Goda Malinauskaitė. Poetas partizanas B. Krivickas: dūžtant gyvenimo formoms jas išlaikė kūryboje

tiesos.lt „Kas šautuvus valė, kas eilėraščius perrašinėjo”, –  tokiais žodžiais apie poetą ir partizaną Bronių Krivicką pradeda kalbė...


„Kas šautuvus valė, kas eilėraščius perrašinėjo”, –  tokiais žodžiais apie poetą ir partizaną Bronių Krivicką pradeda kalbėti Virginijus Gasiliūnas – literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno vedėjas, Broniaus Krivicko kūrybos tyrinėtojas ir jo raštų rengėjas.

Minint 100-ąsias rašytojo gimimo metines, V. Gasiliūnas pasakoja apie netikėtai susiklosčiusį, bet iki galo kūrybos pripildytą Broniaus Krivicko gyvenimą.

- Lapkričio 17 d. bus minimos 100-osios rašytojo ir partizano Broniaus Krivicko gimimo metinės. Kuo jis svarbus Lietuvai?

Bronius Krivickas yra tas, kuris įžodino laisvės kovą, paskutinį bandymą nepasiduoti. Iš vienos pusės, kai istorikai pasakoja, kokios buvo aplinkybės, mini okupacijas, aneksijas, vardija, kiek žmonių pasitraukė į miškus ir kiek žuvo, be abejo, šie dalykai yra būtini ir juos reikia žinoti, bet tai yra dalykai protui. Tačiau kitai žmogaus daliai – širdžiai – skaičiai nelabai ką sako. Reikia suprasti ir tai, ką kitas žmogus jaučia: kai jis žino, kad gali žūti, bet vis dėlto nesutinka gyventi pagal primetamas taisykles. Tai suvokimas, kad ne tik žmogaus teisė būti laisvam yra pamatinė, bet ir kad žmogus gali ne laukti tos laisvės, o būti laisvas.

Būna tokių situacijų, kai negalima trauktis, kad ir kas bebūtų. Krivicko poezijoje yra įžodinta ta patirtis, kuri šiaip jau yra bendražmogiška. Galbūt tai ir yra svarbiausia jo palikta žinia Lietuvai, jog būti laisvam yra ne tik teisė, bet iš esmės ir pareiga. Ir kad tavo mirtis nėra tokia baisi, jei gyvenimas pragyventas teisingai.

- Kuo Krivickas išsiskiria iš savo kartos rašytojų?

Krivicko karta buvo pirmoji, kuri gyveno nepriklausomoje valstybėje ir nuo pradinės baigė nepriklausomą mokyklą. Kai pagalvoji, kad sovietmečiu buvome terorizuojami, kai mokykloj negalėjai kalbėti lietuviškai – ir vis tiek išėjo tokie žmonės… O čia nereikėjo kažko įveikinėti, priešintis – tiesiog imi tai, ką duoda mokytojai.
Vis dėlto reikėtų įsivaizduoti, kokio lygio būdavo išsilavinimas pabaigus gimnaziją. B. Krivickui, besimokant dar antrame kurse, buvo pasiūlyta redaguoti „Ateites“ žurnalą. Nors žurnale oficialiai rašoma, kad redaktorius yra prof. Pranas Dovydaitis, jį redaguodavo kas nors iš studentų ateitininkų. Taip B. Krivickas irgi redagavo gerus metus.

Gimnazija leido savo literatų laikraštį – du jo numerius taip pat redagavo Krivickas. O būdamas tik antrame kurse, Krivickas buvo įtrauktas į vertinimo komisiją kartu su Juozu Keliuočiu, Antanu Vaičiulaičiu. Taip pat jis buvo vieno apsakymų ir vieno kritinių rašinių apie literatūrą konkurso vertintojas.

Mano supratimu, labai daug lėmė Krivicko charakterio savybės – jo organizuotumas, gebėjimas daug rašyti. Žmogus parašo ne tik vedamąjį, kur apmąsto, ką Lietuvai galėtų reikšti Klaipėdos netekimas, bet tam pačiam numeriui parengia ir dar kokias penkias recenzijas.

Paskui, kai 1952 m. tapo partizanų spaudos redaktoriumi, jis taip pat labai daug rašė. Kartu rūpinosi viso numerio perengimu ir išleidimu. Tai yra darbas – reikėdavo daug kartų perspausdinėti rašomąja mašinėle, rengti viešą paragrafą. Viena yra gebėti sueiliuoti, o kita – parašyti straipsnį.

Vis kalama į galvą, jog partizanai buvo naivūs tikėdamiesi, kad ateis „amerikonai“, kad kažkas bus. Bet 1950 m. kilus Korėjos karui, visas pasaulis galvojo, kad kils III pasaulinis karas – vėl žiebėsi nauja viltis. Suprasdami situaciją ir tai, kad pasitraukusių į miškus ir bunkerius, yra saujelė, viskas, ką jie galėjo padaryti – reikštis per spaudą. Kadangi su žmonėm nebenueisi, nebepasišnekėsi…

Vėliau žmonės ėmė bijoti ką nors bepriimti. Įvyko keli trėmimai – visi, kurie rėmė partizanus, iškeliavo iš Lietuvos. Visada atsiranda žmonių, kurie mano, kad reikia kitiems pasakyti, kas iš tiesų darosi, kokia yra tiesa, ir jie renkasi kokį nors būdą tą tiesą pasakyti. Tiek leisdamas spaudą, tiek sėdėdamas Biržų girioje ir pieštuku į sąsiuvinius perrašydamas savo antisovietines satyras ir jas dalindamas, Krivickas darė tą patį darbą, jog žmonės, oficialiam laikrašty perskaitę panegirikas tėvui Stalinui, galėtų iš jo padovanoto sąsiuvinio kokią satyrą perskaityti.

- Jau nuo pat ankstyvųjų metų Krivickas buvo literatas – dalyvavo „Šatrijos“ kuopos veikloje, vėliau ir universitete…

Kai Vilniuje universitetas buvo oficialiai uždarytas, korporacijų irgi nebegalėjo būti. Buvę šatrijiečiai pas prof. V. Mykolaitį-Putiną vis tiek rengdavo savo skaitymus, aptarimus…
Susiklostė taip, kad iki žūties likus maždaug keliems mėnesiams, B. Krivickas pasinaudojo proga ir vieno žmogaus paprašė į Kauną nugabenti du laiškus su savo kūrybos pluoštais. Laiškų gavėjais jis pasirinko du žmones – V. Mykolaitį-Putiną ir Daną Rutkutę. Ne tik dėl to, kad artimi buvo, bet dėl to, kad nereikėjo žinoti tikslaus adreso. Užrašai: Vilniaus universitetas, prof. V. Mykolaičiui-Putinui – ir nueis. Be to, buvo daug didesnė tikimybė, kad laiškai nueis ir rašytiniai pluoštai pasieks adresatus, nes į įstaigas jie nukeliaudavo srautais.

Juk galėjo susiklostyti taip, kad tai, kas buvo perrašyta ranka, kas išspausdinta mašinėle, dingtų. Todėl Krivickas taip pasirūpino ir savo rankraščių kiekybe. Dabar, kiek žinau, be tų dviejų pluoštų yra išlikę dar trys sąsiuviniai ir vienas satyrų pluoštas. Nešneku jau apie tai, kas buvo partizanų spaudoje. Buvo padauginę netgi kelių šimtų egzempliorių tiražu ir eilėraščius, ir satyras. Kas šautuvus valė, kas eilėraščius perrašinėjo – kiekvienam savo.

- Tai Broniaus Krivickas, prisidėdamas prie partizanų ir kartu rašydamas, buvo lyg žinios nešėjas, tarpininkas tarp laisvės kovotojų ir paprastų žmonių.

Partizanai mūsų sąmonėje yra siejami tik su ginkluota kova. Buvo dvi partizanų apdovanojimų kategorijos: Vyčio kryžius su kardais ir Vyčio kryžius su ąžuolo lapais. Su kardais – už fizinius veiksmus, pavyzdžiui, jei ką nors išgelbėdavo. Su ąžuolo lapais apdovanodavo rėmėjus, kurie platino spaudą ar joje bendradarbiavo.

Po 1949 m. buvo suvokta, kad fiziškai partizanų mažės – lyginant su tuo, kiek buvo 1944 m. pabaigoj… B. Krivickas rašė: „Mūsų liko gal iš šimto vienas”. Reikia tai suvokti kaip tropą, bet iš principo maždaug taip ir buvo. Jeigu paskaičiuosim, kiek iš pradžių išėjo, kiek žuvo, kiek buvo suimta, kiek mėgino legalizuotis… Iš to pirmojo etapo, kada miškai knibždėjo – liko vienetai.

Partizanai žiemoti išsiskirstydavo po du, po tris. Na, ką ten dviese trise tokio padarysi. Tiesa, pačioje pradžioje užpuldavo kalėjimus, juos išlaisvindavo, mūšiai vykdavo. Bet tuo metu jų buvo bent sąlyginai daug, o vienoje vietoje – dvidešimt trisdešimt. Tada bent kiek karinės patirties turintis vadas galėjo suplanuot. O kai trys… Tokiu atveju pagrindiniu ginklu tampa parašytas arba pasakytas žodis.

Bet rašančių partizanų nebuvo daug?

Taip, bet jų buvo. Įsivaizduokit, kad 1949–1950 m. partizanai išleido savo kūrybos tritomę antologiją „Kovos keliu žengiant“. Tai buvo vis dėlto. Tik tada kiekvienas žodis buvo svarbus ir niekas per daug nežiūrėjo į meninę kokybę. Gal įvaizdžiai ir pasiskolinti iš Antano Miškinio ar dar kur, bet tuo metu tiko. Žmonėms reikėjo, kad būtų nors kokia laisvo žodžio alternatyva be šlovinimų, kuriuos privalėjo daryti tie, kurie norėjo būti oficialioje spaudoje. Ir tada buvo svarbu, kad kūriniai yra. Pradžioje buvo svarbu, kad sueiliuota, kad kokia mintis yra, o ne kad forma būtų išlaikyta… Tačiau, kalbant apie B. Krivicko eilėraščius, juose yra abu – ir poetinė kokybė, ir laisvas žodis.

- Kaip apibūdintumėt Krivicko kūrybą, kokia ji?

Stebėtinai įvairi. Dažniausiai žmonės turi polinkį rašyti lyriką – asmeninius išgyvenimus. Kiti turi polinkį ir gebėjimą rašyti satyras – ką nors pajuokti. Treti dar yra vertėjai. Ketvirti linkę į filosofinius apmąstymus, patriotinę lyriką. Dažniausiai žinai, ko tikėtis. Dažniausiai, skaitant žmogaus eilėraštį, daugmaž galima nuspėti, ko tikėtis, nes jis turi tarsi vieną balsą. Krivickas yra stebėtinai keliabalsis.
Būdamas gimnazistu linksmindamas moksleivius pradėjo nuo feljetonų. Paskui ėmė rašyti satyras ir epigramas – pasikeičia forma. Karo metais yra parašęs egzistencialistines, galbūt su Nyče sietinas giesmes. Paskiau ėmėsi rašyti prozą, dramą.

Reikėtų pridurti, kad visa tai Bronius Krivickas sukūrė iki 33 metų. Kartais gretiname sunkiai sugretinimus dalykus – ką žmogus padarė per savo ilgą gyvenimą ir ką per trumpesnį. Mano supratimu, tai reikėtų turėti omeny.

Vėliau Krivickas pasirinko sonetą – jis Vakarų literatūroje tobulintas nuo Petrarkos laikų. Čia įžvelgčiau tai, kad, aplinkui esant chaosui, jis nori sukurti simetrišką, tobulą formą. Užuot kunkuliavęs ir barstęs žodžius, jis pasirenka formą, kurioje esi priverstas laikytis labai griežtos struktūros. Kai renkiesi sonetą, viską privalai sudėti į 14 eilučių. Tai yra tarsi savo jausmų ir minčių sutramdymas.

Toks visos šios kartos pasirinkimas, mano supratimu, iš dalies buvo sąmoningas. Kai gyvenimo formos dūžta, bent kūryboje išlaikai formas. Formas, kurios siejasi su kultūra, kultūros tradicija ir t. t. Nors tai tik hipotezė – įrodyti tokių dalykų negali, bet, turint galvoj jį ir kitus kartos žmones po karo, soneto pasirinkimas su dūžtančiu realiuoju gyvenimu susijęs kaip atsvara.

Buvo labai sunku ir, užuot rezignavus, atrandama prasmė kažką kurti. Buvo galima toliau slapstytis, kas rytą padėkoti Dievui, kad šiandien dar pabudai gyvas ir laukti kito ryto. Labai daug kas taip ir gyveno. Tiesiog nuo vieno ryto iki kito. Ir aš nežinau, ar besuvoki, kam tas gyvenimas. O čia yra įprasminimas. Kas Lietuvoj reikšmingiausiai paminėjo J. V. Gėtės 200-ąsias gimimo metines? Krivickas. Niekas tiek tuo laiku nebuvo išvertęs. Kūryba – prasmės, pagaliau savo egzistencijos pateisinimas. Negali išlįsti, pasiimt šautuvą ir eiti. Kur tu nueisi ir kuo viskas baigsis?

- Tačiau Krivicko kūryba buvo atrasta tik vėliau?

Ji buvo atrasta. Bet absoliuti dauguma nežinojo Krivicko. Tai, kad jis miške, kaip sakoma, rašė eilėraščius, netgi jo bendramoksliam buvo naujiena. Nesitikėjo iš jo. Galėjo tikėtis, kad prozą, dramas rašys, o čia staiga – poezija ir dar klasikinės formos. Tačiau tai suprantama. Prozai reikia tokių laikų, kokie dabar yra – ramių. Tada gali sėdėti, mąstyti, taisyti… Proza reikalauja darbo. O poezijoj yra daugiau ekspromto. Pagaliau, eilėraščius gali net galvoj nešiotis… Čia perėjimas nuo prozos, kritikos prie poezijos yra nulemtas pačių aplinkybių.

- Krivicko kaip poeto-partizano kūryba turbūt leidžia suprasti ir tai, kaip jautėsi tie, kurie išėjo kovoti už laisvę?

Taip, jeigu mes esam bent šiek tiek empatiški. Mes galime žinoti, galime pakartoti kitų žodžius, galime tą patį Krivicką skaityti. Bet, man atrodo, yra tokia smulkmenėlė – reikia bandyti suvokti žmogų. Ne į kažkokias aukštumas kelti…

Mano supratimu, tai yra labai retas liudininkas tokioje situacijoje. Europos literatūroje nėra analogų, kad po II pasaulinio karo žmogus kurtų tokio lygio ir tiek eilėraščių. Pats žmogus yra partizanas – pasitraukęs iš viešojo gyvenimo. Ginkluotas pasipriešinimas vyko ir Ukrainoje, Latvijoje ir Estijoje. Bet kad kas nors iš dalyvių būtų reflektavęs visus tuos įvykius poezijoje… Kiek žinau, daugiau tokio dalyko nebuvo.


Susiję

Skaitiniai 5617248680783744623

Rašyti komentarą

  1. Koks talentas žuvo! Ir juk ne jis vienas. Kai pagalvoji - o juk ant Laisvės (TIKROS, o ne liberastinės, gyvuliškos) aukuro pirmiausia liejasi geriausių tautos atstovų kraujas, todėl kiekviena išlikusiųjų karta vis silpnesnė. Galbūt tai bent iš dalies paaiškina situaciją, kurioje mes (ir ne tik) esame?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-11-21 14:34

    Daug pokaryje žuvo talentų su ginklu rankoje. Dar kiti buvo ištremti. Nedaugelis sugebėjo aprašyti tai kas ir kaip vyko tikrumoje. Solženycinas rašė: " Liudija tik tie kas išliko, o kiek daug pradingo: žuvo, sušalo, nepriėjo, neprišliaužė, neprisikasė. Jų kūnai ir šiandien guli nesuirę amžino įšalo žemėje. Проклятый Левиафан (Prakeiktas Drakonas)! ". Lietuvoje šiandien tęsiamas talentų išnaikinimas (kol kas "baltomis pirštinėmis"), stūmimas jų į emigraciją, "Sąjūdžio" kartos ir dar gyvųjų kovotojų niekinimas, o kritusiųjų - šmeižimas bei istorijos perrašinėjimas. Už kiekvienos tokios "akcijos" yra pavardė. Drakonas gyvas. Laikas darbui! Tik išsiaiškinę mus naikinančio Smegenų Centro (Lietuvos filialo) vietą ir asmenį/asmenis jam vadovaujančius bei susuvienyję į tvirtą kumštį prieš "jį"(!), galime užkirsti kelią mūsų sunaikinimui. Tik skleisdami vienybės ir savitarpio paramos idėją, tarp įvairiai mąstančių tautiečių, galime užtikrinti orią ateitį ateinantiems po mūsų. Atsakomybė už tai krenta besikuriančių nesisteminių partijų ir partijėlių lyderiams ir ideologams. Priešingu atveju - visi būsime sumedžioti po vieną ir nespėsime net cypteltį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item