Valdas Rakutis. Kaip vertinti Birželio sukilimą?

Tekstas publikuotas žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2019 metų trečiame numeryje. *** Norėčiau pradėti nuo to, kad Birželio...

Tekstas publikuotas žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2019 metų trečiame numeryje.

***

Norėčiau pradėti nuo to, kad Birželio sukilimo vertinimas iš tikrųjų yra labai paprastas. Skaitykime dalyvių atsiminimus, pamatykime kaip tuo metu atrodė pasaulis, palyginkime su šalia vykusiais įvykiais ir turėsime įvertinimą. Kur problema?

Mūsų problema egzistuoja, nes mes turime galvoje ne istorinį vertinimą. Mes galvojame, kad galima mūsų vertinimus apie tai, kas įvyko prieš 100 metų, nukelti į kokius nors viduramžius arba pabandyti dabartinės Lietuvos Konstitucijos pagrindu įvertinti Mindaugo veiksmus. Ką gausime? Pažvelgus į ilgesnį istorijos laikotarpį, tokio mąstymo absurdiškumas darosi akivaizdus. Neįmanoma vertinti tokių dalykų. Lygiai taip pat negalima vertinti ir XX a. istorijos. Per šį amžių pasikeitė daug įvairių dalykų, todėl žmonės pasimeta vertinimuose, nežino kaip elgtis, nebetiki istorikais, nesupranta, kas yra istorijos procesai. Pabandysiu pateikti keletą palyginimų, kurie padėtų Birželio sukilimą suorientuoti ir pasakyti, kas gi iš tikrųjų įvyko.

Pradėti reikėtų nuo to, kad paskutinėmis 1918 m. gruodžio dienomis Vilniuje, kai, vokiečių kariuomenei besitraukiant iš Lietuvos, paskui ją atėjo bolševikų kariuomenė. Vilniuje organizuojamas pasipriešinimas, kurio vadovas iš lenkų pusės yra generolas Vladislovas Veitko (Władysław Wejtko). Jis siūlo jungtis lietuviams ir lenkams ir bendromis pastangomis imtis visokių veiksmų. Galų gale lietuviai nusprendžia nekovoti, nes tam esą per anksti, nesą tikslinga. Tiesą sakant, tai dar tik pirmieji Lietuvos kareiviai. Ir štai jie, Kazys Škirpa su savo komanda, iškelia Gedimino kalne Lietuvos vėliavą, tai mes ir iki šiol švenčiame sausio 1-ąją kaip Lietuvos vėliavos dieną.

Tas iškilmingas vėliavos iškėlimas tokiu pereinamu laikotarpiu yra pabandymas sukurti bent menkus Lietuvos valstybingumo ženklus. Tai pirmasis ir labai rimtas įvykis, kurį visi atsiminė 1941 metais. Suvokta, kad tuo pereinamuoju laikotarpiu reikia ką nors daryti ir kokiu nors būdu įtvirtinti Lietuvos egzistavimą. Skaitant 1920 metų lenkų propagandinius tekstus matyti, kad lenkai akivaizdžiai teigia, esą lietuviai „lašo kraujo už Vilnių nepraliejo“, o tai reiškia, kad lietuviai nekovojo, nedalyvavo, taigi jie neturi teisės į Vilnių. Visa ši retorika 1940–1941 m. gyvavo ir visi tvirtino, neva 1940-aisiais metais mes ne tik nesipriešinome, bet gal ir 1919 m. sausio pirmomis dienomis mums reikėjo kažką padaryti.

Mes turime suprasti, kad, vertinant 1941 m. įvykius, privalome matyti to meto kontekstą. Sukilimas yra proga įtvirtinti, parodyti, kad mes esame kaip tauta ir valstybė, nes 1940 metais didžioji dalis žmonių, didžioji dalis kariuomenės išvis nesuprato, kas vyksta. Žmonės pro langus išvydo važiuojančius tankus ir tada sužinojo, kas įvyko. Viskas klostėsi šliaužiančios okupacijos metodu – po truputį. Esminiai įvykiai įvyko 1939 metais. Lietuviai vis sureikšmina 1940 metus, tačiau lūžis įvyksta 1939 m. tarp rugsėjo 1 ir spalio 28 d., kai lietuviai, Lietuvos valdžia apsisprendžia būti rusų pusėje. Įvardykime tą dalyką aiškiai, neturėkime jokių iliuzijų. Karinių bazių įsileidimas į kraštą reiškia tam tikros pusės – SSRS pusės – pasirinkimą. Ir jau po to mūsų sąjungininkų reikalas, kaip toliau tie procesai vyko. Kai tai vyko, visuomenė neturėjo galimybės dalyvauti, viskas buvo užmaskuota triumfuojančio žygio į Vilnių skraiste. Kad įvyko kažkas baisaus, visuomenė susivokė maždaug 1940 m. birželio–liepos mėnesį, kai žmonės pradėjo analizuoti, kas gi čia įvyko, ir suprato, kad Nepriklausomybė išslydo iš rankų. Kaip tik tuo metu prasidėjo sovietizacija, tad pradėta reaguoti į įvykius ir ieškoti, kaip tuose įvykiuose dalyvauti, ką daryti.

Labai svarbu, kad panašios idėjos plito kitose tautose, kitose vietose. Tai yra tų tautų tapatybės pavyzdys. Norėčiau pateikti keletą pavyzdžių. Pirmasis yra 1944 m. Varšuvos sukilimas. Jei kas buvote Varšuvoje ir lankėtės Sukilimo muziejuje, žinote, kad tai yra pagrindinis tautos formavimo naratyvas, artimas Antrojo pasaulinio karo naratyvui Rusijoje, kur didvyriška tautos kova dėl nepriklausomybės pateikiama kaip svarbi tautos stiprybės, vienybės apraiška.

Ir štai tuo pereinamuoju laikotarpiu lygiai tas pats įvyksta ir Lietuvoje. Tais pačiais 1944 m. Armija krajova organizuoja operaciją „Aušros vartai“ („Ostra Brama“), kurios metu bando paimti valdžią Vilniuje bent trumpam laikui, kad parodytų lenkų tautos aktyvumą šioje kovoje. Taigi sudėliokime šiuos dalykus, kurie vyko šalia mūsų, ir pamatysime, kad tas mūsų sukilimas yra visiškai logiškas ir subrendęs pasirinkimas.

Kitas labai svarbus klausimas, kaip iš tiesų elgėsi sukilėliai. Atsakant į jį, vėlgi prasminga klausti apie kontekstą: kaip elgėsi Belgija 1944–1945 m. su vokiečių kolaborantais Belgijoje? O kaip Nyderlanduose? Kaip prancūzai elgėsi Prancūzijoje? Užduokime šiuos paprastus klausimus. Visaip elgėsi. Ir labai spektakuliariai, ir koordinuojami, ir nekoordinuojami, nes tai ir yra sukilimas. Mes norime, kad sukilimai vyktų pagal vieno viršininko įsakymą iš anksto suderinta tvarka, pagal Konstitucijos straipsnius, ir pageidautina, kad dar pritartų visuotinis plebiscitas. Tačiau taip nebūna. Sukilimas yra sukilimas, jis yra rengiamas taip, kaip rengiami sukilimai. Jame būna organizacinis branduolys su tam tikrais rėmėjais ir su paskutiniu momentu prisijungiančiais žmonėmis. Ypač tai būdinga provincijai. Taip atrodo sukilimai visame pasaulyje, ir bandydami vertinti savąjį sukilimą, būtinai tuos sukilimus (ypač chronologiškai artimus) sudėkime vieną šalia kito mintiniam eksperimentui.

Dirbdamas trečiojoje kultūros paveldo vertinimo komisijoje Kaune visai neseniai sužinojau, kad Lietuvoje egzistuoja informacinės rodyklės su užrašais „Žydų sušaudymo vieta ir kapas“ ar panašiai, nors labai dažnai šitos iškabos žymi visai ne žydų sušaudymo vietą, o sovietinio aktyvo naikinimo vietą. Nereikia ir sakyti, kad ši aplinkybė iš esmės keičia situaciją. Specialistai patvirtino, kad esama nemažai tokių atvejų. Tokiose situacijose atsiranda savotiškas šešėlis, miglota zona, o šešėlis yra ta vieta, kur kovojamas informacinis karas.

Tokių lentelių užrašai yra neteisingi, nes jeigu žudė ne vien žydus, o žudė asmenis, kurie dirbo sovietinės valdžios struktūrose, tai šaudė ir lietuvius, tiesa, ne tiek daug jų ten buvo. Todėl pirmiausia mes patys turime atsirinkti ir suvokti, kad tai ne žydų, o kolaborantų žudynių vieta. Nes jeigu ten buvo sovietinis aktyvas, vadinasi, mes drąsiai galime juos statyti į vieną gretą su, tarkime, Belgijos kolaborantais, bendradarbiavusiais su vokiečiais. Tai yra visiškai tas pats dalykas. Ypač jeigu kalbame apie tuos kolaborantus, kurie yra padarę konkretaus blogio. Tokių pavyzdžių pilna visoje Europoje.

Be šio kolaborantų baudimo reiškinio vyko ir tikras genocidas, žmonės buvo šaudomi, naikinami dėl tautybės. Vyko tikras žydų naikinimas. Bet ne sukilimas tai darė! Man teko bendrauti su 1941 m. sukilimo organizacijos, turbūt, jau paskutiniuoju gyvu vadovu, kuriam tada buvo 92 metai. Jis kalbėjo: „Aš tuoj mirsiu, aš tau turiu pasakyti paskutinius dalykus. Kai man buvo 18 metų, per sukilimą, mes buvome Šančiuose. Atbėgo į mūsų štabą žmonės ir sako, kad ten ir ten lietuviai prievartauja žydes, šaudo. Mes, išgirdę apie šitą baisųjį atvejį, pranešėme mūsų vadui, kuris tuo metu organizavo geležinkelio tilto gynybą Šančiuose, o jis su ašaromis akyse atsakė, kad neturi žmonių pasiųsti ką nors daryti.“ Visa tai yra baisus dalykas ir šiandien tai panaudojama diskredituojant visą laisvės kovą.

Taigi yra ir vienokių, ir kitokių atvejų, juos reikia atskirti, reikia daryti tyrimus. Tik tada mes pamatysime tikrąjį visų šitų reiškinių mastą ir po truputėlį atskirsime, kur yra tiesa, o kur yra melas. O palyginamieji tyrimai mums leis suprasti, kodėl 1941 m. sukilimas buvo toks, o ne kitoks ir kaip tai vyko kiekviename rajone. Jokie normalūs tyrimai regione nebuvo daromi. Dėl įvairių priežasčių, o pirmiausia dėl to, kad buvome sovietų arba vokiečių okupuoti. Negalima tikėti tuo, ką kas nors okupacijos sąlygomis parašė laikraščiuose.

Galiausiai norėčiau pasakyti keletą pastabų dėl to, ką būtų galima pavadinti „neskaniomis temomis“. Kas Lietuvoje nustato, kurios temos yra „skanios“, o kurios „neskanios“? Keletas pavyzdžių.

Prieš keletą metų su kolega Paulium Pacevičiumi Širvintų, Molėtų ir Ukmergės rajonuose pradėjome kalbėti, kad artėja Nepriklausomybės kovų šimtmetis ir kad reikia ką nors daryti dėl jų įamžinimo. Susirinko merai, pasirašė ketinimų protokolą, bet po kelių dienų iš užsienio reikalų viceministro gavo skambučius, nurodančius neremti šio projekto. Kyla klausimų. Kas valdo Lietuvą? Kaip yra skiriami žmonės, kurie siekia sujungti visus lituanistinius institutus, kad galima būtų juos kontroliuoti? Kokie kriterijai lemia, kas tampa institutų direktoriais? Labai daug klausimų. Molėtų meras po to skambučio sako: „Darome, bet labai atsargiai, kad neužgautume ko nors.“

Palyginimui vėl pasižiūrėkime į Lenkiją, kur yra Tautos atminties institutas (Instytut pamięći narodovej). Tai labai rimta organizacija, kuri iš esmės daro įtaką ir vadovėlių tekstams, ir Lenkijos paramai Lietuvos tautinėms bendrijoms, ir Polonijos judėjimui, ir kitiems dalykams. Šio instituto veikla aiškiai rodo, kaip oficialiai veikianti organizacija gali turėti ypač didelę reikšmę XX a. istorijos įvykių vertinimui. Ji nusprendžia, ką ir kaip reikia daryti norint įamžinti istoriją, organizuoja įvairius renginius, net ir Lietuvos Seime. Galiu pateikti vieną konkretų pavyzdį. Praėjusieji metai buvo Tado Kosciuškos metai ir Seime buvo rengiama jam skirta konferencija. Bebaigiant jai rengtis, Seime pasirodė ir paroda apie T. Kosciušką, kurią organizavo lenkų Tautos atminties institutas. Paroda parengta gerai, įdėta ir pastangų, ir lėšų. Istorikų buvo paprašyta įvertinti, ar tie plakatai tinkami kabėti Seime, ir jie pasakė, kad ne, nes niekur toje parodoje nebuvo parašyta, kad T. Kosciuška susijęs su Lietuva, kad jis yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. Tačiau paroda įvyko ir keliavo per Lietuvą. Tokia tad istorijos politikos įtaka.

Mes labai norime, kad kas nors ką nors susitartų dėl istorijos vertinimo, bet susitarti įmanoma tada, kai žmonės turi vieną tikslą – rasti teisybę. Tik tada toks susitarimas galėtų būti pasiektas, gal ne iš karto, bet iš tikrųjų. Negali susitarti dėl istorijos žmonės, kurių vieni ieško teisybės, o kiti turi užduotis. Turime suprasti, kad mes nesame izoliuotoje operacinėje, kurioje viskas labai sterilu ir aišku. Lietuvą supa labai daug labai įvairių interesų ir poveikio priemonių. Jeigu mes norime, kad Lietuvos valstybė vykdytų istorijos politiką ir kovotų informacinį karą, ypač Vakaruose, o dar geriau – Rytuose, valstybė turi tam skirti išteklių.

Karas reikalauja išteklių. Jeigu istorikas rašo knygą ir dar turi gyventi iš universiteto dėstytojo atlyginimo, kuris yra mažesnis negu mokytojo alga, ir už savo pinigus važinėti į konferencijas, susirasti pinigų savo knygos išleidimui, tai tokios ir jo galimybės. Visai kas kita, kai yra valstybinė programa, numatanti įtvirtinti Lietuvą Vakaruose ir skirianti lėšų konkrečiai tokių knygų parengimui. Tada nebereikia ieškoti pinigų fonduose. Kalbu, gerbiamieji, apie valstybės užsakymą. Lietuvos valstybė šiandien tokių užsakymo nedaro. Toks užsakymas yra Istorijos instituto ilgalaikėje programoje, bet faktiškai mes tokio dalyko neturime.

Kokios viso to pasekmės? Jeigu jūs, pavyzdžiui, norėtumėte rašyti ką nors Holokausto tema arba apie lyčių lygybę, jūs iš karto rasite europinių fondų, kurie finansuoja tokius tyrimus, ten nesunku teikti paraiškas, o dar jeigu su geromis rekomendacijomis, problemų nėra. Tačiau daugeliu svarbių temų fondų nėra. Ir taip valstybės intelektinės pajėgos per pačios valstybės abejingumą yra nukreipiamos į tas kelias mums primetamas temas, stumiamos tolyn nuo temų, kurių reikalauja informacinis karas.

Lietuvos istorijos institutas suvokiamas kaip vykdytojas, ne kaip užsakovas. Lietuvoje nėra istorijos mokslo užsakovo. Kadangi nėra aiškaus užsakovo, mūsų tyrėjai patenka į bendrą kitų užsakovų lauką. Tie užsakovai gali veikti labai įvairiais būdais – tiek tiesmukai duodami pinigų, tiek per užsienio įtaką – leidžiama suprasti, kad, norint turėti konkrečių draugų, reikia „teisingai“ šnekėti, ir tada būsi kviečiamas į konferencijas, gausi mokslininkui svarbius tarptautiškumo taškus. Toks važinėjimas į Lenkiją sėkmingai vyksta ir tą darantys pasiduoda lenkiškajam naratyvui. Vienam jau mirusiam draugui, kuris tą darydavo, tiesiai sakiau: „Nejau tu nesupranti, kad tu ne tik kalbi lenkiškai, tu ir mąstai kaip lenkas? Ne žodžiai, bet mintys, turinys jau lenkiški.“ Tačiau žmonės tiek perima svetimą mąstymą, kad nebesupranta problemos.

Apibendrinant – mes turime suprasti, kad Lietuva yra valstybė ir jeigu Lietuvoje vyksta informaciniai karai, turime juos ir kariauti, gerbiamieji, kaip ir priklauso – gynyba, puoli- mas, operacijos, apėjimas, sąjungininkai ir visi kiti dalykai. O karui, kaip jūs gerai žinote, reikalingi trys dalykai – pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai.

Vertindami Birželio sukilimą, mes turime didžiuotis, kad jis buvo, pagerbti didvyrius, kurie jame dalyvavo ir jokiu būdu nepainioti tų žmonių su tais, kurie šaudė Lietuvos žydus. Reikia atskirti sukilėlius nuo nacių kolaborantų, tai yra du visiškai skirtingi dalykai. Susitvarkykime tuos reikalus ir bus daugiau aiškumo valstybės viduje. Tam reikia dviejų dalykų – organizacinio centro, kuris organizuotų istorinius tyrimus, ir valstybinio užsakymo sistemos bei išteklių, nes be išteklių mes šito karo nelaimėsime ir neįtvirtinsime tiesos apie mūsų istoriją Vakarų visuomenėse.

Pranešimas skaitytas Seimo Konstitucijos salėje 2019 m. birželio 17 d. vykusioje konferencijoje „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.


Susiję

Valdas Rakutis 522861893170402791
item