Vituolis Joneliūnas. Įdomus neįtikėtinos biografijos žmogus

Petras Stauskas. LYA nuotrauka XXIamzius.lt Kaune, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, atidaryta paroda „Tarp tapybos ...

Petras Stauskas. LYA nuotrauka
XXIamzius.lt

Kaune, A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, atidaryta paroda „Tarp tapybos ir tarnybos“, skirta tapytojo, ilgamečio Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus Petro Stausko (1919–2003) 100-mečiui paminėti.

P. Stauskas, 1863 metų sukilimo dalyvių provaikaitis, gimė 1919 m. birželio 20 d. toli nuo Lietuvos – Rusijoje, Samaros gubernijoje, Tolovkos kaime. Jo prosenelė Rožė Stauskaitė dalyvavo 1863 metų sukilime, todėl su šeima buvo ištremta. Ten stepėje atsirado trys lietuvių kaimai: Čiornaja Padina, Litovka ir Tolovka, kuriuose XX amžiaus pradžioje lietuvybė buvo dar labai stipri. 1922 metais su šeima sugrįžo į Lietuvą, į tėvų žemę Jaskoniškėse, Zarasų apskrityje. Dusetose lankė pradžios mokyklą, Antalieptėje – progimnaziją, o 1939 metais baigė Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją, kurioje 1935–1939 metais turėjo puikų piešimo mokytoją Praną Simanavičių, pažadinusį norą piešti ir skatinusį įkvėpimo semtis gamtoje. Vėliau Kauno karo mokykloje mokėsi paskutinėje aspirantų laidoje (kartu su tapytoju Algirdu Petruliu). 1940 metais išlaikė egzaminus į Kauno dailės institutą Ąžuolų kalne. Karo mokyklai persikėlus į Vilnių 1940 metais pradėjo studijas Vilniaus dailės mokykloje (1940 metais Vilniaus S. Batoro universiteto Dailės fakultetas reorganizuotas į Vilniaus dailės mokyklą, 1941 metais ji tapo Vilniaus dailės akademija, 1944 metais sovietinės valdžios nutarimu pavadinimas pakeistas į Vilniaus dailės institutą). Pirmaisiais studijų metais P. Stauskui dėstė Viktoras Vizgirda, Jonas Šileika.

Gyvenimo mėtomas ir vėtomas

Studijos nutrūko netikėtai. P. Stauskui vietoje bendrapavardžio Povilo Petro buvo iškelta baudžiamoji byla. Pasak išsamiai su iš Lietuvos ypatingojo archyvo gautais dokumentais susipažinusios parodos „Tarp tapybos ir tarnybos“ kuratorės Genovaitės Vertelkaitės-Bartulienės, Povilas Petras Stauskas vis dėlto vėliau buvo suimtas ir 1946–1947 metais kalėjo Vorkutos ir Intos lageriuose. Lietuvoje liko slapstytis jo žmona su keturiais vaikais. Iš šios šeimos meno pasaulyje kilo trys vardai: Vladas Stauskas (1932–2014), urbanistas, kraštovaizdžio architektas, profesorius, Rūta Teresė Stauskaitė-Luckienė (1935–2010), tekstilininkė, ir Jūratė Stauskaitė (g. 1947), grafikė. Stauskas apkaltintas esą „iki Tarybų valdžios įkūrimo Lietuvoje, prie Smetonos valdžios, dirbo vyresniuoju policininku Vilniaus miesto policijoje, vedė aktyvią kovą su revoliuciniu judėjimu.

Po smagiai praleisto laiko džiazo vakare su bičiuliais pargrįžusį Vilniaus dailės mokyklos auklėtinį paryčiais pažadino garsus beldimas į duris. Į vidų sugriuvę KGB darbuotojai tepaklausė pavardės ir išsivedė. Antro kurso studentas P. Stauskas pakliuvo tarp tūkstančių žymių politikos veikėjų, kariškių, intelektualų ir 1941 m. birželio 14 d. su pirmaisiais ešelonais buvo ištremtas į Sibirą.

Remiantis SSRS vidaus reikalų komisaro Lavrentijaus Berijos patvirtintu Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Moldovos gyventojų ištrėmimo, apgyvendinimo ir prievartinio įdarbinimo veiksmų planu, piliečiai iš Lietuvos buvo vežami į Ukrainą, Starobelsko karo belaisvių lagerį (Starobellagą), įkurtą buvusiame stačiatikių vienuolyne.

Pasak G. Vertelkaitės-Bartulienės, prasidėjus karui suimtieji buvo skubiai sugrūsti į vagonus ir vežti, plukdyti baržomis Sosvos upe, varyti pėsčiomis į Šiaurės Uralą, garsųjį Gario lagerių kompleksą. Oficialiais duomenimis, vienu metu daugiausiai šiame lageryje kalėjo per 33,5 tūkst. suimtųjų. Sverdlovsko srityje esantį priverstinių darbų lagerį Sevurallag P. Stauskas pasiekė 1941 m. lapkričio 17 d. Tuo metu sąlygos atrodė taip: vietovę juosė aukšta rąstų tvora su spygliuota viela. Aplink ją – sargybinių šunų takas. Barakuose buvo įrengti dviejų aukštų keturviečiai gultai. Čiužinių, antklodžių ir pagalvių nebuvo, kaliniai miegojo ant plikų gultų apsikloję tik savais drabužiais. Nebuvo elektros, tad pasišviesti tekdavo balanomis. Pataisos darbų lageryje žmonės buvo verčiami dirbti po 12 valandų per parą, be tinkamų įrankių kirsti medžius, tampyti rąstus į rietuvę. Vasarą kankindavo vabzdžiai, žiemą dirbdavo iki pusės nugrimzdę į sniegą. Per dieną du kartus buvo maitinami skysta sriuba, trupučiu košės ir 400 gramų duonos. Kaliniai mirdavo nuo bado, šalčio ir ligų. Būsimo dailininko tremties laikotarpiu tame pačiame lageryje mirė du kartu kalėję dailininkai – prezidento A. Smetonos sūnėnas Adomas Smetona (1901–1942) nuo plaučių uždegimo ir Vytautas Bičiūnas (1893–1943) buvo sušaudytas.

Po pusantrų metų Sverdlovsko srities pataisos darbų lageryje Sevurallag buvo pradėtas tyrimas dėl klaidingo arešto – 1942 m. spalio 20 d. nutartimi, kurią pasirašė Sverdlovsko srities prokuroras ypatingiems reikalams Makrousovas, P. Stausko byla tirta pakartotinai. 1943 metais P. Stauskas pirmą kartą nufotografuotas, atliktos antropomorfinė ir grafologinė parašo analizės patvirtino, kad Petras Stauskas – ne tas asmuo, kurį manė sulaikę sovietai. Po reabilitacijos 1943 metų kovą jis apie metus dirbo žvejų artelėje Jeriomino kaime, ten šiek tiek fiziškai atsigavo, o paskui – ypač sunkiomis sąlygomis tankų gamykloje Žemutiniame Tagile. 1943 m. vasario 22–27 d., XVI lietuviškajai divizijai kritus skerdynėse ties Aleksejevka, šiame kariniame vienete ėmė stigti karių. Lietuviams vangiai papildant sovietinės kariuomenės gretas buvo ieškoma lietuvių kilmės asmenų, gyvenančių ne Lietuvos teritorijoje. Taip iš tremties vietų ne vienas Lietuvos pilietis buvo pasiųstas į kitą mirties ešeloną. Istorijos verpetuose P. Stausko ir dailininko Augustino Savicko keliai susikirto Balachnoje, kur buvo formuojama XVI lietuviškoji divizija. Vėliau P. Stauskas perėjo visą Lietuvą iki Tauragės ir prie Katyčių ties Tilže buvo sužeistas. Karo ligoninės traukiniu buvo nuvežtas į Mandžiūriją kariauti su japonais. Kariniu ešelonu jis pervažiavo visą Sibiro platybę pro Baikalą iki Vladivostoko.

Petras Stauskas – Gari lagerio Sevurallag kalinys 1943 metais

1946 metais, kaip antro kurso studentas, buvo demobilizuotas ir tęsė dailės studijas Vilniuje. Jam dėstė Justinas Vienožinskis, Vladas Drėma ir daug kitų iškilių asmenybių. 1950 metais P. Stauskas baigė studijas, dirbo Kauno srities Meno skyriaus viršininku. Įstojęs į Lietuvos komunistų partiją, 1951 metų kovo mėnesį buvo paskirtas Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi. Muziejui vadovavo iki 1988 m. kovo 15 dienos.

Muziejuje sukūrė puikų mikroklimatą

P. Stauskas direktoriaus pareigas ėjo gūdžiausiu laikotarpiu, kai sistema menininkus laikė ideologiniuose gniaužtuose, o kultūros įstaigos tapo griežtai kontroliuojamomis marksizmo-leninizmo idėjų skleidėjomis. Vienas ryškiausių P. Stausko vadovavimo ypatumų – bendraminčių intelektualių patriotų kolektyvo subūrimas. Didelę to kolektyvo dalį sudarė buvę tremtiniai, negalėję gauti darbo mokslo įstaigose. Muziejuje dirbo meno istorikė, muziejininkė Kazimiera Galaunienė, pedagogas, numizmatas ir bibliofilas Povilas Karazija, skulptorius Bronius Petrauskas, menotyrininkas, dailininkas ir pedagogas Adelbertas Nedzelskis, istorikė, pedagogė Ieva Aleksienė, dailininkas Pranas Porutis, profesorius Tadas Petkevičius. Saugiai jautėsi ir kitų specialybių žmonės: Kazimieras Dausa, Jadvyga Naikauskaitė, Liuda Velaniškienė, Birutė Valiušytė, Julija Radzevičiūtė. Tai – tik dalis tų, kurie saugumui buvo labai nepageidautini. Dažnai jie buvo priimami kaip pagalbiniai darbuotojai, bet iš tikrųjų dirbdavo muziejinį, mokslinį darbą. Kilus grėsmei juos atleisdavo, paskui vėl priimdavo.

Petras Stauskas su Pauliumi Galaune (dešinėje) apie 1956 metus

Muziejuje buvo išsiugdyta sistema, kaip saugotis nuo į įstaigą atėjusių tikrinti KGB agentų. Pasirodžius saugumiečiams P. Stauskas, eidamas tualeto link, duodavo ženklą slėptis sovietiniam režimui netinkamas biografijas turintiems asmenims. Pats bendraudamas su saugumo agentais sugebėdavo nukreipti kalbą kita linkme ir informacijos nepateikdavo, įsijautęs į savo, kaip dailininko, vaidmenį imdavo pasakoti apie pro langą matomą nuostabų peizažą.

Kita labai svarbi P. Stausko, kaip direktoriaus, savybė buvo mokėjimas laviruoti sudėtingoje politinėje sistemoje. Jis pasinaudodavo savo, kaip karo didvyrio, nuopelnais ir biografijoje atsiradusia pačių saugumiečių padaryta klaida. Jam padėjo ir turimas humoro jausmas. Į daugelį situacijų jis reaguodavo nutylėjimu, keista veido išraiška ar aukštaitiška tarme išsakomu juoku. Darbuotojams suteikdavo pravardes, kurios rodė jo požiūrį į žmogų. Fifomis vadindavo nenuoširdžius, apsimetinėti linkusius žmones, o karvė, turinti dideles gražias akis, reiškė palankų darbuotojo vertinimą. Direktorius savo darbuotojus gerbė ir mylėjo, niekada jiems neįsakinėjo, nereikalaudavo, o tik prašydavo. Pats patyręs brutalumą, sugebėjo išsaugoti žmogiškumą, liko nesulaužytos dvasios.

Du skirtingi pasauliai

Vladimiro Dubeneckio Vytautui Didžiajam dedikuotame pastate su dviem skirtingais fasadais glaudėsi skirtingi muziejai – Karo ir Kultūros (pastarasis 1944 metais pavadintas Kauno valstybiniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi). Po vienu stogu šeimininkavo priešingas pažiūras turėję direktoriai. 

Karo muziejaus direktorius Jonas Apuokas-Maksimavičius, sovietų valdžiai lojalus idėjinis komunistas, įsakė valytojoms tautinėmis vėliavomis plauti grindis. P. Stausko vadovaujamame muziejuje tautinės vėliavos buvo saugomos stalčiuose su dvigubais dugnais. Kartu buvo slepiamos ir inventorinės knygos. P. Stauskas jas laikė kaip nepriklausomybės ženklą sakydamas: „O gal dar prireiks“.

M. K. Čiurlionio dailės muziejus išsaugojo ir Karo muziejaus kiemelyje nupjautus medinius kryžius, kuriuos muziejaus kaimynas ketino panaudoti malkoms. Nepriklausomybės laikų muziejuje sulaukė ir prezidentiniai apdovanojimai. Saugodamas surinktą Lietuvos kultūros palikimą, P. Stauskas muziejaus rinkinį papildė ir naujomis kolekcijomis. Nors muziejus privalėjo įsigyti sovietinę santvarką šlovinančių darbų, į muziejaus saugyklas pateko ir daug modernios, tuometės oficialiosios dailės kritikos, vadinamos formaliosios, idėjinių reikalavimų neatitinkančių taikomosios dailės kūrinių. 1963–1977 metais P. Stauskas buvo ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Tai leido jam geriau pažinti tuometinį Lietuvos dailės pasaulį. Jo dėka amžininkų kūryba imta dažniau eksponuoti muziejaus erdvėje, pats jis surengė keletą individualių parodų.

Kaip nepriklausomos Lietuvos patriotas, rinkdamas muziejaus kolekciją, P. Stauskas žvelgė toliau negu reikalavo tuometis politinis režimas. Valdžios primestą bažnyčių naikinimo planą jis panaudojo kultūros vertybėms išsaugoti. 1967 metais muziejui perdavus Pažaislio vienuolyno ansamblį, kuriame anksčiau veikė Respublikinė psichoneurologijos ligoninė, ansamblis buvo išsaugotas nuo tolesnio niokojimo. 1962 metais uždarytoje ir nusiaubtoje Įgulos bažnyčioje, kurioje 1965 metais įrengta Vitražo ir skulptūrų galerija, rengiant ekspozicijas pasistengta nesugadinti buvusių maldos namų interjero.

Direktoriaujant P. Stauskui buvo atidarytas M. K. Čiurlionio dailės muziejus Druskininkuose (1963 metais), Vinco Grybo muziejus Jurbarke (1960 metais), Kaune – muziejaus padaliniai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus (1966 metais), Keramikos muziejus (1978 metais). Deja, tokia muziejaus plėtra ir naujų kolekcijų priėmimas tapo P. Stausko eros pabaiga. Jo neapsaugojo nei karo didvyrio, nei partiniai ordinai. Mykolui Žilinskui nusprendus savo daugiau kaip 1500 kūrinių kolekciją padovanoti gimtajam miestui, P. Stauskas nuo jos perdavimo buvo nušalintas. Kolekcijai atvežti vadovavo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, o juo nepasitikinti partinė valdžia jam paliko rūpintis galerijos kolekcijai statyba. Paveikslų galerija pasirodė per maža, todėl buvo pradėta statyti M. Žilinsko dailės galerija. Bebaigiant jos statybas, 1988 m. kovo 15 d. tuomečio kultūros ministro Jono Bielinio įsakymu jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų be jokių ditirambų apie nuveiktus darbus, o jiems atminti padovanojant didelę vazą…



Tarp tapybos ir tarnybos

Pasak parodos kuratorės G. Vertelkaitės-Bartulienės, ši lakoniška frazė tampa atspirties tašku ieškant žodžių apie neeilinę asmenybę, vieną įsimintiniausių XX amžiaus antrosios pusės Kauno meno pasaulio atstovų, išsiskyrusių orientacija į ekspresyvų, metaforišką, apibendrintą meną. Parodos pavadinime esantis prielinksnis „tarp“ žymi P. Stausko pasirinkimus sistemoje: būti tyliuoju rezistentu ar kolaboruojant vykdyti kultūrinį palikimą naikinančius nurodymus, skirti laiką mylimai tapybai ar dirbti administracinį darbą ir taip tarnauti Lietuvos kultūrai.

Parodą papildo ir P. Stausko šimtmečiui paminėti skirtas kūrybinės grupės (G. Vertelkaitė-Bartulienė, Osvaldas Daugelis, Kristina Civinskienė ir Linas Citvaras) sukurtas beveik valandos trukmės dokumentinis filmas. Jame lyg dėliojant mozaiką apie P. Stauską, kaip žmogų ir muziejaus vadovą, pasakoja jo žmona Aldona Stauskienė, anūkė Gabrielė Griušytė, tapytojai Pranas Griušys, Alvydas Stauskas ir Eglė Velaniškytė, tapytoja, muziejininkė Milda Mildažytė-Kulikauskienė, istorikė Ingrida Jakubavičienė, muziejininkės Aldona Snitkuvienė ir Danutė Talalienė, meno istorikė Daina Kamarauskienė, dailės istorikas Osvaldas Daugelis, grafikas Romualdas Čarna, tekstilininkė Zinaida Dargienė, menotyrininkės Nijolė Tumėnienė ir Rūta Purvinaitė.

Filme panaudota medžiaga iš žurnalisto Stasio Dargio asmeninio archyvo.

Nuotraukos iš Petro Stausko baudžiamosios bylos (LYA f. K-1 apr. 58, nr. P-10108-Li lap. 47-1)

Susiję

Vituolis Joneliūnas 3882603042519867116

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item