Benas Volodzka. Tilžės aktas ir šių dienų pilietiškumo stoka

Petro Šmito nuotrauka Pranešimas „Tilžės aktas kaip vienas iš kertinių valstybės dokumentų ir šių dienų visuomenės pilietiškumo stoka“ ...

Petro Šmito nuotrauka
Pranešimas „Tilžės aktas kaip vienas iš kertinių valstybės dokumentų ir šių dienų visuomenės pilietiškumo stoka“ skaitytas lapkričio 29 d., Tilžės akto 101-ųjų metinių minėjimo išvakarėse, Klaipėdos universiteto Socialinių ir Humanitarinių mokslų fakulteto Vitražinėje Salėje.

Gerbiami iškilmingo Tilžės akto minėjimo dalyviai,

Prieš perskaitydamas šį pranešimą, istorinės dienos išvakarėse noriu Jus pasveikinti su Mažosios Lietuvos švente ir linkiu kiekvienam iš mūsų sau pažadėti saugoti mokslą, kultūrą ir tradicijas bei toliau viltingai ir su džiaugsmu stengtis atgaivinti Mažąją Lietuvą!

Praėjusiais metais Mažoji Lietuva santūriai ir kukliai minėjo Tilžės akto šimtmečio šventę privačių iniciatyvų dėka, valstybės dėmesio tokiam neeiliniam istoriniam įvykiui neskirta. Žinoma, Tilžės akto svarba Lietuvos istorijoje yra nenuginčijama ir iki šiol aktuali, ginant Karaliaučiaus srityje gyvenančių lietuvių teises ir kultūrą, aktualizuojant Klaipėdos krašte susiklosčiusį daugiakultūrinį paveldą ir susiformavusias etninio palikimo tradicijas. Tenka apgailestauti, jog visų lygmenų valdžios institucijos abejotinai žiūri į Mažosios Lietuvos savitą kultūrą ir veikiančių organizacijų raginimus rūpintis šio krašto istorijos paminklais. 

1918 m. lapkričio 16-ąją sukurta Mažosios Lietuvos tautinė taryba, kaip šio istorinio ir kultūrinio regiono piliečių politinė organizacija, jų tautinių interesų reiškėja ir vykdytoja. Atkreiptinas dėmesys, jog susiformavusioje Mažosios Lietuvos tautinėje taryboje jau buvo iškilę nuogąstavimai, ar Didžioji Lietuva sugebės rūpintis ir Prūsų Lietuvos kultūra, ekonomika, ūkiu. Tarpukariu ryškių nesklandumų nebuvo kilę, tačiau per pastarąjį Nepriklausomos Lietuvos trisdešimtmetį toks prieš šimtmetį tarp mažlietuvių kilęs nerimas išsipildė. Tilžės aktas verčia mums susimąstyti, ar mes tinkamai elgiamės su Prūsų Lietuvos istorija, kultūros paminklais, senąja architektūra, ar pakankamai aktualizuojame Mažosios Lietuvos išskirtinumą valstybės kontekste, ar pakankamai stipriname savo identitetą, ar pakankamai saugome tautiškumą ir jį apsaugome nuo globalinių ir kosmopolitinių iššūkių, ar stengiamės būti visateisiais savo krašto šeimininkais ir sekti Tilžės akto laikų pilietinės visuomenės pavyzdžiu...

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu nuo 1998 m. lapkričio 30-oji yra atmintina Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos diena. Mat 1918 m. į Tilžę, kuri tuomet buvo Prūsų Lietuvos sostinė, susirinko 24 signatarai, kurie pasirašė ir paskelbė santūraus, bet labai reikšmingo pobūdžio Tilžės aktą. Šis dokumentas niekaip nepasensta ir lieka aktualus kaip niekada. Mažosios Lietuvos vardas žinomas nuo XVI a. pradžios. Iki tol buvusią administracinį-geografinį Mažosios Lietuvos terminą Tilžės aktas pirmą kartą iškėlė į politinį lygmenį. Iki tol terminas Prūsų Lietuva (vok. Preußisch Litauen) buvo labiau siejamas su Vokietija ir Rytų Prūsija. 

Pirmasis Akto sakinys išreiškė ne vien Mažosios Lietuvos tautinės tarybos, bet ir senųjų vietos gyventojų poziciją: „Mes, lietuviai Prūsų Lietuvoje gyvenantieji, sudarome šio krašto gyventojų dauguomenę ir, remdamiesi Vilsono Tautų apsisprendimo teise, reikalaujame Mažosios Lietuvos priglaudimo prie Didžiosios Lietuvos.“ Antrasis Akto sakinys išreiškia glaustą Tautinės Tarybos veiklos programą: „Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdymą minėtojo siekio pašvęsti.“ Anuomet ši deklaracija buvo ganėtinai smerkiama vokiečių. Lemtinga situacija buvo susidariusi 1919 m. sausio mėnesį prasidėjusioje Versalio taikos konferencijoje. 

Tuomet visa Mažoji Lietuva galėjo būti įjungta į Lietuvos valstybę. Konferencijoje svarbiausius Vokietijos ir Rusijos imperijų valdytų žemių klausimus sprendė D. Britanijos, Prancūzijos ir JAV atstovai. Anglija įsiklausė į Prancūzijos nuomonę, kuri buvo Lenkijos sąjungininkė ir ragino Lietuvą paversti satelitine Lenkijos valstybe bei į ją įjungti Prūsų Lietuvos šiaurines žemes. JAV buvo aktyviausia Lietuvos rėmėja šiuo klausimu. Mažosios Lietuvos tautinė taryba 1919 m. balandžio 8 d. per Lietuvos delegaciją įteikė Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijos pirmininkui Žanui Klemenso reikalavimą atskirti visą Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos ir ją prijungti prie Lietuvos valstybės. Tačiau Versalio taikos sutarties 39 str. buvo atskirta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, be Tilžės ir Ragainės. 1922 m. lapkričio 3 d. šeši signatarai, vadovaujami E. Simonaičio, atvyko į Prancūziją ir Paryžiuje išdėstė visus savo reikalavimus. Paryžiui ignoravus reikalavimus, signatarai inicijavo 1923 m. sukilimą Klaipėdos krašte. 

Tai, kad tautinės tarybos Aktas buvo pasirašytas Tilžėje, tik patvirtina tai, kad XIX-XX a. sandūroje Tilžė buvo pagrįstai vadinama Prūsų Lietuvos sostine. Tilžės akto proga, signataras Valteris Didžys „Lietuvių Žodyje“ (1918, Nr. 48) rašė: „Tilžė Mažajai Lietuvai visada buvo ne tik dvasiniu ir kultūriniu, bet ir geografiniu centru.“ Jis prognozavo: „Kada naujai atsikurs laisva Lietuva prie jos turės prisidėti ir didesnioji Mažoji Lietuva, kurioje vėl Tilžė užims priderančią kultūrinio ir dvasinio centro vietą.“ 

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą ir tautos vienybę teigiantis Tilžės aktas yra įgijęs ir testamentinę vertę. Tilžės Aktu rėmėsi Vokietijoje 1946 m. atgaivintos Mažosios Lietuvos tarybos priimti du Fuldos aktai, o vėliau ir Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio Amerikoje veikla ir pareiškimai. Taigi Tilžės aktas yra moralinis priminimas lietuvių tautai: niekada ir jokiomis aplinkybėmis neužmiršti Tilžės akto signatarų krašto. Tilžės Akto nevalia palikti vien istorikams - jis yra pamatinis, kaip ir Vasario 16-osios Aktas. Tai moralinis įpareigojimas atkurtos Lietuvos valstybės politikams Rusijos Federacijos valdžiai nuolat priminti akivaizdžią tiesą, kad Karaliaučiaus kraštas yra lietuvių etninė žemė ir pagrįstai reikalauti iš jos, kad čia būtų paisoma lietuvių istorinės atminties, paveldo ir lietuvių diasporos kultūrinių interesų. 

Tenka nuogąstauti, kad iki šiol stringa daugelis projektų dėl Vydūno memorialinio muziejaus Tilžėje, neatstatytas paminklas Herkui Mantui Narkyčiuose, gana problematiškai prižiūrimas K. Donelaičio palikimas Tolminkiemyje ir t.t. Šiandien Tilžės Aktas suteikia mums lietuviams teisę ir pareigą daugiau domėtis ir rūpintis Klaipėdos krašto ir likusia Mažąja Lietuva užribyje. Prūsų Lietuva - tai pirmųjų lietuviškų knygų ir literatūrinės lietuvių kalbos gimtinė. Deklaracija ragina mus nuolat lankyti šį kraštą, saugoti visus Mažosios Lietuvos vietų pavadinimus, vertinti ir atkurti kadaise sukurtas daugiakultūres, tarp to ir mažlietuviškas tradicijas, ragina saugoti ir garsinti etninį paveldą, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno, Mato Pretorijaus, Kristijono Donelaičio, Martyno Liudviko Gedimino Rėzos, Vilhelmo Storosto-Vydūno, Martyno Jankaus kultūrinį palikimą. Paklauskime savęs ir Lietuvos politikų, ką darome, kad greičiau būtų įvykdyta Tilžės akto signatarų valia - visą Bretkūno, Donelaičio, ir Rėzos žemę priglausti prie motinos Lietuvos pagal testamentinį Tilžės aktą. Ar bent jau investuojame į Mažosios Lietuvos kultūros išsaugojimą, įprasminimą ir plėtrą? Taigi lakričio 30-oji nėra vien eilinė ir tik istorinės atminties diena, o kur kas daugiau...

Reikia pripažinti, jog prieš šimtmetį veikusios mažlietuvių įvairios organizacijos, kurių dauguma buvo stiprios, sugebėjo puoselėti Prūsų Lietuvos kultūrą ir ją propaguoti, bet dabar susiformavęs visuomenės daugumos mentalitetas dėl įvairių išorinių veiksnių sudarė prielaidas mažlietuvių organizacijoms sunykti. Tai yra sisteminis Mažosios Lietuvos kultūros ir savitumo naikinimas, kuris tęsiasi nuo II-ojo pasaulinio karo pradžios. Jeigu norime, kad Mažoji Lietuva kaip regionas kultūriškai ir ekonomiškai atgimtų, būtinas stiprių Mažosios Lietuvos organizacijų veikimas visose srityse. Atkreiptinas dėmesys, jog prieš 101 metus susikūrusi Mažosios Lietuvos tautinė taryba siekė suartėjimo su Didžiąja Lietuva ir galiausiai susijungti, o ne susinaikinti. Svarbu paminėti, jog Mažosios Lietuvos tautinė taryba kaip ir Lietuvos Valstybės Taryba turėjo tuos pačius politinius tikslus sukurti suverenią ir nepriklausomą Lietuvos Respubliką, tik pastaroji norėjo prisijungti prie Lietuvos, bet jokių būdu sunaikinti Mažosios Lietuvos kultūrinį savitumą, kaip daroma šiuo metu. 

Visuomenė šiuo metu kaip niekad pasyvi, ypatingai Klaipėdos krašto regione jaučiamas tendencingai mažiausias rinkėjų aktyvumas, žmonės sprendžia tik tarpusavio problemas, nesuvokdami aplinkos situacijos sudėtingumo. Architektūrinis paveldas, kuris turi ir Klaipėdos krašte giluminių problemų, yra neprižiūrimas ir neapsaugomas nuo sunaikinimo. Ko gero visiems puikiai žinomos atskiros paveldo naikinimo istorijos pastaruoju metu. Altruizmo nebuvimas, pagarbos neturėjimas mūsų krašto kovotojams bei kūrėjams ir negebėjimas būti socialinės visumos vienetu iškreipia visuomeninį mąstymą bei kelia destrukcijas miesto ir krašto viešajame gyvenime. Nuo to tik nukenčia tiek kraštas, tiek valstybė, tiek tautos gerovė. 

Užbaigdamas šį pranešimą Vitražinėje Salėje noriu pasakyti, kad tikiuosi, jog šių Mokytojų Seminarijos istorinių rūmų kieme kaip nors pavyks įrengti ir mūsų kraštui artimos Mažosios Lietuvos vėliavos pakėlimo vietą, kurioje kiekvienų metų lapkričio 30-ąją būtų iškeliama mūsų vėliava. Manau, kad bendradarbiaudami su Klaipėdos universitetu mes galime tai padaryti. Šis pastatas taptų viena iš puikiausių šios istorinės dienos memorialinių minėjimo vietų Klaipėdoje. O juk ši vieta yra istorinė vieta, kurioje pradėtas kurti aukštasis mokslas Klaipėdos krašte ir šios vietos istorinis prasmingumas įkūnija vieną kertinių Tilžės akto signatarų nuostatų, jog Mažojoje Lietuvoje mokslo šviesa turi skleistis dar labiau. Ir šviesa, ir tiesa/Mūs žingsnius telydi!

Autorius Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus vicepirmininkas ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ valdybos narys.

Istoriografija:

Algirdas Matulevičius, „Lietuvininkai: nuo kultūrinės autonomijos iki prisijungimo prie Lietuvo valstybės (XIX a.-1918 m.), in: Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos, [sudarė Vytautas Šilas];

Autorių kolektyvo „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ I, II, II IV tomai. 

Susiję

Įžvalgos 7733874956896998761

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-12-03 18:47

    Ar tikrai Žanas Klemenso?
    Šiaip tuometinio Prancūzijos prezidento vardas - Georges Eugène Benjamin Clemenceau.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item