Danutė Ulozaitė-Lašinskienė. Kelionė į Magadaną ir atgal

Broniaus Vertelkos nuotrauka XXIamzius.lt Mielieji, jeigu skaitysite šiuos mano gyvenimo atsiminimus, norėčiau priminti, kad šis, man...

Broniaus Vertelkos nuotrauka
XXIamzius.lt

Mielieji, jeigu skaitysite šiuos mano gyvenimo atsiminimus, norėčiau priminti, kad šis, mano aprašytas raudonosios katorgos kelias, gal šiek tiek sušvelnintas, o gal nesugebėjau žodžiais atspindėti tai, kas buvo išgyventa, iškentėta, tačiau jokios fantazijos čia nėra, bet tikras aprašymas to, ką žmogus, patekęs į slibino nagus, gali išgyventi. Šie atsiminimai buvo pateikti kan. Robertui Pukeniui, kuris norėjo sukurti Tremtinių muziejų Panevėžyje ir juos turėti kaip eksponatą. Tačiau muziejaus vis nėra, todėl atsiminimai spausdinami „XXI amžiuje“.

Antrieji okupacijos metai

Žiaurus okupantas vis smarkiau trypė, niokojo mūsų mylimą tėvynę Lietuvą. Areštai, kankinimai įbaugino mūsų žmones, jaunimą, kuris nieko nelaukęs stengėsi slėptis. Vieni išėjo į mišką, su ginklu stojo į kovą, kiti nuėjo į pogrindį. Moksleiviai, studentai buvo energingi, drąsūs, tvirtai tikėjo tuo, kad ši okupacija tęsis neilgai. Tačiau laikas ėjo, baisus laikas vis tęsėsi. Išniekinti brolių lavonai buvo gatvėse spardomi stribų. Vyko daug areštų, užkalti vagonai riedėjo į Rytus, kupini skausmo, ašarų, mirties. Kauno jaunimas organizavosi dirbti pogrindyje. Susirinkdavome konspiraciniame bute (dažniausiai Aleksote), prieš kryžių ir trispalvę prisiekdavome drąsiai eiti šiuo pavojingu keliu, o jei priešas mus susektų, iškentėti viską, o gal ir mirti, tačiau draugų neišduoti. Kupini vilties, kad šis mūsų darbas reikalingas tėvynei, mes drąsiai eidavome į atvirą kovą su okupantais, spausdindavome atsišaukimus, klijuodavome juos gatvėje ant stulpų. Gerai prisimenu, kai dar miestas miegodavo, išeidavome į gatvę, apsidairę, ar neseka pikta akis, paskubomis klijuodavome atsišaukimus. O turinys būdavo įvairus: kreipimasis į Lietuvos gyventojus nepaklusti okupantui, raginimas jaunimui burtis į pogrindį. Tai daryti mus skatino meilė tėvynei, mūsų brolių, vežamų į Sibirą, skausmas. Be to, dar daug prisidėjo balsai iš užjūrio. Degė viltis, kad okupacija laikina, vėl būsime laisvi. Palaikėme ryšį su Birutės rinktine, suteikdavome reikiamų žinių. Reikėjo mokytis ir daug dirbti. Deja, neilgai.

Areštas

Atostogų metas. Rugpjūčio mėnuo. Palikusi Kauną atvažiavau pas savo mamytę į tėviškę Rumšiškėse, tame nuostabiame gamtos kampelyje, nors trumpai valandėlei atsitraukti nuo to baisaus verpeto. Prisimenu, kad tą vakarą, buvo labai tylu, kažkur suokė lakštingala. Dar ilgai su mamyte sėdėjau lauke prie darželio, tarsi nujausdama, kad ši vakaras mano gyvenime lemtingas. Tuo metu man ėjo 17-ieji metai, pati jaunystė, tačiau jos grožio neteko pajausti.

Visai jau sutemo, tik kažkur šuo suloja, šiaip visur tyla. Užrakinome duris ir užmigome. Staiga smarkus trenksmas į duris pažadino. Supratau viską, tačiau mamytei nieko nesakiau (ji ir nežinojo apie mano pasipriešinimo veiklą). Jėga išstūmė lauko duris ir kambarin pasipylė pilkų kareivių minia ir du civiliai. Atrodė, kad jie sulaiko pavojingą recidyvistą, o čia tik nepilnametė mergaičiukė. Vyksta smulki krata, sienas išbraukė rankomis, išdaužė geležiniais strypais. Atrodė, kad vyksta staigus žemės drebėjimas. Ieškojo kažko paslėpto ar pasislėpusio. Kareiviai tuštino sandėliuką, išvartė stalčius, knygas krovė į maišus, vis kažko jose ieškojo. Per visą laiką man neleido net pajudėti, keista, kur galėčiau pabėgti, jei apie namą kareivių lavina. Krovėsi į maišus, į užvalkalus viską, kas jiems atrodė reikalinga ar įtartina. Paėmė mano didelį turtą – nuotraukų albumą. Ten – gražiausios mano gyvenimo akimirkos. Surinkę iš namų maistą, kurį tik rado (kaip išalkusi minia), išsivarė mane į netoliese stovintį sunkvežimį. Dar ir šiandien matau mamytę, išsigandusią, raudančią: „Danute, už ką jie tave?..“ Aš tuo momentu neverkiau, apkabinusi pabučiavau svyruojančią mamą ir pasakiau: „Mamyte, aš greitai sugrįšiu“, nors gerai žinojau, kad tai – tik žodžiai. Kai mane įmetė į sunkvežimio kėbulą, pamačiau jame vieną iš savo pogrindinio darbo draugų, kuris žinojo, kur šiuo metu aš esu. Nepykau, kad jis atvedė enkavėdistus, kad parodė kelią pas mane, žinojau puikiai, kad tardytojai turėjo priemonių, kurias ne visi žmonės galėjo iškentėti. Pasižiūrėjau aš į jį, o jis galvą nuleido (kalbėti buvo draudžiama), rankos surakintos, sumuštas. Mintyse meldžiau Dievą, kad man jis duotų stiprybės iškęsti visus kankinimus, svarbiausia – neišduoti savo draugų. Žinojau puikiai, kas manęs laukia, patekus į šio baisaus slibino nagus.

Kauno saugumas

Atsidarius sunkiems vartams, mus vežantis sunkvežimis sustojo saugumo kieme. Pasigirdo komanda: „Išlipti“. Naktis ir akinančios elektros lempučių šviesos mane privertė sustoti. Tik staiga pajutau smūgį į nugarą, manau, kad tai buvo šautuvo buožė. Po to nuvarė į pastatą ir įstūmė į „boksą“ (taip vadinosi spinta maždaug 80 x 80 centimetrų, kurioje nėra kur atsisėsti, nėra jokios ventiliacijos, sienos, grindys cementinės, durys geležinės – jokio plyšelio). Kol dar oro truputis buvo, kentėjau, tačiau po kelių minučių jau nebuvo kuo kvėpuoti. Pradėjau daužyti duris, kad atidarytų, o tuo metu nors mažytis oro gūsis atgaivintų arba prašaisi išvedama į tualetą, nes kitos išeities nebuvo. Kas dvi valandas – į tardymą. Ir taip kankino dvi paras. Patekau pas labai žiaurų tardytoją (pavardės neprisimenu, bet lietuvį). Tai buvo gana patyręs sadistas, laimė, kad jis neilgai mane kankino, kadangi aš visai nutilau ir nė žodžio nesakiau. Klausia pavardės – tyliu. Į visus klausimus tylėjau, man buvo vis vien, ar gyventi ar mirti. Kai jo nervai neišlaikė ir pistoleto rankena smogė man į galvą, praradau sąmonę. Daugiau nieko neprisimenu, tik atsibudau kameroje visa šlapia, tikriausiai, kad mane atgaivintų, kažkas apipylė vandeniu. Čia man jau nušvito akys, aš jau ne „bokse“, o jau tarp žmonių. Kameros draugės, o jų buvo keturios, davė man sausus drabužėlius, kol manieji išdžiūvo, pasiūlė pavalgyti (dvi paras buvau nevalgiusi), atrodė jau ne taip baisu. Tai buvo kamera Nr. 5 saugumo požemyje, 1,5 m pločio ir apie 4 m ilgio. Langas į kiemo pusę, šviesos spindulio nematėme, tik šaltą, pilką mūro sieną, tačiau kvėpuoti jau turėjome laisvę, oro užteko.

Visą dieną labai skaudėjo galvą, visą kūną. Mano laimė, kad į tardymą nekvietė, nors kiekvienas raktų skambesys koridoriuje ėjo per širdį – o gal jau ateina manęs?.. Vakare, po vadinamos vakarienės, mergaitės mane priglaudė šalia jų, kadangi neturėjau nieko nei pasikloti, nei užsikloti. Visas mano turtas buvo vasarinė suknutė ir švarkelis. Prisiglaudusi šalia savo draugių greitai užmigau. Rytą, vos spėjau nusiprausti, mane pašaukė pavarde pas tardytoją. Labai nustebau, kad manęs nepaliko antrame aukšte, kaip buvo praėjusias dienas. O vedė į ketvirtą aukštą. Kabinete manęs jau laukė kitas pareigūnas, šį kartą rusas. Gana mandagiai pradėjo kalbėti, to aš nesitikėjau. Žmogus pagyvenęs, gal jam pagailo manęs, kaip vaiko, nežinau. Pradėjo klausinėti, kodėl aš nieko nesakau savo tardytojui, kodėl tyliu. Aš jam tuomet pasakiau, kol mane tardys tas lietuvis, aš tylėsiu, gali užmušti – man vis vien. Kalbėjome labai trumpai, mane grąžino į kamerą. Kitą dieną mane pakvietė vėl į kitą kabinetą, dabar vėl antrame aukšte (numerio neprisimenu), prisistatė tardytojas Zaicevas, sakė, kad jis veda mūsų grupės bylą. Šis žmogus nebuvo žiaurus, jis stengėsi paveikti moraliai. Nuolat atlikdavo akistatas, labai nervindavosi, kai išgirsdavo žodį „nepažįstu“. Mūsų byloje – daugiausia vyrai, su jais tardytojai elgėsi žiauriai. Ir taip tęsėsi, kol pagaliau sudarė bylą iš būtų ir nebūtų nusikaltimų.

Kameroje nuolat keitėsi gyventojai. Vienus išvežė į kalėjimą, kitus – kitur. Labai tvirtas tikėjimas greitomis permainomis, malda, optimizmas teikė jėgų viską iškentėti, išgyventi. Mums buvo žinoma, kad čekistai į kiekvieną kamerą įleidžia provokatorių, tad didelio atvirumo nebuvo (čia visuomet prisimindavau mūsų būrio vado žodžius, kuris mus buvo paruošęs, kaip laikytis, kaip neišduoti draugų, jeigu kartais atsitiktų tokia nelaimė, jeigu mus kas nors susektų, išduotų). Visos buvome draugiškos, paguosdavome viena kitą, kai grįždavome iš tardymų, dalinomės duonos gabalėliu, kurį gaudavome iš namų. Beje, ir aš jau pradėjau gauti siuntinius, kurie ilgai buvo uždrausti. Toks gyvenimas saugumo požemiuose.

Vieną vakarą Zaicevas pakvietė mane tardyti. Labai nustebau, kai jis vietoj įprasto protokolinio rašinio pradėjo kalbėti, ar aš norėčiau į laisvę. Sako: „Paklausyk, Danute, kaip linksmai gyvena jaunimas už lango, mokosi, linksminasi. Ar tu norėtum drauge su juo gyventi laisvėje?“ Labai greitai supratau aš jo mintį ir atsakiau trumpai, taip, norėčiau, ir visi mes, čia esantys, norėtume. Tuomet jis pasiūlė tai, ko aš tikėjausi, – dirbti jiems, išduoti savo draugus, dar esančius laisvėje, išduoti Lietuvą, už kurią tiek daug iškentėta. „Ne! – buvo tvirtai pasakyta. – Niekada šito nebus, mes viską išgyvensime, jeigu bus lemta, bet išdavikais netapsime“. Kalba buvo trumpa, jis mane suprato ir tuojau pat grąžino į kamerą.

Morzės abėcėlės pagalba turėdavau ryšį su 4 ir 6 kameromis. Čia buvo mano draugai Pranas ir Algirdas. Palaikydavome vieni kitus moraliai. Sužinojau man skaudžią naujieną, kad grįžo mano tėvelis ir jis jau saugumo nasruose. Man buvo didžiulis smūgis, juk aš jo taip ilgai nemačiau.

Mano tėvelis Zigmantas Ulozas nuo 1920 iki 1940 metų dirbo Lietuvos prezidento Antano Smetonos apsaugoje. Užėjus raudoniesiems visus metus slapstėsi. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Labai norėjo, kad ir mes su mamyte paliktume Lietuvą ir bėgtumėme nuo raudonojo maro į užsienį, tačiau mamytė sakė: „Mirsiu Lietuvoje“. Mes abi likome tėvynėje, o tėvelis išvažiavo. Čekistai veikė visu pajėgumu ir užsienyje. Suviliojo gražiais pažadais: „Grįžkite į Lietuvą, jūsų niekas nelies, galėsite gyventi ramiai“. Tačiau sugrįžus jau buvo paruoštas lageris penkiolikai metų Vorkutoje.

Mergaitės užstoja duryse esantį „vilkiuką“, pro kurį prižiūrėtojas seka mūsų judesius, o aš tuo metu atsargiai kalu į sieną. Taip sužinodavome naujienų iš laisvės ir apie mūsų bylos eigą. Labai dėkinga Algirdui – jis dalindavosi maistu, kurį gaudavo iš namų. Buvau didelė optimistė, tvirtai tikėjau, kad visas šis baisus gyvenimas saugumo požemiuose greitai baigsis, visi išeisime į laisvę, ir tas optimizmas padėjo išlikti, išgyventi visą tą baisų laikotarpį, kuris dar laukė mūsų ateityje. 1947 metų žiemą užbaigė mūsų bylą. Laukėme teismo. Man atrodė, kad mūsų priešai negali tiek metų nuteisti, kiek mes neišgyvensime. Mes esame kantrūs, tvirti savo siela, savo įsitikinimais, meile tėvynei, o Dievas mūsų neapleis.

Danutė Ulozaitė Magadane 1952 metais


Teismas

Ir štai vieną rytą, po įprastos procedūros tualete, sugrįžau į kamerą. Tuojau prisistatė sargybinis su kažkokiu popierėliu. Skaito mano pavardę ir liepia išeiti. Einu požemio koridoriumi į viršų, o čia jau laukia du karininkai, jie lydi mane į durų pusę, į gatvę. Vos ne pusę metų išbuvus požemiuose, kai išėjau į dienos šviesą, viskas sukosi ratu ir išgriuvau, o po minutės kitos atgavau sąmonę ir tuoj pat gavau smarkų smūgį į nugarą. Prisimenu žodžius: „Skoreje, a to…“ (greičiau, o tai…). Perėjus per gatvę įvedė į salę, kuri buvo pilna moksleivių, studentų. Supratau – viešas teismas. Jie norėjo įrodyti jaunimui, kokios bausmės už pasipriešinimą esamai santvarkai. Teismas įvyko 1947 metų sausio mėnesį. Karo tribunolas nuteisė pagal 58a straipsnį – tėvynės išdavimas – 10 metų lagerio. Kitiems mano draugams po 10 metų, o keturiems – mirties bausmė, kuri vėliau buvo pakeista 25 metais nelaisvės. Neverkiau tuomet, buvau tvirtai įsitikinusi, kad visa tai laikina, kad laisvė netoli, visa širdimi troškau paguosti savo mielą mamytę, kuri dėl manęs daug ašarų išliejo.

Į kalėjimą

Tuojau po teismo mane ir daug kitų išvežė į kalėjimą Mickevičiaus g. 9. Vežė naktį, kai Kaunas ramiai, o gal ne visai ramiai miegojo. Prasidėjo naujas mūsų gyvenimo tarpsnis, kuriam okupantai vėl paruoš naujų išbandymų. Patekau į 8-ąją kamerą. Čia mūsų buvo apie 60 moterų. Kamera didelė, jau buvo saugiau ir vietos, ir draugų daugiau. Čia jau ir provokatorių nebijojome. Bendra malda, viltis mums teikė jėgų. Buvo labai gerų žmonių, pedagogų, gydytojų, nuoširdžių kaimo mergaičių. Visas mus jungė viena dvasia – tėvynės meilė. Stengėmės gilinti žinias, įgytas mokykloje, mokėmės kalbų, istorijos specialistai neleido pamiršti Lietuvos istorijos datų ir įvykių. Daugiausia dėmesio skyrėme lietuvių kalbai ir literatūrai. Pasislėpę po narais (gultais), kad nematytų prižiūrėtojas, rašėme eilėraščius, atsiminimus, gaila, kad juos kratų metu atimdavo kalėjimo administracija. Čia sutikau savo draugę (pagal bylą) Pranutę. Kiek mums buvo džiaugsmo, dalinomės ne vien duonos gabalėliu, bet ir prisiminimais iš laisvės gyvenimo. Ėjo vasario mėnuo. Vieną šaltą vėjuotą naktį smarkus bildesys mus pažadino iš miego. Įėjęs čekistas perskaitė pavardes tų, kurioms reikia nedelsiant pasiimti turimus daiktus ir išeiti. Tarp jų buvo ir Pranutės pavardė. Kiek buvo ašarų, kai reikėjo skirtis su gerais draugais. Išvežė juos nežinoma kryptimi. Mes, dar, kelias dienas likusios nežinomybėje, gyvenome tuo pačiu ritmu. Kiekvieną minutę kažko vis laukėme. Pagaliau atėjo ir mūsų eilė. Įėjęs į kamerą prižiūrėtojas visų pirma smarkiai nusikeikė, išvadino mus fašistais (mes tuo metu giedojome „Marija, Marija“) ir įsakė staigiai susiruošti daiktus. Susidėjusios į maišelius savo kuklią mantą laukėme, kada truktelės kameros durys ir pasigirs komanda: „Vychodi!“ (išeik). Ilgai laukti neteko, išvedė į koridorių, surikiavo ir bėgte į sunkvežimius, kurie laukė kalėjimo kieme. Jų buvo daug, visi dengti, nematėme, kur mus veža, tačiau kai sustojo mašinų kolona ir atidarė duris, supratome, kad esame Kauno geležinkelio stotyje. Čia jau laukė paruoštas gyvulinių vagonų ešelonas. Kareiviai, vienas prie kito sustoję, padarė tarsi tunelį, pro kurį mus suvarė į vagonus. Juose nebuvo gultų, susėdome ant grindų iš viso gal 100 žmonių. Supratome, kad važiuojame netoli. Mus vežė į Vilnių. Pro mažytį vagono langelį dar kartą pažvelgiau į Kauną, mano numylėtą vaikystės bei trumpos jaunystės miestą. Suskaudo širdį. Dieve mano, kodėl siunti mums tokius išbandymus, kodėl atėjūnai viešpatauja mūsų tėvynėje, nešdami vien skausmą, netektį, mirtį? Kodėl mums nėra vietos mūsų žemėje, mes apšaukti jos išdavikais, pažeminti vien todėl, kad mylime savo gimtą kraštą, kad nenuėjome tarnauti okupantui, o pasipriešinome jo juodiems darbams. Mintis gena mintį, tačiau svarbiausia tai, kad didžiausia kančių kelio palydovė neapleido mūsų, tai – motina Viltis. Tvirtai tikėjome, kad visa tai tik laikina, vėl netrukus būsime laisvi. Toji viltis, tas optimizmas stiprino mus sunkiomis gyvenimo minutėmis.

Vilnius, Lukiškių kalėjimas

Čia buvo baisu. Visos kameros prileistos žmonių, pro grotas žvelgė šimtai jaunų veidų, visi ieškojo pažįstamų ar giminių. Suvarė į kameras, kurios ir be mūsų jau buvo pilnos. Vos ne vos susėdome ant žemės viena prie kitos ir taip vargome tris paras. Apie miegą atsigulus nebuvo net minties. Džiaugėmės, kad galime nors sėdėdamos pamiegoti. Po trijų dienų vėl į mašinas ir į persiuntimo lagerį Vilniuje. Čia jau buvo laisviau, kadangi kiekvieną dieną (gal daugiau naktį) iš šio pragaro vežė į dar baisesnį pragarą – Sibirą. Gal savaitę čia palaikę 1947-ųjų balandžio 19-osios naktį pasigirdo komanda „s vieščiami“ (su daiktais). Išvarė į lauką, tamsoje greitai surikiuotą koloną lydėjo vienas prie kito rusų kareiviai su šunimis. Galvas nuleidę, su dideliu sielvartu žingsniavome geležinkelio stoties link. Stotyje mus suguldė ant žemės. Prisiglaudusi prie savo tėviškės žemelės pabučiavau ją, atsisveikindama pasiėmiau saują žemių, nežymiai įrišau į nosinaitę ir giliai paslėpiau. Lietuvos smiltelės, suteikite man jėgų, stiprybės, kad niekada gyvenime neišduočiau savo tėvynės, savo artimųjų ir su pasididžiavimu tarčiau: „Aš esu Lietuvos dukra!“ Ir šiuo metu esu taip pažeminta dėl to, kad mylėjau tėvynę visa širdimi ir neišniekinau šventų jos idealų.

Į nežinomybę

Suvarė į vagonus. Čia buvo sukalti dviejų aukštų mediniai gultai, kad galima būtų daugiau žmonių sutalpinti. Įsitaisiau apačioje. Mūsų buvo labai daug, tačiau atsigulti dar vietos užteko. Vienoje vagono pusėje sugulė visos kriminalinės. Tai – baisūs žmonės. Kitoje mes – politinės. Jos į mus žiūrėjo kaip į vokiečius, fašistus, stengėsi pulti, atimti maistą (kai kurios dar turėjo iš namų siuntinukus). Stengėmės ir mes apsiginti. Vagone langelio nebuvo, tik vietomis plyšeliai tarp lentų, pro kuriuos skverbėsi truputis šviesos ir galima buvo šiek tiek pasižiūrėti.

Prasidėjo ilga, baisi kelionė į Sibirą, šaltą, svetimą kraštą. Ir už ką?.. Mes kalti dėl to, kad esame lietuviai, kad mylime savo tėvynę, kad nepaklūstame okupantui, kuris žengia per mūsų brolių lavonus giedodamas „Internacionalą“.

Bėgo dienos, pilnos nerimo, skausmo, o su jomis riedėjo vagonai į Rytus. Stotelėse, ešelonui sustojus nakties metu, kareiviai daužė vagonų sienas su geležiniais laužtuvais, nuo to garso šokdavome iš miego, nesuprasdamos, kas čia vyksta, o jie daužydavo tikėdami rasti išlaužtą sieną, o gal ir pabėgusių kalinių. Vyrų vagonuose buvo tokių atvejų, tačiau mes, moterys, tai daryti neturėjome jėgų. Kada traukinys sustodavo arba jį pervesdavo ant kitų bėgių, mums jau atrodė, kad grąžina atgal į Lietuvą, gyvenome ta viltimi, tačiau, deja… Kasdien tolome nuo savo tėvynės, artimųjų, riedėjome vis tolyn ir tolyn į svetimą, nemielą kraštą. Nematėme nieko pro užkaltus vagonus, tik vieną dieną, netoli Irkutsko, labai ištroškome gerti, pradėjome daužyti vagono duris ir rėkti, kad duotų vandens (apie jokį prausimąsi nebuvo net kalbų). Vienas sargybinis, sustojus ešelonui, nuėjo mums atnešti vandens iš šalia esančios balos, kurioje tuo metu viena moteris skalbė rūbus (atrodė, vystyklus). Visa tai matėme, tačiau vanduo buvo labai skanus. Prabėgo dvi savaitės mūsų vargo, kančių kelyje. Tai buvo mūsų pusiaukelė į nežinią. Pradėjo nebeduoti maisto (kaip vėliau sužinojome, lydintys kareiviai mums skirtą maistą pragėrė). Stotyse daužėme vagono sienas rėkdamos: „Duonos, vandens!“ Nežinau, kaip į tai reagavo mus lydintys enkavėdistai, tačiau po mažą gabalėlį įmesdavo duonos ir duodavo po gurkšnį vandens. Išbadėję, nesiprausę šiaip taip privažiavome Komsomolską. Čia gavome duonos, nors ji buvo nepanaši į duoną (tikriausiai skirta tik kaliniams), tačiau mums buvo skanesnė už mamos iškeptą pyragą. Stovėjome ilgai, kaip vėliau sužinojome, norėjo mus palikti kažkur prie Amūro, tačiau nebuvo vietų, visi lageriai buvo pilni. Tuomet nusprendė mus gabenti dar toliau. Atkabino vagonus ir kiekvieną atskirai keltu plukdė per Amūrą. Kelionė tęsėsi toliau iki Buchtavanino. Čia patalpino į iš lentų sukaltus barakus. Davė po gabalėlį duonos ir balandos lėkštę (taip vadinama sriuba, kur vandenyje plaukia keli lapeliai kažkokių žolių). Už turimus drabužėlius išsikeitėme papildomai duonos ir cukraus. Kadangi ten aptarnaujantis personalas buvo moterys, tad mūsų drabužiai jas sudomino, už juos gaudavome valgyti. Labai paveikė klimatas, badas. Sutinome taip, kad viena kitos negalėjome pažinti. Ilgai čia nelaikė, savaitę, gal truputį daugiau ir pakrovė į laivą. Čia buvo pragaras pilna žodžio prasme, jeigu jis yra, tai mes jį įveikėme. Kai mus suvarė į triumus, čia jau buvo pilna kriminalinių nusikaltėlių – jų buvo apie 2 tūkstančius. Trijų aukštų narai jau buvo užgulti, mums vietos jau nebuvo. Mūsų, politinių, kurioms buvo lemta patekti į šį pragarą, iš viso 90. Prisiglausti nebuvo kur, susėdome apačioje prie sienos ant žemės. O čia – takas. Kuomet mūsų „bendrakeleiviai“ sužinojo, kad mes esame politinės, prasidėjo patyčios. Mes – esą fašistai, tėvynės išdavikai, vokiečiai ir t.t. Su mumis galima ką tik nori daryti, o prižiūrėtojai buvo jų pusėje, juk vagys, plėšikai, kiti nusikaltėliai buvo jų draugai, o mes – priešai. Ko tik jos nedarė, spjaudė į mus, mėtė degančias cigaretes, atiminėjo iš mūsų tą varganą davinį, gabalėlį duonos, o naktį prasidėdavo puolimas. Matė, kad mes dar turėjome vieną kitą rūbelį, ir jį reikėjo atimti. Šioks toks ginklas buvo rėkimas. Jeigu vieną užpuola, rėkiame visos ir šiek tiek apsiginame. Jeigu reikėjo išeiti būtiniems reikalams, eidavome po dešimt mergaičių. Nurengdavo, atėmė antklodes iš tų, kas jas turėjo. Baisu pagalvoti ir prisiminti. Net dabar įsivaizduoti negaliu, kiek daug žiaurumo turi moterys, kurios nuteistos už kriminalinius nusikaltimus. Tai buvo žmogžudės, vagilės, nuteistos po 25, po 50 metų ir net po 75 metus kalėjimo, teisingiau, lagerio. Jos nepaisė nieko. Ir kaip mes išlikome gyvos, kada tuo metu jos pačios tarp savęs pjovėsi. Mes kasdien meldėme Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji mūsų neapleistų šiame siaubo ir nužmogėjusių žmonių verpete.

Praėjo septynios paros šiame katile. Čia kiekvienu metu galėjai gauti peilį į nugarą, tačiau likimas mūsų pasigailėjo. Perplaukėme per visą Ochotsko jūrą iki Magadano. Toliau jau nebuvo kur vežti. Išlipome iš laivo ir kritome ant žemės, negalėjome paeiti, sargybiniai leido truputį pailsėti, tuomet nuvarė tiesiai į pirtį. Įėjome nusirengusios (galima buvo pasiimti tik rankšluostį), kai nusimaudėme, jau išėjome per kitas duris, visų mūsų rūbai liko, mes jų daugiau nematėme. Tada išdavė valdiškus po vieną suknelę, bušlatą, 44 numerio dėvėtus batus ir apatinius rūbus. Mus iš karto atskyrė nuo „žučkų“ (taip vadinome kriminalines), dėl to buvome laimingos. Tačiau išblaškė po visus Magadano lagerius. Mūsų grupelėje liko 11. Kitą dieną vėl į kelionę. Nuvedė prie Kolymos upės, ten mūsų jau laukė barža. Susėdome ir vėl plaukėme. Jau nebuvo nei fizinių, nei moralinių jėgų, nors buvau gana didelė optimistė, tačiau tuo metu užgeso visos vilties kibirkštys. Paprašiau prižiūrėtoją į tualetą, o ten tokia didelė skylė. Matosi, kaip vanduo banguoja, o mintis gena mintį, galgi jau gana tų kančių ir čia galima jas užbaigti. Tai buvo kelių sekundžių silpnybė, staiga vaizduotėje pamačiau savo mamytės veidą, tarsi įspėjo mane, kad nedaryčiau to, nes ir ji, ir tėvynė Lietuva dar manęs laukia.

Nežinau, kiek laiko aš ten prabuvau, tik staiga smūgis į duris ir mane pažadino tarsi iš nelemto sapno. Tikriausiai prižiūrėtojas nustatė, kad per ilgai aš ten esu, o gal mano negerą mintį pagavo (o jie juk buvo atsakingi už kiekvieną). Nuo to laiko pažadėjau sau ir mintyse savo brangiai motinėlei, kad daugiau tokių ir panašių minčių nebus, jeigu iki šiol išgyvenau, privalau gyventi toliau.

Nuplukdė mus į Verchnij Sunčaną. Vargais negalais patekome į lagerį. Buvo naktis, visos kalinės jau miegojo. Nuvedė į baraką, kuriame radome lovas. Kokia laimė, daugiau kaip mėnesį mes jų nematėme. Padalino po gabaliuką duonos su žuvimi, pasistiprinusios kritome miegoti. Gal būtume miegojusios ištisą savaitę, jeigu ne rytą kurtinantis dūžis „podjom“ (keltis). Laukėme, kada ir kur paskirs dirbti. Kolymos klimatas šaltas, nors jau antra pusė gegužės, tačiau dar daug sniego ir šalta. Paskyrė mus zonoje kasti sniegą.

Gyvenome barake drauge su kriminalinėmis, tačiau, mūsų laimei, čia buvo jau senbuvių ir į mus žiūrėjo teigiamai (be to, mes jau nieko neturėjome, nebuvo ką iš mūsų ir atimti), netgi savotiškai gerbė. Vakarais mes visos 11 lietuvaičių suklaupdavome vakarinei maldai, jos tuo metu tylėdavo, netrukdė ir sakydavo: „Eto monaški“ (tai – vienuolės).

Lietuvaičių šiame lageryje daugiau nesutikome, pasirodo, mes buvome čia pirmosios. Lagerio vadai pastebėjo mus ir vieną dieną sušaukė pas viršininką. Tas, gerai mus išklausinėjęs, pasiūlė į už 4 km esantį kaimelį pjauti šieno be sargybos. Sako: „Mes jumis pasitikime, duosime dar papildomai keletą gerų moterų, dirbkite ir gyvenkite“. Mes apsidžiaugėme, tačiau neilgam. Nuvažiavusios į minėtą vietovę radome iš apvalių kartelių sukaltą baraką, jame taip pat iš kartelių padarytus gultus ir viskas. Sako, čia gyvensite. Pirmiausia išdavė mums dalgius ir didelius kaliošus. Prisilaužėme eglišakių, priklojome ant gultų, tai buvo mūsų patalynė. Gavome šiek tiek sauso maisto ir bandėme pradėti gyventi. Mūsų darbas buvo šienauti ant vandens augančias viksvas. Nupjovusios išgraibome iš vandens ir nešame į aukštesnę vietą, džioviname ir krauname į kupetas. Taigi visą dieną vandeny. Kaliošus jau pirmą dieną visos pametėme, tada braidėme basos. Gerai, jei saulėta diena, nešalta, dar galima kentėti, tačiau lietui lyjant sušlampame kiaurai, o naktį drauge su Maryte vieną šlapią bušlatą (taip vadinosi mūsų apranga) pasiklojame, o antru tokiu pačiu užsiklojame. Ir šalta, ir šlapia. O dar tokiomis dienomis puola didžiausi priešai uodai ir muselės, vadinamos „maska“. Nuo piktų uodų dar galima pridengti veidą vadinamu „mamoriuku“, tačiau nuo tų mažyčių muselių niekuo neprisidengsi, graužia iki kraujo. Grįžusios po darbo barake uždegame šūsnį lapų, nuo gausybės dūmų uodai palieka mūsų „miegamąjį“. Ir dar – užpuolė mus utėlės, drabužių pasikeisti neturėjome, tad sąlygos joms puikios gyventi. Jos būdavo tokios didelės, kad susėdusios ant kupstų, nusirengusios rinkdavome jas iš siūlių ir kardavome ant smilgų. Taigi gyvenimas – jau ne gyvenimas, bet tik egzistavimas. Tačiau mes stengėmės laikytis, nors ir alkanos, pavargusios, iškankintos sunkaus darbo bei puolamos įvairių parazitų, buvome draugiškos ir kartais per siūbuojančią taigą nuskambėdavo daina. O malda buvo mūsų kasdienybė, tik joje trumpai valandėlei atitrūkdavome nuo tos baisios gyvenimo tikrovės.

Mergaitės buvo puikios, prisimenu Stasę nuo Utenos. Ji be galo nuoširdi, truputį vyresnė (beje, aš ten buvau jauniausia). Ji atsikels naktį, apklostys, kad nebūtų šalta, nors ir pati neturėjo kuo užsikloti. Daug gerų prisiminimų liko iš anų dienų, to pamiršti negalima.

Prisimenu vieną momentą, kuris galėjo nunešti pirmiausia mano, o gal ir visų trijų gyvybes. Kaip minėjau, šienapjūtė buvo vandenyje. Tos vadinamos pievos, tie plotai taigoje kažkada buvo ežeras. Taip teigė vietos gyventojai. Per daug metų užaugo stora žemės pluta, paviršiuje vietomis augo maži krūmokšniai ir virš vandens siūbavo ištisi plotai viksvų. Su kiekvienu žingsniu aplink viskas siūbuoja, atrodo, eini per spyruoklių paviršių. Pradžioje būdavo labai baisu, atrodė, amžiams liksi po vandeniu, tačiau po truputį įpratome ir eidavome drąsiau. Be to, reikėjo nupjauti tam tikrą plotą, įvykdyti normą, nes mūsų brigadininkas žadėjo neduoti maisto – tos varganos duonelės. Jo balsas buvo grėsmingas. Tai buvo Simančiukas, buvęs kalinys, tada laisvas, bet žiaurus. Ir štai vieną dieną einame pavargusios, šlapios į namus, staiga po mano kojomis dingo pagrindas ir aš lendu gilyn į vandenį. Kadangi ėjome trys, aš ėjau viduryje įsikibau į jų rankas (visuomet eidavome susikibusios, taip būdavo lengviau ir saugiau), ištraukti manęs jos negali, aš jau iki pažastų vandenyje, kojomis atsispirti į nieką negaliu. Gal dar nebuvo lemta man arba visoms likti palaidotoms tolimosios taigos vandenyse. Mūsų laimė, kad netoliese buvo mažas krūmokšnis. Ten paviršius stipresnis ir jos, įsikibusios viena ranka krūmo, kita ištraukė mane iš to liūno. Ačiū Dievui, ir mano draugėms, kad jos šiuo baisiu momentu susiorientavo, ką daryti. Tai buvo mano jau minėta Stasė nuo Utenos ir antra Stasė nuo Ukmergės. Tai joms aš skolinga už savo gyvybę.

Vienu metu atsitiktinai atradome taigoje mažą ežerėlį. Matyt, pavasarį, kuomet buvo pakilęs vanduo iš Kolymos upės susidarė intakas, vandens maždaug ligi juosmens, o toje baloje žuvų galybė, didžiulės menkės. Pradėjome mes jas gaudyti rankomis. Mūsų drąsiausia – Staselė Petronytė, dar Kunickaitė, Plaušinienė įbrisdavo į vandenį ir gaudo, o žuvys kandžiojasi, aš stovėjau krante ir jaudinausi dėl jų. Prigaudė tų žuvų daug ir ant karties per petį parsinešėme į baraką. Tai bent buvo balius! Kitą dieną vėl nuskubėjome į tą mūsų ežerėlį, tačiau mums jų jau neteko, kadangi meškos visas išgaudė, nuėjusios radome tik žuvų galvas ir daug meškų pėdsakų. Ką gi, ačiū ir už tai, porą dienų sočiai pavalgėme ir jau buvome laimingos, atrodė, ir uodai ne tokie pikti ir jau gyventi norėjosi.
Taip vargome tą trumpą vasarėlę. Rugpjūčio mėnesį prasidėjo šalnos, o mes vis basos. Ateiname prie vandens, sustojame ir laukiame, kuri bus drąsesnė, pralauš ledą, o po to brendame iš paskos visos. Brigadininkas reikalavo darbo, o kad mes jau buvome visai nusilpusios, neturėjome apsiauti, apsirengti, jam buvo nesvarbu. Bijojome mes jo, kadangi nebuvome sutikusios gyvenime tokių baisių žmonių, ir kiek galėdamos dirbome. Kartą susirgo mūsų Danutė Bruzgaitė (atrodo, nuo Prienų) su temperatūra vargšelė brido į ligoninę. Gydytojai nustatė smegenų uždegimą. Po darbo 4 km eidavome pas ją, tačiau pagelbėti mes jai negalėjome. Tai buvo baisu, kai vieną vakarą mes radome ją negyvą. Sukalėme iš lentų karstelį, paguldėme, atsisveikinome ir pačios nešėme ant rankų į amžino poilsio vietą Kolymos amžino įšalo žemėje. Ilsėkis, miela Danute, tu būsi visuomet mūsų prisiminimuose ir maldoje.

Pamažu slinko sunkios ir beprasmės dienos, rudenėjo. Gavome šiokius tokius pledus užsikloti, iš šieno pasidarėme pagalvėles, ruošėmės šaltai ir alkanai žiemai. Siuntinių negavome, gyvybę palaikė lagerio maistas, nusilpome visai. Kai visai užšalo taiga, šienapjūtė baigėsi. Lagerio gydytojas pastebėjo, kad mes vos laikomės ant kojų, paskyrė papildomą maisto davinį po 1 kg duonos. Nemiegojome visą naktį, vis laukėme, kada gi atveš mums tą duonelę. Svarstėme, kiek suvalgysime, o kiek pasiliksime. O kai atvežė, neturėjome valios pasilikti, bet po mažą gabalėlį kaip didžiausią skanėstą suvalgėme. Juk negali užmigti, kai žinai, kad po pagalve yra duonos trupinių.

Atėjo žiema, mus perkėlė į šiltesnius barakus. Čia jau ir „krosnį“ buvo galima pasikūrenti. Tai – barako viduje pastatyta geležinė statinė, kuri įkaisdavo iki raudonumo. Kol joje ugnis kūrenasi, barake šilta ir išsidžiovinti galima, tad kuri nors viena nemiegodavo ir kūrendavo per naktį, kad nesušaltume.

Kadangi lietuvaitės savo darbštumu ir geru elgesiu įsigijo pasitikėjimą, lagerio administracija nusprendė ir toliau palikti mus be sargybos. Gavome darbą valyti sniegą. Reikėjo 10 km kelyje išvalyti visus mašinų prasilenkimus. Čia jau buvo lengviau, gavome šiltą aprangą, veltinius arba „burkes“ (iš medžiagos pasiūtą avalynę), kuomet sausa, jas dar galima nešioti, tačiau kai sušlampa, pakelti sunku. Maistą gaudavome sausu daviniu dešimčiai dienų. Labai kruopščiai jį padalindavo mums mūsų Juzytė Pulunskaitė, ji buvo mūsų virėja.

Buvo labai šalta žiema, šaltis siekdavo iki 70 laipsnių šalčio. Esant tokiai temperatūrai į darbą neidavome, nes gali staiga sušalti, o kvėpuoti trūkdavo deguonies. Belaukdamos, kada sumažės šaltis, pristigome malkų, maisto. Reikėjo kažką daryti. Mūsų drąsiausias merginas Juzytę, Stasę, aprengėme „bušlatais“, galvas įsukome į keletą skarelių ir išleidome į taigą parvežti malkų. Nevalgiusios galėjome pabūti, nes jau buvome įpratusios prie to, tačiau be šilumos būtume sušalusios. Su dideliu nerimu laukėme grįžtant. O kiek buvo džiaugsmo, kai pamatėme jas sveikas ir besišypsančias sugrįžusias su dideliu glėbiu malkų. Vėl buvo šilta ir tas didysis šaltis buvo nebaisus. Svarbu buvo išgyventi, nepalūžti. O viltis, malda buvo nuolatinės palydovės, kurios stiprino mus ir sunkiausiomis gyvenimo minutėmis.

Šiaip taip pragyvenome ilgą ir šaltą žiemą. Pavasarėjant mus nugabeno į lagerį. Ten laukėme, kas bus toliau. Pasišaukė lagerio viršininkas ir pasiūlė darbą gyvulių fermose. Mes tuo labai apsidžiaugėme. Svarbu buvo ištrūkti iš zonos, kadangi čia buvo vien kriminalinių nusikaltėlių lageris. Mumis, politinėmis, pasitikėjimas buvo didelis, lietuviška pavardė buvo kaip dokumentas žmogaus, kuriuo galima patikėti, mes tuo buvome labai patenkintos.
Ir vėl važiuojame į naują gyvenamąją vietą. Ten suradome geriausius barakus ir tvartuose daug karvių. Teko jas prižiūrėti ir melžti. Čia mes atsigavome, gėrėme pieną, o Juzytė mums išvirdavo avižų kisieliaus, tai jau buvo gyvenimėlis… Man buvo sunku, melžti nemokėjau, sutino rankos, pienas bėgdavo per alkūnes. Tai pamatęs mūsų ūkvedys mane paskyrė surinkti iš melžėjų pieną, paskaičiuoti ir priduoti vežėjams. Čia buvome sočios, jau gaudavome laiškų, tai buvo moralinė parama, na, žinoma, ir maistas. Jau buvo galima gyventi, palyginus su ankstesniais metais. Tačiau neilgai. 1949 metų pavasarį buvo paskelbtas įsakas surinkti visus politinius kalinius į atskirus lagerius vadinamuosius „berlagus“. Atėjo ir mūsų eilė. Surinko mus, apie 20, teistų pagal 581a str., ir sunkvežimiu 700 km gabeno į Magadaną. Mieste buvo moterų lageris nr. 18, į jį vedė mūsų kelias. Lydėjo iki dantų ginkluoti sargybiniai, jie buvo įpareigoti pristatyti mus naujiems šeimininkams.

„Berlage“

Po sunkios ir varginančios kelionės mes patekome į griežto režimo lagerį. Čia gyvenimas pasikeitė. Visų pirma gavome numerius (mano buvo Hr 535), kuriuos reikėjo prisisiūti prie drabužių: vieną ant nugaros, antrą – ant sijono krašto, trečią – ant skarelės viršaus. Labai skausmingas buvo toks pažeminimas, jau tapome ne žmonėmis, bet… Išleisdami per vartus į darbą šaukdavo pagal numerius. Vykdytojai stengėsi, kad pamirštume savo vardus, pavardes ir iš viso, kad esame žmonės. Nors vergo našta sunki, mes pažemintos, alkanos, bedalės, tačiau moraliai nepavyko mūsų palaužti. Įpratome prie prižiūrėtojų riksmo: „Suki, nazad, glazu na batinki!“ (kalės, atgal, akis į batus). Žinoma, nelengva buvo, kuomet visą moterų koloną suklupdydavo miesto gatvėje vien dėl to, kad kažkuri ne taip ėjo, gal kalbėjosi, o gal padėjo savo draugei, kuri jau buvo nusilpusi ar serganti, dar išsilaikyti, kol pasieksime lagerį – savo „namus“.

Pradžioje dirbome akmenų lauke Magadano priemiestyje. Mums pasisekė – akmenis skaldė vyrai, o mes su neštuvais nešėme juos į paskirtą vietą. Nelengva buvo, tačiau vis geriau negu toms mūsų mergaitėms, kurioms teko pačioms skaldyti. Vidury lauko stovi sargybinis ir vis šaukia: „Rabotat, skareje dvigatsia!“ (dirbti, greičiau judėti). Išskyrus pietų pertrauką, neleisdavo nei sustoti, nei pailsėti. Ką gi, esame vergai, nepasipriešinsime, o jei nepaklustume, yra šaltas karceris – ten 300 g duonos ir vandens puodukas. Dirbome iš visų jėgų, kad tik nesumažintų to gaunamo duonos gabalėlio, vadinamo „paike“, nes jame buvo mūsų gyvybė, o gyventi dar norėjosi.

Šiame lageryje buvo keli tūkstančiai moterų, nemažai iš Lietuvos. Suradau daug gerų draugių, nors ir labai pavargusios grįždavome į barakus, tačiau vakare susirinkusios ant narų bendrai maldai po giesmės „Marija, Marija“ dainavome:

Prabilkite, žvaigždės auksinės,
Kalbėkite bruožai delnų,
Ar teks dar kada bepajausti
Dvelkimą tėvynės laukų.

Beje, ši daina tapo Magadano himnu. Kūrėme eilėraščius, deklamuodavome, viena iš kitos mokėmės. Mūsų kasdienybėje buvo Maironis, Salomėja Nėris ir kiti poetai. Stengėmės nepamiršti tai, kas mums buvo artima, brangu.

Čia buvo nemažas mūsų būrys, visuomet miela, ramaus charakterio Stefutė M., nuolat besišypsanti, visuomet linksma Joana J., Janinos, labai švelni ir jautri Olytė B., nuolat eilėraščius berašanti Irena Makuškaitė, dvi Laimutės ir daug mielų, nepakartojamai draugiškų mergaičių. Atvykus kiekvienam papildymui, bėgome į barakus, kur apgyvendindavo atvežtąsias moteris. Ieškojome artimųjų, pažįstamų, gal ką nors naujo sužinosime iš Lietuvos, juk kiekvienas žodelis, žinutė buvo labai brangūs ir laukiami. Viename iš eilinių „etapų“ sutikau savo draugę Pranutę Gaižutytę, su kuria mus išskyrė Kauno kalėjime. Verkėme iš džiaugsmo, kad mes vėl būsime drauge, atrodė, ir vargas bus lengvesnis, ir moraliai būsime stipresnės. Su mumis drauge buvo mūsų visų gerbiama mokytoja Adelė Dirsytė. Ji buvo už mus vyresnė, tad ir jos žodžiai, pamokymai buvo be galo jautrūs, teisingi. Ji savo jautria siela, geru žodžiu įkvėpdavo mums stiprybės sunkaus gyvenimo valandomis. Čia, po narais, 1949 metais, buvo pradėta kurti maldų knygelė, kurios autorė buvo A. Dirsytė. Ši maldaknygė vėliau aplankė visą pasaulį, buvo išleista daugiatūkstantiniu tiražu, ją pavadino „Marija, gelbėk mus“. Grįžus į Lietuvą saugumas labai intensyviai ieškojo autorės, tačiau nepavyko čekistams surasti to „pavojingo priešo“, kadangi pagrindinė knygelės autorė, neištvėrusi visų pažeminimų, alkio, sunkių gyvenimo sąlygų, 1955 metais mirė. Liko mums nepamirštami jos žodžiai, brangus atminimas.

Jau kuris laikas dirbome statybose, kasėme griovius pamatams, kitos plytas nešė, gamino cemento mišinį. Visi darbai buvo atliekami rankomis, jokios technikos. Ir kam jos reikia, jeigu yra neapmokama darbo jėga, o normos didelės. Jeigu neįvykdysi, sumažins duonos „paikę“ (davinį). Tai – pagrindinė bausmė, kurios bijojome. Norėjosi susirgti, kad paguldytų į ligoninę ir nors porą dienų nereikėtų eiti į tą baisų darbą. Ir vieną kartą nusprendžiau save „sušaldyti“. Dirbome naktinėje pamainoje, su laužtuvais kapojome sušalusią žemę. Nusivilkau „telagreiką“ ir dirbu iki sušilimo (o lauke temperatūra 15 laipsnių šalčio). Tuomet atsisėdu ir laukiu, kol sustingsiu, tikėdamasi, kad rytojaus dieną pakils temperatūra ir pailsėsiu. Tačiau jaunas organizmas, nors ir nusilpęs, kovojo, priešinosi ir man teko pasitenkinti didele sloga ir ilgu kosėjimu, o į darbą eiti reikėjo.

Taip bėgo mėnesiai, metai, nusinešdami pačias gražiausias jaunystės dienas, sugriautas svajones. Tėvynės, artimųjų ilgesys kaskart vis skaudžiau paliesdavo širdį. Viešpatie, už ką?! Juk savo tėvynę mylėti – kiekvieno žmogaus pareiga. O mes čia esame, šiame katile, vien todėl, kad lietuviais esame gimę, kad pasipriešinome okupantui niokojant mūsų tėvynę, kad labai mylėjome savo kraštą, savo Lietuvą. Tik todėl.

Prisimenu vieną momentą, kai visą mėnesį dirbome negailėdamos paskutinių jėgų, o darbų vykdytojas pravedė mums sumažintus procentus ir gavome sumažintą duonos „paikę“. Buvo liūdna, tačiau kai kurios smarkesnės moterys sugalvojo nubausti mūsų skriaudėją. Atėjusios į darbą su nerimu laukėme jo pasirodant. Viskas buvo paruošta. Atėjo kaip visada piktas, nužvelgė mus, priekaištavo, kodėl nedirbame, o mes laukiame kažko. Tuo metu viena iš drąsesnių rusių metė jam į veidą saują cemento, antra užmetė ant galvos vatinę, darbų vykdytojas susilenkė ir griuvo ant žemės, slėpdamas veidą. Tada jau visos (ir lietuvaitės) įsidrąsinome ir išliejome savo širdgėlą. Primušėme „prarabą“ (taip brigadininkas vadinosi rusiškai). Pagulėjęs truputį, atsikėlė ir svyruodamas nuėjo. Vakare grįžtame į zoną ir neramu darosi, ką pasakys lagerio viršininkas… Pagalvok, politinės kalinės primušė laisvą prarabą. Tai kažkas baisaus! Labai greitai šią naujieną sužinojo visos lagerio gyventojos. Daugeliui tai sukėlė juoką. O mes laukėme, kas bus toliau. Sėdime ant narų ir tylime. Netrukus pasirodė prižiūrėtojas ir pavardėmis (šį kartą nebe numeriais) perskaitė mūsų brigados merginas, kurioms reikia eiti pas lagerio viršininką. Tas po vieną kvietė į kabinetą, bandė tardyti, kas pradėjo visą tą procedūrą. Mes buvome susitarusios sakyti, kad nieko nebuvo, nieko neįvyko. Likome nenubaustos. Kitą rytą duonos gavome kaip ir visi – po 700 g. Tyliai šnekučiavomės, buvome patenkintos, kad savo tikslą pasiekėme ir pamokėme nedorą žmogų.

Stalino mirtis

1953 metų pavasaris. Mūsų rankomis jau buvo pastatyta daug pastatų, augo Magadano miestas. Laikraščiai skelbė žinutes, kad prie šių statybų dirba savanoriai – komjaunuoliai. O iš tiesų čia vargšai kaliniai už duonos kąsnį, už balandos lėkštę dirba po 10–12 val. per parą. Tai – pigiausia darbo jėga. Kovo mėnesį kaip bombos sprogimas sukrėtė džiaugsminga žinia – mirė Stalinas. Vidurnaktį atiduoti „tautų vadui“ paskutinę pagarbą buvome išvarytos į lauką, išrikiuotos drebėjome nuo šalčio, o širdyje buvo šilta, džiaugsmas netilpo krūtinėse, tačiau atrodėme susikaupusios, su gailesčiu stebėjome rusų tautybės kalines, verkiančias krokodilo ašaromis. Atrodo, keista, žmogus mirė, o tu džiaugiesi. Taip, šio tirono mirtis milijonams žmonių atvėrė vartus iš vergovės į laisvę.
Tuoj po Stalino mirties pasikeitė ir mūsų gyvenimas. Leido nudraskyti numerius, tapome žmonėmis su pavardėmis ir vardais. Pagerėjo maistas, leido rašyti laiškus. Tai buvo žingsnis į laisvę. Sužvėrėję sargybiniai parodė, kad ir jie dar ne visiškai praradę žmogiškąjį jausmą. O specialiosios dalies viršininkas atėjęs į mūsų baraką, pasiūlė man sužaisti šachmatais (tarp kitko, tą partiją laimėjau aš ir buvau palydėta visų barake esančių mergaičių plojimais). Tai buvo neįtikėtina. Per visus tuos vergijos metus rusenusi viltis įsiliepsnojo tvirtu tikėjimu, kad laisvė netoli.

Į šienapjūtę

1954 metų pavasarį mūsų brigada dirbo prie 74 butų namo statybos. Likus vien tik apdailai mus pasiuntė į šienapjūtę. Brigadoje buvo 20 žmonių, pusė lietuvaičių. Nuvežė toli į taigą, kur meškos vaikus vedžioja. Su dalgiais pjovėme šieną ir džiovinome. Taigoje skambėjo mūsų dainos. Tai buvo smagu. Susigyvenome kaip viena šeima. Ukrainietės, rusės buvo draugiškos, mokėsi lietuviškų žodžių, o mes – jų dainų. Kartą, mums grįžus iš darbo, atvažiavo trys pareigūnai ir paskaitė gautą raštą, kad 1954 m. balandžio 24 d. išleistas įsakas dėl nepilnamečių paleidimo į laisvę, ir paskaitė mano pavardę. Privalau pasiimti daiktus, kuriuos turiu, ir važiuoti į Magadaną perteisimui. Niekada nepamiršiu to ankstyvo ryto, saulutė teka, visos mūsų barako gyventojos išėjo manęs palydėti. Kol visas išbučiavau, daug ašarų išliejau. Man buvo labai sunku skirtis, norėjosi, kad mes visos važiuotumėme ir kuo greičiau paliktumėme tą šaltą, svetimą taigą. Ir šiandien skamba ausyse daina, tą rytą skambėjusi taigos glūdumoj:

Saulutė tekėjo pro debesėlį,
Vai tai, vai tai pro debesėlį…

Dainavo visos ir tos, kurios nemokėjo žodžių, kartojo „vai tai, vai tai…“ Tai buvo nepakartojamas, nepamirštamas momentas.

Į Magadaną grąžino ir Aldoną Karmazaitę, ir Laimutę Anskaitytę (jos buvo kitose brigadose). Mes visos trys buvome nugabentos į miesto teismo rūmus, buvo atliktas formalumas, ir mus, kaip buvusias nuteistas nepilnametes, išleidžia į laisvę ir į Lietuvą. Jausmas neapsakomas – ir džiaugsmas, ir baimė, kaip pasiekti Lietuvą. Ji labai toli, visa Ochotsko jūra ir dar 10 tūkstančių kilometrų geležinkeliu. Praeityje liko 8,5 metų vargo, bado, šalčio ir ilgesio, o man 24 metai. Mintis gena mintį, kaip nukeliauti į tą svajonių uostą – Lietuvą. Po teismo per tam tikrą laiką padarė nuotraukas, išrašė pažymas ir paleido. Buvo labai keista. Išėjusi į miesto gatvę negalėjau suvokti, kad manęs nelydi sargybinis, vis atsisuku atgal, pamačiusi, kad nieko nėra, pasijausdavau nejaukiai. Žinojau, kad mieste yra keletas lietuvių, kurie jau buvo išėję į laisvę, tad buvo viena viltis – prisiglausti jų pastogėje. Ačiū Klemensui Alioniui, dvi savaites jis mane kaip vaiką globojo. Visą tą laiką prastovėjau eilėse, kol sutvarkiau dokumentus ir per didelį vargą gavome bilietus į laivą per Ochotsko jūrą.

Tuo metu dar nė vienas neturėjo leidimo išvažiuoti iš Kolymos. Išsilaisvinę turėjo gyventi toliau šiame krašte. Mums buvo galimybė, kadangi išleido pagal nepilnamečių amnestiją. Dar ne kartą buvau nuėjusi į tą gatvę, kur varydavo į darbą ir atgal, kur ne kartą buvome suguldytos gatvėje. Matydavau savo drauges, kurios dar pasiliko, kalbėti neleido, tačiau žvilgsniais ir širdimi dar sekundę pabūdavome drauge.

Svajonė kuo greičiau sugrįžti į tėvynę, surasti mamytę, paguosti ją, priglausti, nuraminti, pabučiuoti gimtąją Lietuvos žemelę pildėsi. Ši mintis neleido nė minutės pasilikti ilgiau šioje amžino įšalo žemėje. Paskutinį vakarą lietuviai susirinko į mūsų palydas. Dainavome, šokome, sudėjo mums kelionei po keletą rublių, nes už mums skirtus pinigus galėjome tik nusipirkti bilietą perplaukti jūrą, o kur dar ilga kelionė?.. Ačiū Klemensui Alioniui ir kitiems mūsų broliams, jų dėka mums kelionei užteko. Prisimenu, tą vakarą deklamavau Salomėjos Nėries eilėraštį:

Sukruvinta, apiplėšta
Ji stovi man akyse.
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.

Žydės ten sodai, svyruos vaisiai,
Ir lapai kris pageltę, –
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį.

Kelionė į Lietuvą

1954 m. lapkričio 4 d. prasidėjo mūsų ilga, varginanti, didelių pavojų kupina, tačiau džiaugsminga kelionė į tėvynę. Magadano uoste per tris ar keturis patikrinimo punktus patekome į kajutę, čia radome patogias ir švarias lovas ir vieną laisvą šeimą, kurį plaukė į Vladivostoką. Aldona, Laima ir aš įsitaisėme šalia. Kelionės pradžia buvo gera, nuotaika – taip pat, nuolat prisimindavome likusiųjų draugių veidus ir liūdėjome, kad jų nebuvo šalia.

Daug metų laukėme šios dienos, pagaliau… Tėvyne, Lietuva, ar lauki mūsų, ar jauti, kaip širdys veržiasi pas Tave?

Pirmą dieną jūra buvo rami, tačiau kitą pakilo audra ir mūsų didžiulį laivą supo, blaškė, o drauge ir mus. Vienintelė padėtis dar gelbėdavo – gulėti kniūbsčiomis įsikibus į lovos kraštus. Netruko prabėgti šešios paros jūros keliu, nesunkiai išgyvenome šią kelionę. Pasiekę krantą 21 val. vietos laiku, nuėjome į „Nachodkos“ geležinkelio stotį. Čia neapsakomas žmonių srautas. Sužinojome, kad traukinio laukti tektų visą naktį. Pasidėjome savo ryšulėlius, atsisėdome ant jų ir laukėme. Tuo metu prieš mus, už kokių 3 metrų susėdę vyrai lošė kortomis, mums keistai atrodė, kad jie vis pasižiūrėdavo į mus. Mes nieko nesupratome. Tuomet priėjo prie mūsų vienas ukrainietis ir sava kalba pasakė: „Mergaitės, jus blatnieji (vagys) nori pralošti kortomis, bet jūs nebijokite, mūsų yra nemažai, mes jus išgelbėsime“. Sėdime nei gyvos, nei mirusios. Viešpatie, įveikėme tokį sunkų lagerio gyvenimą, iškentėjome viską, o čia, jau nušvitus laisvės rytui, tyko dar didesni pavojai. Nežinau, kaip „blatnieji“ būtų pasielgę su mumis, jeigu ne grupė ukrainiečių, kurie mus gelbėjo nuo tos baisios lemties. Mūsų laimė, atsirado gerų žmonių, kurie drąsiai kalbėjo tiems, kurie mus pralošė, kad yra jų 27 žmonės ir jie neleis mūsų pagrobti. Po gana ilgo pokalbio su ukrainiečiais „blatnieji“ vėl sėdo lošti kortomis, kaip mums paaiškino, atsilošti. Jų įstatymai yra tokie, jeigu praloši, turi įvykdyti, o jei negali to padaryti, tuomet turi pats žūti arba atsilošti. Tai buvo baisus momentas mūsų gyvenime. Ryte, artėjant traukiniui, mus apsupo ratu mūsų gelbėtojai ir patekome į traukinio vagoną, kuriame buvo tiek žmonių, kad vos tilpo stovėdami. Pavojus praslinko, bet atsigauti dar ilgai negalėjome.

Šią 80 km atkarpą važiavome tylėdamos, mintyse ir vaizduotėje dar prabėgdavo tos siaubo valandos. Padedant Dievui ir geriems Ukrainos žmonėms laimingai važiavome toliau. Kuomet pasiekėme stotį „Ugolnaja“ ir sulaukėme traukinio, kuriuo važiuosime iki Maskvos, po truputėlį nusiraminome, pavojus mūsų gyvybėms buvo praėjęs. Dar 14 parų keliavome traukiniu. Ši kelionė nebuvo tokia, kaip prieš 8,5 metų, kai pro mažą gyvulinio vagono plyšelį galėjome pasižiūrėti, į kokį baisų pavojų mus veža.

Ir štai mes jau Maskvoje. Sukompostiravome bilietus ir laukiame traukinio, kuris nuveš į tėvynę. Dar kelios valandos buvo likusios iki atvyks traukinys, todėl mes pavaikščiojome po Maskvą, mums viskas buvo labai įdomu. Prisivalgėme ledų, pasižvalgiusios po miesto gatves, grįžome į stotį ir laukėme traukinio, kuris nuveš į išsvajotąją pasakų šalį (mes taip įsivaizdavome).

Traukinys, atrodė, vos juda, nors pastumk, kad tik greičiau riedėtų. Lapkričio 25-ąją 20.30 val. pasiekėme Vilnių. Jau buvo tamsu. Tėvyne, aš grįžtu. Kaip mane sutiksi? Viešpatie, ačiū Tau, kad vėl po mano kojomis gimtoji žemė. Išbėgau į peroną tarsi paklydusi, žiūrėjau žmonėms į akis, norėjau išgirsti nors vieną lietuvišką žodį, įsitikinti, kad čia tikrai mano Lietuva. Tačiau neišgirdau. Perone girdėjosi vien rusų, lenkų kalbos. Bet aš jau tėvynėje, netrukus pamatysiu savo mielą motinėlę, kuri balta kaip obelis laukia ir nesulaukia manęs sugrįžtant. Po poros valandų traukinys sustojo Kauno geležinkelio stotyje. Atsisveikinome su Laima ir Aldona, atsibučiavome, palinkėjome viena kitai laimingo susitikimo su namiškiais, laikinai pasukome savais keliais. Einu link gimtųjų namų, manęs niekas nepažįsta, nors aš pažinau vieną kitą kaimyną, tačiau ėjau toliau į namus. Pasibeldžiau į duris ir išgirdau: „Prašau!“ Mama, mamyte, su didžiausiu džiaugsmu ir žodžiais neapsakoma savijauta apkabinau motinėlę sakydama: „Mamyte, aš jau grįžau!“ Šio momento aprašyti žodžiais nesugebėtų niekas. „Danute, nejaugi tu čia?“ Tai – žodžiai mamytės, kurie ir šiandien skamba ausyse. Su dideliu skausmu širdyje prieš 8,5 metų mane, dar vaiką, ji išlydėjo į tą prarają. Galima suprasti motinos skausmą ir štai ji mato mane, suaugusią merginą.

Taip prasidėjo naujas gyvenimo puslapis. Pailsėjusi ieškojau darbo, nes visko reikėjo: ir pragyventi, ir apsirengti. Tėvelis dar buvo negrįžęs iš Vorkutos (jis buvo teistas 15 metų). Vėl bėda – niekur nepriima į darbą be darbo knygelės. Kur ją gauti? Įsidarbinau Palemono plytinėje ir po 6 mėnesių gavau darbo knygelę, o tada jau drąsiau beldžiausi darbdaviams į duris. Bet čia prasidėjo nauji kryžiaus keliai. Įsidarbinau prekyboje. Viskas buvo gerai. Planus vykdžiau tol, kol sužinojo direktorius (žydas), kad aš esu grįžusi iš lagerio, ir viskas baigėsi. Liepė išeiti. Vėl prasidėjo nauji ieškojimai, nes gyventi reikėjo. Pagaliau išgyvendino iš Kauno kaip nepatikimą elementą. Su dideliais vargais nugalėjau visas kliūtis, išėjau pagaliau į normalų gyvenimą. Sutikau gerą gyvenimo draugą, Sibiro tremtinį, buvusį partizaną. Sukūrėme šeimą, išauginome dukrą. Ji įgijo aukštąjį išsilavinimą, irgi sukūrė šeimą. Ir šiuo metu atrodo, kad tie, kupini sielvarto, bado ir ilgesio metai – tarsi baisus sapnas. Džiaugiamės, kad sulaukėme atgimusios Lietuvos, kad mūsų tėvynėje vėl plevėsuoja trispalvė. Su ašaromis akyse vėl giedame: 
Lietuva, tėvyne mūsų,
Tu – didvyrių žeme...

Ir štai po daug metų mes vėl susitikome. Suvažiavome iš visų Lietuvos kampelių tie, kuriems likimas leido išgyventi, kurių dar nepalaužė ligos, kitos negandos. Susitikome seni draugai, pražilę, pasikeitę, tačiau širdimi jauni, energingi. Tiek ašarų nuriedėjo susitikus. Prisiminėme tuos, kurie liko amžino įšalo žemėje, arba grįžo paliegę, o jų buvo daug. Prisimenu ir tuos, kurie žuvo nelygioje kovoje su priešu. Amžina šlovė jiems, Lietuvos partizanams!

P. S. Danutė Ulozaitė-Lašinskienė gimė 1930 m. kovo 8. D. Rumšiškėse, buvo Patrimpo būrio Birutės rinktinės partizanė Liepa. Dabar gyvena Panevėžyje.

Susiję

Skaitiniai 8118960872381254661

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item