Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Skelbiame Vytauto Sinicos pirmosios knygos „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“ įžanginį žodį. Knygą galite įsigyti įvairiuose šal...

Skelbiame Vytauto Sinicos pirmosios knygos „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“ įžanginį žodį. Knygą galite įsigyti įvairiuose šalies knygynuose (knygynuose Humanitas ir Patogu Pirkti - beveik leidėjo kainomis). Lapkričio 25 dieną 18 valandą Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje ( Gedimino pr. 3) įvyks knygos pristatymas su knygos autoriumi ir prof. Vytautu Radžvilu.  

Kas mums yra Lietuva? Kaip mąstyti Lietuvą? Kaip ją mylėti? Tai sunkūs klausimai, vedantys prie gausybės kitų, daug konkretesnių. Normaliomis sąlygomis kiekvienas į juos atsako pats sau asmeniškai. Tačiau politinis gyvenimas ir piliečių santykis su savo šalimi Lietuvoje, kaip bežiūrėsi, nėra normalus. Tiesa, Lietuvos piliečiai myli Lietuvą kaip ir kitų šalių piliečiai myli savo tėvynes. Vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau yra keletas „bet“. Pirma, mylėti Lietuvą mūsų šalyje kaip ir daug kur Europoje tampa blogo skonio ženklu, kažkuo, ką darant reikia nepamiršti atsiprašyti, pasiteisinti, kad mylime ir kitus, kad nesijaučiame geresni. Mojuoti vėliavėlėmis laikoma gerai, o štai norėti, kad Lietuva liktų krikščioniška ir lietuviška – jau nelabai korektiška. Kasdienybėje to nejaučiame, nebent dirbame politikos, žiniasklaidos, teisės, istorijos ar panašiose srityse. Tačiau tokia „atsargi meilė“ sklinda kaip virusas. 

Kone geriausiai tą rodo pasikeitęs žodynas. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje žodį „patriotizmas“ visiškai išstūmė žodis „pilietiškumas“. Abu geri ir reikalingi, bet jokiu būdu ne tapatūs ir negalintys gyvuoti vienas be kito. Tačiau šiandien jau nebekalbama apie patriotinį ugdymą, tik apie pilietinį. Žmonės neprašomi būti patriotais, o tik pilietiškais. Nacionalizmas vėl tapęs keiksmažodžiu, kaip kad „buržuazinis nacionalizmas“ sovietmečiu. Šovinizmo sąvoka pamiršta ir dingusi iš žodyno.

Tai ne šiaip atsinaujinimas. Patriotizmas iš principo negali pasenti ir tapti atgyvena. Kol egzistuoja valstybė, todėl reikalingas patriotizmas. Žodynas keičiasi ir atsinaujina dėl ideologinių priežasčių. Žodynas formuoja ir dažniausiai kausto mūsų mąstymą. Naujasis politinis žodynas kaip tik tą ir daro. Jis pasikeitęs neatpažįstamai. 

Kalbėjimą apie objektyvias dorybes pakeitė subjektyvios vertybės. Įsipareigojančią meilę konkrečiai Tėvynei (patriotizmą) pakeitė abstraktus aktyvumas viešajame gyvenime (pilietiškumas). Vertybės taip pat naujos: atvirumas, įtrauktis, tolerancija, nediskriminacija. Naujos vertybės reikalauja ir naujų nuodėmių. Jomis tapo kiekviename žingsnyje įžvelgiama neapykanta, ksenofobija, homofobija, etnocentrizmas ir, žinoma, fašizmas. Nėra abejonių, kad kiekvienas pensinio amžiaus žmogus ir dauguma Lietuvos piliečių apskritai nusideda bent viena, o dažniausiai keliomis iš šių nuodėmių. Nėra abejonių, kad atviros Lietuvos kūrėjai mūsų šalyje nesunkiai rastų šimtus tūkstančių fašistų. Suprantama, juos būtina perauklėti. Kai žodžiai nustoja savo tikrosios reikšmės, jų vartojimas tampa gluminantis, vėliau juokingas ir galiausiai beprasmiškas. 

Kad naujosios vertybės yra būtent tokios ir ne kitokios, kiekvieną pilietį stengiasi išmokyti žiniasklaida, visų pirma Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT). LRT įstatymas reikalauja, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ Tačiau šis įstatymas jau daugelį metų ignoruojamas ir politinėse LRT laidose nuosekliai skelbiamos minėtos vertybės ir nuodėmės, juodinami vis tie patys užsienio šalių lyderiai, kitų šalių lyderius saugant nuo bet kokios kritikos. 

Propagandos naujakalbė skelbia dar vieną itin reikšmingą principą. Valstybės pasirinkimai pagal ją yra tik tarp kraštutinumų. Pirma, kad ir kokią kryptį Lietuva pasirinktų, ji privalo ta kryptimi žengti besąlygiškai. Geopolitiškai tai reiškia, kad Lietuva privalo perimti visas Vakarų pasaulio vertybės ir praktikas, įskaitant visas ydas ir nesėkmes. Bet jeigu Lietuva pasirenka kritišką santykį su Vakarais ir mėgina integruotis į Vakarus ir kartu atsirinkti, kas jai tinkama Vakaruose? Tokiu atveju Lietuva esą krenta į Putino Rusijos glėbį. Bet kokia kritika Vakarų šalių moralės praktikoms, multikultūralizmo nesėkmėms, demografinei katastrofai, galiausiai (ironiška) Vakarų šalių lyderių prorusiškumui, pateikiama kaip pačių kritikų prorusiškumo įrodymas. Aštriausią forma ši absurdo logiką įgauna svarstant šeimos sampratos klausimą: LGBT judėjimui oponuojantiems pasisakymams klijuojama prorusiškumo etiketė, nors pačioje Lietuvoje vienalytės „šeimos“ idėjai prieštarauja virš 80 procentų gyventojų. Ar tokia propaganda iš tiesų nestumia mūsų „homofobiškos“ visuomenės į Rusijos glėbį? Ar nepadeda ji sklisti melagingam Putino pasakojimui, esą jis yra tikrasis „tradicinių vertybių“ ir šeimos gynėjas?

Lygiai taip pat propagandos naujakalbė moko, kad Lietuva privalo būti tautiškumui akla valstybė. Pagal ją, tikrai morali, demokratiška ir europietiška Lietuva turėtų niekaip neskirti lietuvio nuo kitataučio, piliečio nuo nepiliečio, lietuvybės nuo svetimybės. Tai ne tik provokuojančių šūkių „Lietuva lietuviams“ klausimas. Atsakymas į klausimą, ar mums svarbi lietuviška Lietuva, lemia, kaip elgiamės, kai niekinamas žuvusių laisvės kovotojų atminimas, kai reikalaujama faktiškai įvedinėti papildomas valstybines kalbas, keisti įprastas šalyje taisykles. Jeigu Lietuva turėjo būti tik demokratiška ir klestinti, bet visai nebūtinai lietuvių tautos namais, akivaizdu, kad tiek kovos prieš Lenkiją 1919-1920 metais, tiek ir Sąjūdis jau prasidėjus Gorbačiovo pertvarkai buvo beprasmiai. Pasakykite, kad tauta turi teisę priešintis okupacijai visomis priemonėmis ir bet kokia kaina. Jums atsakys, kad esate fašistas, o gal ir nacis. Taip fašistais ir naciais Lietuvos žiniasklaidoje jau tapo ne tik K. Škirpa ar J. Brazaitis, bet ir S. Lozoraitis, A. Maceina, P. Klimas. Laiko klausimas, kada jais bus paskelbti dauguma modernios Lietuvos kūrėjų. Jeigu nenorime užsidaryti vien savo privačiame gyvenime, kiekvienas iš mūsų – jūs ir aš – esame priversti ieškoti vietos šioje iškreiptos kalbos ir primestų kraštutinumų pelkėje. 

Formuojamas apolitiškas piliečių santykis su Lietuva. Koks tai santykis? Apolitiškas žmogus gyvena Lietuvoje, bet ji nėra jam būtina ir jo nedomina Lietuvos gyvenimas. Vietoje Lietuvos apolitiškam žmogui galėtų būti kita valstybė, svarbu gerbianti jo teises ir užtikrinanti pakankamą gerovę. Apolitiškas žmogus savo apolitiškumą pats prieš save pateisina tuo, kad „politika – purvinas reikalas“, bet iš savo gyvenimo jis išmeta ne vien partinių rietenų purvą, o Lietuvos gyvenimą apskritai. Kaip išmatuoti apolitiškumą? Paklauskite savęs, ar jums rūpi faktas, kad Lietuvos gyventojai nyksta greičiausiai Europoje? Ar jus bent kiek sujaudina mintis, kad nors jūs, jūsų vaikai ir anūkai gyvensite (gal net klestėsite), gali būti, kad tas gyvenimas po 50 metų bus jau be Lietuvos arba Lietuvoje be lietuvių? Jeigu nejaudina ir nerūpi – tai apolitinė būklė. Ji nėra gėdinga, jūs nesate dėl jos kaltas. Tai politiškumas išugdomas, tuo tarpu apolitiškumas – įgimtas. Jau aštuoniasdešimt metų Lietuvos gyventojai yra nuosekliai mokomi būtent tokio santykio su valstybe. Bet jo galima ir reikia atsikratyti. 

Iš visų šių klausimų kyla pats baisiausias klausimas: ar mums – kiekvienam iš mūsų ir visai tautai – dar reikalinga Lietuva? Ar negalėtų vietoje jos būti bet kuri kita, svarbu tik kad demokratiška, žmogaus teises ir ekonominę gerovę užtikrinanti valstybė? 

Kurti Lietuvą

Vietoje greito atsakymo norėtųsi grįžti į prieškario nepriklausomą Lietuvą. Nėra madinga lyginti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvą. Iš tiesų tą daryti reikėtų labai atsargiai ir saikingai. Visgi vienu aspektu neįmanoma nepripažinti „smetoninės“ Lietuvos pranašumo. Vasario 16-osios Lietuva buvo bendras lietuvių tautos ir jai lojalių kitataučių projektas. Išnirusi iš amžių trukusios carinės okupacijos, dėl jos gerokai ilgiau nei kitos tautos kentusi baudžiavą, ilgai neturėjusi nei legalaus mokslo, nei legalios spaudos, lietuvių tauta XIX-XX amžiaus sandūroje susidūrė su ypatingai sunkiu uždaviniu sukurti savo valstybę beveik iš nieko. Kone visos objektyvios sąlygos buvo nepalankios valstybės statybai. Tačiau subjektyvus tautos noras ją kurti ir tikėjimas šiuo projektu buvo didžiulis. 

Geriausiai tai atsispindi to meto jaunimo, ypač inteligentijos nuostatose. Nepriklausomoje Lietuvoje brandos sulaukusi karta pasklido po geriausius Europos universitetus ir ten gavo geriausią europinį išsilavinimą. Beveik visi jie grįžo kurti geresnės Lietuvos kaip bendro projekto ir darė tą neretai prastomis pragyvenimo sąlygomis. Išsilavinimas buvo suvokiamas kaip reikalingas ne asmeninei sėkmei, karjerai ir pripažinimui. Išsilavinimas buvo reikalingas visų pirma Lietuvai. Kaip ir pats jaunuolis. Nereikia sakyti, kad šiandien toks mąstymas atrodo keistokas ir svetimas. Visi išvykstantieji kalba apie norą grįžti, bet socialinės sąlygos, kurios netrukdė A. Maceinos ir J. Girniaus kartai grįžti į Lietuvą, dabar jau trukdo tą padaryti. 

Šis pokytis vėlgi nėra kaltinimas piliečiams. Kartą sukurta valstybė arba geba sutelkti tautą valstybės kūrimo projektui, arba ne. Šiandieninei Lietuvai nepavyksta to padaryti. To priežastys gausios ir įvairios. Gerokai per maža dėl šios negalios kaltinti sovietmetį. Reikšmingai prisidėjo ir ryšio su tauta bei valstybe neugdžiusi švietimo sistema, ir socialinė atskirtis, ir pilietinis neįgalumas (lietuviai ypač skeptiškai vertina savo galimybes lemti valstybės likimą). 1920 metais žemės reforma išdalindama žemę norintiems ją dirbti savanoriams tiesiogine ir perkeltine prasme pririšo žmones prie Lietuvos. Kovo 11-osios Lietuva tiek su žeme, tiek su pramone elgėsi priešingai. Priežasčių sąrašas ilgas ir negalutinis. Svarbu pripažinti pačią problemą. 

Šioje knygoje kartojasi teiginys, jog Lietuva yra moderni tautinė valstybė. Tai savotiškas politinis dekalogas, nors ir be dešimties įsakymų. „Moderni tautinė valstybė“ reiškia iškart kelis dalykus. Pirma, tai valstybė sukurta lietuvių tautai siekiant pačiai save valdyti. Antra, jos valdžia kyla iš lietuvių tautos apsisprendimo ir nieko kito. Trečia, jos tikslas yra realizuoti unikalų lietuvių tautos charakterį, jos vertybes ir normas. Ketvirta, šis charakteris realizuojamas atstovaujamosios demokratijos pagalba, nes modernios tautinės valstybės yra atstovaujamosios demokratijos valstybės. Modernus nacionalizmas davė pasauliui modernią demokratiją. Lietuva yra Europos dalis ir negali tokia nebūti. Lietuva priklauso Europos civilizacijai, kurios pagrindai – Atėnų filosofija, Romos teisė ir Jeruzalės krikščionybė. Nei Europa, nei Lietuva nuo šios civilizacijos pabėgti negali, nors Lietuva ir priėmė ją paskutinė ir neretai tuo didžiuojasi. Lietuviškasis charakteris, lietuvybė, yra krikščioniškos civilizacijos ir krikščioniškos moralės kūrinys. 

Šiuos principus galima papildyti geopolitika. Rusija yra egzistencinis Lietuvos priešas ir jokia režimo kaita ar demokratinė valdžia negali pakeisti Rusijos noro kontroliuoti Baltijos valstybes. Narystė ES ir NATO yra geriausias Kovo 11-osios Lietuvos geopolitinis apsisprendimas. Prireikus rinktis tarp šių organizacijų, Lietuva turėtų besąlygiškai rinktis NATO. Bet kuriuo atveju, narystė neturi reikšti besąlygiško paklusimo ES sprendimams. Lietuva turi teisę į kritiką ir nepritarimą, kai ES sprendimai neatitinka Lietuvos interesų. Didžiausia Lietuvos problema – demografinė krizė (emigracija ir gyventojų senėjimas). Jos sprendimas arba ignoravimas didžiąja dalimi nulems Lietuvos išlikimą.

Trys problemos

Knyga suskirstyta į tris dalis, o šias sudaro vienuolika skyrių. Kiekviena knygos dalis aptaria probleminę Lietuvos politinio gyvenimo sritį. Tai demokratija, vertybiniai karai ir tauta. 

Modernios demokratijos esmė yra piliečių atstovavimas. Lietuvoje atstovavimo principas neveikia, daugybe klausimų piliečių valia yra ignoruojama, iš jos atvirai šaipomasi. Netrūksta elitistinių teorijų, esą piliečiai nepajėgūs racionaliai nuspręsti, kas jiems geriausia. Jos iškėlė technokratinių „profesionalų“ vyriausybių idealą, taip pat siūlymus kuo daugiau valstybės gyvenimo sričių atiduoti rinkai arba teismams. Toks demokratijos (atstovų valdžios) naikinimas kartu yra ir politikos naikinimas. Kaip jau minėta, kadangi Lietuvos visuomenė apolitiška, politikos naikinimas jos ne itin jaudina. Tačiau dauguma mūsų jaučia, kad politinė būklė nėra normali, kad savo valstybėje negalime lemti, kur link ji pasuks. Nors ir nejausdami didelių sentimentų pačiai demokratijai, lietuviai turėtų stengtis paimti valstybės vairą į savo rankas. Tik tą padariusi tauta, gali norimu būdu spręsti klausimus, kurie jai iš tiesų rūpi. 

Pirmosios knygos dalies tekstai aptaria, ko trūksta, kad veiktų demokratija Lietuvoje. Išskirtinis dėmesys čia skiriamas pilietinei valdžios kontrolei, vadinamojo „populizmo“ problemai, žiniasklaidos vaidmeniui piliečių ir valdžios santykiuose, informaciniams karams ir servilizmui. Taip pat neproporcingai daug dėmesio sulaukia Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Dėl unikalaus šios partijos elgesio teko ne kartą analizuoti ir kritikuoti jos veiksmus ir susilaukti už tai jos gerbėjų priekaištų. Tikiu, kad TS-LKD yra ypatingas Lietuvos demokratijos problemų pavyzdys ir kartu didžiausią įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui daranti partija. Perprasti šią partiją yra vienas įdomesnių iššūkių ir kartu didelės praktinės svarbos uždavinys. 

Vertybiniai karai vis dar gali kiek keistai skambėti Lietuvos skaitytojui. Jie vyksta visame Vakarų pasaulyje, nors Lietuvoje iki šiol yra ginčijami arba mėginama apsimesti, kad įmanoma juose nedalyvauti. Nedalyvauti neįmanoma, o dalyvauti būtina. Vertybiniai karai reiškia kovą tarp šiandien susiduriančių fundamentalių vertybinių sistemų. Sąlyginai galime pavadinti jas tradicine (Europos atveju, tai reiškia krikščioniška) ir postmodernia (Europos atveju tai reiškia neomarksistine). Modernybėje visada vyko įvairūs vertybiniai ir ideologiniai nesutarimai, tačiau nesutarimai tarp moderniųjų pasaulėžiūrų yra suderinami ir neretai baigiasi kompromisais. Geriausias tokio kompromiso pavyzdys yra tai, kur galiausiai nusistovėjo komunizmo ir laisvosios rinkos ginčas ekonomikoje. Moralės klausimais tokie sutarimai nėra įmanomi, jų išspręsti nepadeda joks „nešališkas“ modernus mokslas. Vienai ar kitai pasaulėžiūrai teks nusileisti ir priimti kitos diktuojamą tikrovę. Neatmestina grėsmė, kad galiausiai „tradicinė“ pasaulėžiūra Europoje gali laimėti kitu, islamo pavidalu. 

Joks atsitiktinumas, kad vertybiniai karai daugiausiai reiškiasi šeimos ir gyvybės politikos srityse. Daugeliu klausimų (post)modernus pasaulis bent iš dalies pripažįsta krikščioniškos civilizacijos principų teisingumą. Tačiau XX amžiaus antroje pusėje vienoje srityje įvyko radikalus skilimas tarp modernios ir tradicinės pasaulėžiūros seksualinės moralės srityje. Ne krikščionybė pakeitė kursą, o pasaulis („laiko dvasia“) radikaliai pasikeitė. Įsivyravusi ir plačiai skleidžiama naujoji moralė kyla iš naujojo marksizmo prielaidų: valstybė ir bet kokios moralės normos pavergia individą, todėl šis privalo išsilaisvinti iš normalumo diktatūros, atmesti varžančias „gėrio ir blogio“ kategorijas. Tikroji tolerancija turi būti šališka įvairių mažumų naudai, turi padėti joms tapti nauja visuomenės norma, tiksliau normas apskritai sugriauti. Valstybė gali ir privalo kištis į privačius piliečių santykius, kad išmokytų juos ne tik toleruoti, bet sveikinti tai, ką jie iki šiol smerkė ar vengė, kaip svetimo ir nepriimtino. Šis procesas kaip tik mūsų dienomis įgauna pagreitį Lietuvoje. Prieš dešimtmetį laiką pralenkęs prof. V. Radžvilas jį taikliai praminė šliaužiančiu totalitarizmu.

Vertybinių karų klausimas tiesiogiai susijęs su demokratijos ir tautos klausimas. Jeigu Lietuva būtų valdoma demokratiškai, daugybė vertybinių klausimų net neturėtų pagrindo atsirasti parlamento diskusijose. Gausybė Lietuvos ir tarptautinių sociologinių tyrimų aiškiai rodo, kad Lietuvos visuomenė yra išskirtinai tradicinių pažiūrų, ne vienu klausimu šiuo požiūriu lenkianti net Lenkiją. Kiek paradoksalu: lietuviai nenori Bažnyčios kišimosi į valstybės politinį gyvenimą, tačiau konkrečiais klausimais patys mano būtent tai, ko moko krikščionybė. Tačiau visuomenės daugumos nuostatos politiškai nėra įgarsintos. Žiniasklaida – tarpininkas tarp tautos ir jos atstovų – Lietuvoje yra išimtinai liberali ir kairioji, viešai ar tarp eilučių išsikėlusi sau tikslą auklėti visuomenę ir politikus. Tai leidžia sukelti vertybinius karus net ir ten, kur nėra kam kariauti. 

Pagaliau tauta yra galbūt mįslingiausias šios knygos objektas. Sakoma, kad niekas nematė tautos. Lietuvoje ji paskutinį kartą pastebėta susirinkusi prie parlamento barikadų 1991 metų sausio 13-ąją, prieš tai Baltijos kelyje ir Vingio parke vykusiuose rugpjūčio 23-iosios mitinguose. Šiandien tauta pati sau neįdomi. Tam, kad tauta būtų gyva ir įdomi, ji privalo egzistuoti kaip unikali legenda, prasidedanti giliai senovės istorijoje ir išdidžiai išnyranti dabartyje. Išties, kiekviena tauta yra savaip legenda. Šiandien lietuviai nori kalbėti apie socialinius klausimus ir materialinę gerovę, o ne apie tapatybę, demografinį išlikimą ir tautiškumą. Tautos išlikimas yra jos legendos išlikimas. Neišsprendę tautos klausimo, niekada nesusitelksime išspręsti jos socialinių klausimų. Oligarchija visada pranaši tuo, jog siaurai įtakingai grupei susitelkti savo interesų gynimui paprasta, o susvetimėjusiai ir neretai supriešintai tautai – sunku. Tautinio solidarumo ir vienybės jausmas, kartu su gebėjimu telktis ir organizuotis, atstovauti savo interesus, yra būtina sąlyga norint sukurti subalansuotas socialines sąlygas vidurinei klasei, kaip tai yra pavykę padaryti Vakaruose. 

Jokia naujiena, kad žmones į tautas telkia bendra kalba, kultūra, istorija, tradicijos ir moralės normos. Visus šiuos dalykus Lietuvoje šiandien mėginama atsaistyti. Lietuvių tautos atveju, žinoma, svarbiausia yra kalba. „Pažangios“ inteligentijos kuriama būsimoji atvira Lietuva turėtų nesiremti lietuvių kalbos išskirtiniu statusu valstybės gyvenime, išsivaduoti iš sentimentų gimtajam kraštui, jo žemei ir gamtai. Romantinė lietuvybė, aukštinanti kaimo kultūrą, iš kurios ir atėjusi moderni Lietuva, atmetama. Lietuviai taip pat mokomi kritiškai ir su kaltės jausmu, nelyg buvusios kolonijinės valstybės, žvelgti į savo istoriją, kvestionuoti savo kultūrą kaip ydingą, atsilikusią ir rytietišką, o sovietmečiu lietuvybę ir pačią nepriklausomos valstybės idėją išsaugojusius, bet prieš režimą nekovojusius inteligentus smerkti kaip netinkamus šiandieninei Lietuvai. 

Šiame procese visi lietuvių laisvės kovos etapai, visos aukos ir kančios bus paniekintos ir paskelbtos blogomis bei nevertomis pagerbimo. Įsigilinę jau dabar matome tai vykstant*: 1) 1920 metų nepriklausomybės kovos esą viso labo pilietinis karas tarp dviejų Lietuvos vizijų, o ne kova prieš okupantus (A. Bumblauskas); 2) 1941 metų sukilėliai ir Laikinoji Vyriausybė – Holokausto dalyviai ir nacių kolaborantai (S. Sužiedėlis, N. Šepetys); 3) 1944–1953 metų partizaninis karas – banditų siautėjimas, nieko nedavęs Lietuvai ir baudęs daugiausiai niekuo dėtus civilius, o ne sovietinę kariuomenę (L. Truska, M. Pocius); 4) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – prisitaikę prie sovietinio režimo kolaborantai, kurie pajutę perestroikos permainų vėją metėsi į nepriklausomybės stovyklą (N. Putinaitė). Visa tai skelbia ne tik Rusijos propaganda, bet ir Lietuvos mokslininkai. 

Anksčiau taikytasi į konkrečius asmenis, kaip Justinas Marcinkevičius, bet visai neseniai pasakyta tiesmukai: Sąjūdis turėjo būti antitotalitarinis, o buvo viso labo tik antiokupacinis. Žmogaus teisių ir laisvių jis esą negynė. Tokia tad Sąjūdžio dėmė. Idėjos autorė – VU docentė Nerija Putinaitė. Idėja pasakyta 2018-ųjų spalį mitint Sąjūdžio Suvažiavimo sukaktį LRT radijo eteryje. Viso to fone ne pirmus metus žiniasklaidoje per daug nesikuklinant kalbama, kad iš Sąjūdžio „normalus“ teliko tik vienintelis V. Landsbergis, o visi kiti „nukvako“, nepritapo laisvoje žmogaus teises gerbiančioje Lietuvoje. Tas pats brandinama pasakyti apie visą katalikų antisovietinį pogrindį, jau pasakyta apie A. Svarinską. Atgaila už Lietuvos laisvės kovas vykdoma, nes „pasaulį naują pastatysim“ tik ištrynę senąjį. 

Kova dėl Lietuvos istorijos tad yra kova dėl Lietuvos ateities, dėl teisės kurti ją tokią, kokią norime. Kartu tai kova dėl Lietuvos legendos, teisės apskritai ją turėti. 

Visa tai svarbu, nes pasikeitė pagrindinis politikos klausimas. XXI amžiuje svarbiausia kova vyksta nebe tarp darbininkų ir darbdavių, o tarp globalizmo ir nacionalizmo. Turėsime suverenias valstybes ar jas panaikinsime? JAV ir daugelyje Europos šalių šis klausimas tapo svarbiausia rinkimų tema. Globalizmo-nacionalizmo susidūrime atsiskleidžia netikėta bendrystė tarp marksistinės ideologijos ir neoliberealių interesų. Naujasis marksizmas siekia atsaistyti žmogų nuo visų jam formą suteikiančių, su vieta ir bendruomene susaistančių tapatumų. Taip jis ugdo žmogų, lengvai paliekantį gimtąjį kraštą, tėvyne laikantį visą pasaulį, o tauta – visą žmoniją. Tai idealiai tinka neoliberaliai globalizmo ekonomikai. Tobuliausias žmonių išnaudojimas technologijų amžiuje įmanomas tik galint lengvai kilnoti kapitalą ir darbo jėgą – žmones. Šie žmonės turi norėti klajoti po pasaulį. Prisirišimas prie savo valstybės tam yra didžiausia kliūtis. Senąjį patriotizmą kaip meilę savo šaliai ir tautai tad reikia pakeisti vadinamuoju pilietiniu patriotizmu – meile savo šalies konstitucijai, jos demokratijai ir žmogaus teisėms. Meile, kurią lengvai galima pajausti ir kitos šalies demokratinei konstitucijai. Pilietinis patriotizmas kaip benamio klajūno patriotizmas yra neomarksizmo ir neoliberalizmo meilės vaisius. 

Kur Lietuva stovi šioje globalioje kovoje? Sprendžiant iš politinės situacijos, ši kova Lietuvoje dar neįsisiūbavo, o dauguma žmonių dar turi prabangą nesuprasti ar apsimesti, kad jos nėra. Nuo tada, kai pirmieji išstojome iš SSRS, visi politiniai reiškiniai vėluoja į Lietuvą. Tačiau ši kova išryškės. Lietuviai turės rinktis, ar nori Lietuvos, ar ji jiems dar vis reikalinga. Jeigu reikalinga, reikės ją kurti čia, Lietuvoje, vienintelėje mums likimo skirtoje vietoje. Jeigu nereikės, turime platų pasirinkimą, kaip tą valstybę prarasti. 

Viltys

Knyga leidžiama su viltimi, kad įmanoma Lietuva, kurios piliečiai jaučiasi valstybės šeimininkais. Kurios piliečiai nori gyventi ir kurti Lietuvoje. Kurti ne tik savo asmeninę laimę, bet ir pačią Lietuvą. Nebijodami sau pripažinti, kad tai nacionalistinis noras. Mat nacionalizmo esmė yra tautai turėti ir laisvai kurti savo valstybę. Jokios kitos nėra. Ir nėra ko gėdytis.

Kartu tai viltis, kad Lietuva gali būti iš tiesų demokratinė valstybė. Tai valstybė, kurioje piliečių daugumos valia iš tiesų girdima ir vykdoma, nepriklausomai nuo oligarchų ir lobistų nepritarimo. Piliečių valia joje girdima ir atstovaujama, nes žiniasklaida supranta neturinti teisės piršti visuomenei žurnalistų nuomonę ir suteikti eterį tik elito bendraminčiams. Kartu tai valstybė, kurioje įvairiausi ekspertai viso labo pataria kaip geriausiai įgyvendinti politinius tikslus, bet ne patys juos formuoja. Galiausiai tai valstybė, kur joks teismas nesijaučia esąs aukščiau žmonių rinktos valdžios ir negali pats užsiimti įstatymų kūrimu, ką Lietuvoje šiandien nesikuklindami faktiškai daro jau ne tik Konstitucinis, bet ir eiliniai apylinkių teismai. 

Realios, o ne fasadinės demokratijos įtvirtinimas Lietuvoje reikštų ir kultūrinių karų sprendimą. Daugeliu vertybinių klausimų Lietuvos visuomenėje esama labai aiškiai dominuojančių nuostatų, kurias valstybė privalo gerbti. Demokratiškai valdomoje Lietuvoje nevyktų kasmetinės diskusijos apie vienalytes „šeimas“, būtų seniausiai įvesti progresiniai mokesčiai, nevyktų plyni miškų kirtimai ir daugybė kitų dalykų, nes visuomenėje yra aiškus (virš 80 proc.) gyventojų sutarimas šiais ir daugeliu kitų klausimų, o konstitucinės žmogaus teisės ar kiti principai jais nėra pažeidžiami. 

Lietuvoje, kuri reikalinga savo piliečiams, niekas nesigėdytų ir neatsiprašinėtų už savo istoriją, niekas nemėgintų pataikauti agresyviems kaimynams, niekas nejaustų kompleksų dėl savo kultūros ar tradicijų. Valstybė tautai reikalinga, kad ši galėtų gyventi pagal savas taisykles, priimdama tiek bendrų tarptautinių taisyklių, kiek pati apsisprendžia priimti. 

Vienas iškiliausių lietuvių filosofų Juozas Girnius 1947 metais priverstinėje emigracijoje rašė, kad Vytis ir Rūpintojėlis yra du lietuvio dvasios (šiandien sakytume, lietuviškosios tapatybės) simboliai. Vytis įkūnija ryžtingą valią, Rūpintojėlis - žmogišką jautrumą. Kartu jie vienas kitą išpildo, atskirai virsta bejėgiškumu arba barbarybe. Didžiai romantizuotas vaizdinys, išmaniam ir viskam kritiškam XXI amžiaus lietuviui galimai keliantis šypseną. Bet kaip tik tokių vaizdinių reikia kiekvienai tautai ir neatsitiktinai jų nebesukuriame. Priimant tokį J. Girniaus lietuvio kaip Vyčio ir Rūpintojėlio vaizdinį, šiandieninėje Lietuvoje esama labai daug Rūpintojėlio ir labai mažai Vyčio. Rūpintojėlis bejėgiškai dejuoja dėl iškirstų miškų, dėl išdarkyto paveldo, dėl atimamų vaikų, dėl paniekintos istorijos. Rūpintojėlis nebando imti valstybės vadžių į savo rankas, verčiau palieka šalį su visomis jos problemomis. 

Visuomenė jaučia tą Vyčio trūkumą. Neatsitiktinai Lietuvoje atgimę Vyčio marškinėliai, lipdukai ir įvairiausia atributika. Vyčio trūksta ir mes tą jaučiame, ieškome ženklų, kurie jį rodytų. Simboliška, kad tauta, kurioje stinga Vyčio prado, nesugeba išsireikalauti Vyčio pagrindinėje valstybės aikštėje, nors trys iš keturių lietuvių tam pritartų. Lietuvai reikia Vyčio ne tik Lukiškėse. Pirmiausiai jo reikia širdyse. Vytis gimdo Vytį. Be Vyčio neįmanoma Lietuvos legenda, neįmanoma nesuklupusi, išdidi, savita ir tuo patenkinta Lietuvai. Tokią Lietuvą dar teks pažadinti. 


Susiję

Vytautas Sinica 7147695126476984197

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-11-05 13:50

    Ne į temą, bet nežinau kur klaust :))
    Ar "Krikščionių sąjunga "Santarvė ir gerovė"" yra Dagio projektas ar jūs jau vėl susivienijot? Nes kalbina jungtis kaip steigėjui ir nebesuprantu prie ko čia jungsiuos :D Vos nepasirašiau...

    AtsakytiPanaikinti
  2. supratingas2019-11-05 14:25

    Taip, tai yra atskiras Dagio projektas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2019-11-05 15:54

    Geros mintys, bet partija kuriama nesėkmingai. Gaila nes pasirinkimas tūnoti akademiniame šiltnamyje pokyčių neduos.Reik eiti į žmones!

    AtsakytiPanaikinti
  4. Puikus straipsnis, pilnas taiklių įžvalgų. Ypač man patiko ta vieta apie propagandos nenuoseklumą: jeigu neini į gėjų paradą, esi Kremliaus agentas. Bet jeigu tiesi nordstream'ą, nesi Kremliaus agentas. Bet jeigu kritikuoji tuos, kas tiesia nordstream'ą, esi Kremliaus agentas. Kai tas prancūzų prezidentas, kur turi senutę žmoną, kliedi apie „Europos kariuomenę“, kuri kažką gintų nuo NATO sąjungininkų, jis nėra Kremliaus agentas. Bet jeigu tai sukritikuoji, tai esi Kremliaus agentas.

    Et, buvo sovietmečio kvailystės, dabar europmečio. Kada gi pagaliau įsiviešpataus sveikas protas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kai bus sunaikintas marksizmas.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-11-06 05:45

      Tai kas gi yra tas nekaltų dešimčių milijonų žmonių naikintojas? Marksizmas ar marksizmo naikintojai?

      Panaikinti
  5. Straipsnis patiko, gera rami ir išsami retorika.

    Aišku, yra trūkumų - autoriaus, sakykime, istorijos filosofija yra pernelyg apsiribojusi dabartiniu kontekstu. Pavyzdžiui, tokia frazė:

    "Įsipareigojančią meilę konkrečiai Tėvynei (patriotizmą) pakeitė abstraktus aktyvumas viešajame gyvenime (pilietiškumas)".

    Šiaip pilietiškumo, nebūtinai susijęs su gimtine, principas yra gerokai senesnis už dabartini globalų kontekstą ir betaučio "pasaulio piliečio" ideologiją. Kad ir apaštalo Pauliaus pavyzdys: jis, žydas ortodoksas ir vėliau krikščionis, bendro žydų priešiškumo Romos valdžiai kontekste, buvo Romos pilietis. Ir kai pateko į teismą, pareikalavo, kad jį nugabentų teisti į Romą (kas buvo didelis uždavinys), ir buvo iš tiesų nugabentas. Nes buvo pilietis.

    Arba prancūzų "republique". Gal mes jau pamiršome, bet tuo metu Prancūzija buvo sudaryta iš įvairių autonomiškų ar pusiau autonomiškų teritorijų, kurios turėjo įvairiausių tarpusavio istorinių sąskaitų. Kaip jas suvienyti, kaip peržengti tarpusavio kultūrinius, istorinius ir politinius barjerus? Piliečio ir pilietiškumo, kaip lojalumo respublikos santvarkai, pagrindu. Šios sąvokos padėjo pagrindą skirtingų arealų susivienijimui, o laikui bėgant ir bendram patriotiškumui.

    Čia galima atsiminti 19 amžiaus Žemaitiją ir Lietuvą. Ne vienas žemaičių autorius - Daukantas, Pabrėža - žemaičius ir jų kalbą laikė visai kitu dariniu nei lietuviai. Na, kaip šiandien lietuviai ir latviai.

    Jei tuo metu būtų vadovautasi vien patriotiškumo principu, tai vardan šito patriotiškumo būtų reikėję priešintis Žemaitijos sulietuvinimui ir siekti šiandien žemaitius nulietuvinti (ir nukrikščioninti/supagonintį) - apie ką, beje, yra nemažai ir dažnai kalbančių, ir mokslinius laipsnius turinčių, pakanka Alkas.lt pažiūrėti.

    Tačiau buvo vadovautasi LDK (daugiakalbės ir daugiatautės valstybės su savo statutais) patirtimi, buvimo vieno politinio darinio piliečiais patirtimi - kalbame, tikime skirtingai, bet esame "lietuviai". O per šimtą metų daugmaž neskausmingai susiformavo kultūrinis vienodumas ir šiandien jau keistai skamba Daukanto pastaba, kad žemaičiai tikrai ne lietuviai.

    Kitaip tariant, nereikėtų taip paprastai priešpastatyti patriotiškumo ir pilietiškumo, kurio gal nebereikia žemaičių integracijai, bet gali prireikti ateinanti šimtmetį ar du tęsiant integracija su lenkų bendruomene arba, įmanoma, su nauja ukrainiečių bendruomene. Reikia oponuoti tik tai radikaliai pilietiškumo sąvokos versijai, kuri eliminuoja patriotiškumą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įdomu, čia tyčinis badymas "maišyti kortas" ar nuoširdus nesupratimas, ką autorius rašo? Atsižvelgiant į "ligos istoriją", balsuočiau už pirmą variantą. ;)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2019-11-06 14:52

    Ligos istorija slepia nepasitenkinimą "nemoka samprotaut". Išleisk knygą šia tema tu? Tūkstantis pasiteisinimų, bet iš tikro nevalingas ir bailys.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Šuniukai atbėgo, įsikibo dantukais į kelnių klešnę, ir kad urzgia, kad urzgia "liga, kvailys, bailys" ir t.t. :)

    Broliukai, urzkite į valias:) Argumentaciniu požiūriu tai yra nulis, tik emocinis spaudimas. Na, o aš jau per senas, kad skaudinčiausi dėl tokių dalykų:) Kartais kai neturiu ūpo, netingiu rėžti atgal (kas irgi neturi argumentacinės vertės:)), bet šiaip - gyvenu ramus ir jums to linkiu:)

    O kalbant rimčiau, rašau ką galvoju ir remiuosi, ką žinau. Ir tai ką žinau, yra gerokai daugiau už kai kuriuos čia komentuojančius. Bet tai sakau be puikybės. Kaip ir vairavime. Kažką aš aplenkiu, kažkas mane aplenkia.Paprasčiausiai turėjau galimybės daugiau skaityti, ilgiau universitetą lankyti, moku keletą užsienio kalbų. Bet lygiai taip pat kažkas turėjo už mane daugiau galimybių, o taip pat ir talento. Pavyzdžiui Sinica. Jo tekstai mane skatina pakratyti ir papurtyti savo įsitikinimus. Kai ką priimti, su kai kuo nesutikti. Galbūt pagrįstai, galbūt ne, galbūt už 10 metų manysiu kitaip. Bet pažinimas kaip ir tikėjimas yra dinamiškas procesas. Jie auga kaupiant, o tam reikia laiko, pastangų ir patirties, todėl nesirūpinu, kad kažkam atrodau "atsilikęs" arba per daug "pažangus", kaip tenka girdėti:) Einu savo keliu, tikrinu, svarstau, nieko už dyką ir aklai nepriimu, kad ir kas kalbėtų.

    Nesmerkiu žmonių, kurių stadija yra "urgzti". Gal tokia komunikacijos strategija, gal paprasčiausiai kitaip ir nemoka.

    Tačiau tai galioja tik kalbant apie nuomonių ir išraiškos laisvę. O kai tokie urzgikai atsiduria galios pozicijoje, kurioje gali teisti, eliminuoti, sugriauti reputacijas, išmesti iš darbo, cenzūruoti, tada irgi aiškiai sakau - tai nėra nei demokratija, nei patriotizmas, nei laisvė, nei tėvynė, nei ateitis.

    Tai būtų, tik kitais motyvais, darymas to paties, ką ir dabartiniai cenzoriai, kuriems atsispirti ir sukurtas ProPatria. "Mirtis drakonui, tegyvuoja drakonas"?

    Kas iš to, kad vieną režimą pakeičia kitas, kuris argumentuoja, kad nėra toks režimas?:)

    Kai ProPatria mane įtikins, kad nėra vieno režimo pakaitalas kitu režimu, tada ir svarstysiu atiduoti savo balsą:) Bet tai mano kriterijus. Jūs gi galite atsiduoti už daug mažiau:)


    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2019-11-06 21:23

    Citata: "ką žinau, yra gerokai daugiau už kai kuriuos čia komentuojančius. Bet tai sakau be puikybės. Kaip ir vairavime"
    Tai buvo žinančio argumentavimas. Aš žinau, nes žinau, kad žinau.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Taip, garantuotai pirmas variantas. :) Tuščia arogancija, dangstoma apsimestiniu kuklumu - ir viskas tam, kad "prastumtų" eilinę demagogijos dozę. Atkreipkite dėmesį, kaip tas veikėjas PATS išima V. Sinicos žodžius iš konteksto (autorius LABAI AIŠKIAI pasako, kad kalba apie DABARTINĘ situaciją LIETUVOJE), nugrybauja į neadekvačius istorinius pavyzdžius, savaip "išverčia" straipsnyje vartojamų terminų aiškinimą (Sinica LABAI AIŠKIAI apibrėžia, KOKIA prasme vartoja patriotizmo ir pilietiškumo sąvokas (ir kaip jos suprantamos)) - o paskui pareiškia, kad čia AUTORIAUS teksto trūkumas, o visi, kas nesutinka, yra "šuniukai". Tiesiog "iki skausmo" pažįstama. Kitas etapas bus putos iš nasrų. ;)

    Na, o grįžtant prie straipsnio temos - kokiu tikslu tas "pilietiškumas" taip grūdžiamas vietoj patriotizmo, labai neblogai iliustruoja šitas palyginimas: https://oi1273.photobucket.com/albums/y406/Pikc_Kazinkavicius/pilietiscaronkumas_zpsbxpiqes0.jpg

    AtsakytiPanaikinti
  10. Si karta taip. Praskaiciau fraze del pilietiskumo ir patriotizmo : "Abu geri ir reikalingi, bet jokiu būdu ne tapatūs ir negalintys gyvuoti vienas be kito. Tačiau šiandien jau nebekalbama apie patriotinį ugdymą, tik apie pilietinį."

    Mano komentaro esme ir buvo pasakyti, kad abu geri, reikalingi ir negali gyvuoti vienas be kito. Bet kadangi Sinica tai ir pasake, tai mano komentaras nebuvo prasmingas ne tiek savo turiniu, kiek savo pastaba, kad Sinica to nepasake.

    Blogai perskaiciau, klaidingai interpretavau. Koreguojuosi. Prisipazistu be sunkumu ir kompleksu, nes taip nesusiniekinu, o augu, ir tampu teisingesniu kitam. Ir atrades ta praskaityta fraze netgi dziaugiuosi: kad Sinica galvoja kaip ir as arba, kad as galvoju kaip Sinica - reikia subalansuoto patriotizmo/pilietiskumo, o ne vieno is ju ekstremalios versijos. Puslapis atverstas ir uzverstas.

    Paskutine mintis: o urzgiantys suniukai kazi ar moka pasikoreguoti, prisipazinti, buti teisingesniu kitam? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cha, demagoginis ėjimas nesuveikė, tai dabar jau imamės "kilnusis aš versus bjeuribes neteisingieji "suniukaj"" spektaklio. :)
      Šiaip, jeigu būtų pirmas kartas, gal ir galima būtų patikėti komentaro nuoširdumu - bet kai -ioliktas... ;)

      Panaikinti
    2. P.S. Tas "augimas" kažkaip elgesyje neatsispindi - gi kartojamas tas pats nuvalkiotas modelis: įlįsti, apsimesti savu, pavambryti, paskleisti liberastinės demagogijos (o gal kas užkibs?) - ir pasitaškyti seilėmis, kai (vėl) nepavyksta. Arba vaizduoti įžeistą orumą, kai jau VISIŠKAI atvirai apsiš... ;) Tai KAS čia "šunėkas"? ;)

      Panaikinti
  11. supratingas2019-11-06 23:30

    Ir ko jūs čia gerą žmogų užsipuolėt, žinokite narcizams puikybė yra visiškai svetima, užtikrinu jus. :)

    AtsakytiPanaikinti
  12. :) Šuniukai urzgia, klešnės nepaleidžia.

    Jei nemo priduria pastabą - blogas:)
    jei nemo pasitaiso - blogas:)
    Jei nemo šiaip kažką pasvarsto - blogas:)

    Suktas, apmokėtas, agentas, parduotas, prieš Lietuvą, sovietinis, liberalistinis ir taip toliau - urzgia šuniukai:) O koks būtų geras, jei po kiekvienu straipsniu susižavėjęs vaitotų ir komplimentuotusi kaip jie patys (šuniukams, esu matęs, kartais iš didelio džiaugsmo ir skysčio išsprūsta):)

    Gaila, nebepamena šuniukai, kaip urzgė kai neplojau Juozaičio straipsniams, kurie kas antrą ar trečią dieną buvo skelbiami:) Kibo šuniukai man į klešnę, nes išdrįsau suabejoti jų mintimis ir pačiu personažu, kai jį ne kas kitas, o ProPatria reklamuoja:) O kai Radžvilas pylė dešimt analizių apie personažo ir jo minčių keistenybes, o Juozaičio nei kvapo neliko ProPatria, tai jiems jau nesvarbu:)

    Paskui dar kibo man į klešnes dėlto, kad sakiau, jog Ivaškevičių sureikšmina ar dėlto, kad studentas ProPatria narys Vytautas Vyšniauskas savo kalboje seime būtų galėjęs solidžiau pakalbėti:)

    O tiesa, atkreipėte dėmesį, kad Vyšniausko čia nebėra? Kodėl? Atsakymas, paties studento žodžiais, čia:)

    "Kiek pats tekstų apie tai esu prirašęs, kuriais bendražygiai žavėjosi ir jais rėmėsi... Ir dabar aš elgiuosi lygiai taip pat nuosekliai, darau lygiai tą patį, bet buvę bendražygiai to nenori matyti ir vis tiek varo, kapoja, šmeižia, iškraipo, nuironizuoja bet kokius argumentus, atsako trumpomis paruoštukėmis, puola ideologiškai, nežiūrėdami į argumentus – daro absoliučiai viską, prieš ką aš kovojau tuos du metus būdamas politiniuose sambūriuose, prieš ką kovojau prieš patekdamas į juos ir prieš ką kovosiu visą savo gyvenimą. Ir čia pat sakoma, kad tai aš pasikeičiau? Čia net ne vertybinis, o faktinis klausimas.


    Jie laiko mane išdaviku. Jie manimi nusivylė. Bet šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad jie neturi moralinės teisės manimi nusivilti, nes tokiu savo elgesiu jie išdavė tiesą ir teisingumą, išdavė savo religiją ir išdavė idealus, kuriuos skelbiasi įnirtingai ginantys.

    Gyvenimas yra kupinas nusivylimų. Bet kad teks šitaip nusivilti kone antra šeima tapusiais žmonėmis, kurių dalį laikiau aukščiausio moralinio rango idealistais, aš nesitikėjau...Aš vos tramdau ašaras. Tegul eina gyvenimas po velnių."


    Visas tekstas (apie Išvaškevičių) čia:

    https://www.facebook.com/vytautas.vysniauskas.3/posts/2042207169150093

    Pasižavėkite juo:) Aš irgi žaviuosi - jaunuolis atrado, kad saviškiai nebūtinai yra geresni ir sąžiningesni už oponentus dėlto, kad yra saviškiai.

    Įgijo atsargumo ir išminties..
    Suprato kokia yra savojo nuoseklumo gynimo kaina.
    Po kelių tokių epizodų įgys ir atsparumo.


    Ir tada, jei teks susitikti, nemo su juo susikalbės daug geriau, nei bet kada anksčiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, kiek prilojo! Bet nebeskaitysiu - liberastinių narcizų savigyra ir marazmai nebeįdomūs. ;)

      Panaikinti
  13. Na, daugiau nei pusė teksto tai mano, o Vyšniauskiukio, buvusio ProPatria autoriaus:)

    :) Užuodė šuniukai, kad gali būti nepatogu perskaityti ir toliau man klešnę draskyti:)

    Geriau toliau urgzti ir kurti šuniukiškus epitetų rožinius:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pikc -11-07 15:13 : "... nebeskaitysiu - liberastinių narcizų savigyra ir marazmai nebeįdomūs"

      Kažinkavičiau, tau ir tavo bendrams mestas pagrįstas kaltinimas, kaip minimum - dvigubų standartų taikymu, o tamsta - lyg niekur nieko - "nebeskaitysiu... nebeįdomu". Atsiprašant, asilas esi, jei nematai būtinybės apsiginti... O jei ne visai asilas, tai reiškia pripažįsti, jog kaltas tuo, deja, supranti, kad tokioje situacijoje apsiginti jokių šansų nėra. Todėl ir spūdini uodegą pabrukęs šalin. - Kas belieka. Tikiesi, visi čia naivūs, nors ir įrodyta paties išdavystė, tuo čia niekas nepatikės. Galiu pralinksminti. Visi čia esantys tą žino. Ir tik kai faktas, kad ir kiti tavo bendrai tokie pat, niekas viešai to nepaliudys.

      Panaikinti
    2. supratingas2019-11-07 23:47

      Sunkioji artilerija iš sektos "Duchovnyj sojūz serpa i molota" atriedėjo :)

      Panaikinti
    3. Taikliai čia! Beje, atkreiptinas dėmesys, kaip vatnykė liebrastui į pagalbą šoko. "Giminingos sielos", vis dėlto. ;)

      Panaikinti
  14. supratingas2019-11-07 21:36

    Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip egocentriškas tuštutis nemo negali be scenos. Ir nesvarbu, kad prastai vaidina, kad kai kur visiškai nusišneka (pvz., Juozaičiui skirta rašliavos dalis), galų gale nesvarbu, kad salė beveik tuščia, svarbiausia būti scenoje :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žiū, kad tas išverstaskūrių gerbėjas taip "užsiciklino" su tais "šuniukais", tai gal anam (-i?) ruja prieš pilnatį prasidėjo - užtat ir nenustoja vogravęs apie tai, kas aktualu? :D

      Panaikinti
  15. Vis dėlto jus drąsinu paskaityti to paties, kuriam plojote ,Vytauto Vyšniausko komentarą mano nurodytame Facebook linkę ir paklausti: o kaip tai atsitiko. Kad ir kaip pažiūrėti, bus naudinga:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaičiau, rujojantis padarėli, aš to išverstaskūrio postringavimus dar tada, kai jis pas liberastus perbėgo ir jų "viartibias" (įskaitant panieką savo tautai ir kultūrai) deklaruoti pradėjo - o dėl KO tai atsitiko, irgi nesunku nuspėti. Jei Puslio atveju tai greičiausiai buvo šiltos kėdės ir karjeros pasiūlymas, tai Vyšniausko - (LABAI tikėtina) "užsėdimas" dėl jo kalbos Seime (greičiausiai - ir grasinimai dėl studijų), o kai silpnavalis jaunuolis "prinoko", buvo pasiūlytas "saldainis" - palaikymas studijose ir būsimoje karjeroje, jei tik viešai "atsižegnos" nuo "retrogradū radikalū". Ką jis ir padarė. Pokariu tokių atvejų buvo krūvos - o tuos "atsivertėlius" smogikais vadino. Nieko nuostabaus, kad liberastas "nemo" mano galįs puikiai sutarti su tokia fauna. ;)

      Panaikinti
  16. Šuniukų urzgimo principai:)

    Parašiau, kad savo žinių lauke (o tai humanitarinės disciplinos) už kai kuriuos esu labiau informuotas, bet ir kai kurie yra labiau informuoti už mane, pavz. Sinica.

    Tas šiaip galioja beveik kiekvienam žmogui, kuris specializuojasi kažkuriame profesiniame ar teoriniame lauke: tame lauke jis bus geresnis už daugumą ar daugelį.

    Parašiau tai kaip elementarų faktą, o ne kitų sumenkinimui. Bet parašiau tai be apsimestinio nuolankumo, nes jei kapstausi kažkurioje srityje dešimt metų, kodėl turiu vaizduoti, kad nieko neišmananau ir kad žmogus, kuris neskaitė nei Platono, nei Aristotelio, nei Kanto, nei liberalų, nei konservatorių teoretikų, yra geresnis už mane šitame lauke? Bet tik šitame, nes kitur ko gero geresnis.

    Tokia būtų paprasta ir subalansuota logika. Nereikia nei pūstis, nei žemintis.

    Bet ką daro šuniukai - įsikimba TIK į frazę, kad "esu geresnis" ir urzgia apie narcizus, savimylas, tuštukus:)

    Tokiu būdu save darydami geresnius už mane:) Be jokių argumentų, išmanymo, kompetencijos, juodo darbo, paprasčiausiai šuniukiškai ištraukdami frazę iš konteksto ir jai suteikdami morališkai žemiausią vertę:)

    Nes šuniukai yra tokie mažiukai padarėliai, kuriems narcicizmas yra daug svarbesnis nei man:)


    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Poniute, siūlyčiau tamystelės Entelektualybei beigi šiaip Nuostabybei papūstas lūpytes ir purkštavimus pataupyti kitam kartui - nes juk vėl po eiliniu straipsniu atrėpliosi su amžina dainele "aš taj, žinokit, če savas ir pritariu, šeip jeu (tikrai-tikrai!), nu bet če taj nusišnekete, aišku, matosi, kad autorius ribotas - o vat jaigu progresyveu pasižiūtėtū..." - o paskui, kai eilinį kartą "neišdegs", vėl galėsi purkštauti ir apie "šuniukus" viauksėti. ;)

      Panaikinti
  17. Bandoje įpratusiems urgzti šuniukams nėra aišku, kad aš visiškai nesiekiu įtikti ir įtikinti kažką, kad esu savas, nesiekiu nei pripažinimo nei komentatorių susižavėjimo.

    Jau sakiau - šiame gyvenimo periode iškilo klausimas dėl to, kokia pozicija turiu užimti Lietuvos kaip nacionalinės bendruomenės klausimu ir ką apskritai tai reiškia. ProPatria yra stimuliuojančių minčių ir klausimų.

    Kai kas artima, kai kas tolima. Kai kas lėkšta, kai kas gilu. Kai kas skubota, kai kas apgalvota.

    Tikrai neužimsiu pozicijos už ar prieš dėl paprastų šuniukų urzgimo. Bet tai čia aš - aš turiu imunitetą nuo urzgimo. Man tai nesvarbu. Aš žiūriu į turinį, o šuniukų yra visur, jie fonas.

    Bet daugelis žmonių neturi, juos tai supykina, suerzina, jie pasitraukia, jie ieško kur patyčių ir vėmalų. Dėl vienos neigiamos emocijos nurašo visus principus, žmones, judėjimą.

    Šia prasme aš sakiau, kad ProPatria vadovai turėtų tau asmeniškai parašyti perspėjimą, nes pagrindiame jų informavimo kanale tu atstumi skaitytojus, kaip ir dar keli, žmonės.

    O kalbant apie mane, gal tai užtruks dar metus, gal penkis, bet kai susiformuosiu galutinę nuomonę, tai ir jos laikysiuosi. Galbūt bus už, galbūt bus prieš, galbūt kažkur per vidurį. Bet ji bus keletą metų apgalvota ir argumentuota. Bet tai tikrai nebus nesubrendusių ir į vieną grupę besistumdančių bernų skirstymas į "savas" ar "nesavas".

    Bus kaip ir dabar: man atrodo protinga, man atrodo nepakankama dėl tokių ir tokių motyvų. Tik šuniukams tas atrodo tas pats, kas "savas" ar "nesavas".

    Keletą metų. Paerzinti urgzti mėgstančius šuniukus šiame darbe yra tik menkavertis prasiblaškymas:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad tu ne erzini, o juokini. ;)
      Kai pagalvoji - o kuo skiriasi savo "gilemintiškumu" beigi "entelektu" įtikėjęs liberastas nuo savo "dvasingumu" įtikėjusios vatnykės? Va, va. ;)

      Panaikinti
  18. :) Vėl šuniukiškas urzgimas apie "įtikėjimą":)

    Ką gi, pradedam nuo pradžių. Paimkime mano ginčus su kai kuriais iš čia dėl kokio 19 amžiaus Bažnyčios mokymo ir istorijos. Aš esu skaitęs dešimtis to amžiaus enciklikų ir šiaip visokių istorinių komentarų. Tam skyriau ne pusvalandį, o po keletą valandų per dieną ir tokių dienų buvo dešimtys, gal šimtai viską sudėjus.

    Dabar paimkime principą: nei pūstis, nei žemintis.

    Ne, pūstis nėra dėlko, nes tikrai yra žmonių, kurie geriau ir giliau išmano. Kai tokį pamatau, pagarbiai ir atidžiai skaitau. Ir parašau - man patiko, vertinu, naudinga ir pan.

    Bet taip pat nesižeminsiu, kai matau, jog žmogaus išprusimas apima kokius 50 puslapių ir du Vikedijos straipsnius, o išvados yra tooookios didelios ir toooooli siekiančios. Ne, tokios išvados nėra kokybiškos. Taip, aš už tokį žmogų žinau daugiau ir interpretuoju geriau. Bet vėlgi, tame nėra paniekos. Paprasčiausiai turiu daugiau įdirbio. Jei kitas dirbs daugiau, tai pasivys ir pralenks mane. Ir viskas. Mano savivertė nei mažėja, nei didėja. Man nėra problemos pripažinti kito kompetenciją ir mokytis, jei ji pagrįsta.

    Nes mano kategorijos yra "pagrįsta, nepagrįsta".
    O šuniukai urzgia "savas, nesavas".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šunėkai ir yra šunėkai, kad vien tik urgzti gali. Suprastų kažką, tai žmoniškai kalbėti pradėtų – nebebūtų šunėkais. Deja, šunėkai labai patinka svetimiems sukčiams pristatantiems dzidzeliais visų draugais. Kadangi šunėkai yra tik šunėkai, tai jie labai uoliai tarnauja tiems, kas juos paglosto, kaulą numeta. Už tuos jie galvas pagatavi guldyti. O visi tie, kurie nesutinka numetamais kaulais tenkintis, šunėkams priešai dzidziausi yra – vatnikai ar dar kokie tai neomakaronistai, nes tokie šunėkus prisijaukinusiems neįtinka.
      Šunėkai nuoširdžiai tiki, kad jie patys geriausi šunėkai yra, nes gi būdami ištikimi svetimiems loja ant savų. Šitie šūniai nesupranta, kad norint, jog ir kiti pripažintų juos gerais, derėtų jiems tokiais ir būti, o ne vien reikalauti iš aplojamų savų pripažinimo gerais...
      Vienžo, šūniškaS reikalas. Netvarka, kai palaidi šūnys yra ir puldinėja žmones.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-11-09 00:19

      Nemo, ar savo pseudonimą pasirinkai pats, ar tau parinko? Sakai apie save ,,per senas", bet racionaliai ir logiškai argumentuoti taip ir neišmokai, jau nekalbant apie rašybos ir rašybos ir skyrybos klaidas.
      Ar tavasis savojo ,,aš" linksniavimas tau pačiam dar neatsibodo? Labai giriesi savo kompetencija? - gal ką nors apie tai išsamiau?

      Panaikinti
  19. Oi, pardon - kaip aš čia taip neapsižiūrėjau ir praleidau dalį "nemo" titulo - gi ne šiaip "liberastas", o "liberast-katalikas" (na, maždaug kaip "komunist-katalikas" - nupušėlė vatnykė "ale" turėtų būti ekstazėje :D). Mea culpa, tskant. :)
    Kadangi "didis entelektualas" kažkaip nesugebėjo "įkirsti" iš pirmo karto, pakartosiu: "Šiaip, jeigu būtų pirmas kartas, gal ir galima būtų patikėti komentaro nuoširdumu - bet kai -ioliktas... ;)" Gal dabar aiškiau Jūsū Entelektualybei? ;)
    P.S. Jeigu jau pradėjau kartotis, tai dar ir tą priminsiu: "Beje, atkreiptinas dėmesys, kaip vatnykė liebrastui į pagalbą šoko. "Giminingos sielos", vis dėlto. ;)"

    AtsakytiPanaikinti
  20. Anonimiškas2019-11-09 11:53

    Gyminngi kažkas sielomis ar ne, tas joks ne įrodymas, kad šūniškai besielgiantys nėra šūnys.

    AtsakytiPanaikinti
  21. Anonimiškas, aš irgi noriu pasiteirauti - na kodėl manai, kad absoliutinu "aš"? Pasikalbėkime rimtai, be pašaipų ir be to urzgimo. Visuose savo komentaruose rūpestingai ir sąmoningai nerašiau "aš", bet "aš ir kitas/tu". Gali patikrinti.

    1. "Aš" yra neišvengiamas, nes mes niekaip kitaip neegzistuojame kaip tik būdami "aš".
    2. "Aš" turi būti santykyje ir įtampoje su "kitu", nes kitaip tai paprasčiausiai susireikšminimas.

    Dar tiksliau reikėtų pasakyti taip: "mano" teiginių pagrindimas varžosi su "tavo" teiginių pagrindimu. Jei pažvelgsi mano komentarus, kuriuose polemizuoju, jie nesiremia struktūra: "tai klaidinga, nes tai pasakė Sinica", bet "Sinica pasakė klaidingai, nes yra tokių ir tokių faktų, reiškinių, aplinkybių" ir pan. Tas galioja ir į kitą pusę: Sinica man parodo, kad yra tokių ir tokių aplinkybių, kurių nepaėmiau domėn.

    Mano teiginių pagrįstumas - kito teiginių pagrįstumas. Visada turi būti abu elementai. Aš nežinau ar man visada vienodai pavyksta, bet sąmoningai laikausi šitos taisyklės, nes mano samprotavimų tikslas nėra kovoti "už savus" arba "prieš nesavus", bet didinti savo samprotavimų pagrįstumą.

    Todėl, pavyzdžiui, pritariu Aušroto straipsniui dėl LRT laidos apie tėčius gėjus ir šeimos sampratos: ne todėl, kad tai Aušrotas rašo ar todėl, kad čia ProPatria paskelbė, bet todėl, kad man rodosi pagrįsti jo ir kitų sampratotavimai, kad sampratoje apie šeimą dėl ideologinių ar egoistinių motyvų suabsoliutinti kultūriniai kintamieji (gender) ir nuvertinti prigimtiniai/biologiniai elementai.

    Tai pasakius, mano kritika (ne pažeminimas, negerbimas ar savęs išaukštinimas, bet jūsų teiginių pagrįstumo tikrinimas) yra tokia: jūs per daug akcentų dedate ant "kitas" ir "ProPatria" ir per mažai "aš" ir "pagrįstumas".

    Iš to išplaukia jūsų lūkestis, kad šio portalo skaitytojai pritars ProPatria paskelbtam "kitam" (Sinicai, Radžvilui, Aušrotui?) tarsi nebūtų jų "aš" ir to "aš" sukauptos patirties tais pačiais klausimais.

    Tai paradoksalu, nes Sinica, Aušrotas ar Radžvilas yra vertintini būtent todėl, kad savuosiuose "aš" sugeba atsispirti ir kritiškai polemizuoti prieš kitų "mainstreamines" pozicijas, kurios permerkia daugumą ir tampa jos pasaulėžiūra. Aš dėlto juos tikrai gerbiu ir vertinu. Jie mane turtina ir man padeda, stimuliuoja, ištraukia iš nereflektuotų stereotipų, kurių mane pripildė mainstreamas.

    Bet nesijaučiu, kad turiu išsižadėti savo "aš" pozicijų, kaip ir jie neišsižadėjo, su sąlyga, kad darau tai pagrįstai. Kad galiu pasakyti kodėl. Man tai nėra nei pūstis, nei žemintis, o tiesiog normali "aš/tu" pozicijų įtampa, kuri man padeda plėsti ir grįsti akiratį. "Man" esančiam dabartinėje stadijoje. Aš nežinau kur esi tu ar kiti. Gal priešakyje manęs, gal užnugaryje. Aš negaliu kalbėti jūsų vardu, tik savo. Todėl ir sakau "aš". Bet kai tai sakau, tai nereiškia "genijus", "kiečiausias", "protingiausias". Tiesiog "aš dabartinėje būklėje".

    Kodėl tu ir kiti šią normalią įtampą "aš/tu" vadinate priešiškumu? Jūs džiaugiatės, kad koks Sinica moka būti kritišku ir abejoti, bet tuo pat metu nepakenčiate jokių abejonių jo atžvilgiu? Taip, kaip maistreamas nepakenčia abejonių. Aš jau rašiau, kad jei naujasis judėjimas perims tokius pat kontrolės ir cenzūros mechanizmus, abejonę dėl lyderių automatiškai pavers priešiškumu ar išdavyste, ji nesiskirs nuo tos nomenklatūros, prieš kurią kovoja. Tieiog ją pakeis savimi.

    AtsakytiPanaikinti
  22. Anonimiškas2019-11-09 16:20

    Nemo, bergždžias reikalas aiškinti nonorintiems tiesos girdėti. Jie puikiai ir patys žino, ką jiems nori pasakyti. Jie juk neįgūs suprasti, kas yra garbingas elgesys. Jie nesuvokia, kad svarbiausia saugotis pačiam nuo suklydimo, nuo kito įžeidimo. Jiems mintis tokia nesuprantama, kad ne pasmerkti kitą yra prasmė, o padėti susigaudyti bei nesuklysti ir kitam. Šitie didvyrius savinasi ne tam, kad visi jais didžiuotis galėtų. Jiems ir tik jiems "didvyriai" reikalingi, kad tik jie vieni galėtų skelbtis jų garbintojais, o ktus galėtų niekinti.

    AtsakytiPanaikinti
  23. Ar tavo komentarą turėčiau suprasti taip, tarsi jei turėčiau abejonių ar nesutikčiau kažkokiu klausimu su tavimi, su Sinica, su Radžvilu, tai nenoriu girdėti tiesos?

    Paimkime ir tas 19 amžiaus enciklikas. Tarkime, kad Sinica, trisdešimtmetis vaikis, dar neturėjo laiko joms skirti tų poros šimtų valandų, kurias aš esu skyręs. Tarkime Sinica skyrė 100 valandų darbo, parašo iš to ką skaitė apie 19 amžiaus Bažnyčios mokymą, o aš atrašau, kad gal ne visai taip, o buvo dar ir taip ar anaip. Ne todėl, kad esu geresnis už jį ar kietesnis, paprasčiausiai dėlto, kad turiu daugiau įdirbio, susipažinau su didesniu kiekiu faktų šiuo ar kitu konkrečiu klausimu.

    Paprastai po tokių gana dalykiškų, visai neužgaulių papildymų man skiriami tradiciniai komentarai: liberastas, komunistas, pasipūtėlis, narcizas ir taip toliau. Na žinai gi, nes pats tokių rašai.

    Nuoširdžiai norėčiau suprasti - kodėl? Nes taigi aišku, kad Sinica visos tiesos nevaldo, jis jos ieško ir kaupia pažinimą ir dar daug jo sukaups per ateinančius dešimtmečius. Jis dar vystosi. Atsimenu, pavyzdžiui, kaip amžinatilsis Donskis stebėjosi, kaip Radžvilas iš liberalo (partijos steigėjo) virto tuo, kuo dabar yra: jam tai kėlė nuostabą. Tai nerašau dėl polemikos, o tik kaip iliustraciją, kad žmonėse pasaulėžiūra bresta, keičiasi, pilnėja ir gali pasukti vingiais, kurie jų bendražygiams buvo netikėti.

    Man taip pat akivaizdu, kad ne vien aš, bet ir tu ar bet kas kitas konkrečiu klausimu galime išsamiau suformuluoti už Sinica ar kitą ProPatria autorių, su sąlyga, kad esame tuo klausimu daugiau dirbę. Kodėl tokiu atveju nepapildyti ar nepakoreguoti?

    Ar tu ir proPatria autoriai jau paprasčiausiai šnekate tiesą, tokią pilną, kur nei pridursi, nei atimsi? Jūs tout court bylojate tiesą, o aš tout court netiesą?

    Kad mano komentaras tau atrodytų geras, aš paprasčiausiai turėčiau po Sinicos straipsniais komentuoti taip ir tik taip:

    Šaunuolis!
    Taip pasakė, kad nieko nepridėsi!
    Balsuosiu už Sinicą?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Citata: “Atsimenu, pavyzdžiui, kaip amžinatilsis Donskis stebėjosi, kaip Radžvilas iš liberalo (partijos steigėjo) virto tuo, kuo dabar yra: jam tai kėlė nuostabą.

      Kuo čia stebėtis? Ir kuo virto Radžvilas? Matau, nesuprantate, kas buvo klasikiniai liberalai. Jie nebuvo krikščionybės priešai, nebuvo iškrypimų propaguotojai. Tie, kas anksčiau buvo liberalais, dabartinių “liberalų” (tiksliau - neomarksistų, Frankfurto mokyklos išperų) būtų vadinami konservatyviais, retrogradais, atsilikėliais. Taigi Radžvilas nevirto kažkuo kitu, jis yra toks pat, koks ir buvo. Tai jūs, padugnės, pasivogėte liberalų vardą ir visiškai jį suteršėte. Aš save vadinčiau liberalu, bet negaliu, nes dabar liberalas asocijuojasi su atmata, iškrypėliu. Štai ką padarė Frankfurto mokykla. Tas pats ir su konservatorių vardu vyksta, kai juo įsivardija tokie pat neomarksistiniai nuobezdos, pseudokrikščionys-liberalkatalikai. Kur žengia neomarksistas, ten viską apdergia. Nes jo toks gyvenimo būdas, jis galu varomas.

      Panaikinti
    2. supratingas2019-11-10 14:35

      Kaip pirštu į akį, Sėli (tiesa,nesutinku su paskutiniu sakiniu).
      Pats faktas, kad nepailstantis viauksėti liberastinis pinčeris nevykusiai įkišo a.a. Donskį (abejoju ar daugeliui portalo nuolatinių lankytojų jis yra autoritetas) nestebina, nes juk jie - bendraminčiai. Iš tikrųjų kelti nuostabą turėtų ne Radžvilu, o tai kaip kažkada talentingas, kūrybingas ir asmeninio žavesio nestokojęs jaunuolis ilgainiui tapo kompleksuotu Donskiu, po liberastinių kostiumuotų padugnių vėliava nukeliavusiu į Europos parlamentą (liberastinių retrogradų pasaulėlyje tai laikoma "vystymųsi"). Bet palikim jį ramybėje, žmogus jau iškeliavęs, tebūnie jam tenai lengva.

      Panaikinti
    3. Tokios kalbos primena 3 metų vaiką, kuris pats apdergė visus savo žaislus, o paskui verkia, kad nebegali žaisti, nes viskas š.... smirda.

      Panaikinti
    4. supratingas2019-11-10 14:59

      Persiprašau, vietoj "ne Radžvilu" t.b. "ne Radžvilas".

      Panaikinti
    5. Sėlis puikiai surašė - o "iksas" suskubo savo liberastine "specializacija" (infantilumu ir išmatomis) pasigirti. :D
      Supratingas, o kodėl nesutinkate su paskutiniu sakiniu ("Nes jo toks gyvenimo būdas, jis galu varomas.")? Apstu įrodymų, kad būtent taip ir yra.

      Panaikinti
    6. supratingas2019-11-10 22:48

      Nesutikau, nes paskutinio sakinio nesusiejau su priešpaskutiniuoju, todėl ne apie tą galą pagalvojau. O Sėlis, spėju, turėjo galvoje kitą, dergiantį galą :)

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2019-11-11 17:58

      14:42 -> Like! Gal iš tiesų metas liautis dergtis ir imtis savos partijos reikalų?

      Panaikinti
  24. Anonimiškas2019-11-09 19:27

    Įtariu, kad Jūs, nemo, Jus palaikančius komentarus priimate lygtai jie būtų prieš jus. Tai, nuo ko Jūs ginatės, buvo parašyta jų - šuniukų adresu.

    AtsakytiPanaikinti
  25. Aga. Visai intencijos nesupratau. Per daug išsiblaškymo. Laikas ilsėtis. Ryt daug veiklos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ultrakrikscionis2019-11-10 02:05

      Nu va, debilai komunistai paranojikai nurims gal dabar.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-11-10 09:18

      "ultakrikscionis" - skamba išdidžiai.., panašiai, kaip ir šeštoj palatoj dažnai tariamas žodis - "napaleonas".

      Panaikinti
    3. "Anonimiškas 2019-11-10 09:18" komentaras rodo, kad dar nenurimo. :D

      Panaikinti
  26. Parašiau, kad žmonės kaupia ir pildo savo pažinimą ir todėl keičiasi. Paminėjau iliustracijai, kad vienas žmogus taip sakė apie kitą žmogų. Man nerūpėjo to žmogaus pažiūros, gyvenimas, karjera ir vertinimai. Paprasčiausiai atsiminiau, kad viena vieša figūra tai pasakė apie kitą. Būčiau atsiminęs kitą, būčiau paminėjęs kitą.

    Prasmė tokios iliustracijos buvo ta, kad ypač kalvant apie lyderius verta atsiminti, kad žmonės keičiasi, nes pildo save. Todėl nereikia automatiškai Raždvilo, Sinicos ir bet kurio kito žodžių laikyti 100 procentų galutiniu teiginiu, nes jie patys dar gali save papildyti ir keisti savo teiginius. Tai faktinė pastaba, o ne kritika, priekaištai, patyčios ar žeminimas.

    Tačiau mažiukų šuniukų galvose susistimuliavo pliūpsnis žmogaus virškinamojo trakto atliekų papuoštų minčių apie praėjusio amžiaus išperas ir retrogradus:)

    Oi kaip išsigandau ciuciukų urzgimo:) Jaučiuosi įveiktas, išaiškintas, peršviestas:) Sprunku, bėgu, nesivykit:)

    AtsakytiPanaikinti
  27. Anonimiškas2019-11-11 13:50

    Nemo, tik žmonės keičiasi, tobulėja, nes tik žmonėms svarbu nugyventi prasmingą gyvenimą ir nepakenkti niekam. Tačiau su vien tik žmogaus pavidalą turinčiais sukčiaus yra atvirkščiai. Jie kaip gyvatės vyniojasi, kad tik ką nors apgauti jiems pavyktų. Atvirkštine prasme jie irgi keičiasi, t.y., tik į blogąją pusę. Arba, "tobulėja" gebėjimu sukčiauti. O va, šitie šunėkai net ne sukčiai. Nes jie nėra savarankiški, jie tik įrankiai sukčių rankose. Ką jiems liepia sukčiai, tą šitie ir daro, liepia patriotus vaidinti, tai jie jau ir "patriotai"; pasako, ką didvyriais skelbti, tai jie visų papiktinimui tą ir daro. Kitiems tokiems pat šunėkams pataria kitus didvyriais aukštinti, tai tie pirmųjų papiktinimui tą patilį padaro...
    Taip ir traukiami po vieną "didvyriai" kaip šūlerių tūzai iš rankovės. Ir galo tam nebus, nes svetimų sukčių tikslas amžinai mus kiršinti yra. Jie niekaip nedaleis objektyvios visų įvykių apžvalgos, kad visiems būtų aišku, kas ko vertas.

    AtsakytiPanaikinti
  28. Anonimiškas2019-11-11 20:29

    Puikus tekstas. Bet prieš spausdinant gal reiktų duoti redaktoriui? Ar tiesiog raštingam žmogui paskaityti? Nes žvilgsnis iš šalies labai padėtų autoriui pagerinti kalbą arba bent jau ištaisyti kelias tikrai grubias stiliaus ir gramatikos klaidas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item