaras? „Į Lietuvą agresyviai besiskverbianti lėkšta vakarietiška kultūra nejučiomis daro didesnę žalą nei darė sovietinis komunizmas. Jis buvo aiškiai matomas kaip priešas ir buvo galima jam pasipriešinti. Amerikietiška vakarietiška kultūra yra jaunuomenei labai patraukli, matoma kaip modernizmo ženklas, ji subtiliai, tarsi nepastebimai griauna tas pačias vertybes, kurių agresyvusis komunizmas nesugebėjo sugriauti“.

Susiję

Religija 987422706977663781

Rašyti komentarą

  1. Mados pusryčiai2019-12-13 18:14

    „Į katalikiškas organizacijas atėjo žmonės, kurie neseniai buvo komjaunimo organizacijoje (...) Jie pamatė, kad katalikybė – labai praktiškas dalykas, nes galima padaryti naują karjerą“

    Taigi. Vienas iš jų dabar net „akademiku“ tapęs.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-12-13 19:09

    Žmogus negyveno Lietuvoje prie sovietų okupacijos, ir tai jos pasisakymuose labai jaučias.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-12-15 00:20

    "... Amerikietiška vakarietiška kultūra yra jaunuomenei labai patraukli...". Tai reikia padaryti patrauklią jaunimui lietuvišką kultūrą, tačiau ne kalbomis ir pamokymais, bet įdomia veikla, laisvalaikiu, kruizais ir net verslu.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Spėčiau, kad ta "migdolizacija" yra terminas, susijęs su "amygdala" - liauka, susijusia su emocijomis ir sprendimų priėmimu. Tai paaiškina dabartinę tendenciją, kai žmogeliai nesivargina galvoti, bet sprendžia pagal purvasklaidos įdiegtas emocijas. Realiai, tai reiškia, kad liberastinės purvasklaidos taikiniai primityvėja. Koks netikėtumas! :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item