Violeta Rutkauskienė. Kodėl šmeižiama Lietuva ir jos didvyriai?

Eusiejus Razauskas, NKVD tardytojas, vėliau Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas Autorė yra JAV Lietuvių Bendruomen...

Eusiejus Razauskas, NKVD tardytojas, vėliau
Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas
Autorė yra JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos narė

2019 m. spalio 11-13 d. Čikagos priemiestyje Oak Brook vyko JAV LB XXII-osios Tarybos antroji sesija. JAV LB yra vyriausias JAV LB organas, kurį sudaro 60 asmenų, renkamų trijų metų kadencijai visuotiniuose JAV lietuvių bendruomenės rinkimuose bei 10 apygardų pirmininkų, atstovaujančių savo vietoves pagal pasiskirstymą atskirais regionais.

Šioje Sesijoje diskutuota įvairiais JAV Lietuvių Bendruomenei aktualiais klausimais, taip pat priimta eilė svarbių rezoliucijų, kultūros, švietimo, religijos, jaunimo, visuomeninių reikalų bei Lietuvos aktualaus gyvenimo, istorijos klausimais. Ruošiantis šiai sesijai, svarstant ir aptariant atskiras pasiūlytas rezoliucijas, iškilo reikalas kai kurias rezoliucijų temas aptarti plačiau, pristatant detaliau jų svarbą visuomenei. Sesijos posėdžių pertraukų metu skaudžias istorijos temas pavyko pristatyti Tarybos darbe dalyvavusiems Lietuvos Seimo atstovams - Žygimantui Pavilioniui ir dr. Stasiui Tumėnui, taip pat kartu su kitais sesijos dalyviais išreikšti mūsų JAV lietuvių susirūpinimą dėl toliau tęsiamo Lietuvos ir jos didvyrių šmeižto, atskirų Lietuvos institucijų menkinimo ir neatitinkančių tiesos istorijos faktų bei NKVD /KGB klastočių platinimo visuomenėje.

NKVD, KGB ir kitų sovietinių/komunistinių struktūrų paskleistos klastotės ir plačiai naudojami leidiniai daro žalą Lietuvai ir Lietuvos istorijai

Okupuotos Lietuvos centriniame valstybės archyve, kurį kontroliavo KGB, 1959 m. buvo įkurtas dokumentų publikavimo skyrius, kurio pagrindinis tikslas buvo skleisti melagingas žinias ir įvairias falsifikacijas žeminančias Lietuvos patriotų ir laisvės kovotojų vardą. Siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą", skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“ (I ir II t., 1965 ir 1973 m. ), „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

Tautos budeliai prie istorijos vairo

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys - " Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945" tomas 2. Puslapiai 1032 - 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Įdomu tai, kad joje plačiai naudojama ir Lietuvai nusikaltusių, NKVD liūdnai pagarsėjusių lietuvių tautos budelių paruoštos ir redaguotos knygos, dokumentai ir šaltiniai.

Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų - Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. Čia pat vertėtų priminti, kad B. Baranauskas dar 1940-41m buvo paskirtas Šiaulių apskrities NKVD viršininku, o vėliau tapo ir visos Lietuvos NKVD viršininko pavaduotoju. Yra tikrai žinoma, kad E. Rozauskas asmeniškai dalyvavo tardant J. Noreika ir jo bendražygius bei daugelį kitų Lietuvos patriotų.

NKVD nusikaltėlių paruošti šaltiniai klaidina tarptautinius istorikus

Vertėtų prisiminti kiek konkrečiau šių nusipelniusių sovietų Lietuvos "kultūros ir švietimo" veikėjų darbus ir jau visiems primirštas šių veikėjų pareigas.

Kijeve gimęs ir 1921 m. į Lietuvą imigravęs Eusiejus Rozauskas/Ovsiej Rozovskij, nuo 1935 m. veikęs nelegalioje LKP, 1936 m. buvo Lietuvos valstybės saugumo organų suimtas už priešvalstybinę veiklą. Pirmosios sovietų okupacijos metais jis tapo NKVD tardymo viršininku, vėliau – „NKGB ypač svarbių bylų“ tardytoju. Pasak istoriko A. Anušausko, jau iki 1940 m. rugpjūčio 17 d. „E. Rozauskas buvo išplėšęs 70 kalinių „prisipažinimus“. Ir tai buvo tik jo sadistinės veiklos pradžia. 1941 m. birželio 26 d. E. Rozausko ranka surašyto nuosprendžiu įvykdyta mirties bausme miške prie Bigosovo ( Baltarusija) 26 iš Lietuvos kalėjimų konvojuojamiems politiniams kaliniams. 

1960 m. E. Rozauskas tapo Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininku, 1970 m. kartu su jau minėtu žiauriu enkavedistu B. Baranausku išleido knygą anglų kalba „Documents Accuse“. Knyga tapo pagrindiniu šaltiniu Amerikos istorikams, kurie rašė apie holokaustą Lietuvoje. Veikalas taip pat tapo svarbiu šaltiniu OSI imigracijos bylose prieš Amerikos lietuvius, kurie buvo kaltinami kolaboravimu su naciais. Vašingtono Holokausto muziejaus interneto svetainėje ši, sovietinės propagandos ir dezinformacijos tikslais išleista knyga iki šiol pristatoma kaip „istorinių dokumentų šaltinis“. Ten pat rasime nuorodas ir į kitas minėtų autorių knygas, paruoštus dokumentų rinkinius. Daugelyje užsienyje leistų knygų susietų su holokausto įvykiais Lietuvoje, šis asmuo pristatomas kaip dirbęs "Secutity Service", mandagiai nutylint jo nusikalstamą veiką NKVD organuose ir dalyvavimą žmonių žudymuose ir sovietų valdžios vykdomuose trėmimuose. E. Rozauskas gyveno Vilniuje, gražiame sostinės kampelyje Algirdo gatvė, Nr.18-2, puikiame bute. Apie 1983 m. išvyko į Maskvą, vėliau, mėtydamas pėdas, tikėtina, į Izraelį, kur nuo seno gyveno visa jo šeima ir artimieji.

Antrasis KGB šaltinių sudarytojas turi ne mažiau įspūdingesnę biografiją ir praeitį. Boleslovas Baranauskas savo antivalstybinę antilietuvišką veiklą pradėjo dar anoje Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip užgrūdintas komunistas pogrindininkas jau 1940 m. paskiriamas NKVD Šiaulių apygardos viršininku, vėliau paskirtas į dar aukštesnes pareigas- tapo LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotoju. Vėliau, kaip jau buvo pastebėta, tapo specialios komisijos vadovu, besirūpinusiu Lietuvos patriotų kompromitavimu ir šmeižimu. Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

Nejauku būtų pamatyti, kad šiuolaikiniai rimti tyrėjai taip nuolankiai ir plačiai platintų kokių nors nacių nusikaltėlių sudarytus dokumentų rinkinius ir priimtų juos kaip pirminius patikimus šaltinius, kaip kad jie priima šių NKVD ir KGB nusikaltėlių paskleistą melą. Daugelyje demokratinio pasaulio šalių teisinėje praktikoje galioja principas: jei liudytojo rankos yra kruvinos, jo liudijimai teisme yra bereikšmiai. Bet kuris nusikaltėlis yra linkę savo nusikaltimus slėpti, mėtyti pėdas, klaidinti, o dažnai ir visai nekaltiems žmonėms prikabinti savo nuodėmes. Šiuo Lietuvos atveju kaip tik ir matome tą KGB nusikaltėlių primetamą metodą. Visiškai yra sunku suvokti, kodėl okupacinių represijų vykdytojai, dalyvavę Lietuvos žmonių žudynėse yra priimami kaip rimti tyrėjai - mokslininkai, nusipelnę archyvų darbuotojai, o jų sudaryti dokumentų rinkiniai iki šiol pristatinėjami kaip neginčytini pirminiai „istorijos šaltiniai“. Kiek dar leisime šitiems KGB falsifikatoriams klaidinti pasaulio istorikus ir tyrinėtojus?

 Istorijos atstatymas ar klastojimas?

Esant tokiai padėčiai, būtina kuo skubiau reaguoti ir imtis priemonių, nes tokių klaidingų ir ydingų istorinių šaltinių naudojimas kenkia Lietuvos įvaizdžiui, rašoma klaidinga istorija, daromos žalingos istorijos interpretacijos ir tuo klaidinama pasaulio visuomenė. Kažkada prieš daugelį metų sovietų NKVD ir KGB paleistas dezinformacijos monstras labai aktyviai mutuoja ir dauginasi. Todėl vertėtų kuo skubiau imtis priemonių, informuojant pasaulio tyrėjus, visų pirma – Vašingtono Holokausto muziejų ir kitas mokslines institucijas apie panašaus pobūdžio propagandinių knygų ir leidinių nepatikimumą bei daromą žalą Lietuvos reputacijai ir jos istorijai, o taip pat šių asmenų vienašališkai ir selektyviai atrinktos istorinės, dokumentinė, o, gal ir specialiais falsifikatais paruoštos medžiagos daromu poveikiu rašant skaudžią karo meto istoriją.

Sustabdyti šmeižtus - reikia skubių pastangų

Būtų naudinga inicijuoti sudarymą sąrašo visų tų knygų ir tuo laikotarpiu išleistų dokumentų, kuris fiksuotų sovietinės ideologijos įtvirtinimo, okupacijos teisinimo ir patriotinių jėgų diskreditavimo tikslais parengtas ir išleistas knygas, su kuriomis būtina ytin atsargiai naudotis ir kritiškai vertinti. Toks perspėjamas sąrašas pagelbėtų užsienio tyrėjams, galbūt stokojantiems žinių apie sovietinės dezinformacijos metodus ir mastą. Toks sąrašas galėtų būti platinamas Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje, nuolat jį papildant, reguliaria atnaujinant ir persiunčiant bibliotekoms, istorinių tyrimų centrams, mokslo įstaigoms ir institucijoms su rekomendacija tokiuose leidiniuose įklijuoti įrašą apie jų nepatikimumą. Tokios skubios misijos gal galėtų imtis ir Seimo Laisvės kovų ir Istorinės atminties komisija. Būtų tikrai naudinga, jei į šią iniciatyvą aktyviau įsijungtų ir Lietuvos diplomatai, politikai, istorikai. Gal būt tikslinga būtų suburti grupę istorikų, pradžiai gal ir negausią, kuri registruotų Lietuvos istorijos ir atskirų dokumentų ar leidinių falsifikacijos atvejus, ir imtųsi reaguoti, pranešant apie pastebėtus falsifikacijos atvejus leidinių autoriams, leidėjams, atsakingoms organizacijoms, bibliotekoms, mokslo įstaigoms, kurių mokslininkai ar tyrėjai paskleidė istoriją neatitinkančius faktus, klastotes, falsifikatus, o tuo pačiu reikėtų reikalauti atitaisymų dėl paskleistos netiesos, kad ji toliau nemutuotų kartojamuose leidimuose ar naujai ruošiamuose leidiniuose.

Lietuvoje nėra valstybinio požiūrio į istoriją

Tenka pastebėti, kad Lietuva iki šiol neturi nors kokios valstybinės Istorijos politikos. Istoriją rašo visi, kas nori ir kaip nori, ji įvairiai interpretuojama, dažnai nepaisant esamų faktų ar juos juos ignoruojat. Matome, kad kurie tyrėjai ieško naudos, išgarsėjimo, pastebime, kad pavieniai politikai ar atskiros visuomenės grupės bando įtakoti istorijos rašymą, yra bandymų ja manipuliuoti, siekiant siaurų interesų ar asmeninės naudos, o dažnai dar ir visuomenės supriešinimo.

XX a. Lietuva ir jos žmonės išgyveno daug džiugių istorijos momentų, bet buvo nemažai ir skaudžios netekties, gilių pergyvenimų. To laikotarpio istorija yra be galo sudėtinga, labai subtili, užgaunanti ne vieno Lietuvos gyventojo širdį, jausmus. Lietuva, kaip nei viena pasaulio valstybė išgyveno didelius įvykius, patyrė daug kančių ir neteisybės, atlaikė 5 okupacijas, vienu metu kovojo net su 3 okupacinėmis kariuomenėmis ar jų karinėmis grupuotėmis, kurios padarė ne tik fizinę, bet ir milžinišką moralinę žalą valstybei ir jos žmonėms. Okupacijų metu Lietuva niekada neturėjo galimybės tirti ir rašyti savo tikrąją istoriją. Ją rašė okupantų istorikai. Kaip ji buvo rašoma ir pristatoma, jau paminėjome ankstesnėse šio rašinio dalyse. Gaila, kad atskiri istorikai, politikai ir toliau tęsia senas sovietų tradicijas ir eina pramintu sovietų paskleisto informacinio karo keliu. Todėl iki dabar vyksta arši kova už sąžiningą ir teisingą mūsų istorijos pristatymą. Penkiasdešimt sovietinės okupacijos, izoliacijos ir istorijos klastojimo metų neigiamai paveikė Lietuvos visuomenę ir istorijos mokslo raidą. Iki šiol randasi tų okupacijos paliktų priešiškų jėgų, kurios veikdamos prieš Lietuvos valstybę aršiai puola jos istoriją, niekina bei šmeižia tautos didvyrius, laisvės kovotojus, partizanus, daužo paminklus, skleidžia melą pasaulyje.

Skaudi Lietuvos istorija modeliuojama užsienio tyrėjų rankose

1998 m. rugsėjo 7 d.Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu įkurta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Sutrumpintai ji vadinama - Tarptautinė istorinio teisingumo komisija. Tarptautinei komisijai buvo iškeltas tikslas atlikus išsamius tyrimus užpildyti šiuolaikinės Lietuvos istorijos spragas bei šviesti visuomenę apie nusikalstamas nacizmo ir sovietinio komunizmo ideologijas, okupacinių režimų įvykdytus nusikaltimus ir jų padarinius Lietuvos visuomenei bei tarptautinei bendruomenei. Komisijos sudėtis kelis kartus buvo koreguojama, ji ne vieną kartą keitėsi. Komisijai jau daug metų vadovauja LR Seimo atstovas - Emanuelis Zingeris.

2019 m. rudenį naujai išrinktas prezidentas G. Nausėda vėl pakvietė atnaujinti šios komisijos sudėtį. Kaip teigiama prezidentūros puslapyje, šiuo metu egzistuojanti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka labai reikalingą ir naudingą darbą, tačiau, kaip rodo esama situacija, jos vienos konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka. Todėl į diskusijų grupę siūloma įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų – istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. Reikėtų įtraukti ir patriotinių organizacijų visuomenės atstovus, nes kaip tik jų čia anksčiau net nebuvo pakviesta. Produktyvus visų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties ir aiškesnes istorijos politikos gaires. Tačiau, norint labiau apibrėžti nacionalinės atminties gaires bei jas įgyvendinti reiktų siekti ir didesnio pasitikėjimo Komisijos autoritetu, vertėtų pagalvoti apie komisijoje dalyvaujančių narių adekvataus atstovavimo principą.
Kažkodėl tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sudėtis nėra sudaryta Lietuvos tyrėjus deramai reprezentuojančiu būdu: vienpusiškai vyrauja užsienio valstybių atstovai - 15 užsienio valstybių istorikų ir tik 7 iš Lietuvos. Taip neturėtų būti, nes kitų šalių mokslininkai, kiek jie bebūtų garsūs ar populiarūs, nemokėdami užtektinai lietuvių kalbos, niekada nebus taip gerai įsigilinę į vietinę specifiką ir nacionaline kalba parašytus šaltinius, kaip Lietuvos mokslininkai. Užsienio valstybių atstovai jokiais atžvilgiais neturėtų viršyti Lietuvos mokslininkų ir tyrėjų skaičiaus.

Komisijai neturėtų vadovauti asmenys, turintys sąsajų su represinėse struktūrose dirbusiais asmenimis

Komisijos darbe turėtų dalyvauti sąžiningi, objektyvūs tyrėjai ir istorikai, patvirtinę savo kvalifikacijas būtent to laikotarpio istorijos tyrimuose, dirbantys su to laikotarpio temomis ir dokumentais, o ne pvz. - viduramžių ar XIX amžių specialistai. Atrodytų, kad kai kada skiriami tiesiog atskiroms grupėms patogūs istorikai, užimantys svarbias pareigas mokslo įstaigoje ar tokie, kurie turi vienai šaliai naudingą poziciją ar reiškiamą nuomonę. Žmonės jau juokauja, jog šioje komisijoje vyrauja tik ružavi ir raudoni, ir jiems prijaučiantys. Tad objektyvumui nedaug vietos. 

Žinoma, labai svarbu, kad šioje komisijoje dirbtų tyrėjai, praeityje neturėję jokių sąsajų su okupacinių režimų represinėmis struktūromis, bet, svarbu, kad į tas pareigas nepatektų ir suinteresuoti asmenys, kurių šeimos nariai ar artimi giminės dirbo sovietų represinėse NKVD ir KGB įstaigose, dalyvavo Lietuvos žmonių persekiojimuose, veikė sovietinių partizanų junginiuose ar užėmė aukštas okupacinės valdžios pareigas. Tai liestų ir tuos asmenis, kurie patys ar jų artimieji dalyvavo nacių represinėse struktūrose, vykdžiusiose Lietuvos žmonių genocidą ir Holokaustą, ir kurių veikla buvo nukreipta prieš Lietuvos Respubliką ir jos suverenumą. Moralinė pusė ir atsakomybė turėtų būti ne mažiau svarbi šios komisijos darbe. 

Tuo tarpu aiškėja nemalonus faktas, jog šiai komisijai vadovauja žmogus, kuriuo artimi šeimos ar giminės nariai, galimai dirbo NKVD represinėse struktūrose, trėmė, tardė ir kankino Lietuvos žmones. Tai liestų ir kitus tyrėjus iš antrųjų ar trečiųjų šalių, tarnavusių tam tikrose persekiojimo įstaigose, kaip pvz. - OSI ( Office of Special Investigations United States Department of Justice), kurios istorikai remdamiesi KGB gautais nepatikimais ar selektyviai atrinktais šaltiniais, įskaitant ir KGB falsifikatus, vykdė tyrimus, o jų pagrindu persekiojo Lietuvos bei kitų Baltijos šalių piliečius. Vertėtų atsisakyti ir tų Komisijos narių bei tyrėjų paslaugų, kurie patiria interesų konfliktą, turi sąsajų su artimų žmonių veikomis prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, jų pasisakymai ar darbai grindžiami vienpusiška ir ribota šaltinių baze, daugiausiai KGB tardymo bylomis, jas nekritiškai vertinant ar ignoruojant kitus svarbius istorinius šaltinius.

Padarytos tyrėjų klaidos skaudina visuomenę, daroma žala valstybei

Neramina ir tai, jog atskirų šios komisijos tyrėjų darbuose ir atliktuose tyrimuose ar publikuotuose leidiniuose yra pastebėta aiškių falsifikacijos faktų, paskleistos netiesos, suklastotų dokumentų, nuotraukų ar kt. istorinę tiesą neatitinkančios informacijos.

Kaip pavyzdį galime pateikti dviejų šios komisijos narių išleistą ir toliau plačiai tiražuojamą vieną atsiminimų knygą. Amerikoje ir Lietuvoje yra publikuota ir išleista Kauno Geto savivaldos sekretoriaus/ judenrato nario Abraham Tory (Golub) prisiminimų knyga - "Surviving Holocaust - The Kovno Ghetto Diary" . Lietuvoje ji išėjo pavadinimu " Kauno getas diena po dienos". Lietuvišką versiją išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Tai labai vertinga ir įdomi knyga, tačiau joje yra iliustracija, kuri užgauna mūsų jausmus ir širdį. Lietuviškam šios knygos leidimui įžangą ir pristatymą parašė JAV lietuvis istorikas Saulius Sužiedėlis, o angliškam - Martin Gilbert. Leidinys gausiai iliustruotas, abiems knygos leidimams iliustracijas ir jų aprašymus parinko ir parengė Dina Porat - žinoma Izraelio istorikė, istorijos mokslų daktarė. D. Porat ir S. Sužiedelis yra čia paminėtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nariai.

Abiejuose leidimuose yra patalpinta nuotrauka, kurioje matome moterį su vaikais praeinančią pro nužudytų žmonių lavonus. Užrašas prie nuotraukos skelbia - "Lietuvė su vaikais eina pro lavonus žydų, nužudytų Kaune pirmomis karo dienomis". Analogiškas nuotraukos aprašymas yra ir angliškame vertime: - " A Lithuanian women and here sons pass the corpses of Jews murdered in Kovno in the first days of war." Ne taip seniai Lietuvos Krašto apsaugos specialistai išsiaiškino, kad prie nuotraukos pateikti D. Porat įrašai neatitinka tiesos, kaip ir pati panaudota nuotrauka. Lietuvos specialistai nustatė, kad nuotrauka fiksuoja įvykius Vokietijoje, o ne Lietuvoje. Jie taip pat Holokausto muziejuje rado originalią nuotrauką, turinčią visai kitą aprašymą. Originalus to laikmečio aprašymas skelbia, kad šioje nuotraukoje vokietė moteris uždengia savo sūnui akis praeinant pro 57 ekshumuotų Rusijos kareivių lavonus, Suttrop mieste Vokietijoje. Tokios ir panašios klaidos tikrai nedaro garbės tokios svarbios komisijos nariams, neatsakingai rašantiems skaudžią to meto istoriją. Knyga toliau publikuojama, pasirodo nauji leidimai, tačiau padarytos klaidos ir toliau klaidina skaitytojus ir tyrėjus. Knygos leidėjai, atrodo neskuba atitaisyti paskleisto melo. Deja, tai nevienintelis atvejis.

Neseniai jau ir istorijos mėgėjai feisbuke demaskavo kelis tokius klaidingus įrašus prie pateiktų nuotraukų. Vienas įrašas pasitaikė Lietuvos Genocido tyrimo centre surengtoje parodoje. Čia buvo eksponuojama nuotrauka su tikrovės neatitinkančiu aprašu aklai pasinaudota iš Izraelio Yad Vashem memorialo fondų ir ten prie nuotraukos pateikto įrašo. Gerai, kad padarius pastabas apie netikslumus pats centras sureagavo ir išėmė nuotraukas bei apie neteisingą įrašą pranešė Yad Vashem memorialui. Žinome, kad net keli atvejai su neatitinkančiomis tikrovės nuotraukomis panaudoti ir R. Vanagaitės knygoje. Neatitinkančias, atsitiktinai parinktas ir su Lietuvos įvykiais nesusietas nuotraukas platina ir kiti leidiniai, Lietuvos bei užsienio šalių internetiniai žinių puslapiai. Kas atitaisys tas klaidas, darančias žalą Lietuvai pasaulio žmonių akyse? Ar mes pagaliau turim kokią nors moralinę teisę Lietuvos istorijos rašymą perimti į savo rankas ir pasakyti tikrąją tiesą, kas vyko mūsų Tėvynėje okupacijų laike? Ar kada nors realiau suprasime, jog komunizmo grėsmė pasauliui nepraeina, o palaipsniui vėl didėja, o anksčiau jo ar jo ideologų paskleistas melas ir šmeižtai prieš Laisvės kovotojus, dar ir toliau sklando virš pasaulio, kaip kokia šmėkla - rozauskų, baranauskų, vanagaičių ir į juos panašių istorijos falsifikatorių pavidalais.


Susiję

Violeta Rutkauskienė 1202964135189723717

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-11-13 12:36

    "Lietuvoje nėra valstybinio požiūrio į istoriją".
    Na taip, Lietuvoje yra akademinis požiūris į istoriją.
    Valstybinis požiūris į istoriją yra Rusijoje, Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje. Neabejoju kad propatria vatai toks požiūris labai patiktų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet faktas kaip blynas - neobolševikai per pilnatį tikrai susiaktyvina. Nupušusio "Anonimiškas 2019-11-13 12:36" kliedesiai - puikus įrodymas. :D

      Panaikinti
  2. Pilnai pritariu autorei. Seniai reikia valstybinio požiūrio. Tie falsifikatai dauginami geometrine progresija ir daro milžinišką žalą Lietuvai.E.Zingerio vadovaujama komisija akcentuoja tik fašistinius nusikaltimus, ignoruodama bolševikinius. Savi istoriją turim rašyti patys. Net ir vienas, bet sąžiningas tyrėjas, gali padaryti daug. Turiu omenyje V.Terlecką. O jei komisijoje būtu bent keli terleckai...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "E.Zingerio vadovaujama komisija akcentuoja tik fašistinius nusikaltimus, ignoruodama bolševikinius." - hmm... ar tai gali būti kaip nors susiję su jo tėvo karjera okupantų tarnybose (ar tik ne NKVD?)? Jau pats faktas, kad ypata su TOKIA genealogija vadovauja TOKIAI komisijai, yra grynas groteskas.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-11-13 16:28

    Zingeris ten tam ir pasodintas, kad paslėptų visus KGB nusikaltimus ir apdergtų valstybę, kuri jam moka algą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Todesas Daumantas Levas g. 1947.11.25 – Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narys, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direkt., prieš 22 m. įkurto UABo "MOTERS PORTRETAS" direktorius (Vilniaus g. 9/2-14, Vilnius). Per LRT Radiją pristatomas kaip „mecenatas“.
    Danielius Todesas – 1940-1941 m. bei pokaryje Lietuvoje NKVD-KGB papulkininkis. Ką apie budelį Danielių Todesą prisimena a.a. kunigas Svarinskas – rasit straipsnyje „Lietuvos istorijos vertimas pagal Leonidą Donskį bei Zingerius“, ką prisimena Kazys Saja - pagūglinkit frazę „Kazys Saja. Atpildo upė - Gyvoji Etika“.
    Ar šie du Todesai – giminės?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-11-14 10:53

      Todesas Daumantas - Danieliaus Todeso sūnus. Gyvena Vilniuje, tėvo paliktame bute miesto centre, name priešais Kudirkos aikštę (apačioje Centrinis knygynas).

      Panaikinti
    2. Velnias, tokią info (apie visokius zingerius, todesus ir pan. košerną enkavėdistinę fauną) reiktų surinkti į vieną vietą ir kelti viešumon kaskart, kai tik koks raudonųjų banditų palikuonis pradeda reikštis. Zingeriai, kiek suprantu, netgi ruošiasi savo tėvuką šlovinančią (na, ar bent jau aiškinančią, kaip anas "ir tada dirbo Lietuvai") knygiūkštę išleisti.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2019-11-13 17:36

    Kadangi klastotojai rinktiniai, tai protestuoti bus sunku - jie nepakaltinami ir visada teisūs, nors ir neteisūs.

    AtsakytiPanaikinti
  6. "Todėl vertėtų kuo skubiau imtis priemonių, informuojant pasaulio tyrėjus, visų pirma – Vašingtono Holokausto muziejų [...]" - jargau, koks naivumas! Negi ji RIMTAI mano, kad tie propagandistai NEŽINO, jog skleidžia melą? Negi, pasižiūrėjus į raudonųjų banditų, budelių, teroristų pavardes dar neaišku, KODĖL keliama ta "halakausto" ir "litofcū-žydostrielū" isterija? Negi ji nežino posakio "puolimas - geriausia gynyba"? Galų gale, gi pati rašė: "Bet kuris nusikaltėlis yra linkę savo nusikaltimus slėpti, mėtyti pėdas, klaidinti, o dažnai ir visai nekaltiems žmonėms prikabinti savo nuodėmes."

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2019-11-14 16:32

    KGB generolas-majoras H.Vaigauskas „Lietuviškų nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“ slaptai 1986 m. Vadovėlis praktikams
    „...Kompromitacija vykdoma remiantis KGB medžiaga ir dezinformuojančiais duomenimis, kurių priešininkas patikrinti negali“
    "Vadovėlis praktikams" - sužiedeliui, vanagaitei, truskai ir panašiems

    AtsakytiPanaikinti
  8. Atsakymai
    1. Romai, liūdna tik tada, kai kovot negali.

      Panaikinti
  9. Šmeižiama Lietuva kitų ar ne, o koks skirtumas? Juk šmeižia kiti, o ne mes patys save. Ir jei kažkas, neva, iš mūsų pačių šmeižia, tai ir tas jau nebe savas. O ko norėti, kad svetimi imtų mus girti, ar kad ne patys savimi rūpintųsi, o mumis? Naivumas begalinis verkšlentojų tokių. Vietoj to, kad patys savimi (savo šalimi) rūpintųsi, reiškia čia pretenzijas svetimiems, kad tie, matai, rūpinasi savimi, o ne "kovotojais" už tai, kad kiti mums(?) tarnautų. Tokie teliukai nieko kitko ir nenusipelno, kaip tik būti melžiami ir niekinami. Pažiūrėkime į amerikonus. Tie savo tvarką (tipo - demokratiją) visiems primeta tankų, bombonešių, raketų... pagalba. Ir mes iš jų tokių tikimės, kad mus apgintų? Pravalas visiškas - net nesikeikiant. Arba - žydai. Po visą pasaulį paskleidę savo štirlicus, visokiais būdais patarinėja tokiems pat berazumiams, kaip ir mes(?), kaip reikia sau nenaudingai, o jiems naudingai elgtis. Visais laikais visos tautos kratėsi tokių "patarėjų"-lupikautojų, o mes čia dievagojamės, kad jų nešaudėme, kad didvyriai mūsų(?) tie, kurie visus kitus garbingai(?) šaudė, o štai žydų - neee...
    Moralas toks. Jei negerbi pats savęs, nėra prasmės tikėtis, kad kiti tave gerbtų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip sykis pagalvojau - o ko čia komentaruose trūksta? Ogi pilnaties suaktyvintos vatnykės "gilemintiškū yžvalgū"! :D

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2019-11-17 07:23

    Aiškiai Pikui tas ale yžvalgas pacinka, bet neprisipažins - onaras nelaidžia.

    AtsakytiPanaikinti
  11. supratingas2019-11-18 00:48

    Pažintis su Frank Walus (nežinau kaip tiksliai tarti) byla net ir didžiausiems naivuoliams atvertų akis apie tariamą žydų „tyrėjų“ geranoriškumą siekiant išsiaiškinti tiesą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item