Vilma Bukaitė. Pirmojo pasaulinio karo pradžios sukrėtimai ir lūkesčiai lietuvių dienoraščiuose bei publicistikoje

Tekstas publikuotas žurnalo  „ Nepriklausomybės sąsiuviniai “  2019 metų trečiame numeryje. 1914 m. birželio 21–29 d. Lietuvių mokslo...

Tekstas publikuotas žurnalo Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 metų trečiame numeryje.

1914 m. birželio 21–29 d. Lietuvių mokslo draugija Vilniuje surengė lietuviškos spaudos atgavimo dešimtmečiui skirtą parodą. Jos lankytojai Lietuvių dailės draugijos patalpose, Pylimo g. 2 esančioje salėje, išvydo didžiulį per šį laikotarpį paskelbtų leidinių rinkinį. Net keliose salėse ant sienų kabojo plakatai, afišos, spaudos klišės, atvirukai, o ant stalų gulėjo žurnalai, laikraščiai, knygos gimtąja kalba. Pirmojo lietuviško kultūros žurnalo „Aušra“ sumanytojas ir redaktorius, vienas iš parodos autorių Lietuvių mokslo draugijos pirmininkas Jonas Basanavičius keletą kartų užsuko pabendrauti su lankytojais. Ypač daug jų atėjo birželio 24–26 d., vykstant kasmetiniam šios draugijos visuotiniam susirinkimui. Tada dar neatrodė, kad neseniai prasidėjusi vasara bus kuo nors ypatinga. Tiesa, po poros mėnesių, rugpjūčio 21 d., laukta saulės užtemimo ir prisiminta, kad šis paslaptingas gamtos reiškinys įvyko vilčių ir sukrėtimų metais – 1905 m. liepos pabaigoje.

Po susirinkimo Vilniaus lietuviai inteligentai ėmė ruoštis kasmetinėms atostogoms. J. Basanavičius išvyko į Berlyną, kur kolegos vokiečių gydytojai jam atliko operaciją.

„Lietuvos žinių“ redakcijoje dirbusi rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rengėsi į gimtąjį Puziniškio dvarą. Eidama Šv. Jurgio prospektu, ji išgirdo spaudos pardavėjus šūkaujant: „Austrijos įpėdinis nužudytas! Ekstra telegrama!“

Pirmosios naujienos apie Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando žūtį Lietuvos spaudoje pasirodė birželio 30 d. „Lietuvos žinios“ paskelbė: „Ant ercgercogo ir jo žmonos gyvasties padaryta du pasikėsinimu. Rytą ercgercogas su savo žmona važiavo automobiliu į miesto ratušą. Į automobilių buvo mesta bomba; ercgercogas numetė ją tolyn ir sprogus bomba sužeidė apie 20 žmonių iš jo apsaugos ir iš publikos, nepalietusi paties ercgercogo ir jo žmonos. /.../ iš ratušos sosto inpėdinis su savo žmona važiavo toliau. Tuomet padaryta antras pasikėsinimas. Aštuntos klasės gimnazistas G. Principas vienu šūviu pataikė gercogui į veidą, antrą gi jo žmonai į pilvą. Abu sužeistuoju tuojau pasimirė. G. Principas areštuotas.“

Toliau besirutuliojantys birželio 28 d. Sarajevo įvykiai iš paskutinių lietuviškų laikraščių puslapių palengva skynėsi kelią į pirmąjį: buvo pranešama apie laidotuves, užuojautas, protestus, ultimatumus. Lietuvos visuomenė gyvai svarstė iš didžiųjų Europos sostinių gaunamas naujienas, bet ne visi nerimavo. G. Petkevičaitė-Bitė liudijo tada netikėjusi pesimistinėmis kaimynų prielaidomis: „Buvo ir Austrijos ciesoriaus žmona nužudyta, o karo nematėm... /.../ Redakcijos darbas ir vasaros saulė išdžiovino redaktoriaus smegenis, nėra apie ką rašyti... Nužudė Austrijos įpėdinį, ir reikia dabar iš tos adatos priskaldyti vežimas...

/.../ Karo technikai taip ištobulėjus, net juokinga būtų apie kokį Europos karą manyti.“ Vis dėlto rugpjūčio 4 d., trečiadienį, „Vilties“ numeris prasidėjo nedviprasmiškomis antraštėmis: „Rusijos karas su Vokietija“, „Lietuva ir karas“; „Lietuvos žinių“ – paryškintu šriftunglaustai surašytomis pagrindinėmis naujienomis, pirmoji pranešė: „Vokietija paskelbė rusams karą.“

Vakarų tyrinėtojus labiau domina drastiški Pirmojo pasaulinio karo mūšiai Vakarų fronte. Vis dėlto akivaizdu, kad didžiuliai socialiniai, ekonominiai, vėliau – politiniai virsmai paveikė ir Europos rytinę dalį, ypač Rusijos imperijos vakarines žemes. Jose dalis gyventojų pasitraukė į valstybės gilumą, šaukiamojo amžiaus vyrai buvo mobilizuoti į kariuomenę, dideles teritorijas pavyko užimti priešo kariams. Galų gale viena iš didžiausių tuometinių imperijų visiškai subyrėjo. Visi šie virsmai palietė ir Lietuvos visuomenės gyvenimą leisdami įgyvendinti politinės Nepriklausomybės siekį.

Istoriko Samuelio Hynio (Samuel Hynes) nuomone, Pirmasis pasaulinis karas tapo „didingu vaizduotės įvykiu, kuris pakeitė vyrų ir moterų mąstymo būdus ne tik apie karą, bet ir apie pasaulį, kultūrą ir jos raišką“. Tepraėjus vienai karo savaitei, lietuvių publicistai jį ėmė vadinti naujos, kitokios eros pradžia. Jie taikliai pažymėjo, kad šią žmonių likimus ir kraštovaizdį drastiškai paveiksiančią, visa pakeliui naikinančią, griaunančią priešininkų akistatą „reikės vadinti didžiuoju pasaulio karu“. Ypatingo vyksmo nuojauta lydėjo ir tuometinių Lietuvoje rašytų dienoraščių autorius, daugelis jų pradėti būtent 1914–1915 metais: „Žmogus esi liudininku daugybės atsitikimų, kurie reikia būtinai žymėti, kad nepranyktų istorijai.“

Kelis dienoraščius rastume bet kurioje didesnėje Lietuvos bibliotekoje. Net triskart buvo publikuotas G. Petkevičaitės-Bitės „Karo meto dienoraštis“. Jau 1921–1925 m. Kaune pasirodė Pranciškaus Žadeikio „Didžiojo karo užrašai“. 1936 m. Vilniuje buvo išleista J. Basanavičiaus „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“, jo parengta sukonspektavus užrašų knygeles. Tais pačiais metais Kaune paskelbtas karininko Vinco Jonuškos dienoraštis. 1988 m. išeivijoje pasirodė Petro Klimo dienoraštis ir dalis Pelikso Bugailiškio užrašų, o neseniai – kun. Prano Bieliausko „Vilniaus dienoraštis“. Visi jie apima bent trejetą Pirmojo pasaulinio karo metų, dalis užbaigiama net 1919 metais. Publikuota ir dalis Mykolo Riomerio dienoraščio.

Kiekviena didesnė rankraščių saugykla Vilniuje turi bent po kelis dar nepublikuotus Pirmojo pasaulinio karo dienoraščius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (toliau – LNMMB) – Jurgio ir Veronikos Bukėnų, Ignoto Saudargo, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (toliau – LLTI) – Juozo Gvildžio, taip pat P. Bugailiškio „Iš Pirmojo pasaulinio karo užrašų: 1915–1916 m. vokiečių okupacijos kronika“, J. Basanavičiaus užrašų knygeles, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (toliau – LMAVB) – Jackaus Sondeckio, Vilniaus universiteto biblioteka (toliau – VUB) – Tado Daugirdo, Lietuvos nacionalinis muziejus (toliau – LNM) – Jurgio Šaulio. Autorė čia išvardijo tik tuos autorius, kurie įamžino Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį Lietuvoje. Apkeliavus šalies muziejus ir archyvus, privačias kolekcijas, o juolab dar ir patyrinėjus užsienio lituanistinius rinkinius, šis sąrašas neabejotinai pailgėtų. Be to, greičiausiai dalis užrašų negrįžtamai žuvo grėsmingų politinių virsmų metais.

Šių dienoraščių autoriai – skirtingų socialinių sluoksnių, politinių srovių, nevienodo išsilavinimo žmonės, gyvenę Vilniuje, Kaune, mažesniuose miestuose ir kaimuose: dvarininkai, dvasininkai, medikai, lietuvių politikai. Dalies dienoraščių išliko tik keli fragmentai, o T. Daugirdo vien pirmųjų karo metų dienoraštį sudaro apie 340 lapų rankraščio, G. Petkevičaitės-Bitės didžiulį tritomį turbūt galima pavadinti rašytojos opus magnum. Jų geografija gana ribota: po keletą šaltinių iš Vilniaus, Kauno, Žemaitijos, dabartinių Panevėžio ir Kupiškio rajonų. Unikalus I. Saudargo dienoraštis, kuriame šiaurės žemaičių tarme, neretai savamoksliška poezija, aprašytos kario jausenos. Žinoma, kitakalbių, įvairiuose Lietuvos regionuose rašytų dienoraščių analizė išplėstų įžvalgų lauką, patikslintų esamąsias. Gaila, ne visais atvejais, kai dienoraštis nutrūksta, aišku, ar jis užbaigtas, ar tai tik dar didesnės apimties teksto prieinama dalis.

Straipsnyje panagrinėsime pirmųjų karo metų atspindžius lietuvių publicistikoje ir memuaristikoje. Analizuosime autorių jausenas karui prasidėjus, įsivaizdavimus apie kovų baigtį ir įtaką Lietuvos visuomenei, galimus politinius pokyčius.

Pirmosios akistatos su karu: asmeninės istorijos

Po operacijos Berlyno sanatorijoje gulėjęs J. Basanavičius įdėmiai sekė naujienas. Vokietijos sostinėje prasidėjo demonstracijos, kuriose skambėjo grasinimai Rusijai. Liepos 29 d. Nikolajus II paskelbė dalinę karių mobilizaciją. Po poros dienų pasiryžęs grįžti į Vilnių, J. Basanavičius turėjo pasiskolinti markių netgi gydytojų honorarui ir kelionei, nes nebegalėjo išsikeisti rusiškų rublių. Dėl keleivių gausos po operacijos sveikstantis garbaus amžiaus žmogus traukinyje į Karaliaučių dalį laiko stovėjo, Kybartuose rugpjūčio 1 d. turėjo sulaukti paskutiniu reisu atgabentų lagaminų. Jau kitą rytą, Vokietijos imperatoriui Vilhelmui II paskelbus karą Rusijai, pasienio postas buvo padegtas, traukinys į Vilnių nebevažiavo. J. Basanavičiui rugpjūčio 2–17 d. teko paviešėti Vilkaviškyje ir gimtuosiuose Ožkabaliuose. Ko gero, jis buvo vienas iš pirmųjų Vilniaus lietuvių inteligentų, mačiusių ir vokiečių karo lėktuvą, ir karo gaisrų pašvaistes, girdėjusių patrankų šūvius ir net netoliese įvykusį karių susišaudymą.

Anot netoli Žemaičių Kalvarijos atostogavusio tuometinio Peterburgo universiteto studento J. Sondeckio, jau kariuomenės mobilizacija jo gimtinėje reiškė karo pradžią: „Skaičiau, kad mobilizacija Kauno gubernijoje labai pasisekusi, girdi, vyrai patriotizmo kupini ėjo su didžiausiu džiaugsmu, visi linksmi. Kategoriškai tvirtinu, kad tai tikriausias melas. Kalbėjaus su jais, klausinėjau ir tegirdėjau vien keikimą tų, kurie karą iššaukė. O ašarų ašarų! /.../ Pati pradžia baisi buvo! Mobilizacija, gyvulių rekvizicija, laukimas vokiečių padarė baisų įspūdį: verkia atsarginių žmonos, motinos, verkia moters, kad reikia karves varyti. Prie to viso reikia pridėti įsitikinimą, kad va tuoj vokiečiai užpuls; tarytum mirties laukė. Nustojo dirbę savo darbus.“ Istoriko Vytauto Leščiaus teigimu, į armiją buvo pašaukta daugiau nei 64 tūkst. 21–43 metų lietuvių vyrų. Būta ir savanoriškai į kariuomenę stojusių lietuvių, tarp jų – ir būsimieji generolai Stasys Raštikis, Kazys Tallat-Kelpša. Vilniuje buvo įkurtas Rusijos Šiaurės vakarų fronto kariuomenės Pirmosios armijos štabas, jos kariai dislokuoti Kauno tvirtovėje, Alytaus, Merkinės, Varėnos ir Druskininkų apylinkėse.

Kitoje, pasienio Kalvarijoje, gydytoju dirbusiam Kazimierui Jokantui labiausiai įsiminė mobilizacijos chaotiškumas: „Beveik ištisą savaitę niekas negalėjo užmigti iš nerimo, kurį kėlė didžiulis žmonių judėjimas, arklių žvengimas, visuotina maišatis dienomis ir naktimis. /.../ Visi rimti, veidai išblyškę ir susirūpinę. Visus slėgė didelė netvarka su arklių mobilizacija. Kaimiečiai laukė, nieko nesulaukdami, po keletą dienų. /.../ Vis niekas nežinojo, kas toliau bus ir ką reikia daryti: ar laukti toliau kaip policijos įsakyta, ar tiesiog, visa metus, sprukti namo. /.../ Atsarginius mobilizuojant, /.../ sunkus įspūdis: kiekvienas skundžiasi esąs nesveikas, aimanuoja, bruka pinigus, ieško protekcijų, lenda pro užpakalines duris... Niekas nenori eiti į karą.“

Per Lietuvą žygiavusi Rusijos kariuomenė stebėtojams paliko prieštaringų įspūdžių: „Kai kuriems kareiviškieji rūbai visai nepritiko, buvo platūs, kelnės nusmukusios. /.../ Bereikalingas arklių mušimas ir mantos nesaugojimas krito į akis.“ Pirmuosiuose susirėmimuose Rusijos ir Vokietijos pasienio, taip pat ir Mažosios Lietuvos žemėse kovėsi daugybė lietuvių. Karininko ir diplomato Povilo Žadeikio vyresnysis brolis Jonas, tarnavęs 111-ajame Dono pėstininkų pulke, kartu su kitais kariais pėsčiomis iš Kauno nužygiavo į Vokietiją. Per ankštus, iki žaizdų pratrynusius kojas batus teko pakeliui sukeisti su ūkininku į didelius sunkius žieminius. Karštomis dienomis ne visur pavykdavo atsigerti. Netoli pasienio kariai pamatė pirmųjų mūšių padarinius. Per pirmuosius mūšius pasienio miesteliai, tokie kaip Naumiestis, Vištytis, Kalvarija, Virbalis, keletą kartų patyrė mūšius, buvo trumpam užimti vokiečių.

J. Žadeikis ypač įtaigiai ir išsamiai pasakoja apie dalyvavimą Gumbinės mūšyje rugpjūčio 20 d.: „Kai tik pradėjome eiti, tuojau šrapneliai užniko trūkti zalpais virš mūsų galvų, ir skeveldros zvembdamos lakstė aplink mus. Visa mūsų pagalba buvo kristi prie žemės ir laukti, kolei nutrauks koją arba ranką. Nemaža kareivių visai nebeatsikels. Betgi didžioji dalis likdavo nesužeista ir turėjo žygiuoti toliaus. Taip ėjome po tokia ugnimi apie pusantro versto. /.../ Besižvalgant, kas daryti, kadgi nepaleis vokiečiai iš šautuvų į mus pyškinti – kaip žolė krinta nuo dalgio, taip virto kareivių eilės. Kas tik nesuskubo prikristi prie žemės arba parkritęs pakėlė galvą, tam nebreikėjo besikelti. Begulint ant žemės, kulkos sukapojo šinelius ir terbas nuo nugaros nudraskė. Pasidarė tarpe kareivių nesvietiškas klyksmas. Daugel kas, gavę pamišimą arba nebgalėdami iškęsti kulkų zvembimo, šoko bėgti, bet tie visi krito negyvi.“

Vokiečiams atsitraukus, kariai, likę be maisto ir jokios pagalbos, šiurpdami nuo aplinkinių vaizdų, laukė saviškių. Pirmąją dieną po mūšio įvyko saulės užtemimas, priminęs greičiau ne dėsningą gamtos reiškinį, o dramatišką aukštybių ženklą. Rugpjūčio 23 d. per krūvas sulūžusių šautuvų ir šovinių, jų „išartą“, žuvusiaisiais nuklotą žemę kariai buvo išvežti į geležinkelio stotį. Netrukus, rugpjūčio 26–30 d., įvyko žymiausias Tanenbergo mūšis, kuriame kovėsi beveik 400 tūkstančių karių ir Rusijos kariuomenės sutriuškinimas užkirto kelią jos tolesniam veržimuisi į Vokietiją. Tarp daugybės žuvusių, sužeistųjų ir paimtųjų į nelaisvę buvo ir nemažai lietuvių.

Daugiaveidė tikrovė įtraukė stebėtojus, kartu su suprantama baime keldama ir susidomėjimą: studentas V. Jonuška atsisakė minties išvykti į Peterburgą tęsti studijų, „nes įdomu vietoje patirti dalykų stovį“, „įdomu pagyventi karo atmosferoje“. Kare nedalyvavę dienoraščių autoriai detaliai aprašė pirmuosius girdėtus ir matytus sprogimus. Iš pasakojimų matyti, kad po jų karo griuvėsius plūdo apžiūrėti būriai žmonių: „Man ir visiems žiūrėjusiems pasidarė ne tiek baisu, bet net gražu, malonu, žingeidu, nes kaip gi? Tai neregėtas reginys!“ Dabar sunku suprasti, ar tik bandydami save drąsinti, ar įsitikinti teisumu, pirmosiomis savaitėmis dalis autorių pabrėžė: „Nesitiki, kad vokiečiai galės paimti Kauną.“

Iki 1915 m. spalio būtent spauda plačiausiai paskleisdavo Lietuvoje ir naujienas, ir politines idėjas. Netgi tikrinami cenzūros, apriboti suvaržymų, veikiami propagandos, lietuvių publicistų straipsniai prisidėjo prie visuomenės nuostatų formavimo. Lyginant asmeninius užrašus ir viešuosius tekstus, išryškėja oficialaus karo vaizdavimo ir privataus jo įvykių suvokimo persipynimai, bet daug dažniau – jų prieštaros. Akivaizdu, kad lietuviškai spaudai tokiu įtemptu metu trūko lėšų, bet ne naujienų. Kaip ir rusų spauda, ji daug vietos skirdavo žinioms iš fronto, tačiau publicistikoje stengėsi įvardyti lietuvių politinius uždavinius.

Pirmųjų karo savaičių suirutė sutrikdė dalies jaunos lietuviškos spaudos leidybą. Apsunkinus pašto susisiekimą, vėluodavo ir skaitytojų gaunama spauda, ir iš kitų miestų redakcijoms siunčiamos publikacijos. „Lietuvos žinios“ savaitę ėjo nereguliariai, paskui porai mėnesių sustojo, vėliau pasirodydavo nebe šešis, o tris kartus per savaitę. Dalis bendradarbių po vasaros nebegrįžo į redakcijas, nes buvo mobilizuoti į kariuomenę. Į ją buvo pašauktas ir spaustuvininkas Martynas Kukta. Kai kurie liko provincijoje, kaip ir G. Petkevičaitė-Bitė Puziniškyje.

Rugpjūčio 20 d. pasirodžiusio dvisavaitinio žurnalo „Vairas“ 13 numeryje redakcija atvirai pripažino: „Nesant tikram, ką atneš rytojus, bankas ir kredito įstaigos paskolų visai nebeduoda, o jose padėtų pinigų beduoda tik tam kartui. O ką besakyti apie privatinius skolininkus. Spaustuvė, pasilikusi be vedėjo ir be kredito, nebegali veikti. Šį numerį vos begalime išleisti sumažinę ir žymiai susivėlinę. Kaip bus su kitu numeriu, jau pasakyti negalime. Prasideda nebe Austrijos su Serbija, bet viso pasaulio karas.“ Iki Naujųjų metų pasirodė tik dar keturi laikraščio numeriai, tiesa, iki 1915 m. rugpjūčio vidurio pavyko išleisti dar dvidešimt du.

To meto spaudoje galime nesunkiai įžvelgti ne tik skausmo, nesaugumo, nežinios jausenas, bet ir permainų galimybės, lūkesčių leitmotyvą. Jau pirmaisiais karo mėnesiais vedamųjų straipsnių autoriai įžvalgiai prognozavo, jog „per amžius negirdėtam karui“ pasibaigus, keisis ir valstybių sienos: „Lemta mums pergyventi momentas, kurio vertė istorijoje jau ir dabar bus neišdildoma, o kuris galbūt padės pamatus naujai gadynei Europoje ir perkeis galbūt kone visos Europos, ir ne tik Europos, valstybių žemėlapį.“ Lietuvių inteligentija jau 1914 m. rugpjūtį–rugsėjį ėmė kelti prielaidas, neva Pirmojo pasaulinio karo baigtis gali atverti naujų galimybių ir mūsų kraštui. Tiesa, tikrąjį būsimų permainų mastą tuo metu vargu ar buvo galima nuspėti. Kol Rusijos kariuomenė kovėsi Vokietijos teritorijoje, buvo galima tikėtis, kad pergalės atveju nuo Vilhelmo II valdomos valstybės bus atplėšta bent dalis paribio teritorijų, tarp jų – ir Mažosios Lietuvos žemės. 1914 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus lietuvių draugijų ir spaudos atstovų susirinkimo dalyviai priėmė J. Basanavičiaus, Stasio Šilingo ir Donato Malinausko parengtą vadinamąją Gintarinę deklaraciją. Kaip ir daugelis to meto tautų tiek Rusijoje, tiek Austrijoje-Vengrijoje, lietuviai pabrėžė tautos lojalumą imperijai. Kartu jie pažymėjo tikintys, kad, Rusijai laimėjus karą, Mažoji Lietuva bus prijungta prie Didžiosios suteikiant šiam kraštui autonomiją. Prielaidų, kad po karo krašte padaugės laisvių, savarankiškumo, keldavo ir kaimo žmonės.

Rugsėjo 13 d. „Vilties“ vedamojo straipsnio autorius plačiai argumentavo lietuviškai kalbančių teritorijų sujungimą: „Visos nešančios ant savo pečių to karo sunkumus tautos turėtų pradėti tą naująjį gyvenimą, kuris užtekės joms tarp kovos griausmų, iš liepsnų ir dūmų, – nebeatskirtos daugiau kelių valstybių sienomis, nebesuplėšytos į šmotus, bet sujungtos į vieną kūną, čielos savo etnografinėse ribose. Tautų čielybė – tai vyriausias tekančios nūn ateities pagrindas ir didžiausias ramaus jų sugyvenimo laidas. Tuo žvilgsniu Rusų laimėjimai rytų Prūsuose neša Mažosios Lietuvos mūsų broliams išganymą nuo tautinės mirties germanizmo vilnyse, mums gi – naujas jėgas ir sustiprėjimą.“ Ir Antanas Smetona „Vaire“ pabrėžė: „Ir mes, lietuviai, jaučiamės esą tauta, ir mes pageidaujame, kad mažoji Prūsų Lietuva būtų įjungta į Didžiąją.“ Lapkričio mėnesį, kai į pietvakarines Suvalkijos žemes jau buvo spėjusi bent trumpam įžengti vokiečių kariuomenė, jis argumentavo šią būtinybę krašto patirta žala: „Po Lenkijos Lietuva bus daugiausia nukentėjusi, daugiausia paaukojusi karo reikalams, /.../ tad ar neverta atpildos ir Lietuva.“

Karui prasidėjus, lietuvių publicistikoje kartojosi raginimai puoselėti šiandienos bendrystę – kartu darniai imtis darbų, tartis įgyvendinant užsibrėžtus kultūrinius ir politinius uždavinius: „Visų rimtas, net rūstus ūpas, norime būti nepartiniais, speisties krūvon, iš teorijų nusileidome praktikon, stengiamės nutverti gyvenimo pulsą ir jį pagreitinti. Vienybės obalsis ima viršų. Ir gerai: tai, vadinasi, tikrai pradedame rimtėti“, „Užvis raginame visus prie vienybės, /.../ idant tas karas, taip daug žadąs visiems ateityje, ir mus tuščiomis rankomis nepaliktų.“ Šio kartais iliuzinio vienybės jausmo Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniaus lietuvių politikai, tarkim, A. Smetona, P. Klimas pasigesdavo Lietuvos Respublikoje. Pasigilinę į Lietuvių konferencijos arba Lietuvos Tarybos veiklos aplinkybes, pastebėsime ir karštų ginčų, ir akivaizdžios sąmoningos savidisciplinos siekiant kartu įgyvendinti užsibrėžtus uždavinius.

Katalikiškas žurnalas „Šaltinis“ nuo pat karo pradžios davė skaitytojams daug naudingų praktiškų patarimų, visų pirma – nebijoti ir nenusiminti: „Savo kareivijos nėra ko bijoties, svetima taipogi nekariauja su beginkliais žmonėmis, tik su kareivija. Jeigu kareivis be ginklo – priešas nešauja, tik ima nelaisvėn, tai juo labiau ramaus gyventojo. /.../ vieno ko reikia saugoties ir bijoties – tai išnaudotojų ir vagių.“ Po kelių savaičių žurnale buvo paskelbtas bene išsamiausių praktinių patarimų rinkinys: kuo reiktų apsirūpinti, kaip tvarkyti pinigus, namų ūkį ir turtą, kaip laikytis kilus susišaudymui, kaip saugotis užkrečiamų ligų, apie ką nereiktų klausinėti arba ko pasakoti, kaip elgtis rekvizicijų metu. Duodama ir sielovados patarimų, „Šaltinio“ redakcija kartu ragino rūpintis be globėjų likusiomis, neturtingomis kaimynų ir artimųjų šeimomis.

Daug vietos spaudoje buvo skiriama karo naujienoms ne tik Rusijos ir Vokietijos Rytų, bet ir Vakarų fronte, kitose priešininkų akistatos vietose. Lietuviai publicistai interpretuodavo turimus faktus, svarstydavo karo pasekmes visuomenei. Metams nuo jo pradžios praėjus, šiai liūdnai sukakčiai skirtų apžvalgų autoriai ironizavo anksčiau vyravusius įsitikinimus, neva „ugnis greitai perdegs“. Teko pripažinti ir tolesnių perspektyvų neaiškumą, juolab didelių mūšių vieta tapus Lietuvai. Publicistai atsargiai svarstė, jog karas gali užtrukti ir dar metus ar net ilgiau, vengė skaitytojams žadėti nepamatuotų dalykų, tačiau skatino tautiečius neprarasti drąsos, kantrybės, dvasios stiprybės.

Nuo 1914 m. rudens Vilniuje pradėjo veikti liberalius ir katalikų politikus telkusi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915 m. gegužę kairiesiems pavyko įkurti Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti. 1915 m. vasarį puolimą vėl pradėjusi Vokietija dar kartą įžygiavo į lietuviškas Rusijos imperijos žemes ir ėmė skverbtis vis gilyn. Vokiečiams artėjant, netoli pafrontės esančių Rusijos gubernijų vadovai gavo nurodymus iškeldinti valstybės įstaigas, gamyklas, ligonines ir mokyklas, o kartu ir tenykščius gyventojus. Kadangi daugelis pabėgėlių traukėsi į Rusijos gilumą traukiniais arba vieškeliais pro Vilnių, abi lietuviškos labdaros draugijos nuolat rūpinosi iš pradžių šimtais, o vėliau jau tūkstančiais tautiečių. Spauda ypač pasitarnavo visuomenei skelbdama informaciją apie abiejų labdaros draugijų veiklą, praktinius patarimus besiruošiantiems išvykti ir liekantiems.
 <...>
Nagrinėjant iki 1915 m. vidurio leistą lietuvišką spaudą, akivaizdžios redakcijų pastangos joje jungti ir karo naujienas, ir publicistinius svarstymus apie galimą tolesnę karo eigą ir įtaką Lietuvai, ir praktinius patarimus. Šiuo laikotarpiu karo tema dominavo lietuviškuose laikraščiuose ir žurnaluose – jis lėmė daugybę sukrėtimų, tačiau sutelkė inteligentiją, kuri, grįžus taikos metui, tikėjosi permainų. Natūralu, kad lietuvių spauda dažniausiai demonstravo lojalumą Rusijos imperijai, tačiau stengėsi daug kalbėti būtent apie savo tautos poreikius. Galbūt, cenzoriams išvykus, viena tema akivaizdžiai pradėta nagrinėti priešingai oficialiajai konjunktūrai – tai Lietuvos gyventojų pasitraukimo klausimas.


Nesaugios kasdienybės metas: pasilikti ar išvykti?


Privačiuose lietuvių inteligentijos susibūrimuose jau anksčiau, o patikimų žmonių rate ir karo pradžioje pasitaikydavo svarstymų, neva vokiečiai galėtų tapti pavyzdžiu Rusijos žmonėms. Atėjo metas, kai į akistatą su jais stojo ne tik per Vokietiją keliaujantys lietuviai studentai arba inteligentai. Mobilizuotus į kariuomenę lietuvius žemdirbius ir darbininkus karas ištraukė ne tik iš įprastos namų erdvės, bet netgi kartais iš savo valstybės priversdamas pamatyti kitų šalių gyvenimo skirtumus.

Sužeistieji kariai grįžę noriai dalijosi su tautiečiais išraiškingais pasakojimais apie vokiečių buitį: „Žemė puikiausiai išdirbta, triobesiai gražūs. /.../ To krašto gražumėlis durte dūrė į akis, ypač pastebėjau sodnelių puošnų aptaisymą. Kilo man mintis: jeigu tie žmonės taip mokėjo savo kraštą tvarkyti, tai mokės jį ir apginti – mums čia ne vieta“, „Kaip gražiai gyvena vokiečiai, kokie jų gražūs namai su partapijonais ir švariausiomis grindimis, kokie lygūs jų šosėjai, matyti, cementu išlieti“, „Vokiečiuose minkštai gavę gulėti, torielkų ir kitų rakandų gavę lig valiai /.../, keliai ten puikūs, lig Virbalio ėję šosiejais, bet nuo Virbalio ligi Kauno turėję bristi purvynu ligi kelių“, „Kambariai švarūs. Daug rasdavo stiklainių medaus, uogienių, vyno.“ Karių pasakojimai išryškino karo meto propagandos ir tikrovės prieštaras: „Netiesą laikraščiai rašo, būk vokiečiai badauja, o mūsiškiai sotūs. Mes kelios dienos duonos negaunam, o jų maišeliuose atrandi ir sausos duonos, ir sūrio, ir dešros.“

Lietuvių inteligentams Rytų Prūsija neretai skambėjo kaip Mažosios Lietuvos sinonimas, taigi akistata su mažlietuviais karo lauke prilygo brolžudiškam karui. Tokių svarstymų būta, tačiau juos dažniau užrašydavo buvusieji toli nuo fronto linijos: „Visą dieną ir naktį man vis stovi mislyje, kaip labai kenčia Lietuva, kaip Didžioji, taip Mažoji.“ Susitikę tautiečius iš Vokietijos, lietuviai pirmiausia konstatuodavo, esą šie svetimi, nesuprantami, kartais net pavojingi: kalbantys keistai, netgi komiškai skambančia lietuvių kalba, suvokietėję ir lojalūs savo valstybei. Mūšio lauke tokie priešininkai kartais graudino, tarkime, mirštantis Vokietijos kareivis tautiečiams Seredžiuje tepratarė „Tai laikai! Bralis bralį turime žudyti.“ Kartais šios akistatos sukeldavo pasipiktinimą: J. Žadeikis nedviprasmiška intonacija papasakojo, kaip prie jo po Gumbinės mūšio „pristojo vokietys /.../ bemokąs bjaurybė ir lietuviškai“ ir, grasindamas revolveriu, bandė iškvosti susirėmimuose dalyvavusių Rusijos karių skaičių. Toliau nuo Suvalkijos gyvenę kaimo išminčiai vokiečiais nepasitikėjo: „Ten, girdi, blogai nepaūkininkausi, nes tuoj žemę atims“, „baisiai gūdžiai jie moka vokietinti.“

Jau pirmieji svetimos kariuomenės įsiveržimai sklaidė optimistines iliuzijas apie okupantus. Pavyzdžiui, K. Jokantas atsiminimuose išsamiai liudijo, kad 1914 m. rudenį vokiečiai žemino Kalvarijos žmones, smurtavo, gadino, naikino arba plėšė vietos žmonių turtą. Sklisdami po Lietuvą, pasakojimai apie jų savivalę dar apaugdavo niūriais gandais sustiprindami spaudoje skelbtus propagandinius tekstus apie priešo žvėriškumą. Žinoma, tenka konstatuoti, jog panašiai Vokietijoje elgėsi Rusijos kariuomenės kariai, taip pat ir kai kurie lietuviai. Fronto paribiuose ėmė gerai sektis tik verteivoms, grobusiems ir pardavinėjusiems staiga ištuštėjusių ūkių gyvulius, javus ir kitą turtą. Prasidėjus rekvizicijoms ir netekus dalies arklių, karvių, sukauptų atsargų, turėjusieji santaupų neretai įsigydavo iš Vokietijos atgabentų dalykų. Vokiškos karvės pasiekė net Kupiškį, Pašušvį. Prisimindamas tą laikotarpį, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas net pernelyg plačiai apibendrindamas konstatavo: „Kas prieš karą galėjo bent pamintyti, jog teisingi, pertekę, moralūs mūsų ūkininkai vyrai per vieną netvarkos valandą pavirs vagimis, plėšikais, svetimo turto grobikais, net pogromščikais?“

Lietuvos žmonių kasdienybė priklausė nuo Rusijos kariuomenės rekvizicijų, pergalių arba pralaimėjimų. Jos nesėkmės ir atsitraukimai grėsė didžiule žala kraštui ir jo okupacija. Vokietijos karių veržimasis gilyn į Rusijos teritoriją 1915 m. kėlė daug nerimo ir valstybės pareigūnams, valdininkams, ir vietos gyventojams. Nuo gegužės iki liepos pabaigos rusai griebėsi „išdegintos žemės“ strategijos: gubernatorius Nikolajus Griazevas įsakė į valstybės gilumą trauktis Kauno gubernijos 17–50 metų gyventojams vyrams, iškeliaujant sunaikinti javus, o spėjus nukulti, daugumą grūdų perduoti kariuomenei. Rusų kariai ir valdininkai gąsdino visuomenę vokiečių kerštu už Rusijos kariuomenės padarytas skriaudas.

Dienoraščiuose minima, kad tiesmukas atsisakymas trauktis arba naikinti savo turtą keldavo rusų valdininkų pasipiktinimą, grėsė represijomis. Taigi dažniausiai nutarusieji pasilikti lietuviai apsiribodavo nekonkrečiais pažadais, imituodami sunkumus vykdant įsakymą. Rusams skubotai traukiantis, neretai nebeatsirasdavo kontroliuojančiųjų įsakymų vykdymą ir galinčiųjų nubausti už jų nesilaikymą.

Priverstiems arba savarankiškai nusprendusiems išvykti, kaip tada vadinta, karo tremtiniams, teko užvėrus savo namų duris leistis į nežinią ir joje gyventi net keletą metų. Neretai žmonės su savimi pasiimdavo tik tai, kas tilpo į vežimą arba į nešulius. 550 tūkstančių Lietuvos gyventojų pasitraukė į Rusijos gilumą. Jau pats rusų išvykimas dalį visuomenės skatino sekti įtakingesniųjų pavyzdžiu: „Kadangi bėgo valdžia, visus apėmė kažkokia panika – viską mesti ir bėgti. Pasidarė tat žmonių mintyse sumišimas, sunku buvo rasti tikrąjį kelią.“ Iš pradžių įsikūrę arčiau rytinio Kauno ir Vilniaus gubernijų pakraščio, o vėliau ir visai kitose Rusijos vietose, jie jautėsi ten svetimi, o prasidėjus imperijos suirutei, patyrė didžiulių pavojų, kol 1917–1921 m. grįžo į Lietuvą.

Ko gero, ne tik G. Petkevičaitė-Bitė nerimavo, jog Lietuvos žmonės raginami trauktis iš gimtinės, kad joje nebeliktų vadinamųjų „inorodcų“. Nepasitikėdami Rusijos valdžia, jie baiminosi, kad, sudarydami kliūtis išvykusiems grįžti, kraštą gali kolonizuoti rusai.

Lietuviška spauda dar 1914 m. pradėjo rašyti, jog teisingiausia likti savo Tėvynėje, o 1915 m. pirmojoje pusėje šią mintį kartojo kiek atsargiau. Liepos pabaigoje, kai rusų įstaigoms traukiantis susilpnėjo cenzūra, laikraščiuose ypač padaugėjo žinučių apie pabėgėlių sunkumus: vargsta Samaros gubernijoje įsikūręs Martynas Jankus, dalis tautiečių iš laikino prieglobsčio Vologdos gubernijoje perkelti į Sibirą, Daugpilyje jie miega parko paviljonuose, palapinėse ar net lauke. Spauda pabrėžė jų saugumui ir sveikatai kilusius pavojus: „Gyvenimas pabėgėlių labai nenormalinėse sąlygose, paprastai po dangaus pastoge, miškuose, be šilto viralo, dažnai ir visai be valgio. Taigi nenuostabu, kad jų sveikatos stovis stačiai baisus.“ Lietuvių spauda ėmė akivaizdžiai skatinti tautiečius likti gimtajame krašte: „Nieko daugiau nepasakysime, nieko nepatarsime, kaip tiktai laikyties savo krašto, tėvų krauju aplaistytos žemės, savo prakaitu ir sunkiu darbu sutaisytų ūkių. Tegu baisus karo viesulas net paverčia mūsų ūkius ir trobas griuvėsiais, likimės ant tų griuvėsių ir ginkime jų likučius. /.../ Pasitraukti iš savo vietų tik tiems, kam liepiama pasitraukti. Pasitraukus nenueiti per toli, kad greitai būtų galima sugrįžti“, „Namie, savo gimtinėje, kad ir vargu, o vis dėlto galima, mums rodosi,
šiokiu ar tokiu būdu lengviau pagalbą rasti, nekaip nežinomame krašte tarp svetimųjų.“

Istorikas Andrea Grifantė (Andrea Griffante), nagrinėdamas lietuviškus 1914–1918 m. dienoraščius, įžvelgė, kad karas išstūmė jų autorius iš jų įprastos erdvės ir laiko pasmerkdamas nuolatiniam nesaugumui. Nesaugumas, netgi savuose namuose, kasdienybės neįprastumas, nuolat kintanti tikrovė lydėjo Lietuvos, taip pat ir kitų fronto bei pafrontės kraštų žmones.

Dienoraščiuose randame ir rašytinės fronto judėjimo istorijos: pradedant mobilizacija, mūšiais Vokietijoje, iki veržimosi į Aukštaitiją ir Žemaitiją, Kauną. Visuose okupacijos dienų užrašuose su smalsumu ir nerimu aprašoma pirmoji akistata su vokiečių kariuomene. Žmones stebino ir pirmieji atvykusiųjų galios demonstravimai, plėšikavimai, ir demokratiškas karių bei karininkų tarpusavio bendravimas, spartus rusų paliktos žalos taisymas. Rugsėjo 18 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Vilnių. Nors anksčiau buvo svarstymų, esą karo pabėgėliai traukiasi keliems mėnesiams, bet vokiečiai liko Lietuvoje iki pat karo pabaigos, netgi vėliau dalis nesiskubino namo.

Pirmieji karo metai sugriovė iliuzijas, kad rusams greit pavyks įveikti priešininką. Jau vėlyvą 1914 m. rudenį pirmųjų mūšių ir vokiečių įsiveržimų į Suvalkiją liudininkai, kalbėdamiesi su patikimais žmonėmis, palankiau vertino ne Vokietijos, o Rusijos karinę galią. Abiejų valstybių akistata baigėsi keistai, nė viena netapo laimėtoja, tačiau 1915 m. vokiečiai pradėjo karą priešininko teritorijoje. Lietuvos visuomenės laukė nauji išbandymai. Paradoksali gera okupacijos pradžios naujiena buvo rusų valdininkijos ir kolonistų pasitraukimas iš krašto. Nors dalis lietuvių, ypač kaimuose, vokiečių okupacijos metais laukė „senosios tvarkos“ sugrąžinimo, tai tapo nebeįmanoma ne tik dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, bet ir dėl pačios Rusijos imperijos griūties.

1915 m. rudenį išvykusieji inteligentai Rusijoje ėmė telkti tautiečius ir daug nuveikė Tėvynės politinės minties raidos, kultūros ir švietimo srityje. Likusieji Lietuvoje ėmė dar labiau vienytis: „Reikia dar, naudojantis proga, pasistengti ištraukti iš esamosios valandos visą galimą naudą: sutvirtėti dvasiškai /.../ ir pasirūpinti sudaryti tokias sau tolesnio mūsų gyvenimo valandas, kad mes galėtume išlikę ne tik nuostolius sau atlyginti, bet dar pasidaryti būsimąjį savo gyvenimą ir šviesesnį, ir laimingesnį.“ Į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetą buvo priimta ir kairiųjų politikų. Vilniaus lietuviai inteligentai, nepaisydami skirtingų pažiūrų, ėmėsi kartu dirbti labdaros darbą ir rengti politinius dokumentus.

Pirmaisiais karo metais, iki Vokietijos okupacijos, lietuvių visuomenę informavo jau prieš keletą metų pradėti leisti, gerbiami ir įdėmiai skaitomi jų tautiečių leidžiami laikraščiai. Inteligentija ne tik skelbė oficialias karo naujienas, bet ir dalijosi svarstymais apie galimą pokarinę Lietuvą, patardavo, stengėsi tapti moraliniu kelrodžiu skaitytojams.

1915 m. rugsėjo 19 d. išėjo paskutiniai lietuvių leisti laikraščių numeriai – ne mažiau kaip dvejiems metams vokiečiai sustabdė ankstesnių redakcijų darbą, dalis leidinių nebuvo atkurta ir vėliau.

Daugumoje karo metų dienoraščių matome, kaip karas įsibrovė į įprastą žmonių kasdienybę ir neretai tapo centriniu tuometinių užrašų personažu. Retam asmeninių užrašų autoriui pavykdavo išlaikyti J. Basanavičiui būdingą santūrumą ir uždarumą. Nedaugelis būdavo taip panirę į savirefleksiją kaip J. Gvildys, daugybę puslapių skyręs nelaimingos meilės istorijai. P. Žadeikio teigimu, karo tema dominavo ir pokalbiuose: „Jei tik karo metu sueidavo du vyru ir net dvi moteri, tai kitos kalbos jų tarpe nebūdavo, kaip tik apie karą.“




Susiję

Skaitiniai 9074032403823813337

Rašyti komentarą



  1. rasti tikrą meilės rašytoją? meilės rašytojas, kurio darbai parodė rezultatus? Skambinkite / WhatsApp DR SUNNY +2349030731985. išgydyti iš sudaužytos širdies „Aš taip džiaugiuosi, kad mano vyras grįžo po to, kai paliko mane pas kitą moterį“ susisiekite su drsunnydsolution1@gmail.com, kad padėtumėte skubiai sugrąžinti savo buvusį meilužį po skyrybų / skyrybų „Po 12 vedybų metų aš ir mano vyras buvo įsitraukęs į vieną ar kitą ginčą, kol galiausiai paliko mane ir persikėlė į Kaliforniją būti su kita moterimi. Jaučiau, kad mano gyvenimas baigėsi ir mano vaikai galvojo, kad daugiau niekada nebematys savo tėvo. Aš stengiausi būti stipri tik tam, kad vaikai, bet aš nesugebėjau suvaldyti skausmų, kurie kankina mano širdį, širdį užliejo skausmai ir skausmai, nes buvau iš tikrųjų įsimylėjęs savo vyrą. Kiekvieną dieną ir naktį galvoju apie jį ir visada linkiu, kad jis galėtų sugrįžti pas mane. tikrai jaudinausi ir man reikėjo pagalbos, todėl ieškojau pagalbos internete ir atėjau į svetainę, kurioje buvo siūloma, kad DR SUNNY galėtų padėti greitai sugrįžti atgal. Taigi, aš jaučiau, kad turėčiau pabandyti jam pabandyti. Aš susisiekiau su juo ir jis man pasakė ką daryti, ir aš tai padariau, tada jis man padarė meilės burtą. Po 11 valandų mano vyras tikrai man paskambino ir pasakė, kad labai pasiilgo manęs ir vaikų, Taigi nuostabu !! Taigi jis tą pačią dieną grįžo su didele meile ir džiaugsmu, atsiprašė už savo klaidą ir už skausmą, kurį sukėlė man ir vaikams. Nuo tos dienos mūsų santuoka dabar buvo stipresnė, nei buvo anksčiau, viskas dėkojama DR SUNNY. jis yra toks galingas ir aš nusprendžiau pasidalyti savo istorija internete, kad DR SUNNY yra tikras burtininkas, kuris visada melsiuosi ilgai gyventi, kad padėtų savo vaikams nelaimės metu, jei esate čia ir jums reikia buvusio meilužio. arba greitai išsaugokite savo santuoką. Daugiau neverkite, susisiekite su DR SUNNY dabar. Susisiekite su juo, rašykite jam el. Paštu: drsunnydsolution1@gmail.com arba paskambinkite / „WhatsApp jam“: + 2349030731985, jūsų gerumo niekada nepamiršite. Cindy Wanderly iš JAV.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item