Vilius Baldišis. Nepriklausomos Lietuvos atkūrėjui, signatarui Vladui Terleckui – 80

Tarp nūdienos ekonomistų, istorikų, politologų, visuomenininkų, savo Tautos ir Tėvynės patriotų neteko sutikti tokios garbingos, įvairiap...

Tarp nūdienos ekonomistų, istorikų, politologų, visuomenininkų, savo Tautos ir Tėvynės patriotų neteko sutikti tokios garbingos, įvairiapusės, profesionalios ir principingos, nesavanaudiškos, produktyvios ir pasiaukojančios asmenybės kaip Vladas Terleckas.

Taip rašiau prieš penkerius metus savo straipsnyje „Lietuvos Patriotui, Ekonomistui ir Istorikui, Didžiavyriui Vladui Terleckui – 75-eri!“

Gal kam nuskambėjo per daug patetiškai, tačiau tai – nuolat patvirtinamas faktas. Savo 80-metį Vladas pasitiko toliau nuosekliai ir atkakliai dirbdamas savo tėvynės labui: tyrinėjo, rinko istoriografinę medžiagą, rašė ir savo šeimos lėšomis leido naujas knygas bei straipsnius, žadinančius didžiavimąsi savo šaknimis, tautos istorija, mūsų kalba ir tradicijomis. Neliko abejingas politinių įvykių stebėtojas, o nuolat inicijuodavo pareiškimus, telkiančius patriotines jėgas pasipriešinti lietuvių tautos ir valstybės menkinimui, griovimui, pasirengti globalizacijos keliamiems tautos ir valstybės išlikimo iššūkiams. Padaryti milžiniški darbai byloja patys už save. Trisdešimt trys metai skirti moksliniam-pedagoginiam darbui Vilniaus Universitete. Apie pedagoginį profesoriaus darbą galiu paliudyti kaip buvęs jo studentas. Nors Vladas buvo išskirtinai stebimas ir kontroliuojamas Universiteto kagebistų bei jų pakalikų, jis nuosekliai diegė jaunimui tautines, patriotines idėjas, skatino taurius jausmus savo gimtajam kraštui. Nebūdavo paskaitos ar seminaro, kurio metu Vladas lyg tarp kitko, dėstydamas socialistinės ekonomikos dogmas, neužsimintų apie tarpukario Lietuvos ūkį, to laikotarpio pasiekimus, ekonomistų darbus. Pavydėtinai aktyvūs darbai ir visuomeninė veikla buvo tęsiami ir išėjus į užtarnautą poilsį! Dar intensyvesnis darbas savo Tautai ir Valstybei. Iki šiol parengta ir išleista 535 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijos, iš jų 22 knygos ir kiti didelės apimties mokslo darbai. Pareiškimai ir kreipimaisi – jau nebeskaičiuojami.

Nežiūrint viso to, nebuvo Vladas valdžios vertinamas (suprantama, kad dėl brolio Antano Terlecko politinės veiklos ir kalinimo) sovietiniais laikais, oficialiai neįvertintas lieka ir šiandien. Kodėl?

Niekada netarnavęs vardan konjuktūrinės valdiškos garbės, mokslinių vardų ar įvertinimo, Vladas nuosekliai ir pasiaukojamai dirbo savo Tautos ir Tėvynės labui, gindamas jos kalbą, tradicijas, kovojo su ideologizuotai valdžiai tarnaujančiais mūsų istorijos niekintojais ir perrašynėtojais.

V. Terleckas už savo darbus dažnais susilaukia gąsdinimų ir grasinimų. Anonimiškai jam ir šeimos nariams buvo grasinama fiziniu susidorojimu. Ne vienas televizijoje išgarsėjęs akademikas, politikos veikėjas ar istorijos „verslininkas“ už jų kritiką viešai gąsdino V. Terlecką nubausti teisme. Įsiūčio pagauti grasino, bet..., kiek žinau, pasikonsultavę su teisininkais, neišdrįso to padaryti. Akivaizdu tai, kad V. Terlecko surinkti šaltiniai, faktai ir jų pagrindu padarytos objektyvios išvados bei teiginiai yra nepaneigiami.

Manau jo nuopelnus tinkamai įvertins laikas ir ateities kartos.

Šiandieniniame pasaulyje vyksta kaip niekad aršus tautų, religijų ir valstybių idėjų ir interesų karas. Kova dėl civilizacijos išlikimo. Trečią atkurtos Lietuvos dešimtmetį pasitinkančiai mūsų valstybei ir jos neskaitlingai Tautai – tai ypač svarbu. Mūsų valstybės išlikimas priklausys nuo Tautos „karvedžių“ teisingos strategijos pasirinkimo. Toks karvedys-strategas (be kabučių) yra Vladas Terleckas. Drįsčiau teigti, kad Vlado propaguojamos strategijos pagrindas – valstybės piliečių santykis su savo istorija, šaknimis, laisvės-išsivadavimo kovomis ir jų vertinimu. Nūdieną tai ypač aktualus santykis su Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio – partizaninės kovos istorija, jos iškraipymų atskleidimu, kova prieš Lietuvos ištautinimą ir išvalstybinimą.

Istorinės tiesos objektyvumui ir išvadų pagrindimui labai praverčia Vlado gilus ekonominis išsilavinimas, nes valstybės politinė sankloda visada paremta tautos ūkio ekonominiais pagrindais.

Lietuvos valstybę 1918 m. atkūrė žemdirbiai-ūkininkai. Tų pačių valstiečių – ūkininkų vaikaičiai atkūrė Lietuvos Respubliką 1990 m. Mūsų inteligentija – tai trečios, geriausiu atveju antros kartos „nuo žagrės“ atstovai. Todėl mūsų šaknys – Lietuvos žemėje ir reikia jas puoselėti.

Man su V. Terlecku teko pergyventi istorinius – epochinius mūsų valstybės atkūrimo įvykius, dažnai atsiduriant tų įvykių pačiame smaigalyje.

Šiandien ypač svarbu prisiminti ir užfiksuoti istorinius 1990 m. sausio įvykių faktus ir aplinkybes. Juose man teko petys petin dalyvauti su Vladu Terlecku. Sausio 12 d. pavakarę su dviem banko inkasatoriais ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (LRAT) apsaugos skyriaus darbuotoju, sėkmingai nuvežėme kovinius automatus ir pistoletus į LRAT, gynybai. Vakare baigiau darbus Lietuvos banke (LB), pagal grafiką, palikau žmones naktinei LB sargybai-budėjimui ir vėlai vakare grįžau į savo bendrabutį. Gerokai išvargęs, bet laimingas, kad naudingai praleidau ilgą darbo dieną, priguliau. 

Nespėjus užsnūsti, suskambo laidinis telefonas (kitokio ryšio mes tada ir neturėjome). Skambino LB kolega ir pranešė, kad sovietų desantininkai šturmuoja Lietuvos radijo ir televizijos pastatą bei bokštą. Visi kviečiami ginti LRAT ir kitus valstybės objektus. Įsijungiau TV, skubiai apsirengiau ir paskambinau kolegai Vladui. Žinojau, kad jis neturi automobilio, nevairuoja, o visuomeninis transportas jau nebevažinėja. V. Terleckas tvirtai pasakė, kad laukia manęs ir jau ruošiasi vykti į AT. Kartu paėmiau vieną LB kolegą ir skubiai nuvykome pas Vladą. Su manimi bendrabutyje gyveno dar dvi AT deputatų šeimos. Susitikome koridoriuje visi trys vienu metu, aš, Jonas Šimėnas ir Virginijus Kačinskas, pagarba jiems. Jiems išeinant iš kambarių girdėjosi žmonų ir vaikų verksmas, šauksmai – kur jūs lekiate, tiesiai į pražūtį... Man buvo lengviau, gyvenau vienas. Manau, kad kolegai V. Terleckui buvo sunku atsisveikinti su šeima, bet jis nedvejojo. Telefonu pasakė, kad lauks manęs gatvėje, kur aš jį ir paėmiau atvažiavęs su savo automobiliu. Išsodinę bendradarbį prie LB kontoros Totorių gatvėje, nuskubėjome į LRAT. 

Posėdžių salėje buvo dar nedaug žmonių. Visi ten buvę Tarybos deputatai ir darbuotojai, užgulę telefonus stengėsi prisiskambinti kitiems kolegoms ir pakviesti juos į LRAT, kuriai reikėjo kvorumo neatidėliotiniems skubiems sprendimams priimti. Vladas buvo susikaupęs, susirūpinęs, bet ryžtingas. Pažvelgę vienas kitam į akis, be žodžių supratome, mes atliksime savo pareigą iki galo, nesudrebėsime ir nesitrauksime. Tokių AT deputatų buvo dauguma. LRAT posėdžių salė (dabar vadinama Kovo 11-osios sale) – tai belangė, sovietinių laikų uždara, neorganinėmis medžiagomis padengta, ne darbui, o šventiniams posėdžiams (tokie vykdavo sovietinėje AT) pritaikyta patalpa. Bet kurio nelaimingo gaisro atveju ši patalpa būtų virtusi naujaisiais Pilėnais. O tuo metu AT buvo pilnai „prifarširuota“ Molotovo kokteilių ir kitų degių ir sprogstamųjų medžiagų. Mažiausia kibirkštis galėjo sukelti tragiškas pasekmes. Dar ir dabar gerai prisimenu tą istorinį degių medžiagų kvapą ne tik AT koridoriuose, bet ir posėdžių salėje. Vien nuo jo svaigo galva, „važiavo stogas“, o kur dar psichologinės ir fizinės grėsmės pavojus. Pabandykit taip ištverti valandą, parą ir daugiau! Paryčiui, neįvykus LRAT šturmui, salėje kolegų ženkliai padaugėjo, daugiausiai kairiųjų sąskaita. 

Taip su V. Terlecku LRAT praleidome visą naktį, ir kitą dieną – ruošdami ir priiminėdami svarbius valstybės gynybai teisės aktus, pareiškimus ir kreipimusis į pasaulio bendruomenę. Para buvo nepaprastai įtempta, morališkai ir psichologiškai žiauri, fiziškai alinanti ir sekinanti, tačiau giliai įstrigo į sąmonę ir širdį. Mes atlaikėme, mes nugalėjome!!!

Iš nūdienos pozicijų vertinu kruvinus 1991 m. sausio įvykius kaip mūsų Tautos ir Valstybės didžią, istorinę pergalę, ją pasiekiant visa širdimi, protu ir jėgomis. Galiu tik džiaugtis, jog prie jos prisidėjome su V. Terlecku.

Apie V. Terlecko visuomeninį „svorį“ byloja ir toks mano liudijimas. Po sausio įvykių dar tik įsiplieskus napoleoniškojo premjero G. Vagnoriaus ir LB valdybos konfliktui, sekmadienį buvau skubiai , Vagnoriaus patarėjo K. Čilinsko, iškviestas į Vyriausybę. Premjeras apsimetė draugišku man: tu dar jaunas, perspektyvus, tau viskas prieš akis. Yra tik viena problema. Tave „balamutina“ tokie LB valdybos „vilkai“ kaip V. Terleckas ir S. Uosis. Atleiskim juos ir mes gerai sutarsim, tu galėsi toliau pirmininkauti LB valdybai, daryti karjerą. Aš apstulbau. Kaip aš galiu V. Terlecką atleisti iš LB valdybos narių, kadangi jis į ją net nebuvo paskirtas. Ir kritikos premjero atžvilgiu užgniaužti negaliu, kadangi šis žmogus yra laisvas, nepriklausomas, sąžiningai dirbantis LRAT deputatas. Prof. S. Uosis – didžiausią kvalifikaciją ir patirtį turintis LB valdybos narys. Nesiruošiu jo atleisti. Po tokių mano žodžių, daugiau „gundymų“ iš G. Vagnoriaus nesulaukiau.

Atgimimo laikotarpiu su V. Terlecku buvome ne tik kolegos – bendraminčiai, bet ir mūsų skelbiamų idėjų bendraautoriai. Bendraautoriai – tai gana kebli situacija. Kaip jais tampama?

Mūsų atveju buvo taip. Abu atskirai suformuodavome aktualių ekonominių ar politinių problemų, klausimų, temų, aktualijų ratą. Raštu išdėstydavome savo pozicijas tais klausimais. Padiskutuodavome ir vėliau apjungdavome savo mintis į vieną darbą. Kūrybinis procesas buvo fiksuojamas ranka. Vėliau atskiri rankraščiai buvo karpomi ir komponuojami vienas su kitu, kartais perrašomi. Galiausiai išeidavo vienas darbas, straipsnis ar knygelė. Vienas protingas žmogus yra pasakęs, kad rankraštis yra žmogaus sielos veidrodis. Iki šiol Vladas, kaip ir aš, visus darbus rašome ranka.

Vladas Terleckas niekada nepamiršo, neišsižadėjo savo šaknų. Visada stengėsi jas puoselėti. Ir dabar Lietuvos ir tėviškės žemė jam yra šventa, visa ko pradžia ir pabaiga. Nežiūrint prievartinio atotrūkio nuo žemės ir tėviškės, visada prie jų sugrįždavo. Laisvalaikiu dirbo žemę, puoselėjo viltį atstatyti savo tėviškę. Su šeimos pagalba tą daro ir dabar. Kasdien patvirtindamas mūsų senolių išmintį – be savo šaknų, savo žemės, savo kalbos, papročių ir tradicijų – mes niekas.

Didžiausia V. Terlecko laisvalaikio aistra – žvejyba. Ne veltui jis užaugo Krivasalio kaime prie Pakalo ežero. Ir man teko patirti aistringo žvejo kompaniono vaidmenį. Neretai būdavo noriu pasitarti vienu ar kitu klausimu, o Jis man – „kadangi laisvadienis, važiuojam į žvejybą, ten ir pakalbėsim.“ Jis užmes meškerę, o aš vis neduodu ramybės kaip ten su tuo klausimu, o kaip ten tas ar anas?.. Diskusijos vyraudavo ir bendrus sprendimus rasdavome iki tol, kol nekibdavo... Užplaukus žuvelėms, diskusijos nutrūkdavo. „Tylėk, piemenie, dabar aš turiu svarbesnių užsiėmimų!“ Nutylu. Juk aš tikrai piemuo, 22 metų skirtumas su Vladu.

Mūsų su Vladu bendradarbiavimas ir draugystė tęsiasi iki šiol, jau 40 metų.

Ryžto, užsispyrimo, tikėjimo tautos ateitimi, kruopštumo bei darbštumo Vladui niekada netrūko, kaip netrūko ir mokslinių idėjų bei naujų darbų planų. Tad žemai lenkdamas savo galvą nuoširdžiai linkiu Profesorissimus Vladui Terleckui sveikatos, sveikatos ir dar kartą sveikatos!


Susiję

Vladas Terleckas 4569950501121110736

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-09-12 02:18

    Tokie prityrę žmonės, kaip gerb. V.Terleckas šiandien Lietuvai yra labai reikalingi. Ilgiausių metų ir stiprios sveikatos linkime!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-09-12 22:39

    Vladui Terleckui - mano didžiausia pagarba. Man jis yra lietuvio, piliečio ir kovotojo pavyzdys. Jei mes kiekvienas padarytume nors dalelytę to, ką yra nuveikęs V. Terleckas Tėvynės ir Tiesos labui, Lietuva šiandien būtų stipri, saugi ir nepažeidžiama. Linkiu gerb. Terleckui ilgų, sveikų ir darbingų gyvenimo metų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item