Dalius Stancikas. Kodėl nepasitikima žydų gelbėtojais?

delfi.lt „ Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu ”, - taip Genocido tyrimo...


Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu”, - taip Genocido tyrimo centro pažymą apie Jono Noreikos antinacinę veiklą ir kunigo Jono Borevičiaus liudijimą įvertino istorikas Nerijus Šepetys. Neva Centras padarė išvadas, kad „Noreika laikytinas antinacinio pogrindžio dalyviu, kad jis aktyviai prisidėjo prie žydų gelbėjimo, niekuo to nepagrindžiant“.

Panašiai kalbėjo ir istorikas Alvydas Nikžentaitis, vertindamas pažymą dar jos nematęs (!): „jei Jonas Noreika ir dalyvavo antinacinėje veikloje, tai jis turėjo taip gerai veikti, kad apie jo veiklą niekas nieko neįtarė. Jo atleidimo iš apskrities viršininko pareigų priežastys tuo metu buvo nurodytos visiškai kitos. Ten nieko nėra apie jo antinacinę veiklą“.

Nėra duomenų apie J. Noreikos antinacinę veiklą?

Tai už ką jis buvo nacių įkalintas baisioje Štuthofo koncentracijos stovykloje? Net trijose Centro pažymose apie Joną Noreiką yra nurodyta pagrindinio Lietuvos žydų žudymo organizatoriaus, vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvos teritorijoje Karlo Jägerio parašyta J. Noreikos suėmimo priežastis: „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“. Taip nurodyta Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių kortelėje (Archiwum Muzeum Stutthof, Sygn., I-III-11224).

Jei šitas šaltinis nėra įrodymas, tai gal J. Noreika apskritai nekalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje?

Centro pažymoje yra nurodyta žymiai daugiau liudijimų apie labai aktyvią Jono Noreikos antinacinę veiklą, tad apibendrinkime tuos liudytojus: SD vadas Lietuvos teritorijoje Karlas Jägeris, Lietuvos laisvės armijos (LLA) Šiaulių skyriaus vadas Stepas Kontrimas, vienas iš Lietuvių fronto Kęstučio karinio dalinio organizatorių Vytautas Stonys, 1941 m. sukilėlis Damijonas Riauka, antinacinio pasipriešinimo organizacijos Lietuvių frontas Šiaulių skyriaus vadas dr. Domas Jasaitis, pats Jonas Noreika (tardymų protokolai KGB kalėjime) ir, pagaliau, pats naujausias įrodymas – kun. Jonas Borevičius. Antinacinės organizacijos Lietuvių fronto veiklos tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką yra įtraukęs tarp 53 ryškiausių šios organizacijos dalyvių.

Žinant ypatingą pogrindžio veiklos slaptumą šių liudijimų yra tikrai nemažai (apie partizanus, pogrindžio pasiųstus įsidarbinti stribais ar NKVD-istais, tai pagrindžiančių šaltinių paprastai būna mažiau).

Visi šie šaltiniai yra nurodyti Centro pažymose, tad kodėl N. Šepetys ir A. Nikžentaitis skleidžia netiesą, neva Centras savo išvadų niekuo nepagrindžia? Gal todėl, kad anksčiau neatsakingai prišnekėta J. Noreikos atžvilgiu? Pagal ankstesnius viešus N. Šepečio vertinimus, Jonas Noreika buvo tik „karjeristas“, kuris dėl galimybės dirbti Šiaulių apskrities viršininku „bendrininkauja su okupantu, persekioja žydus, grobsto jų privatų ir bendruomeninį turtą, taip netiesiogiai įsiveldamas į jų masinio naikinimo procesą“, taigi, „elgiasi gėdingai ir vienareikšmiai smerktinai“.

Nevertinsime pažymiu tokių N. Šepečio kaltinimų J. Noreikai (pagal Konstituciją tokius verdiktus gali skelbti tik teismas, be to, yra žinoma, kad net nacių komisaras H. Gewecke, kurio įsakymus perdavė Noreika, yra išteisintas Vokietijos teisme dėl kaltinimų dalyvavus Holokauste), tačiau akivaizdu, kad bet kokie atrasti įrodymai J. Noreikos naudai N. Šepečiui vis tiek bus niekiniai.

O dabar apie žydų gelbėjimą. Remiantis jau minėtais ir kitais istoriniais šaltiniais (jie nurodyti ankstesnėje Centro pažymoje) Centras šių metų kovo 27 savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką paskelbė tokią išvadą: „J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams“.

Reikalas tas, kad Šiaulių antinacinis frontas buvo sukūręs labai stiprų, platų ir aktyvų Šiaulių gelbėjimo tinklą, kurio organizatorius buvo dr. Domas Jasaitis.

Tiek iš D. Jasaičio, tiek iš J. Noreikos liudijimų, tiek iš jų užimamų pareigų antinaciniame pogrindyje (D. Jasaitis buvo Lietuvių fronto Šiaulių m. vadas, J. Noreika – Lietuvių fronto Šiaulių apskrities vadas, abu šie skyriai buvo sudarę bendrą tarybą) akivaizdus labai artimas D. Jasaičio (žydų gelbėjimo organizatoriaus) ir J. Noreikos santykis.

Logiškai mąstančiam tyrėjui neišvengiamai turėjo iškilti šie klausimai: ar žydų gelbėtojas (oficialiai pripažintas) Domas Jasaitis būtų pasitikėjęs „Holokaustą vykdančiu dokumentuotu kolaborantu“ (čia taip E. Zingerio vadovaujama tarptautinė komisija pavadino J. Noreiką) – juk už žydų gelbėjimą naciai baudė mirties bausme?

Ar gyvybe dėl žydų rizikuojantis D. Jasaitis žydus persekiojantį asmenį (toks pagal N. Šepetį yra Noreika) vertintų kaip „didelį patriotą ir rezistentą“, „griežtai ginusį krašto reikalus prieš okupantus“? Juk jei J. Noreiką vertintume kaip N. Šepetys, A. Nikžentaitis ir E. Zingerio Komisija, tai jis turėjo būti mirtinai pavojingas ne tik D. Jasaičiui, bet ir žydus gelbėjusiai jo žmonai Sofijai Lukauskaitei–Jasaitienei bei jų sūnui ir dukrai (žydų gelbėjimo darbe dirbusiais pasiuntinukais), ir jos seseriai Onai Lukauskaitei-Poškienei, su kuria po karo J. Noreika sukūrė antisovietinę organizaciją (dar vienas faktas, rodantis ypatingą Jasaičių ir Noreikos tarpusavio pasitikėjimą) bei dviem jos sūnums!

Visas šis istorinis kontekstas, taip pat kiti šaltiniai, nurodyti pavasarį paskelbtuose Centro paaiškinimuose, ir leido padaryti jau minėtą Centro išvadą. Ir štai dabar atrastas kun. Jono Borevičiaus (oficialiai pripažinto žydų gelbėtojo) liudijimas, kad žydų gelbėjimui jį paskatino Jonas Noreika, organiškai įsiliejo į Šiaulių pogrindžio ir žydų gelbėjimo paveikslą ir jį papildė.

Deja, net šį akivaizdų ir dokumentuotą įrodymą N. Šepetys stengiasi paneigti: „Dauguma [išeivių lietuvių] liudijo už savo tėvynainius, už savo tautiečius, jie palankūs kaltinamiesiems. Tai savaime suprantama, šioje vietoje reiškiasi solidarumas. Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją. Ir dabar čia, šioje vietoje ieškoti net ne atsakymo į klausimą, o paties klausimo, ką darė Jonas Noreika, būdų didžiausias nesusipratimas.

Štai taip – kas Šepečiui palanku, tas istorija, kas nepalanku – ne istorija.

JAV teisme nėra teisingumo, žydus gelbėjusio kunigo parodymai – ne tiesa? Ypač skaudu, kai po tokių universiteto dėstytojo samprotavimų socialiniuose tinkluose pasipylė (gal jo studentų?) kaltinimai garbingam kunigui J. Borevičiui, kaip antai „kunigas bandė išsukti nacių pakaliką Virkutį“, „kunigas neatsimena to, neatsimena ano“, suprask – atėjo į JAV teismą, prisiekė ir davė melagingus liudijimus apie tai, ko neatsimena ar net nebuvo.

Štai taip kalbama apie žmogų, kuris, rizikuodamas gyvybe, išgelbėjo ne vieną dešimtį žydų, ir šią ypatingai pavojingą veiklą įvardijo kaip sielai pasitenkinimą teikiantį darbą! Kaip sakoma, kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį, tačiau visa kunigo gyvenimo veikla nesuteikia priežasčių abejoti jo garbingumu ar nenuoširdumu. Kaltinamojo Virkučio paprašytas paliudyti ką žinąs, kaip tikras kunigas, kupinas žmogiškos atjautos, Jonas Borevičius negali atsakyti ir liudija JAV teisme.

Tačiau liudija tik tai, ką žino, ką matė, ką prisimena – ir nieko daugiau. Nes bet kuris giliai tikintis, o kun. J. Borevičiaus darbai ir veikla neleidžia tuo suabejoti, žino, kad melas – tai nuodėmė. O čia dar ir duota priesaika teisme. Todėl kun. J. Borevičius ir kalba tai, ką prisimena. Kai kurie jo liudijimai kai kam kelia ironiją – kaip jis galėjo to nežinoti ar neprisiminti, bet atidžiam tyrėjui tai kaip tik yra patikimumo įrodymas: praėjus 45 metams sklandūs kunigo atsakymai į visus klausimus būtų tikrai įtartini.

Tačiau tai, kas susiję su jo paties vykdyta žydų gelbėjimo veikla, kun. J. Borevičius pasakoja skaidriai ir tiksliai (šie pasakojimai niekuo negalėjo pagelbėti teisiamajam Virkučiui). Ir šiuos pasakojimus neakivaizdžiai patvirtina kun. J. Borevičiaus žydų gelbėjimo grupelėje dalyvavę kunigai: ir kun. Petras Dziegoraitis, ir kun. Adolfas Kleiba taip pat yra oficialiai pripažinti žydų gelbėtojais.

Taigi, turime nepaneigiamus faktus: kun. Jonas Borevičius buvo antinaciniame Šiaulių pogrindyje ir gelbėjo žydus. Beliko išsiaiškinti, kaip jis ten pateko.

Tas JAV teisme parūpo ir amerikiečiams: jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, kad uždavinėjo daug patikslinančių klausimų: kaip kunigas pateko į pogrindį, kaip pradėjo gelbėti žydus? „Su manimi susitiko pogrindžio vadas“, - atsako J. Borevičius. „Koks buvo to vado vardas?“ „Jonas Noreika“.

Vertinant kritiškai, kodėl turėtume abejoti šiuo liudijimu, kai visi kiti kun. J.Borevičiaus liudijimai apie žydų gelbėjimą atitinka tikrovę, kai šitas liudijimas neprieštarauja visam jau žinomam Šiaulių žydų gelbėjimo kontekstui?

N. Šepečio argumentas, kad „norint kalbėti apie kažkokią žmogaus [žydų gelbėjimo] veiklą, pirmiausia reikia rasti tuos konkrečius žmones, kurie yra išgelbėti, ir tų žmonių liudijimus“, atskleidžia, kad istorikas visiškai nesusipažinęs su žydų gelbėjimu, todėl jam labai praverstų atidžiau paskaityti kun. J. Borevičiaus liudijimą apie ypatingą konspiraciją, apie tai, kad kunigas dalies (o gal daugumos) gelbėtų žydų net nematė (jie ateidavo nakčia į jo atrakintą verandą, kelias valandas pailsėdavo ir eidavo toliau pas kunigą Kleibą); arba Domo Jasaičio žmonos Sofijos Lukauskaitės–Jasaitienės (taip pat oficialiai pripažintos žydų gelbėtojos), kuri ypač gerai žinojo, kaip sudėtinga organizuoti žydų pabėgimą iš Šiaulių geto, liudijimą, kad “gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5–10 asmenų“.

Todėl ir turime vieną kartą sau atsakyti: ar žydų gelbėtojais laikome tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, pasaulio teisuolis Jackus Sondeckis), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (nes dažniausiai tik su tokiais dokumentais žmonės sutikdavo priglausti persekiojamuosius ilgesniam laikui), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (Šiaulių ligoninėje, klebonijose, Jasaičių namuose ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus, kurie pogrindinėje spaudoje perspėjo, kad už žydų engimą ir žudymą bus teisiama nepriklausomos Lietuvos teisme (toks perspėjimas buvo J. Noreikos ir D. Jasaičio vadovaujamos pogrindinės tarybos leidžiamame laikraštyje „Lietuva“)?

Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų veidų net nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Z. Jasaitienė, kun. J. Borevičius ir kiti žydų gelbėtojai liudija, kad sąmoningai buvo stengiamas kuo mažiau žinoti, nes, pasak Z. Jasaitienės, „jeigu išėję į laisvę žydai buvo suimami ir gestapo tardomi, tai viską išpasakodavo iki smulkmenų apie savo gelbėtojų žygius, nurodydami jų pavardes, o tai sudarydavo didžiausią pavojų jų gelbėtojams.“

Apmaudu, kad šiandien pats Jonas Noreika negali paneigti jam mestų kaltinimų, kaip kad 1969 m. Liubeko teisme galėjo apsiginti Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke. Apmaudu, kad artimiausias J. Noreikos bendražygis Domas Jasaitis savo liudijimus apie žydų gelbėjimą rašė giliu sovietmečiu, kuomet bandydamas apsaugoti okupuotoje Lietuvoje likusią J. Noreikos bendrabylę Z. Jasaitienės seserį Oną Lukauskaitę- Poškienę, stengėsi kuo mažiau minėti KGB leidiniuose kompromituojamo J. Noreikos vardą, palikdamas istorijai tik tą esminį jo įvertinimą: „didis patriotas ir rezistentas“.

Ir dar kai kuriuos netiesmukus liudijimus, iš kurių atidesnis tyrėjas supras ypatingą J. Noreikos vaidmenį.

Domas Jasaitis, kurio šeimos pastangomis išgelbėta dešimtys Šiaulių žydų, tarp savo liudijimų apie žydų gelbėjimą yra palikęs istorikams tokią įžvalgą: „[Žydų gelbėjimo veikla] vyko slapta, be išėjimo į viešumą. Tik taip veikiant ji galėjo būti sėkminga, nes apie ją negalėjo sužinoti okupantų SD ir gestapas.

Ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą, ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“

DELFI

Susiję

Jonas Noreika 1135224060758865768

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item