Robert Clarke. Norvegijos „Barnevernet“ ir tėvų teisės ateityje (II)

laisvavisuomene.lt Robert Clarke, teisininkas, organizacijos „ADF International“ Europos advokacijos padalinio vadovas. Pirmąją str...


Robert Clarke, teisininkas, organizacijos „ADF International“ Europos advokacijos padalinio vadovas.

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.

Puolamos tėvų teisės

Nors visi pirmoje straipsnio dalyje atskleisti faktai yra susiję su Norvegija, ji nėra vienintelė šalis, žalingomis praktikomis kenkianti tėvams ir šeimoms.

Šiais metais Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) priėmė Vokietijai palankų sprendimą dėl šalyje jau seniai galiojančio draudimo mokyti vaikus namuose (kai kuriuose šalies regionuose tai baudžiama kriminalinėmis bausmėmis). Wunderlichų šeimos atveju, keturi šeimos vaikai auštant buvo paimti iš tėvų trisdešimties policijos pareigūnų komandos. Tris savaites buvo vertinimas vaikų išsilavinimas. Nors jų išsilavinimo lygis atitiko normos ribas, vaikai tėvams buvo grąžinti tik pažadėjus, kad vaikai ims lankyti mokyklą. EŽTT nuomone, ši procedūra „nebuvo įgyvendinta ypač griežtai ar išskirtinai“.

Tuo tarpu Švedijoje mokymas namuose yra teoriškai leidžiamas. Vis dėlto tam reikalingas leidimas, kuris suteikiamas tik „išskirtinėmis sąlygomis“. Praktikoje tai reiškia, kad beveik niekada. Pavyzdys – Švedijos Vaiko ir švietimo tarybos sprendimas Petersenų šeimos atveju. Mama ir tėtis, turintys dvigubą JAV ir Švedijos pilietybę, trijų mėnesių kelionės metu savo septynmetę dukterį mokė namuose. Rezultatai buvo puikūs ir mergaitei grįžus į mokyklą buvo akivaizdu, kad jai sekasi kur kas geriau nei jos klasės draugams. Tėvai norėjo ir toliau dukrą mokyti namuose, tačiau jiems nebuvo suteiktas reikalingas leidimas.

Vienintelis būdas, kuriuo jie galėjo įgyvendinti mokymo pasirinkimą, kurį laikė geriausiai atitinkančiu dukters interesus, buvo parduoti beveik visą savo nuosavybę ir persikelti į JAV.  Akivaizdu, kad tai nėra daugeliui prieinama galimybė. Todėl Laisvės gyvinimo aljanse (angl. ADF International) palankiai įvertinome žinią, jog Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas sutiko išnagrinėti skundą dėl šio atvejo.

Šį mėnesį mus pasiekė naujienos ir iš Škotijos. Šalies vyriausybė paskelbė, kad pagaliau panaikins ramybės neduodančią „patikėtinio“ programą. Pagal šią programą kiekvienam vaikui būtų suteiktas valstybės paskirtas globėjas, prižiūrintis jo ar jos gerovę.

Programa buvo užginčyta netgi Jungtinės Karalystės Aukščiausiajam Teismui, kuris 2016 m. vasarą nusprendė, kad ji pažeidžia Europos Konvencijos 8 straipsnį. Teisėjai rašė: „Skirtingi auklėjimai užaugina skirtingus žmones. Pirmas dalykas, kurį bando padaryti totalitarinis režimas, yra pasiekti vaikus, atitraukti juos nuo griaunančios, įvairios jų šeimų įtakos ir indoktrinuoti juos valdovų pasaulėžiūra. Šeimoms turi būti palikta galimybė auklėti vaikus savaip.“

Daugiau nei du metus po šio teismo sprendimo Škotijos valdžia laikėsi savo iniciatyvos, siūlydama ją pakeisti tik iš dalies. Bet pagaliau jie pasidavė. Tačiau Britanijos tėvai negali ilgai ilsėtis, kadangi šalies parlamentas pritarė privalomam „santykių ir lytiniam švietimui“. Įstatymas įsigalios 2020 m. rugsėjo mėnesį.

Kova tęsiasi

Tėvai visame pasaulyje žino, kokia didžiulė atsakomybė ir privilegija yra turėti ir auginti vaikus. O vyriausybės žino didžiulę šeimų ir bendruomenių jėgą tikrinant valstybės galios perteklių. Kaip skelbia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, šeima yra „pagrindinė visuomenės grupė“. Tie, kurie jai kenkia, puola mūsų visuomenių pamatus bei turtingumo ir įvairovės šaltinį. 

Kilniaširdiškiausiai šiais atakas galime interpretuoti taip: kai kurios neva vaikus saugančios politikos strategijos yra sukurtos su gera intencija, tačiau klaidingos. Vis dėlto mes taip pat turime saugotis tų, kuriems valdžios pagundos atrodo vertos primesti savo utopinę ateities kartų viziją atstumiant tėvus, o galiausiai – dekonstruojant šeimą.

Viena iš gijų, pastebima daugelyje panašių grėsmių, yra dažnai vaiko gerovės bylose naudojamas teisinis kriterijus. Šis kriterijus sako, kad veiksmai turi būti vertinami pagal tai, kas atitinka „geriausius vaiko interesus“. Tai skamba patraukliai, kas, galų gale, norėtų veikti prieš geriausius vaiko interesus? Tačiau ši gražiai skambanti frazė nesuteikia jokių aiškių patarimų teismams, kurių prašoma išspręsti ginčą tarp šalių, teigiančių, kad veikė gindamos geriausius vaiko interesus. Skirtingos šalys gali būti tėvai, tačiau taip pat dažnai matome tėvus vienoje ginčo pusėje, o valstybę – kitoje. Būtent taip buvo Bondariu šeimos atveju, Charlie‘o Gardo tėvams ir ponios Trude Strand Lobben byloje. Jos bylos nuosprendyje „geriausių vaiko interesų“ standartas buvo minimas 122 kartus.

Jei norime atkurti tėvų vietą ir apsaugoti šeimą, turime peržiūrėti šį standartą. Pasekmės tiems, kurie dalyvauja vaiko gerovės procesuose, gali būti rimtesnės ir labiau ilgalaikės nei dalyvaujantiems baudžiamosiose bylose. Taikomi standartai turi būti ne mažiau griežti. Intervencija visada turi būti kraštutinė priemonė ir pagrįsta patikrintais įrodymais, kad vaikui iš tikrųjų kyla rimtos žalos pavojus. Be to, tomis aplinkybėmis, kai vaikas atskiriamas nuo tėvų, jų apeliacijos turi būti nagrinėjamos operatyviai.

Norvegijoje viskas dar toli gražu nesibaigia. Natalya Shutakova ir Žigintas Aleksandravičius žadėjo kreiptis į teismą, Bondariu byla nuo 2016 m. gruodžio laukia savo dienos teisme. Panašu, kad tai bus dar viena bloga diena Norvegijai, bet labai reikalinga gera diena tėvams ir šeimoms visoje Europoje ir už jos ribų.


Susiję

Šeimos politika 5644669292746080595

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item