Belyčiai jau stovi ant Žaliojo tilto

madeinvilnius.lt nuotrauka

respublika.lt

Vilniaus savivaldybė, išrinkusi meninių instaliacijų konkurso nugalėtojus, žadėjo, jog atsinaujinęs sostinės Žaliasis tiltas stebins ir džiugins vilniečius bei miesto svečius. O seniausias miesto tiltas bus šiuolaikiškesnis ir gyvesnis. Ant vieno iš tilto postamentų iškilusi nauja instaliacija „Šeima“ išties stebino. Liberaliosios miesto valdžios skelbiamo laisvo miesto laisvo žmogaus šiuolaikine šeimos interpretacija. Ir laisve nuo bet kokių visuomenės normų bei tradicijų.

Menininko Donato Norušio instaliacija „Šeima“ pakeitė nuo šių metų balandžio čia stovėjusias keturias vėjarodes. Tiek vėjarodės, tiek naujoji instaliacija yra laikini kūriniai, kuriuos sukūrę menininkai yra laimėję savivaldybės skelbtą konkursą. D.Norušio kūrinys ant Žaliojo tilto bus eksponuojamas iki kitų metų kovo vidurio.

- Ar turite šeimą, kokia ji? - „Respublika“ paklausė instaliacijos autoriaus Donato Norušio.

- Esu nevedęs. Pirmiausia, kai pradėjau mąstyti apie pasirinktą šeimos temą, galvojau apie savo tėvus. Tą tradicinę šeimą. O paskui pradėjau svarstyti, pažvelgiau į šeimą plačiau. Šeima nebūtinai turi būti tradicinė, įtvirtinta įstatymu ar religijja. Man įdomi ta tema. Ypač šeimos dinamika mieste, žvelgiant, kaip miestas daro įtaką šeimai, kaip net skirtingi rajonai daro įtaką, ypač jauniems žmonėms. Stengiausi, aplink žmonių fotografiją, panaudotą toje instaliacijoje, sukurti betono, šiek tiek gal distopinį vaizdelį. Kas, mano požiūriu, šiandien atspindi urbanistinę aplinką.

- Ant postamento prie jūsų kūrinio kabo lentelė su kūrinio aprašymu, kad kiekvienas matys šeimą skirtingai. Kokia šeima būtų, jei žiūrėtume į kūrinį jūsų akimis?

- Šeima, kuri nėra apibrėžiama įstatymais, religija arba trečiųjų šalių asmenimis. Šeima prasideda nuo dviejų kartu esančių žmonių. Toks mano požiūris. Tačiau savo darbe aš palieku atvirą klausimą ir leidžiu žmonėms interpretuoti tai, ką jie patys mato. Dėl to tinkamai ir pasirinkau žmones, kuriuos fotografavome ir panaudojome instaliacijoje.

- Kai kas, žiūrėdamas į jūsų darbą, svarsto - ten merginos ar vaikinai?

- Toks tikslas ir buvo.

- Kad negalima būtų suprasti, kokia lytis?

- Čia ir yra tas atviras klausimas.

- Kai kas pasakytų, kad tai unisex mada, belytės visuomenės filosofija. Ką norėjote akcentuoti? Laisvę rinktis lytį?

- Taip, laisvė rinktis yra vienas iš akcentų. Tačiau nėra taip, kad būčiau susikoncentravęs į tą belytiškumą. Norėjau šiek tiek išprovokuoti žmones, kad jie matytų tai, kas organiškai išplaukia iš jų patirties. Nes nenorėjau pavaizduoti konkrečių, aiškiai apibrėžiamų žmonių, tiesiog norėjosi palikti laisvės improvizacijai.

- Šiuolaikinis menas mėgsta šokiruoti. Vienas iš jūsų tikslų ir buvo - šokiruoti? Priversti pagalvoti?

- Niekada nesinori, kad darbo prioritetas būtų šokiravimas. Šokiruoti lengva, tą galima labai greitai pasiekti. Bet supratau, kad tai yra šiek tiek kontroversiškas darbas.

- Labai kontroversiškas, ne šiek tiek...

- Va čia ir yra toks kabliukas. Kai sugalvojau šių žmonių vaizdą įdėti, man tai atrodė toks bendrai suvokiamas dalykas. Tai yra, mano idėja - laisvė rinktis. Tada man atrodė, kad sakau tai, kas visiems ir taip aišku, nes mano bendravimo rate yra laisvų pažiūrų žmonės. Bet paskui pradėjau kalbėtis, sako - ne ne ne, čia nėra taip paprasta. Supratau, kad labai lengva tame bendraminčių burbule gyventi. Tad tikrai neturėjau tikslo šokiruoti, bet galiu pasakyti, kad to negalėjau išvengti, pasirinkęs šitą temą ir norėdamas ištransliuoti tai, ką norėjau.

Žinoma, pati darbo kompozicija paimta iš buvusių Žaliojo tilto skulptūrų, ten pavaizduotų žmonių, kaip jie stovi. Ir tas toks jų išdidumas, aš jį perėmiau ir permečiau nuo tų skulptūrų į žmones savame darbe. Nežinau, ar kiek pakeisiu tos visuomenės dalies, kuri jau turi tvirtas nuostatas, nuomonę, kokia yra ir turi būti šeima, bet viliuosi, kad gal pavyktų įkvėpti žmones, kurie savyje laiko norą būti laisvam. Ir tas mano darbas būtent tokį pasitikėjimą - ramų pasitikėjimą savimi - perteikia.

- Dauguma matys netradicinės šeimos vaizdą. Ar nebijote sulaukti ir piktų vertinimų?

- Nebijau. Man atrodo, drąsa menininkui turėtų būti vienas iš pagrindinių dalykų kuriant. Ir nedaryti kompromisų, norint kažką pasakyti. Ypač tai, ką tu nori pasakyti.

- O jūsų kolegos ką sakė, kaip vertino darbą?

- Sakė, kad sulauksiu audros. Tokie buvo vertinimai.

- Jūsų instaliacijoje - daug techninių sprendimų. Įmontuota saulės baterija, ką ji duos? Naktį ši instaliacija švies?

- Saulės baterijos maitins apšvietimą, kuris įsijungs naktį. Kurdamas darbą, nusprendžiau daryti žmonių fotosesiją ir įdėti fotografiją, kuri matytųsi kiaurą parą - saulės kolektoriai pasirūpins apšvietimu.

- Kur jūsų darbas keliaus, kai kovo mėnesį bus keičiamas kitu?

- Pas save kažkur nusivešiu. Gyvenu tarp Druskininkų ir Vilniaus. Vasarą dirbu Druskininkuose, o žiemas leidžiu Vilniuje, nes studijuoju Dailės akademijoje skulptūrą. Tai ne pirmos mano studijos. Prieš tai studijavau vizualinę komunikaciją.

Tautos balsas

Kaip vertinate meninę instaliaciją „Šeima“?

Liuda, pensininkė

Ar tai čia šeima? Tikrai ne šeima - kažkokie jaunuoliai. Kitokią šeimą įsivaizduoju - mama, tėtis, vaikas. O dabar... nežinia kas. Ko dar mes prisigalvosime?

Regina, mokytoja

Absurdas. Kodėl tokia skulptūra pastatyta miesto centre ir už miestiečių pinigus? Didžioji dalis čia gyvenančių, neabejoju, yra tradicinių pažiūrų. Kodėl mus nuolat verčia lankstytis prieš mažumas? Gyventi pagal jų suvokimą aš atsisakau.

Silvija, smuikininkė

Gražiai žiūrisi šis kūrinys, čia kaip erdvinės seserys galėtų būti. Kaip suprantu šią „Šeimą“? Matau stovinčias seseris-dvynes. Gal todėl, kad pati esu iš dvynių, tai ir matau dvynes.

Vladas, vilnietis

Jau kelis kartus praėjau pro čia, tai gerai įsižiūrėjau į šį darbą - jokios šeimos nematau. Kaip vertinu menininko kūrinį? Matyt, man trūksta estetinio išsilavinimo.

Parengė Irena Babkauskienė.