Albinas Kentra: paminklų reikia partizanų motinoms

Seimo kanceliarijos (aut. Džoja Barysaitė) nuotr.

respublika.lt

Garbinga Laisvės premija tradiciškai sausio 13-ąją bus įteikta Albinui Kentrai. Kukliam nepaprasto likimo žmogui, kurio šeimos istorijos galbūt nežinome. Bet tikrai esame įsidėmėję veidą ir nuoširdžią šypseną žmogaus, kuris sovietmečiu lietuvybę „judino“ Vilniaus universitete, nepraleisdavo nė vieno Atgimimo renginio ir Sąjūdžio mitingo, filmavimo kamera fiksuodamas kiekvieną akimirką Lietuvos laisvės kovų istorijai. Jo paties istorija prasideda nuo motinos Onos Kentrienės, kuri, sovietams okupuojant Lietuvą, turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, bet šešiems savo vaikams pasakė: liksime ir priešinsimės okupantui.

Interviu parengė Irena Babkauskienė.

- Ką pasakytumėte apie jums skirtą Laisvės premiją? - „Respublika“ paklausė Laisvės kovų dalyvio, politinio kalinio, Sąjūdžio metraštininko, 90 metų jubiliejų pavasarį atšventusio Albino KENTROS.

- Tai Laisvės premija Šilalei, Žemaitijai, Lietuvai, Vilniaus universitetui. Ten visur likę mano pėdsakai. Už tai ir skirta ši premija.

- Ką jums (ir mums) Laisvė reiškia šiandien?

- Galbūt žinojimą, jog kova dėl laisvės niekada nesibaigia. Ji tęsiasi iš praeitų laikų. Esu kilęs iš Žemaitijos, mūsų sodyba Gūbrių kaime, Šilalės rajone, - tarp piliakalnių, tad stiprybė iš ten. Visi turime savo piliakalnius. Ta dvasia gyva ir šiandien. Ir ji atvedė mus į Nepriklausomybę.

- Ar mokame vertinti tai, ką turime?

- Žmogus, ypač jaunas, turi būti žingeidus. Tik žingeidus lietuvis pažintų, kokią mes turėjome istoriją, kokia yra Lietuva, kokia ji buvo. Jei šiandien pažvelgsime iš kosmoso, matysime širdelę primenantį žemės lopinėlį. Tai mūsų Lietuva. Šį lopinėlį turime branginti. Neleisti jam išnykti. Nes čia atsikėlus perėjūnams, dingtų visos per tūkstančius metų kurtos vertybės. Aš matau daug gražaus jaunimo, kuris tai supranta, yra pasiruošęs, jei reikėtų, ginti šalį. Lygiai taip pat, kaip mes buvome pasiruošę tai daryti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Mes, vaikai, tuomet pirkome tokius pašto ženkliukus ir klijuodavome į „Vilniaus pasą“, kad Vilnius būtų išvaduotas.

- Gyvendamas Šilalės rajone „vadavote“ Vilnių?

- Tuomet mokiausi Nevočių mokykloje. Joje dirbo labai geras mokytojas Ambroza. Jis ugdė mus lietuviška dvasia. Kai Lietuva 1940 metais buvo okupuota pirmąkart, jis ir prie sovietų išliko tyru lietuviu. Nebijojo mūsų mokyti tokių eilėraštukų: „Kas esi tu? Lietuvytis. Tavo ženklas? Baltas Vytis... Ką tu ginsi? Mūs tėvynę. Ką lauk vysi? Priešų minią.“ Kiekvienas vaikas mokėjo ne tik tą eilėraštį. Mūsų meilė Lietuvai buvo tyra. Nes buvo suvokimas, kad tautinė valstybė - didelė vertybė. Ir mūsų jėga.

- Tuomet, 1940-aisiais, buvote vienuolikos metų. Ar supratote, kas vyksta?

- Prisimenu, kaip vyriausias brolis Jonas, išgirdęs per radiją, kad sovietų armija įžengė į Lietuvą, pasakė: „Albinuk, nebėra Lietuvos.“ Atrodė, negali nebūti Lietuvos. Vasario 16-ąją pirmaisiais okupacijos metais pažymėjau nutiesdamas trispalvę girliandą tarp dviejų berželių, netoli mokyklos. Atvažiavo iš Šilalės nelietuviai milicininkai, išsivedė mane iš klasės į mokytojų kambarį. Norėjo, kad prisipažinčiau. Nieko nepešė - žinojau, kaip reikia šnekėti. Išties buvome vaikai. Susiskirstydavome į dvi grupes: į tuos, kurie gina tautą, ir tuos, kurie promaskoliški. Ir taip žaisdavome karus - treniravomės ginti Lietuvą.

- Jūsų mama - didi moteris. Turėjusi galimybę išvežti savo šeimą į Vakarus, liko gimtinėje. Toks buvo jūsų visų pasirinkimas?

- Mano tėvelis Juozapas Kentra dar per pirmąją sovietų okupaciją sakė, jog netrukus prasidės Antrasis pasaulinis karas, ir ragino išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, nes mes ne tik galimybę, bet ir teisę ten vykti turėjome. Mat mano mama, Ona Šerpytaitė, gimusi Amerikoje, turėjo JAV pilietybę - jos tėvai, mano seneliai, iš Čikagos grįžo į Lietuvą, kai jai buvo vieneri metukai. Mama nepaprastai mylėjo Lietuvą, todėl atsisakė tėvo raginama išvykti. Jis mirė 1940-ųjų gruodį. Nesveika širdis. Per antrąją sovietų okupaciją 1944 metais taip pat reikėjo apsispręsti: likti ar išvykti. Mama mus visus surinko ir paaiškino, kad reikia organizuotis ir priešintis. Po savo namu Gūbrių kaime išsikasėme bunkerį.

- Su šiuo bunkeriu ir prasidėjo jūsų šeimos rezistencijos istorija?

- Mūsų bunkeris unikalus tuo, kad buvo įruoštas ne tik slapstymuisi, kaip paprastai būdavo, bet ir gynybai. Enkavėdistai to bunkerio taip ir nerado. Iš pradžių mes visi kurį laiką dar galėjome gyventi savo namuose. Bet 1945 metų balandį, kai geri žmonės pasakė, kad atvažiuoja enkavėdistai išvežti mūsų šeimos į tremtį, pabėgome. Viską palikę išbėgome, nespėjome nė šuns Sargio atrišti. Miške davę priesaiką, visi tapome Lietuvos partizanais: Jonas Kentra-Rūtenis, Juozas Kentra-Tauras, Leonas Kentra-Sakalas, Ona Kentraitė-Rasa, Elena Kentraitė-Snaigė, aš pasirinkau Aušros slapyvardį. Mūsų mama Ona Kentrienė, slapyvardžiu Motinėlė, tapo viso būrio partizanų motina.

- Kas liko jūsų namuose, kai visi išėjote į mišką?

- Tušti namai, turtą stribai išsinešiojo.

- Partizanavote savo kraštuose?

- Partizanų būriui vadovavo pats jį subūręs vyriausias mano brolis Jonas-Rūtenis. Dabar, kai į viską žiūriu šių dienų akimis, matau, kad laisvės kovotojai, panašiai kaip ir žmonės iš Vakarų, nesusigaudydavo, su kuo kaunasi. Atsimenu, kaip Rūtenis būriui sakydavo: nešaukit kareiviams į nugarą. Tik ginkitės, jei puola. Ugdė mentalitetą. Jis galvojo, kad NKVD kareiviai yra prievarta mobilizuoti. Partizanai tada dar nežinojo, kad čia veikė Vetrovo divizija, kuri buvo susidorojusi su čečėnų tauta.

Mūsų namais tapo Šilalės, Kvėdarnos, Rietavo regionų miškai, sodybos. Prisimenu, einame mes, partizanų būrys, per kaimą laisvai, nes Rūtenis pasakė, jog kaime nėra nė vieno išdaviko. Jis pažinojo žmones. Nes tikroji kariuomenė buvo partizanai su rėmėjais. Be rėmėjų partizanai nebūtų išlikę nė metų. Daug vėliau atsirado ir išdavikai.

- Jums buvo 16 metų, kai davėte priesaiką. Po gerų metų jus suėmė?

- 1946 -ųjų liepą. Mūsų būrys dienai apsistojo keliose sodybose, netoli Šilalės. Man reikėjo nueiti pas ryšininką Šilalėje. Ten mane sulaikė. Atstatė septyniese ginklus, sako, jei nepasakysi, kur kiti, sušaudysime. Neišsigandau. Paskui prasidėjo tos egzekucijos, tardymai. Visuomet bandai dangstyti, kiek gali, galvą, nes bijai prarasti sąmonę, kad netyčia ko neištartum, pavardžių kokių nepasakytum. Ilgas tardymas buvo - nuo liepos iki žiemos. Paskui karo tribunolas. Man nebuvo lemta patekti į vario kasyklas. Lukiškių kalėjime, į kurį buvau atvežtas, išrikiavo mus - eina „pirkliai“, renkasi žmones vežti į vario kasyklas. Parodžiau sužeistą dešinę ranką, tad buvau netinkamas. Taip išsigelbėjau nuo žūties vario kasyklose, nes ten žmonės ilgai neišgyvendavo. O vėliau buvau nuteistas 10 metų ir išsiųstas Spasko lagerį Kazachijoje.

- Grįžus po tremties, laukė didžiulis smūgis - neberadote gyvo nė vieno brolio?

- Man pasakė nevažiuoti į Šilalę. Atvažiavau į Šiaulius pas vieną ryšininką. Sakau, važiuoju pas brolius, o jis: jų nebėra. Nė vieno gyvo. Laiškuose niekas apie tai nerašė. Mama visus tuos metus slėpė nuo manęs, kad broliai žuvę. Kad manęs neskaudintų. Rūtenis kiekvieną dieną rašė kovų archyvą. Kai grįžau po lagerio, sutiktas ryšininkas sakė, kad pas jį yra brolio archyvas. Po keleto savaičių turėjau nuvažiuoti paimti. Kai atvažiavau, sako - nebėra. Mat atsikėlė į tą namą kitas gyventojas, darė remontą, atplėšė lentas pastogėje, pamatė raštus, nuotraukas ir išsigando - ėmė ir viską sudegino.

- Jūsų motina visą laiką, iki pat mirties, slapstėsi?

- Taip, ir bunkeriuose, ir pas žmones kaimo sodybose gyveno. Ją visi labai mylėjo ir saugojo iki galo. Sunkūs ir skaudūs buvo tie jos gyvenimo metai: trys sūnūs partizanai žuvo, o likusieji vaikai - abi dukros ir aš - buvome įkalinti lageriuose. Sulaukė mūsų, grįžusių iš tremties. Paminklai turi būti statomi ir partizanų motinoms. Mirė ji 1961 metais Kaune, taip ir neturėdama rusiško paso. Naktį slapta nuvežėme į Šilalę ir palaidojome.

- Tapote Sąjūdžio metraštininku. Visą gyvenimą esate lyg karys, priešakinėse linijose. Nepavargote?

- Jau septyniolika metų bylinėjuosi dėl „Miško brolių“ draugijos patalpų Totorių gatvėje. Žinau viena - mūsų ginklas yra teisingumas, o jų - klastotės. Turiu nuotraukas, kurios liudija, kad „Miško broliams“ 1992 m. skirtos patalpos buvo griuvėsiai: be langų, be stogo, tik su dalimi išorinių sienų. Dabar, kai daug kas padaryta, kai pastatas prikeltas iš griuvėsių, valdininkai nusprendė, kad jis turi būti nacionalizuotas. Visus gundo namas Vilniaus centre.

P.S. Kai kovo mėnesį iškilmingai buvo minimas A.Kentros 90-ies metų jubiliejus, Vytautas Landsbergis sakė, jog dvasinis Lietuvos laisvės kovų - „Miško brolių“ draugijos vadovas A.Kentra beveik vienas kovoja dėl „Miško brolių“ draugijos pastato, kuriame kaupiamas Lietuvos laisvės kovų archyvas, kuriamas kovų muziejus. Daug metų besitęsiančius teismus dėl šių namų V.Landsbergis pavadino egzaminu atkurtai valstybei: „Jeigu „Miško brolių“ tvirtovė bus atimta ir išgriauta, paversta kokiu nors kazino, bus išniekinta visa Lietuva.“